Knyga: Virginija Kulvinskaitė "Kai aš buvau malalietka"

Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“ – Vilnius: Kitos knygos, 2019 – 163 p.

Sveiki,

  

Vakar pusę dviejų nakties baigiau skaityti Virginijos Kulvinskaitės (g. 1983) knygą Kai aš buvau malalietka. Taip, čia tos griežtosios Cibarauskės literatūros kritikės pirmasis prozos debiutas, kiek gruboku, kiek netašytu pavadinimu, bet paskutiniu metu vartoti žargonus/slengus labai madinga ir tikslinga, norint pritraukti skaitytoją. Tiesą sakant, gana pretenzingai žiūrėjau tiek į knygos pavadinimą, tiek į tai, kad būtina įkyriai laužyti tas tradicines rašymo taisykles – pavadinimas rašomas mažąja raide, sakiniai ir tikriniai daiktavardžiai taip pat mažąja. Visada man kyla klausimas, kam viso to reikia ir ką tai duoda tekstui? Malalietkiškumo? Tai joks priekaištas, aišku, bet norint išeiti į tam tikras taisyklių paraštes šie metodai jau nebeveikia, o tampa nūdienos rašytojų (iš mandrumo) tiesiog kliše. Nepaisant to, po keliolikos puslapių to ir nebepastebi, nebeerzina ir net apskritai negalvoji nei apie skyrybą, nei apie sintaksę, nei apie grafiką, nes tampi malalietka laikiniame dešimtajame dešimtmetyje.

Vienas stipriausių šios knygos privalumų, neabejotinai biografiniais motyvais ir literatūriškai nušlifuotų ir įvilktų į pasakojimo formas (memuarų? autobiografinės prozos?), yra autentiškumas, per kurį susitapatini su laikmečio bendravimo kultūra ir aplinka – Vilniaus kioskai, bambaliniai, barbiškos spalvinimo knygelės, parkuose su ploščiais vaikščiojantys iškrypėliai... Tiesą sakant, po Martynenko knygos Praeis, šioji tapo tikra atgaiva, nes tarp tos paaugliškos ironijos visgi rodėsi „gyva mėsa“, tikroviškumas. Daugelis kaip knygos privalumų įvardija patetikos ir sentimentalumo atsisakymą ir tai iš esmės veikia, tačiau, savaime suprantama, visada tokį tekstą skaitydamas tikiuosi, kad kūrinys nepretenduos į absoliutų cinizmą ir dėl paaugliško maištingumo nepaneigs visas įmanomas vertybes, o liks už ironiškai sukultivuoto teksto pats tikrumas ir gyvumas, o ne tuščiai išpūsta maištingumo ir visko neigimo dvasia.

Knygoje niekas ir nepaneigiama, nes jau nuo pirmųjų puslapių aišku, kad viena brangiausių pasakotojos vertybių yra jos patirtis ir atmintis apie atmintį. Viename interviu autorė minėjo, kad knygoje daug jos pačios, bet „ir ne tik“. Minotauro labirintai po buvusių profsąjungų rūmų, naktiniai klubai, mokyklos, universitetas, santykiai su vyrais ir moterimis. Visa tai nesunku atskirti, kur fikcija, o kur tikrovė.

Virginija Kulvinskaitė (nuotr. Aurelijaus Cibarausko)

Asmeniškai įdomiausia skaitant malalietką buvo analizuoti ne tiek laukinį dešimtmetį, bet pačią V.Kulvinskaitę, jos transformacijas ir biografiją, kurios kartu kinta su teksto polėkiu. Kad ir kaip laikytumėmės literatūros teorijos, kad pasakotojos negalima tapatinti su autore, bet akivaizdu yra tai, kas jau ir taip žinoma – literatūros teorija „eina parūkyti“. Visgi knyga netolygi. Jeigu pirmoji pasakojimo dalis skirta paauglystės kiemo zonai ir chrasnūkiškam posovietiniam pasauliui, o ironija sproginėjantis tekstas atskleidžia visą paauglišką durnumą, kurį visi mes vienaip ar kitaip nugyvename, tai lengva tapatintis su pasakotojos imituojama-prisimenama-rekonstruojama paaugliška mąstysena, bendravimo kodu, maniera. Kai regis, jau tuoj pasakojimą norisi apkaltinti tiesmukumu, žiūrėk, atsiranda absoliučiai poetiški Vilniaus stoties ir traukinių kvapai ir dulkės, kurios „suklijuoja“ ir subalansuoja pasakojimą – išlaiko balansą tarp nuotykių ir teksto juslingumo per kūniškus pojūčius. Vadinasi, tekstas turi vidinę pulsuojančią pasakojimo struktūrą, o tai liudija apie autorės talentą rašyti.

Teksto polėkis keičiasi su pasakotojos branda. Labiausiai mane nustebino paskutinieji skyriai, dėl kurių ir nebeužverčiau knygos iki pusės antros nakties. Staiga malalietka, perėjusi iš esmės bjaurią senų perdylų akademikų universitetą (toji akademinė kultūra jau seniai paskalomis nešiojama iš lūpų į lūpas), tampa subrendusia ir savo egzistenciją ir net moteriškumą bei motinystę (taip, taip, labai feministiškai skamba) apmąstančia veikėja. Paskutinieji skyriai skaitytojui liudija literatūros plastiškumą ir gylį žvelgti į praeitį su tam tikru nesentimentaliu, bet aiškiai jautriai suvokiančiu ir priimančiu savo (ne)tobulas asmenybės dalis kaip laiko formuojančią (ir tebeformuojančią) asmenybę. Akivaizdu, kad autorei buvo svarbu nebesitapatinti su literatūroje (ir už jos) nuvalkiotomis moters rašytojos įvaizdžiais.

Du abortai, seksas su tos pačios lyties žmonėmis, narkotikai, alkoholis ir tūsai... Manau, kad ir kitos kartos moterys daugiau ar mažiau tai patyrė, taip gyveno, tik dėl laikmečio normų jos ne tik negalėjo apie tai rašyti, bet ir kalbėti. Dabar galima viską kalbėti, nepaisant nei amžiaus, nei lyties pilnose salėse, pavyzdžiui, apie viską kalbėti per Vilniaus knygų mugę, kaip aš paauglystėje buvau nuo bambalio alaus „triedęs iki kulno“. Ir nieko. Ir viskas gerai. Visi tai priima kaip tiesą arba performansą – iš esmės ir malalietka kaip literatūra primena tam tikrą performansą. Jeigu R. Kmita vienu metu perteikė šiaulietišką bazarą Pietinėse kronikose, tai V. Kulvinskaitė savaip tai padarė su knyga Kai aš buvau malalietka. Manau, tai yra stipru ir netgi pamažu, turiu įtarimo, lietuvių literatūra kels pirmųjų dviejų dešimtmečių gyvenimo dumblą, nes šiaip ar taip tik iš laiko distancijos gebame savitai (į)vertini formuojamąsias patirtis, o literatūra, jeigu stebuklų ir nedaro, bet akrobatinius triukus atlieka puikiai.

Jūsų Maištinga Siela