Gailė Garnelytė "Ramybės diena" (apsakymas publikuotas žurnale "Metai", 2018 Nr. 7)

Sveiki,

Netikėtai perskaičiau „Metuose“ publikuotą Gailės Garnelytės (g. 1987) apsakymą „Ramybės diena“. Tiesą sakant, apie G. Garnelytę niekada nieko nebuvau girdėjęs. Trumpame pristatyme, sakoma, kad ji baigė lietuvių kalbą ir kino dramaturgiją, rengia kūrybinio rašymo kursus.

Perskaitęs „Ramybės dieną“, pamaniau, kad G. Garnelytė galėtų išleisti vykusių apsakymų rinkinį. Tekste pasakojimo personažą pasirinko Bertą (Bertoldo trumpinys) vyriškosios lyties, kuris praeityje turėjęs sunkumų, jau ilgą laiką gyvena intensyvų kūrybinį gyvenimą, bet nori pasiskirti sau ramią dieną, per kurią galėtų medituoti, atlikti ritualus. Jau nuo pat pradžių aiškus pasakojimo kodas, kuris primena F. Kafkos „Proceso“ absurdo kodą. Juo labiau Bertas trokšta ramybės, tuo labiau lemta tai ramybei drumstis – mamos skambutis, pagalba tetai, rūpesčiai dėl šuns ir kt. Iš esmės tai yra lekiančio, laiko nerandančio ir kasdienybės darbams besiaukojančio dažno šiuolaikinio žmogaus problema. Ramybės ir dvasinio augimo troškimas dažnai būna užgriozdintas nuolat atliekamų darbų gausa, kad galėtum apmokėti sąskaitas ir kaip nors išgyventi. Apsakymas iš dalies kritikuoja tokią nesveiką prievolėmis ir vergovine santvarka grįstą gyvenimo būdą.

Kitą vertus pasakojimo ritme „prasimuša“ Berto praeitis – alkoholiko mergišiaus gyvenimo ritmas, kuriam senasis Bertas pavydi. Negavęs ramybės dozės ir pamatęs, kaip gyvena jo konkurentas, jis desperatiškai neria į anų laikų girtuoklystę, bet ir čia, kaip ir buvo galima tikėtis, jį persekioja nesėkmė. Dėl šuns jis neįleidžiamas į barą, tada eina pirkti alkoholio ir nesveiko maisto į parduotuvę. Atrodo, tuoj tuoj veikėjas pasiduos silpnybei, sąmonės užtemimui, kurį autorė labai gerai psichologiškai grindžia pasidavimui, tačiau finalinė Berto pabėgimo ir juoko scena iš tikrųjų užbaigia apsakymą skaidriai ir netikėtai. Ramybės dienos vos netapo beprotiško nuopuolio diena.

Apsakyme sukurta priartėjimo prie destrukcijos intriga, tačiau viską vainikuoja nepasidavimas. Štai kur yra būdas nustebinti skaitytoją. Sekant jau žinomą pasakojimo ritmą, galima už įvykių vingio tikėtis paties blogiausio – ramybės troškimas sunaikina dvasinio augimo troškusį Bertą. Bet ne, priartėjimas prie destrukcijos tampa dvasiniu gyvenimo išbandymu, kurį Bertas, padedamas savo angelo sargo šuns Barto, išlaiko, ir priešingai nei F. Kafkos „Procese“, šis apsakymas palieka skaidrias ir pozityvias mintis tarsi būtų, žargonu tariant, linksma istorija apie susifeilinimą, menkniekį, iš kurio galima pasijuokti. Bet kartu tai istorija apie, koks gali būti galingas impulsas ir perspėjimas, kad už to juoko ir pabėgimo nuo policininko, visgi buvo grėsmingas nuopuolis ir jis visada yra ir bus, kol kaip detonatoriaus laikrodukas tiksės Berto širdis.

Sveikinu autorę su geru apsakymu. Ir visiems linkiu ramybės dienų ne vien tik išbandymų.

Jūsų Maištinga Siela