Knyga: Monika Baltrušaitytė "Išėję prie upės"

Monika Baltrušaitytė. „Išėję prie upės“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu serijos Pirmoji knyga apžvalgas ir šįkart apžvelgsiu pernai debiutavusios Monikos Baltrušaitytės (g. 1989) novelių rinkinį Išėję prie upės. Nesunku perskaičius noveles susidaryti įspūdį, kad autorė labiau priklauso ne žaidybinei literatūrai, bet tai tradicinei aukštajai literatūrai, kurioje kapstomasi po praeitį ir daromos tam tikros netiesioginės refleksijos – apskritai novelės žanras, kuriam reikia itin didelio kruopštumo, mano supratimu, yra parankus žanras šioms refleksijoms perteiki.

Metaforinis rinkinio pavadinimas Išėjęs prie upės iš esmės siejasi su mirusiųjų pasauliu, turi tam tikrą antikinę aliuziją į Hado požeminės karalystės upes, kitaip sakant, pomirtinį pasaulį, kuris anapus pasakotojos atminties ir patyrimų dažnai reiškia ne pragarą, o nujaučiamą prieglobstį ir rojų. Ir ne tik mirusiesiems, su kuriais pasakotoja atsisveikina vėlei juos prisimindama, bet ir apskritai su tekančiu, bėgančiu laiku, kuris keičia pačią pasakotoją. Išeina ne tik gyvieji anapus upės, prie kaštonų, bet ir vaikystė, prisiminimai, autoritetai, būti ir išgalvoti draugai. Rinkinys gal kiek savo idėja primena prieš kelerius metus irgi šioje knygos serijoje debiutavusio Mindaugo Jono Urbono novelių rinkinį Dvasių urna. Tai literatūroje prabėgusių ir autorei reikšmingų akimirkų ir žmonių įprasminimo būdas.

Tiesą sakant, skaityti nuo pat pradžių noveles nebuvo lengva, maniau, kad tikrai greitai atsibos ir bus kankynė. Tą lyg ir sufleravo pirmosios novelės, kurios pasirodė ganėtinai padrikos, „nesuveržtos“ idėjine prasme, pasakojimas nedarnus, tarsi iškandžiotas ir sudraskytas tyliomis sąsajomis, kurias, žinoma, turi nusibrėžti pats skaitytojas. Tikriausiai pirmoji novelė Zombių puota man mažiausiai patiko, taip pat neįtikino ir ganėtinai prasmių lygmenyje silpna novelė Už mėlynos sienos, kuri pasakoja apie jauną poetą ir su juo nesisveikinantį kaimyną. Novelė, kuri neturi rimto stuburo, nors pagal bendrą prasmę apie senosios literatūros kartos išnykimą ir sietųsi su bendra išėjusių prie upės idėja. Taip pat nelabai įtikino novelė Softas – be kintančių technologijų ir juose įdiegiamų programų evoliucijos nostalgijos nelabai kuo žavi, tikriausiai joje nelabai pajutau sąsajos tarp technologijų tobulėjimo ir besikeičiančio žmogaus interesų (ir draugų) lauko.

Monika Baltrušaitytė (nuotr. Deimantė Rudžinskaitė)

Stipriausios novelės rikiuojasi maždaug rinkinio viduryje ir kelios pačioje pabaigoje. Iš įsimenamų išskirčiau kompoziciškai vykusią Obelų sodas apie besipliekiančius giminaičius, kurie lyg ir buvę draugai nuo pat vaikystės dėl puikybės ir banalybių susipyksta – čia labai gražiai autorė novelės pabaigoje išryškina žvyrkeliu perskeltas žemes ir pasibaigusios draugystės skausmą. Įtikino ir novelė Direktorė, kuri dvelkia popkornais ir pačios autorės potyriais kino teatre kaip atskirame stebuklų šalyje. Beje, Direktorė, kaip ir daugelis novelių veikėjų, vėliau knygos pabaigoje virsta iš novelių į novelę migruojančiais personažais. Prie geresnių novelių būtinai priskirčiau Balti tušti puslapiai – tas, kas nors kartą iki trisdešimtmečio išgyveno rimtas skyrybas, tas supras šios novelės autentiškas prasmes ir jausenas. Čia autorė, priešingai nei kitose novelėse, savo stiliumi tampa itin plastiška ir poetiška: „Būdavo, kad reikėdavo gelbėtis ir šokti į pirmą pasitaikiusią valtį, irtis per juodą upės vandenį visą naktį, plaukti į rūką, kuriame nėra nieko, tik ištirpusios miesto formos, savo aidui lojantis šuo, išsitrynę kontūrai gatvių, kuriomis tiek kartų vaikščiota, ir pilki, akmenimis virtę, be garso šnarantys medžiai (p. 113)“.  

Prie sėkmingų novelių priskirčiau Akunga, kurioje pasakotoja prisimena leistas dienas kaime ir kaip ji su išgalvota drauge Akunga prisigalvoja įvairiausių žaidimų, kaip antai žaidžia medinėje trobelėje prie pelkių FTB agente ir svajoja apie amerikietiškos per filmus ir TV pateiktus amerikietiškos kultūros formas. Panašios konsistencijos novelė Paryžius, kur dvi draugės pakvaišusios dėl Paryžiaus tiek prisifantazuoja, kad toji fantazija tampa netgi pavojinga – viena mergaitė vos nenunuodija kitos.

Dalis tekstų skirta senoliams ir jų pasiruošimui prie upės. Paskutinėje novelėje Inkilų skaičiavimas, kuris galėjo, mano manymu, būti ir visos rinkinio potencialus pavadinimas, pasakojama apie pasakotojos senelio išlydėjimą. Tekstas fragmentuotas, priminė slaugytojos dienoraščio punktyrus, rašytus 2014-2018 metais. Taip pat įsiminė ir kitos novelės fragmentas, kada ekscentriška kaimynė, potencialiai serganti Alzhaimeriu, grįžta į savo seną butą, kurioje gyvena naujakuriai. Išlaikyta puiki distancija, neįvardijant ligos požymio, tarp mirusio žmogaus kaip vaiduokliško klajojimo po praeities įvykius. Ir tikrai – mirusi ji ir pasakotojai ji vaidenasi, ar tikrai suėsta atminties atklydo iš kokios nors prieglaudos?

Monikos Baltrušaitytęs rinkinį apskritai laikau vykusiu darbu. Tokia autorės proza man iš esmės patinka. Patinka, kad autorė neužsižaidžia formomis, nesistengia nonsenizuoti ar kaip kitaip perdėtai atrodyti itin šiuolaikiška rašytoja. Autorė gerai valdo sakinį, kai kurios novelės išties vykusios, kai kurioms tiesiog stinga probleminio stuburo, bet visumoje tekstai byloja apie autorės potencialą rašyti ir rašyti būtent nebanaliai, gal ir nelabai populiariai, tačiau skoningai artikuliuojant atminties, laiko reikšmę žmogaus gyvenimui ir jo nepastovumui, galų gale tai ir requiem mirusiems. Reikia manyti, kad autorė ties šiuo debiutu nesustos ir dar ką nors sukurs ambicingesnio.

Jūsų Maištinga Siela