Mathias Enard. „Kompasas“ – Baltos lankos: Vilnius, 2019.
– 432 p.
Sveiki,
Šiemet,
prieš Vilniaus knygų mugę, vienas laukiamų kūrinių buvo prancūzų rašytojo Mathias Enard (g. 1972) romanas Kompasas
(pranc. Boussole), kuris 2015 metais
pelnė prestižiškiausią prancūzų literatūros Goncourt‘ų
premiją. Vis pagalvodavau po Vytauto Bikulčiaus Literatūroje ir mene publikuoto straipsnio apie kasmetinį prancūzų
literatūros derlių, ar kokia leidykla neapsiims išversti būtent šį kūrinį. Kadangi
knyga nelengva ir apimtis didelė, vis pamanydavau, kad tikriausiai niekas
nesiims versti. Kai sužinojau, kad jos visgi ėmėsi mano viena mėgstamiausių
vertėjų Violeta Tauragienė, vis neramiau ėmiau laukti. Strategiškai tokią
knygą, žinoma, išmintingiausia paruošti prieš pat Vilniaus knygų mugę.
2017
metais knyga pateko ir į trumpąjį Man
Booker Internacional sąrašą ir tikriausiai jeigu ne D. Grossmanas su
kūriniu Užeina karta arklys į barą
(šį taip pat gerą kūrinį turime išsileidę lietuviškai), manau, visai pelnytai
šioji premija galėjo atitekti M. Enardui. Turėčiau padūsauti, kad apie tokį
grandiozinį kūrinį kaip Kompasas galima
kalbėti ištisas dienas ir į internetinę recenziją vargu ar įmanoma sutraukti
esmingiausius kūrinyje esančius dalykus, bet beskaitydamas kaip niekad
galvojau, kad kuo platesnė tema, tuo lengviau kondensuoti ją į recenziją – tai išskirtinai
retas atvejis.
Istorija
pasakoja apie mirtina liga sergantį muzikologą Francą, kuris būdamas vienišas
užsirūko opijaus savo namuose Vienoje ir, kol veikia šis narkotikas, jis
apmąsto savo gyvenimą, aistrą tyrinėti muziką ir literatūrą, apie keliones į
Rytus ir, žinoma, savo meilę Sarą. Lyriškame pasakojime, kuris savo pasakojimo
sodrumu ir technika primintų Marcel Proustą, M. Enard „šokinėja“ laiko erdvėje
ir brėžia pačiais keisčiausiais ir paradoksaliausiais rakursais – dievaži, kaip
pasakotojas-kompasas – vienoje plotmėje pagrindinio veikėjo prisiminimuose,
kitoje – geografiniame, istoriniame ir kultūriniame žemėlapyje. Visa tai
perteikta nepaprastai glaudžiai ir tankiai kondensuotame intelektualiame
intervale.
Nemanau,
kad knygą gali paskaityti bet kuris, kadangi bent jau šiokių tokių žinių apie
muziką ar literatūrą – nori to, ar ne – vis vien reikia turėti. Rašytojas puikiai
išmano arabų kalbas, pats didelę dalį savo gyvenimo buvo paskyręs moksliniam
darbui, todėl tos žinios, panašiai kaip K. Sabaliauskaitė berašydama Silva Rerum apie baroko epochą, jis panaudoja
Kompase. Nuolat susidurdavau su žinių
stygiumi, ypač kalbant apie Rytų kultūros asmenis, nes knygoje apstu istorinių
asmenybių, susijusių su muzika, literatūra ir politika, tokiais atvejais
užsimerkdavau kaip prieš istorijos vadovėlį ir pasitelkdavau fantaziją, tad tie
gausingi vardai tiesiog tapdavo chrestomatiniais literatūriniais veikėjais –
dar vienu įrankiu, perteikti orientalisto kaip ligos (ar gyvenimo būdo) būseną.
Per laiko paradigmą, maišant rytų ir vakarų mentalitetą, bandoma aprėpti pasauliniame
kontekste virsmo priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu papasakoti Europos ir
Artimųjų Rytų istoriją bei pagrindinio veikėjo gyvenimą.
Taip,
kai kada tekstas tampa išskirtinai mokslinis, iš romanistinio kalbėjimo patoso
pasakotojas lengvai persiorientuoja į eseistinio ir netgi sauso enciklopedinio
kalbėjimo manieras, todėl pasakojimas toli gražu nėra tolygus. Kai kada suabejočiau,
ar apskritai skaitau romaną, veikiau kokį mokslinį lyginamosios istorinį literatūros
traktatą, tačiau itin didelių apibendrinimų autorius nedaro ir visada „išveda“
skaitytoją per tam tikrą žiūros tašką į filosofinį teksto lygmenį. Nejučia beskaitydamas
imi pats diskutuoti ir suvokti rytų ir vakarų nesąmoningą priešinimą, kurį
pamasina skirtinga istorinė patirtis, religiniai karai, buvusios imperijos ir
pasauliniai karai... Toje tirštoje raizgalynėje pasakotojas per Sarą pateikia
ne vieną kartą prieitą išvadą, kad Europa ir Artimieji Rytai nedalomi, nes abu
turi bendrą kultūrinį substratą. Turi būti gana užkietėjusiu orientalistu, kaip
Sara ir pagrindinis veikėjas Francas, kad tai suvoktum.
Mathias Enard
Kitą
vertus tas mokslinis pasakotojo kalbėjimas nėra joks trūkumas, priešingai, tai
tik dar viena spalva, kompaso rodyklė, kuri įsilydo į bendrą iš esmės lyrišką
pasakojimą. Be to, Franco ir Saros meilės istorija, jų bendri pažinoti mokslininkai
Teherano laikais, sukuria fiktyvųjį romano audinį, kuris persikloja su
istoriniais faktais. Iš esmės knyga parašyta net keliais lygmenimis ir savo
ambicijomis ir aprėptimi gali drąsiai lygiuotis, o kai kur net pranoksta,
pavyzdžiui, katalonų rašytojo Jaume Cabre populiarų romaną Prisipažįstu, bet pastarasis kur kas labiau prieinamas masiniam
skaitytojui, nei, tarkim, Kompasas.
Nebesigilinant
į pasakotojo virsmą ir sąmonės srautą primenantį teksto minčių šuorus, viena iš
pagrindinių turtingo teksto elementų yra ypatingas autoriaus gebėjimas lyriškai
ir poetiškai perteikti mintį. Kai kurias vietas išparceliavus, galima sulipdyti
gana grakščius ir įdomius atskirus eilėraščius, pavyzdžiui, man patikusiame
epizode, kai Sara su Francu vaikšto po Monparnaso kapines Paryžiuje: „Teofilis Gotjė, geraširdžio Heinriko Heinės
draugas, – kiek tolėliau, ir Maksimas Diu Kanas, lydėjęs Floberą į Egiptą,
patyręs malonumą su Kučuk Hanim, ir didysis krikščionis Ernestas Renanas;
tikriausiai naktimis tarp tų sielų vyksta daug slaptų ginčų ir gyvų pokalbių,
perduodamų per klevų šaknis ir per žaltvyksles, – tylūs požeminiai koncertai,
kuriuos lanko uoli velionių minia (p. 316).“
Tarp
nuostabių įvairiabriaunių – filosofinių, kultūrinių, istorinių, sociologinių –
pasakojimo pjūvių, vienas labiausiai asmeniškai žaviausių dalykų buvo gebėjimas
perteikti keliautojo kaip visiško pamišėlio, bėgančio nuo savęs ir nuo
praeities, būsenas. Kelionių alkis, tas įsivaizduojamas laukimas patirties,
kuri neretai šiek tiek nuvilia nei pats pasirengimas, kai galvoje ir numanomi
potyriai dar tik įvyks. „Smagu
įsivaizduoti Sarą kaip jauną mergaitę visiškai žemiškame Paryžiaus 16-osios
apygardos bute, svajojančią, gulinčią su knyga rankoje, akis įsmeigusią į
lubas, įsivaizduojančią, kad išplaukia į Saigoną, – ką ji regėjo tomis
keistomis valandomis, tame kambaryje, kur norėtum patekti kaip vilkolakis, kad
nutūptum it kiras ar žuvėdra ant medinio lovos krašto, ant okeaninio lainerio
turėklo vakarui jį sūpuojant tarp Adeno ir Ceilono? <...> ... o ką mes
žinome apie keliones, kai mums tik septyniolika, – mėgstame jų garsą, žodžius,
žemėlapius, o paskui visą gyvenimą mėginame surasti tikrovėje tas vaiko
iliuzijas (p. 227)“.
Galima
sakyti, kad visas romanas apie Rytus, bandant juos sulydyti su Vakarais,
padaryti vientisą pasaulį, tačiau visą laiką tai pasakojama per europietišką
mentalitetą. Ir visai nesvarbu, kad tai daro austras Francas, man, kaip
lietuviui, iš esmės irgi europiečiui, kurie irgi labai skirtingi, irgi labai
nacionalistiškai susiskaldę, bet vis tiek nesunku susitapatinti ir matyti iš
vakarų pusės bendrą Rytų pasaulį. Juk šiaip ar taip, ką mes patys žinome apie
Rytus? Tą patį, ką siūlo atlasai, travel
TV kanalas, kelionių gidai, istorijos vadovėliai... Visa tai Kompasas, kuris veda prie to, kad Rytai yra ne tik geografinė zona, bet ir
kiekvieno nusilenkimas Dievui ir kartu sau, tam tikra mąstymo ir net likimo
forma. Sara iš esmės randa Rytuose naują egzistencijos raktą – budizmą, ji
iškeliauja į tolimuosius Rytus – Kiniją, Indiją, Tibetą, o Francas tarsi lieka artimųjų
ir viduriniųjų Rytų apakintas, toji patirtis (iš esmės meilės patirtis
Rytuose), jį fiziškai ir dvasiškai palaužia. Rytai pavojingi Francui ir kartu
tai lyg kelionių opijus, priklausomybė, kiekvieno iš mūsų (ne)pasirenkamas likimas.
Nepaprastas
romanas, kuris visomis prasmėmis yra lėta meditacija, mąsli gyvenimo filosofija,
paliekantis sunkiai nusakomą, bet tokį asmeninį prisilietimą prie reflektuoti
gebančio skaitytojo, kad Kompasas iš
esmės tampa kiekvienam iš mūsų tam tikru literatūriniu ir gyvenimišku testu. Be
galo sodri, sudėtinga ir savojo skaitytojo belaukianti knyga, kurios galbūt
visi ir neįveiks, o įveikusieji vis dar bandys supaisyti, ką įveikė – kaip aš
dabar – visgi tai galinga literatūra, kurią galima laikyti šedevru. Nedaug tokių
knygų mano kelyje pasitaiko, nors ir nebuvo lengva skaityti. Tai pakili ir mūsų
egzistenciją bei suvokimą apie pasaulio raidą ir mūsų kiekvieno vietą tame
pasaulyje apibendrinanti literatūra, kurią vertą bent kartą gyvenime
perskaityti. Taip jau nutinka, kad pats likimas tokią knygą atsiunčia žmogui galbūt
tik vieną vienintelį kartą gyvenime.
Jūsų
Maištinga Siela
Och, skaitau skaitau ir vis galvoju, kad viskas: dedu knygą į šalį: nuostabus sakinys (žavingai išversta), jis tiesiog užburia, bet... jei randu girdėtą pavardę ir suprantu apie ką kalbama, nuščiūvu, vis dėlto, man atrodo, be orientalistinių pagrindų, šio kūrinio nelabai įmanu suvokti. Tokia savotiška priklausomybė: nei padėti neperskaičius nepajėgiu, nei būti ramiai ir patenkintai skaitant - suprantu, kad nieko nesuprantu, juolab nežinau.
AtsakytiPanaikinti