Knyga: Karl Ove Knausgård "Mano kova. Mirtis šeimoje"

Karl Ove Knausgard. „Mano kova. Mirtis šeimoje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 416 p.

Sveiki,

Šią knygą sensaciją nė nedvejodamas įsigijau per šiųmetę Vilniaus knygų mugę ir perskaičiau tik dabar. Beveik paskutinę iš visos krūvos, parsivežtos iš mugės. Ši sensacija iš Skandinavijos tituluojama kaip viena paveikiausių ir geriausių grožinės verstinės pavyzdžių šiemet ir jį parašė norvegas Karl Ove Knausgard Mano kova. Mirtis šeimoje (norveg. Min Kamp. Forste bok). Didelės apimties romanas tėra tik pirmoji dalis iš šešių dalių ambicingos epopėjos, leistos Norvegijoje 2009-2011 metais.

Taip jau nutiko, kad „geriausią“ knygą maniau pasilikęs skaityti vasarą, kai nereikia skubėti, tačiau vos tik pradėjęs skaityti susidūriau su tam tikrais sunkumais. Iš pradžių užsispyrusiai knyga nesiskaitė, vėliau, jau perkopus į antrąją pusę, nutariau galynėjimąsi užbaigti pergale ir knygą užbaigiau vienu prisėdimu.  

Pirmojoje savo epopėjos dalyje autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo vaikystės iki to momento, kai jis su broliu Ingve palaidoja tėvą. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog Mirtis šeimoje susieta su tėvo mirtimi, nes būtent pirmoji dalis skirta tėvo atminimui ir santykių analizei. Autobiografiniame romane iš dalies viskas atrodo įtikinama, o kartu ir neįtikinama. Visų pirma autorius preciziškas įvairioms smulkioms detalėms, kurios padeda rekonstruoti įvykius ir įgalina prarasto laikmečio įtaigumą, nors daugelis įvykių – visgi tai jaučiasi tekste – yra perkurta ir pateikta ne kaip istorinė dokumentika, bet kaip tų buvusių įvykių tam tikra versija, nugludinta baltųjų atminties dėmių, jausmų refleksijos ir jau per laiką pasikeitusio santykio su praeities įvykiais. Visgi tekstas retrospektyvus ir tai ne dokumentika, o grožinis kūrinys, kuris gali būti retkarčiais apgaulė, retkarčiais pagražintas ar net kai kas jame nuslepiama.

Mano kova. Mirtis šeimoje skyla į dvi pasakojimo dalis. Pirmojoje bauginančiomis nuojautomis apgaubtame pasakojame pasakojama Karlo Ovės vaikystė ir paauglystė tėvų namuose. Nuo pat pasakojimo pradžios, kai tik užsimenama apie tėvą, jaučiamas konfliktuotas santykis su tėvu – jam jaučia pagarbą, baimę ir neapykantą. Išvengdamas itin detalių psichologinio smurto pasakojime detalių, autorius leidžia skaitytojui tik periferinėse paraštėse pajusti, koks iš tikrųjų buvo Karlo Ovės tėvas. Vaikystėje patirta baimė ir smurtas nusidriekę pasakojime kaip trauminė patirtis, suformavusi pasakotojo, šiuo atveju ir paties autoriaus, charakterį, santykį su savo paties sukurta šeima. Iš esmės visas pasakojimas yra bandymas reflektuoti sūnaus ir tėvo santykius ir suvokti, kas buvo ne taip, kodėl jie tokie buvo. Tiek Karlas Ovė, tiek Ingvė nekenčia savo tėvo, tačiau laidojant ir gremžiant namus, jam nuolat srūva ašaros. Nors tekste to neįvardyta, bet skaitytojas susidaro įspūdį, kad veikėjas aprauda tėviškos meilės trūkumą, kurio niekada neturėjo, bet matė savo praeityje tiek daug neišnaudotų progų, sūnaus ir tėvo ryšiui sustiprinti.

Romanas nevienalytis. Autoriaus atmintis nepasiduoda nuosekliam pasakojimui, jis šuoliuoja, nepaisant sinchroninio laiko, per paauglystės, vaikystės ir to momento, kai rašo romaną, laikus. Tiesą sakant, toks pasakojimas dėl to tik dar įdomesnis, nes leidžia skaitytojui pamažu „surinkti“ autoriaus asmenybės tapsmo istoriją. Pasakotojo kalboje išryškėja vienas svarbiausių teksto ir tuo pačiu asmenybės bruožų – minorinė tonacija, persmelkta asketiško, šiek tiek asocialaus, bet visada norinčio pritapti žmogaus egzistencinė melancholija. Kad ir koks pašėlęs būtų autorius paauglystės laikais, kai grodavo garaže su draugu, pasakotojo tonacija liudija iš pasakojimo laiko perspektyvos, jį tapus mizantropišku filosofiniu mąstytoju. Neretai jaučiančiu savo kaip rašytojo talento jėgą, tad nieko nuostabaus, kad retkarčiais romane pasipildavo ištisi puslapiai filosofavimo, kartais išties taiklių ir įdomių pasvarstymų ir įžvalgų: „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikrojo vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti? (p. 182)“.   

Karl Ove Knausgård

Visgi autorius pasižymi plepumu. Romanas lyginamas su M. Proust Prarasto laiko beieškant, kurio šedevras dar vadinamas žodžių arkikatedra, visgi pas K. O. Knausgardą to arkikatedra nepavadinsi. Įkyriai besikartojančios buitiškos detalės turėtų nuolatos atskleisti esmines pagrindinio veikėjo jausenas ar jį vienaip ar kitaip charakterizuoti, tačiau romane to kartais pristinga ir tekstas pavirsta bereikšmiu plepėjimu arba tik priemone kaip nors stilizuoti ir imituoti laikmetį, privardijant didžiulėse pastraipose, pavyzdžiui, valymo priemonių pavadinimų. (Čia prisiminiau britų rašytojo David Mitchell romaną Juodųjų gulbių slėnis, kur romanas paremtas vien laikmečio reklaminiais pavadinimais, kurie didžiajai daliai lietuvių skaitytojui nekelia jokių sentimentų, nes tų produktų tiesiog sovietmečiu nebuvo, todėl neveikia kaip asociacijų ir nostalgijos prieskonis). Daugybė ilgų sakinių, kaip veikėjas rūko, pliko kavą, kaip sėdasi, užsisega saugos diržą tik iš dalies veikia kaip kasdienybės polėkis, tam tikra priemonė sukurti skambantį pasaulį pasaulyje, visgi nekantresnį skaitytoją tai gali išvesti iš kantrybės: „Nutarėme į kelią leistis apie septintą, tada Kristiansandą pasiektume apie vienuoliktą, tačiau pamaniau, kad galėtume išvažiuoti ir anksčiau, ir nuleidęs kojas ant grindų apsimoviau kelnes ir apsivilkau marškinius, tada pasilenkiau ir žiūrėdamas į veidrodį ant sienos ranka perbraukiau plaukus (p.244).“

Visgi viena citata ypač mane nustebino, apskritai pasakotojo kalboje išryškėjo atpažįstamo ir tapačios pasaulėžiūros bendrų taškų. Net aiktelėjau, kaip perskaičiau šią pastraipą, nes maniau, kad tik aš vienas vaikystėje kartais užsisvajojęs autobuse ar automobilyje taip regėdavau pjaustomą pasaulį: „Dar tuo metu įsivaizduodavau iš automobilio kyšančius dviejų milžiniškų pjūklų ašmenis, kurie važiuojant pjaudavo viską abipus kelio. Medžius ir žibintus, namus ir ūkinius pastatus, taip pat žmones ir gyvulius. Jei kas stovėdavo laukdamas autobuso, pjūklas perskrosdavo jį perpus, viršutinė kūno dalis nukrisdavo, kaip parvirsta nukirstas medis, o kojos ir liemuo likdavo stovėti kraujuodami pjūvio vietoje (p. 257).“

Nemažai pasakojimo skirta paauglystės ir jaunystės laikotarpiui, kada veikėjas žiemą susiruošia švęsti Naujųjų metų ir pusnyje paslepia alaus butelius. Kad ir kaip atrodytų svarbūs įvykiai pačiam autoriui, visgi paveikiausia knygos dalimi laikyčiau brolių tvarkymąsi namuose ir pokalbius-išgertuvės su atminties liga sergančia močiute. Būtent po santykį su ja autoriui pagaliau pavyksta intuityviai ir talentingai apmąstyti ir įvardyti ne tik santykį su tėvu, bet ir nusakyti mirties reikšmę jo paties gyvenime, regint, kaip pamažu nuo šlapimo nelaikymo ir demencijos traukiasi šeimos istorija prie jo egzistencinio slenksčio. Ir jis su broliu yra tie kiti, ant kurio stosis po netolimos močiutės mirties. Namų šveitimas tampa simboliniu ir filosofiniu veikėjo apsivalymo ir savo santykių pertvarkymo procesu, kuris itin taikliai perteiktas.

Knyga yra iš esmės gera ir paliekanti gerą atmosferinį įspūdį. Neseniai teko skaityti kito norvego rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji, kur kasdienybės polėkis veikia per mikroskopinę detalę ir kiekvienas žodis tampa salos gyventojų filosofine nuostata, to pas K. O. Knausgardą pasigedau, buitiniai pagrindinio veikėjo ritualai pernelyg nuobodūs, tačiau ir pasakojimo pobūdis nuo tautiečio labai skiriasi. Akylesnis skaitytojas paskaitęs keliolika puslapių pastebės, kad Mano Kova. Mirtis šeimoje nors rašė skandinavas apie skandinavišką pasaulį, jo pasakojimo maniera kur kas artimesnė ne skandinaviškai sagos polėkiui ir filosofijai, bet amerikietiškajai. Ypač man asmeniškai priminė John Irving pasakojimo manierą – platūs pasažai ir asmenybės tapsmą formuojantys įvykiai, atvira erotika, vaikystės maištingumas, traumos, roko muzika, miestelio gatvė kaip lokalaus atskiro pasaulio vaizdinys. Visgi Knausgardo knyga patiko dėl kelių priežasčių: dėl tėvo ir sūnaus santykių sudėtingumo, dėl kai kurių filosofinių ir pasaulėžiūros dalykų bei dėl tos namų tvarkymo scenos, kurioje išryškėjo močiutės ir anūkų tyli ir skausminga būties erozija.

Jūsų Maištinga Siela