2017 m. gruodžio 17 d., sekmadienis

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 46 (3642), 2017 gruodžio 15 d.

Sveiki,

Šiemet pasirodęs Lanos Del Rey naujausias albumas Lust for Life man priminė tuos stebuklingus hipių laikus, kai visi apspangę akimis tyrinėjo dangų, įsivaizdavo didžiules spalvingas planetas, kuriose – sunkiai nusakomas geresnis pasaulis. Atrodė, kad viskas pasiekiama, atrodė, kad viskas čia pat: ateiviai, meilė, svajonė, geresnė visuomenė, seksualinė revoliucija... Ir visa tai radosi fantastinėje literatūroje. Būtent šis Literatūra ir menas numeris skirtas fantastinei literatūrai ir kosmosui.

Nors ant viršelio Ugnės Žilytės pieštas fantastinės literatūros kūrėjo A. Ch. Clarke (1917-2008) portretas ir Virginijos Cibarauskės verstas interviu, visgi ne jis šio numerio centrinė figūra. Tiesą sakant, jis gerokai „pritemptas“ ir jo interviu tiesiog tuščias – ateities prognozė, kuri pasitvirtino? Camon, viskas ir taip aišku.

Gyčio Norvilo gedulingame fone Demokratijos pabaigos prieangis ir tai ne žinios iš atviro kosmoso iš esmės taiko į tą skandalingą Vyčio Lukiškių aikštėje akiratį – demokratijos seniai nėra, ji tik imitacija, vis tiek esti susisluoksniavimas, tačiau dar tikriausiai niekada nebuvo taip ryškiai išreikšta (be Garliavos įvykių), kokią buką buką, juodą juodą valdžią mes išsirinkome. O kas sakė, kad išsirenkame? Bananų respublikoje viskas įmanoma. Bet būtų lietuviai normali demokratiška tauta, nueitų ir išverstų Karbauskį iš kėdės: Ukraina juk gali, nors ten korupcijos lygis nesvietiškas, o čia kažkokį ciuciką iš Naisių paspirti, negi Vyčio palikuonys ujami lazda ir įstatymais negali pasipriešinti? Juk vis tiek nėra demokratijos, kam ją piliečiams imituoti?

Benigna Kasparavičiūtė man patinka: ji amžinai taip ironiškai dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir... Bet blemba, geri jos tie tekstai, tik ne visada konceptualiai suvokiami, apie kokias instancijas ji rašo, o išgriebtos pavardės kaip muselės ir pieno primena veikiau asmeninių sąskaitų suvedinėjimą viešojoje erdvėje, nei protą nušviečiantį straipsnį.

Lina Buividavičiūtė Distopija lietuvių literatūroje tik patvirtina šios ambicingos ir paskutiniu metu visose literatūros forumuose, formose, renginiuose matomą pavardę, kad netgi imu ir nustembu: o kaip čia renginys, žurnalas, kultūra be Linos Buividavičiūtės? Ak. Jos straipsnis apžvelgia kelis paskutinio dešimtmečių distopinių bruožų turinčius lietuvių gožinės literatūros kūrinius (A. Jakučiūno #Utopijos, J. Melniko „Tolima erdvė“, „Maša, arba Postfašizmas“ ir t.t.) Straipsnis pasirodė šiek tiek tuštokas – norėta įvardyti funkcijas ar parodyti, kad esame distopijų pasaulyje neatsilikę?

Kur kas įdomesnis ir produktyvesnis pasirodė Neringos Mikalauskienės straipsnis Lietuviškos fantastikos raida ir perspektyvos, kuriame išsamiai apžvelgiama mūsų fantastikos raida su istoriniais ir kultūriniais pjūviais. Lina Ožeraitytė vėl ieško vertimuose pinklių ir šįkart apie H. G. Wells Nematomas žmogus, kurio vertimą vertina kaip itin prastą – ką čia ir bepridursi, Lina deda tritaškį, o aš tikrai jau saugosiuosi tokios knygos.

Pokalbis su Etnokosmologijos muziejaus direktoriumi Gunaru Imantu Kakaru – tiesa, neįveikiau visko, nes paskaitęs kelis klausimus, panirau į prisiminimus, kaip pats vaikystėje „sirgau žvaigždėmis“ ir kaip žiemos giedromis naktimis stebėdavau dangų, bandydamas suvokti šios Visatos didybę. Pamenu, kaip šiaušdavosi plaukai uhhhh...

Pabaigoje perskaičiau Dominyko Norkūno publikuotus eilėraščius. Šiaip dažniausiai tokiomis eilėmis nusiviliu, bet šįkart susiskaitė visai gerai. Kaip visada daug Dievą neigiančių ir menkinančių gairių, per negatyvą pulsuojanti savęs pažinimo tema, intelektualių kultūrinių ir istorinių blyksnių (pvz., Spintrija), kurie sumišę su įsibrovusiomis buitiškomis kasdienybės detalėmis lyg ir kelia sakralumo įspūdį, tačiau jis pasirodė negyvybingas, veikiau dirbtinis konstruktas, aliuzijų ir asociacijų rebusas, kiek perdėtai manieringas, kiek iliustratyviai įdomus. Norėčiau tik eilių, kurios įkvėptų gyvenimui, o ne rūgščiai nuteiktų, kas būdinga šios kartos poezijai – savęs ieškojimui po pasaulio platybes ir savo odos antros puse.

Tiek.


Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą