Shin Kyung-Sook. „Prašau, pasirūpink mama“ – Vilnius:
Baltos lankos, 2019. – 232 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Ne
taip dažnai būna, kada skaitai grožinės literatūros knygą iš Azijos. Dar rečiau
būna, kada skaitome apskritai verstą beletristinį tekstą iš originalios azijietiškos
kalbos – tą vėlei padarė Pietų Korėjos kultūra apsėstas keliauninkas ir
vertėjas Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, kurio anksčiau teko skaityti irgi iš
korėjiečių kalbos išverstą ir Tarptautine
Man Booker įvertintą Han Kang romaną Vegetarė.
Pastarasis kaip kūrinys nebuvo palikęs itin gero įspūdžio, tad griebiausi ką
tik pasirodžiusios lietuvių kalba kitos Pietų Korėjos rašytojos Shin Kyung-Sook knygos Prašau,
pasirūpink mama – originalo kalba romanas pasirodė 2008 metais, o 2012
metais pelnė Man Asian Literaty
premiją.
Istorija
siužetiškai gana paprasta, bet neprasta: 69 metų moteris iš provincijos staiga
pradingsta Seule, o jos ieškoti leidžiasi visa šeima. Keturių mamą
prisimenančių veikėjų perspektyvomis papasakota tik iš pažiūros dingimo istorija,
kurios priešingai nei skandinaviškuose detektyvuose, niekas nesiaiškina, kodėl
ir kaip ji pradingo. Milijoniniame mieste tai tarsi rasti adatą šieno kupetoje,
be to, tai nėra istorija su itin laiminga pabaiga, kurioje visi apdovanojami už
ribinės situacijos išgyvenimą.
Istorijos
„įdaras“ ir visas „skanumas“ yra veikėjų, gailinčių savo mamos, prisiminimų kapinynas.
Banalioji gyvenimiškoji tiesa – labiausiai įvertiname tai, ką turėjome, tik
tada, kai nebetenkame. Galiausiai keturių veikėjų – dviejų dukterų, sūnaus ir
sutuoktinio – balsų liudijimais pavyksta nulipdyti gana užguitos, tačiau be
galo atsidavusios motinos ir žmonos paveikslą. Dar jaunutė ištekėjusi, jos
gyvenimo biografija susidėlioja iš vaikų ir vyro žiūros ir vertinimo perspektyvų,
dažnai veikėjams tenka pripažinti, kad jie buvo ne tokie geri vaikai ar net
siaubingi sutuoktiniai.
Pasirinkta
pasakojimo pozicija neleidžia išsiskleisti bereikšmiams kaltinimams, tačiau
savigraužos romane esti nemažai, tačiau ji logiškai pagrįsta ir neįkyri. Galėtume
sakyti, kad knyga perdėtai sentimentali, kuriame trokštama iš inspiracijos per
graudulį pamokyti skaitytoją, tačiau toji perdėtai kritiška etiketė šiai knygai
taip pat netinka. Daugiau ar mažiau, nepriklausomai dėl korėjietiškos kultūros,
istorija leidžia tapatintis ir prisiminti savo pačių močiutes ir mamas, savo
elgesį, bendravimą, kai kuriuos bereikšmius barnius ir skambučius. Būtent toji
gyvenimiška autentika – ar tu būtum lietuvis, ar tu būtum korėjietis – leidžia universaliai
pajusti istorijos egzistencialistišką dvasią, kartais tokią buitišką, apribotą
vien tik buitiniais veiksmais, kaip skalbimas, maisto gaminimas, plaukų
šukavimas ir t. t., tačiau per tas detales tiek daug galima papasakoti apie
artimo žmogaus funkcionavimą ir reikšmę kiekvienam skaitytojui, kad nebekyla
klausimų dėl kūrinio problematikos – ji išties jautriai perteikta, retsykiais
poetiškai ir net simboliškai.
Shin Kyung-Sook
Knygos
antroje pusėje jau skaitytojui kirba nuojauta, kad dingusioji taip niekada ir
nebeatsiras, tačiau ir čia autorė strategiškai nustebina. Staiga buvusi egzistencialistiškai
mąsli, daro lankstą ir įterpia pačios motinos balsą, iš pradžių ji ateina kaip
retas tų kraštų paukštis ir stebi jos beieškančios šeimos narius, vėliau
slampinėja kaip vaiduoklis, apmąstydamas laikino ir trapaus gyvenimo, įspęsto į
kasdienius ritualus ir nesibaigiančius darbus, prasmę. „Žmona, kurią visiškai pamiršęs pragyvenai penkiasdešimt metų, labai
gyva pasirodė priešais tavo akis. Tik po to, kai dingo, ji atėjo pas tave tokia
tikra, lyg galėtum paliesti rankomis (p. 122)“ – sako sutuoktinis. Ir iš
tikrųjų, toji dingusioji mama atrodo kur kas gyvesnė jų atsiminimuose, nei
tomis akimirkomis, kai ji iš tikrųjų veikė. Nuotolis tarp praeities ir
dabarties įvykių suteikia tam tikros nostalgijos, naujos įvertinimo spalvos ir,
deja, dažnai ne pačių veikėjų naudai. Mama ir elgesys su ja tampa tam tikru
gero žmogaus testo rodikliu.
Kitą
vertus, skaitant vyro požiūrį apie žmoną, prisiminiau, kad šitiek šiurkštumo,
abejingumo, tylos suteikęs vyras, kuris visada greitai eidavo, palikdamas žmoną
užnugaryje ir jokiais gyvenimo atvejais, netgi ypač ribinėmis situacijomis,
prie jos nesitaikstė, staiga ir jam pabunda toji sąžinė ir jis pradeda
verkšlenti: „Nelaiminga moteris. Tik dabar
supratai, koks buvai žiaurus. Tik dabar pagalvojai, kad išgyvenai užkrovęs visą
tą sunkumą savo žmonai. Ir tai, kad paguodos reikėjo jai, bet tylėdama ji tik
užspeitė save į kampą (p. 151).“ Ar tikrai toks staiga penkiasdešimt metų vyrą
gaubęs abejingumas tampa gailestingu sąžinės nušvitimu? Ar tai nėra šiek tiek
pačios autorės noras matyti, kad po šiurkščia kasdieniška kaimiečio oda nuolat
esti ir kažkas užguito, mielo ir šviesaus? Tačiau gyvenime dažniausiai taip
nebūna. Nors čia vėlei prisiminiau savo paties senelį, kuris visą gyvenimą koliojosi su senele ir retai kada ką
nors švelnaus dėl jos padarydavo, bet jai mirus verkė kasnakt dar dešimt metų
iki pat savo mirties. Galbūt gailėdamasis, kaip ir knygos veikėjas, ne tiek
savo elgesio su žmona, kiek savęs paties, palikto beribėje šaltoje vienatvėje.
Kad ir
kaip ten bebūtų, knyga kelia daug diskusijų, ji gana įtaigiai skenuoja daugelio
iš mūsų šeimos santykius, leidžia tuos ryšius įvertinti per laiko distanciją ir
kiek kitaip pasižiūrėti į motinystės ir sutuoktinės funkcijas. Būtent funkcijas
atliko šioji knygoje vaizduojama mama, taip dažnai ir mes priimame savo giminaičių
ir artimųjų ryšius – funkcionaliai, pasiskirstę tam tikrose savo vaidmenyse, kasdieniuose
darbuose. Dedamės dažniausiai žiną, ką kiekvienas iš jų jaučia – juk kitaip ir
negali būti, juk jie visada šalia – ir žiną, ką kiekvienas pasakysiąs vienu ar
kitu klausimu, bet tik sugriuvus tai idilei, tai funkcionaliai santykių
vaidmenų sistemai, staiga suvoki, kad tas darnus pasaulis, kuriame viskas lyg
ir buvo aišku, staiga netenka saviapgaulės sukelto saugumo. Staiga suvoki, kad
galbūt šalia esančiojo niekada ir nepažinojai, neskyrei dėmesio, nesidomėjai,
nes gyvenai tik funkcionalioje saviapgaulėje. Kas nutinka, kai tas ilgus
dešimtmečius tarnavęs tinkas – kaip simboliška su romano pabaiga, kai viena iš
seserų vaikšto po Siksto koplyčią – ima ir subyrėjęs nukrenta? Tada praregime
ir suvokiame tos saviapgaulės mastą: mes esame aklai prisirišę prie žmonių kaip
stabilių stabų, neigdami savo pačių vienatvę ir trapaus kintančio pasaulio dėsnį.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą