Knyga: Romain Gary "Aušros pažadas"

Romain Gary. „Aušros pažadas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2016. – 360 p.

Sveiki,

Pirmoji pažintis su vienu garsiausiu prancūzų rašytoju XX amžiuje Romain Gary (1914-1980) laikau vykusiu. Lietuvių skaitytojams vienas mėgstamiausiu kūriniu tapo Aušros pažadas (pranc. La promesse de l‘aube) – tą rodo jau septintoji šio romano laida ir, kaip jau galite įtarti, tiražas ateityje bus dar kartojamas, juolab kad leidykla Baltos lankos kasmet vis pateikia po dar neskaitytą šio rašytojo kūrinį.

Tik pradėjęs skaityti Aušros pažadą supratau, kodėl jis toks populiarus – čia aprašomas Romain Gary vaikystės laikotarpis Vilniuje, kai kelerius metus su motina glaudėsi dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje – šalia Rusų dramos teatro pastatyta ir šiam rašytojui skirtas gražus paminklas. Ką gi jis rašo tokio įdomaus, kad visas pasaulis (ne tik lietuviai) Aušros pažadą laiko vienu įstabiausiu rašytojo kūriniu?

Nesunku iškart įsijausti į tekstą, kurio pasakotojo tonacija pavergia nuoširdumu ir atvirumu. Pirmieji puslapiai netgi priminė F. Sagan Sveikas, liūdesy, tačiau be jokio ciniško prancūziško aristokratiško patoso. Aušros pažadas, kaip pats autorius kažkada teigė, jam yra artimiausias kūrinys, kadangi jame yra jo paties daugiausia. Nenuostabu, nes romanas autobiografinis: jame gyva retrospekcija, pasakojama pirmuoju asmeniu ir autoriaus bei pasakotojo vardai bei biografiniai faktai sutampa. Nepaisant to, romanas nedvelkia dokumentika, priešingai – R. Gary išlaiko visas grožinės literatūros proporcijas, nors faktografijos tekste labai daug: Antrasis pasaulinis karas, poliniai istoriniai kontekstai, kelionės po įvairius miestus ir t. t. Kūrinys aiškios rėminės kompozicijos, pasakojama iš 1960 metų laikmečio apie savo vaikystę ir iki brandos t. y. Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Neretai tekste daromi ateities ir praeities šuoliai, pasakotojas laisvai leidžia įterpti į pasakojimą samprotavimus iš dabarties, lygindamasis su anų dienų Romain Gary, tokiu būdu įsteigdamas neginčijamą autobiografiškumą.

Neįtikėtina, koks kartais gali būti stiprus motinos ir sūnaus ryšys. Visos tos istorijos apie lepius mamyčių sūnaitėlius – ne iš kelmo spirtos. R. Gary motiną būtų galima apibūdinti kaip išugdytą didžios romantiškos ir į perdėtą heroizmą rusų literatūros, nuo meilės be atsako nukentėjusią ir nusivylusią aktorę, kuri visas savo viltis ir sveiku protu nepamatuotus lūkesčius sudėjo į vienatinį savo sūnų.

Daug dabarties skaitovui keistų jausmų kelia motinos auklėjimo metodai ir reikalavimai iš auksinio berniuko be ryškesnių talento pasireiškimų: tai vieną dieną jis pats didžiausias rašytojas, tai Prancūzijos ambasadorius, tai talentingas šaulys ir teniso žaidėjas... Tačiau berniukas jausdamas didžiulę naštą „pamaitinti“ motinos lūkesčius, atstoti savo tėvo trūkumą motinai, nejučia įvelia jį į amžiną kovą su lūkesčiais, pastarieji tampa kažin kokiomis dvasinėmis pratybomis, kurios užgrūdina jaunuolį ir parengia. Galiausiai motinos šešėlis padeda išgyventi ekstremaliausiomis karo situacijomis, neretai balansuojant tarp gyvenimo ir mirties.

„Motina pasinaudojo begaliniu mano nervų nuovargiu, išsekimu ir užvaldė mane visą; mano visiškas pakrikimas, švelnumo ir saugumo poreikis, radęsis iš pernelyg ilgai trukusio įpratimo glaustis po motinos sparnu ir įskiepijęs man miglotą norą nuolat jausti, jog virš manęs būdrauja kažkoks lemtingas moteriškas švelnumas, vertė mane visiškai atsiduoti jos įvaizdžiui, nepalikusiam manęs nė akimirkos; manau, kad būtent per tas ilgas klajonių valandas margaspalvės svetimos minios vienatvėje tai, kas many dar buvo silpna ir neryžtinga, jos alsavimas įsismelkė į mane ir užslopino manąjį, ji tapo tikruoju manimi su visu savo ūmumu, nuotaikų kaitomis, nesaikingumu, agresyvumu, su savo nuostatomis, polinkiu į dramą, visais charakterio kraštutinumais, dėl kurių galiausiai tarp draugų ir vadų pelniau patrakėlio reputaciją (p. 277).“

Rašytojas Romain Gary.

Nesu niekur skaitęs taip puikiai išplėtoto motinos portreto ir auklėjimo pavyzdžių, kurie šitaip nulemtų vyro likimą, jo santykį su moterimis ir tikslo siekimu. Nors R. Gary motinos portretas dramatiškas ir stoiškai herojiškas, tačiau romane labiausiai jaudina ne motinos pastangos skurdžiausiomis akimirkomis išgelbėti savo ir sūnaus padėtį, bet būtent to mažo augančio berniuko auklėjimo mokyklos našta. Jo skaidrus suvokimas, kad motina daro dėl jo viską (aišku, tai retrospekcijos sukelto pasakojimo įspūdis), tačiau šis pasakojimas paneigia tai, ką paprastai sako teorija: berniukai augę tik su motinomis užauga nevyriški. Būtent dėl specifinių R. Gary motinos bruožų, veikėjas gauna kiek kitokias vyro charakteriui formuojančias pamokas, kurios šiandien atrodytų kaip traumuojančios vaiko psichiką. Net neabejojau, skaitydamas su pusės lūpų šypsniu, kad toji motina šiandien būtų tobula ir aplinkiniams siaubą kelianti super mamytė.

Kitas opus klausimas: kiek toji moteris sveiku protu ir instinktais mylėjo savo sūnų, o kiek jame esantį buvusio mylimojo tęstinumą? Kiek mylėjo besąlygiškai Romain, o kiek tik savo svajones ir lūkesčius apie jį? Žinoma, autorius gerai sustygavo ir romano pabaigoje atrodo, kad motinos lūkesčiai išsipildė, tačiau tarp autobiografinių vingių veriasi intuityvus jausmas, kad rašytojas daug ką tiesiog pagražino, kad užpildytų literatūrinio pasakojimo fabulą ir toji literatūra taptų „teisinga literatūra“, pateisinanti ne tik duotą pažadą motinai, bet ir skaitytojui.

Be ryškiai įsimenančio motinos ir sūnaus ryšio vaizdavimo knygoje galima aptikti gausių Romain Gary gyvenimo nuotykių, pavyzdžiui, kaip vaikystėje dėl mergaitės valgė savo batus, pirmuosius seksualinius potyrius. Nejučia tekste praslysta samprotavimai ne tik apie lenkų, prancūzų ir anglų tautinį tapatybių bendravimo katilą, kuriame žydiško kraujo turintis R. Gary atsiduria beveik kaip lenkas, beveik kaip prancūzas, bet ir tokie kaip žudymas: „Aišku, man yra tekę žudyti žmones, paklūstant vieningam susitarimui ir šventai akimirkai, bet darydavau tai be entuziazmo, be tikro įkvėpimo (p. 214).“ Koks rašytojas dar žudęs kare liko šitaip gerbiamas? G. Grasas?

Romanas skaidrus kaip briliantas, lengva ir sodri kalba tiesiog užliūliuoja – nuopelnai mano mėgstamai vertėjai Violetai Tauragienei. Nėra nieko čia sudėtingo, viskas lyg ir žinoma seniausiai – motinos meilė savo vaikui yra neadekvati ir neturi jokių sąlyginių aplinkybių. Ryškūs paveikslai, istoriniai kontekstai, faktai ir literatūrinis R. Gary talentas be jokios abejonės uzurpuoja skaitytojo dėmesį iki paskutinio puslapio. Ilgai mano lentynoje ši knyga pragulėjo neliesta, vis norėjosi kažko įmantraus, kažko labai šiuolaikiško, o be reikalo, nes kartais prasmių laukas klasikinėje literatūroje gali smogti taip staigiai ir taip giliai, kaip tai padarė Romain Gary su Aušros pažadu, kad imi ir atsipeikėji: ne, knygos niekada nesensta.

Jūsų Maištinga Siela