Knyga: Lars Mytting "Plauk su skęstančiais"

Lars Mytting. „Plauk su skęstančiais“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 416 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vos tik pasirodė iš Norvegijos nauja literatūrinė sensacija – Lars Mytting romanas Plauk su skęstančiais (norveg. Svøm Med Dem Som Drukner), iškart pasipylė puikių komentarų ir recenzijų apie šią knygą. Pats rašytojas – medkirtys. Ką gero literatūriškai gali pasiūlyti, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantis medkirtys ar baldžius? Nederėtų vertinti žmogaus pagal profesiją jo literatūrinių galimybių, tačiau tas lietuviškas stereotipinis žmogaus matymas toks agrariškas, kad savaime profesija tampa žmogaus savasties etikete. Velniop šią etiketę, nes Lars Mytting yra lygiavertis rašytojas skandinavų rašytojų gretose.

Plauk su skęstančiais – absoliučiai nuostabus pavadinimas knygai, o tai iškart kelia pasitikėjimą, kad galbūt į veiksmą, o ne į objektą orientuotas pavadinimas pasiūlys išties originalų ir įtraukiantį turinį. Tiesą sakant, pirmoji knygos pusė kaip skaitytoją prislėgė, nes lūkesčiai buvo aukštesni, nei knygos turinys galėjo jį išpildyti. Visų pirma, autorius gal truputį pernelyg ilgai užsižaidė pagrindinio veikėjo migracija iš Norvegijos į atšiaurias salas, kurios turėjo beregint tapti pamatiniu atmosferos kūrimo elementu, tačiau neįtikino, ilgai teko rašytojui vedžioti skaitytoją po vietines apylinkes, štai suomių rašytojai Katja Kettu romane Už nuodėmes bus atleista tą, regis, daro be jokių pastangų ir skaitytojas patiki nuo pat pirmojo iki paskutinio sakinio.

Išskydusi knygos pradžia (išskyrus ta vieta, kai įtikinamai aprašomi raštuoti medžiai), neįtraukia į giminės paslaptingą sagą – autorius labai skrupulingai tausoja užuominas ir literatūriškai leidžia austi kontekstinį pasakojimo klodą, o detektyvinį mįslingumą „pajungia“ tada, kai pagrindinis veikėjas sutinka paslaptingą salos moterį ir leidžiasi į flirtu grįstą santykių žaidimą. Iš esmės galima sakyti, kad autorius panaudoja vieną iš sėkmingiausių per paskutiniuosius dešimtmečius skandinavų literatūros receptų – trilerio žanrą. Nors tai nėra visiškai tyras trileris ir taikomi tik tam tikri elementai, vis tiek dėl geografinės plotmės ir įvykių dinamikos istorija iš esmės skandinaviška.

Bala nematė, skandinaviška jau patvirtinta kaip kokybės ženklas, tačiau kas šiame romane savito? Žinoma, medienos aprašymai ir panaudojimas medžio kaip pasaulio filosofijos artefakto elementas su aiškiai juntama autoriaus (ir pasakotojo) žavesiu medienos fetišui – tai iš tikrųjų duoda istorijai parako, tačiau ir ne tai yra „skaniausias“ istorijos elementas. Autorius panaudoja istorinius elementus ir nukelia per medžio rieves į riešutmedžio giraitę, kur 1916 metais įvyko Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.

Rašytojas Lars Mytting.

Ką regėjo riešutmedžiai, kokią energiją sugėrė mediena, kad po daugel metų šių medžių mediena tapo itin vertinga ir dėl kare panaudotų dujų ir skerdynių itin patvari? Pasirodo, mediena brangesnė nei auksas! Autoriui pavyko išgauti medienos istorijos ir žmonijos istorijos dermės metafizinį lygmenį – tai energetinio lygmens teksto prasmė, deja, parašyta visgi pop kultūrine grožine kalba. Tačiau, kas sako, kad pop kultūrinių tekstų nereikia? Tokį tekstą kaip Plauk su skęstančiais galima skaityti puslapį po puslapio, nes tekstas vartotojiškas ir su juo kovoti nereikia, nes atitinka visus greitojo skaitymo standartus.

Beskaitant Plauk su skęstančiais ir galvojant apie medžio atminties galias, nejučia vis prisimindavau metų pradžioje skaitytą kataloniečio Jaume Cabre Prisipažįstu, kurioje taip pat medžio simbolika ir iš jo padarytas smuikas irgi kone genialiai siejosi su mūsų žmonijos istorijos metafizine derme, tik J. Cabre buvo išplėtota kur kas plačiau ir kūrinio fabula neįprastai sudėtinga, tad paskaitomas galbūt ne taip paprastai kaip Plauk su skęstančiais.

Nepaisant metafizinių niuansų, visgi tai yra šeimos saga, kurią narsto protagonistas Edvardas, keliaudamas po Šiaurės Europą ir dėliodamas savo giminės medį nuo pats Holokausto iki šių dienų. Veikėjas bando suvokti savo tapatybę, svarsto, kuo ši fizinė ir atminties kelionė keičia jį, paprastą Norvegijos ūkininką? Kartu, žinoma, nauja ir meilės istorijos šeimos transformacija, kuri paliudija, kad neįmanoma užmegzti naujų, rimtų santykių su kitu žmogumi, jeigu nėra santykių tęstinumo iš giminės bendro aruodo ir nėra iki galo suvokta žmogaus tapatybė. Šeimos energetikos ir genetikos istorija, „įvilkta“ į medžio rieves, iš esmės labai popsiškai papasakota, tad stipriausia šios istorijos dalimi tampa ne raiška, bet skandinaviškai išdėstyta gyvenimo filosofija kiek netikėtu, kaip literatūrologė Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė įvardijo, tradicijų žiniomis grįstu novatorišku žiūros kampu.

Taip, ne visi medkirčiai geba šitaip rašyti.

Jūsų Maištinga Siela