Sveiki,
Labai mėgstu biografines
juostas apie rašytojus, tad šįkart pasirinkau nekukliu pavadinimu filmą „Genijus“ (angl. Genius) (2016), kuris pasakoja apie rašytojo Thomas Wolfe (1900-1938)
karjeros pradžią, šlovę ir pabaigą. Lietuviškai mes turime jo bene garsiausią debiutinį
kūrinį „Žvelk, Angele, į savo būstą“.
Taigi istorija pasakoja
apie T. Wolfe, kurį suvaidina visų numylėtinis Jude Law. Kaip ir dažniausiai
būna, arba žymūs rašytojai prislėgti flegmantikai, arba dideli ir ambicingi
cholerikai. Toks cholerikas buvo T. Wolfe nuo pat savo karjeros pradžios. Iš vienos
pusės galima sakyti, kad filme jo biogafijos pateiktis spalvinga: čia galima
smerkti rašytoją už šeimos santykių žlugdymą vardan ambicijų, čia iškart
pateisinti, kad vardan geros knygos galima viską. Tokius dvilypius žiūros
taškus ypač mėgsta biografinės juostos, kurios randa kirmgraužas, kaip pavaizduoti
kuo įvairiau asmenybę. Kad ir kaip bebūtų gaila lėtapėdžio redaktoriaus, kurį suvaidino
Colin Firth ir kaip bebūtų gaila Wolfe žmonos, kurią suvaidino Nicole Kidman,
visgi filmas šiandien žiūrisi kiek nevykusiai.
Visų pirma scenos smarkiai
manieriengai ir teatrališkai stilizuotos, pritaikytos reginiui ir masiniam
žiūrovui, todėl filmas dvokia kaip naftalinas pernelyg dideliu noru papasakoti
edukacinį pasakojimą, kad būtų neužmirštas šis didis rašytojas, stovėjęs šalia Skoto
Fidžeraldo ir Ernesto Heminvėjaus. Tiesą sakant, jie irgi švysteli keliose
scenose. Filmas atmosferinis ir kostiuminis, viskas ekranizuota be išskirtinio
režisūrinio braižo, tarsi Holivudui paliepus, mums panorėjus, sukalkite mums
filmą apie Thomą Wolfe. Ir tai jaučiasi: sukišti pinigai, ilgai ir taisyklingai
pagal šabloną dėliojamos scenos, aktorių teatrinis meistriškumas trykšta ir ko gi
norėti iš šios istorijos? Nebent vieno – tikrumo. Visa kita – imitacija,
gražiai suregztas eilėraštis, kuris jaudina savo romantine poetika, tačiau
paties autoriaus gyvenimo čia nerasite, kaip, beje, ir daugelyje, holivudiškai
angažuotų biografinių filmų.
Juostos neapkaltinsi ir
bedvasiškumu, ji yra, tik ji režisūriškai šabloniška, nuspėjama, tvarkinga,
teatralizuota scena, kad ir toji scena, kai pagrindinis personažas redaguoja
traukinių stotyje savo rankraštį ir bėga paskui traukinį, pro kurio langą kyšo
redaktoriaus galva: jis kone deklamuoja lyg beprotis, foną „paspalvina“ vis
garsėjanti orkestrinė muzika ir... Velniai rautų, kaip gražu, bet visa tai
blizgi butaforija, taip niekada nebuvo.
Taigi nutolus nuo
laikmečio dvasios, realumo ir pasinėrus tik į kostiumų sintetiką mes iš „Genijaus“
ir gauname tik sintetinę estetiką, biografinius faktus, įvilktus į žiūrovui
patogius rūbus.
Mano
įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 6.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą