Filmas: "Ilga dienos kelionė į naktį" / "Long Day's Journey Into Night" / "Di qiu zui hou de ye wan"

Sveiki,

Viena iš šių Kino pavasario intriguojančių juostų buvo muzikalus ir hipnotizuojantis Bi Gan filmas „Ilga dienos kelionė į naktį“ (angl. Long Day‘s Journey Into Night) (2018) – ilgas film noir stiliaus filmas, kuris, manau, daugeliui patiks, bet vėlgi ne kiekvienam, tik tiems, kurie iš kino tikisi užburiančios pasakojimo formos.

Filmas pasakoja apie vieno vyriškio kelionę į pasąmonę, į tam tikrą prisiminimų erdvę, o filmo struktūra – tai architektoniškas ir struktūruotas įvykių labirintas, kuriame galioja ne griežta logika, bet sąmonės srautas. Kai filmo viduryje pagrindinis veikėjas atsisėda į kino teatro kėdę (kaip. D. Lyncho filme) ir ima stebėti savo pasąmonės žaismą, kuris trunka daugiau nei valandą – vienu kadru nufilmuota karuselinė kelionė po jau matytus personažus, bet kiek kitokiu, sąmonės „išverstus“ ir pokyčių paženklintus veikėjus. Filmas tiesiog užburia savo mistika, detalėmis ir net poetiškais, simboliškais dialogais, kurie dengia vienas kitą ir sukuria naujas reikšmes. Neapgauna jausmas, kad visas mūsų gyvenimas kaip „Trumano šou“ yra vienas didelis spektaklis, kuriame atliekame ilgus ir sudėtingus vaidmenis, įsivaizduodami, kad nevaidiname, o gyvename.

Užburiančios metafizinės žaismės išties labai primena A. Tarkovskio filmus – tekantis vanduo, laikrodžiai, šunys, namų erozija ir vienuma... Netgi veikėjų pokalbiai, kai šie vaikšto po erdvę, vienas į kitą nežiūrėdami, o tyrinėdami erdvę, tarsi būtų jos įkalinti, atrodo, kaip iš akies lupta Tarkovskio „Stalkerio“, „Veidrodžio“ ar „Nostalgijos“ veikėjai, pasiklydę savo viduje ir prisiminimuose. Kartu tokie skausmingai teatrališki, kiek dirbtinoki, tačiau priimami be jokio pateisinimo ar patetikos. Priešingai nei Tarkovskis, čia Bi Gan perima Lynchui būdingą techniką ir leidžiasi į tą užkonservuotą iliuzijų pasaulį ir tyrinėja ne tik per simbolius pasąmonę, bet ir sukuria jos hipnotizuojančią formą.

Laibai išskirtinis filmas, labai tapybiškas, sudėtingas, vietomis atrodo, absoliučiai genialus ir tarkovskiškai artimai jautrus. Kitą vertus, vietomis lyg pabundi iš sapno, kuriame prisimeni susivokiąs nors kiek mažiau intriguojančiame užtęstame kadre ir pagalvoji, kad šio filmo kur kas stipresnė forma ir pasąmoninis judesys nei pačios istorijos turinys. Bet kokiu atveju, filmas kino gurmanams, manau, bus tikras atradimas, ypač tokiems, kurie itin mėgsta A. Tarkovskio ir D. Lyncho mišinį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.2

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela