Knyga: Nerijus Cibulskas "Nutrinami"

Nerijus Cibulskas. „Nutrinami“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 70 p.

Sveiki,

Neseniai savo lentyną papildžiau ištisa tiek prozos, tiek poezijos Pirmosios knygos debiutantų knygomis, išleistomis per pastaruosius penkiolika metų. Kai kurie vardai jau puikiai žinomi skaitytojams, o kai kurie taip tikriausiai ir liks istorijoje kaip debiutantiniai. Nusprendžiau iš tos stirtos knygos pradėti nuo Nerijaus Cibulsko (g. 1987), kuris 2012 metais poezijos kategorijoje debiutavo su knygele Nutrinami. Prieš kelerius metus pasirodė ir kitas poezijos rinkinys Archeologija, kurį taip pat esu numatęs ateityje trumpai apžvelgti.

Kaip autorius teigė viename to meto interviu, jis neplanavo, jog iš tų eilėraščių išeis kokia nors knyga. Aidas Marčėnas, redagavęs knygelę ir pabaigos žodyje teigęs, kad debiutantui būdingas klasicizmas ir griežta eilėraščio forma, man iš esmės, labiau poezijos mėgėjui, o ne tyrinėtojui, rūpi eilėraščio turinys, o forma – sutikite, daugiau ar mažiau, – antraeilis šiuolaikinės poezijos palydovas.

Knygelę perskaičiau dviem prisėdimais, tad bandžiau „susemti“ bendrą eilėraščių energetiką ir išryškinti N. Cibulsko rinkinio tendencijas. Visgi rinkinyje (kaip ir kiekviename eilėraštyje) yra visko – ir patinkančių dalykų, ir tų, kurie atrodo beprasmiai. N. Cibulskas kaip poetas tikriausiai priklausytų ne tiems, kurie bandytų ironizuoti, pašiepti ir J. Erlicko ar G. Grajausko poetinė mokykla čia nekvepia nė iš tolo, veikiau poetas priklausytų tiems stoiškiems klasikiniams autoriams banginiams – M. Martinaičiui, A. Marčėnui, iš dalies ir K. Navakui. Subjekto jausenos gana sielvartingos, iš eilėraščio į eilėraštį aidinčios kaip savęs praeityje ieškančio, norinčio pateisinti, o kai kada tiesiog nutrinti atmintį.

Dažnas eilėraštis prasideda klasiškai – kokiu nors, sakyčiau, gana nuvalkiotu paauglišku vaizdeliu apie orą arba aprasojusį stiklą, kuris sukelia tam tikrus prisiminimus ar bandymą iš tų kasdienės būties detalių prisišaukti jau išgyventas ir nebepakartojamas būsenas, emocijas. Būtent vienas ryškiausių subjekto skaudulių yra praeitis, kuri pasireiškia per būties detales kaip priminimas, tačiau tai ir lieka tik prisiminimas, ir toji riba tarp pakartojimo, noro vėl gyventi jau nugyventose akimirkose atveria subjekto tuštumos erdvę. Neretai atrodo, kad subjektui tiesiog stinga pilnatvės, susitaikymo su tuo, kad viskas iš esmės pagal Visatos dėsnius kinta ir svarbi tėra tik šioji dabarties akimirka. Atmintis, kuri iš esmės dyla, bet kol nėra nutrinama, subjektui tampa ir egzistencine atrama, kaip savęs suvokimo instrumentas, bet kartu ir spąstais, kurie įklampina į tam tikras nujaučiamas nostalgijos ir ilgesio būsenas: „Keturiasdešimt pėdų pirmyn ir atgal. Gana / mažai, kad sukurtume padorų standartą (p. 47)“. Standartas kaip stabilumo šią akimirką siekis, kurio trokšta subjektas kaip harmonizuojančio savasties elemento.

Nerijus Cibulskas

Vienas iš ryškesnių rinkinio bruožų būtų dvibalsinis kalbėjimas, tarsi prie subjekto visada būtų numanoma moteris, kuri turi didžiulę įtaką ir, galima jau numanyti, kad subjekto gyvenime jos nėra arba jų santykiai trūkinėjantys, nestabilūs. Tai byloja subjekto būtųjų (ar būsimųjų) laikų vartojimas, santykių raidos apmąstymas: „Po to užmigsim į priešingas puses, į skirtingus / pasaulius. Aš tau rašysiu tavo akių šuliniuose / bėgioja tyla... (p. 57)“.

Visgi dažnam eilėraščiui stinga universalumo, jie labiau primena studentinius apmąstymo laikus, kaip aš vaikščiojau šaligatviais ir man kilo mintyse „graži eilutė“, gal todėl tiek daug urbanistinių detalių apie gatves ir jose tvyrančius kvapus. Bandžiau pritaikyti, „išrišti“ eilėraščio raktą, tačiau dažnas eilėraštis tiesiog tapdavo neįdomus ir nepatrauklus, kad bandyčiau jį skaityti antrąsyk. Poetas (kaip dažnai šiuolaikiniam jaunam poetui ir būna) poezija susitraukusi iki asmeninių subjekto išgyvenimų ir universalesnių, visuotinių probleminių klausimų nekyla. Nors A. Marčėnas gyrė poetą, kad jis išvengia žodžio mirtis ir Dievas, bet būtent paskutinis eilėraštis man buvo pats puikiausias, kada atsisakius nereikalingų buitiškų per estetikos mokyklą ištransliuotų vaizdinių, būtent tas Dievo troškimas, kad jis ateitų į eilėraštį, kaip išsiilgtas stabilumas ir santaikos su savimi pačiu – juk jo jau tiek jau daug, nors dar ir iš paraščių net nenužengė.

Nesakau, kad estetika prasta. Tiesą sakant, ne kartą kilstelėjau antakį, kai  aptikau man pačiam labai patikusius įvaizdžius: sniego keramika; cementinio kailio; tartum ledo žeberklas / būtų persmeigęs minkštą raidžių kekę (p. 32);  trupančiu liepų marmuru. O tai laikyčiau išvis poezijos akrobatika: „kasdienybės rentgeno lakštuose: // balsai, seniai nebedėvintys kūnų (p. 62)“.

Visumoje daugelis eilėraščių pernelyg tankūs, gal kiek užsižaista su žodžiais dėl tos pačios klasicistinės formos, kuri iš esmės trukdė plaukti vidinei eilėraščio minčiai kur kas lengviau ir organiškiau. Dabar dažnas eilėraštis sukelia sunkumo įspūdį, atrodo mintis įsprausta į tam tikrus žabtus ir perskaičius kūrinį trūksta tiesiog tam tikro vadinamojo nušvitimo efekto, kuris „išrištų“ eilėraštį. Manau, kad daugelis eilėraščių yra tiesiog itin asmeniški autoriui, todėl jo eilėraščio kūrybos užkulisiai jam kur kas žinomesni nei eiliniam skaitytojui bandant susidaryti įspūdį. Visgi pats jautriausias ir paveikiausias eilėraštis, bent man, Nutrinamuose lieka paskutinysis – kuo giliau į poeziją, tuo daugiau viešpaties – toks išgrynintas, savaime suprantamas ir kartu siekiantis poetines pajautos gelmes.

Jūsų Maištinga Siela