Hanya
Yanagihara. „Mažas gyvenimas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 672.
Sveiki,
knygų skaitytojai,
Labai
apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog lietuvių kalba pasirodys Booker
premijos finalininkės Hanya Yanagiros (g. 1974) žymiausias romanas Mažas
gyvenimas (angl. A Little Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė
Marius Burokas. Tiesą sakant, nei apie rašytoją, nei apie jos šią knygą nieko
iki tol nebuvau girdėjęs, tad labai nustebino, kad leidykla Baltos lankos
investavo į šį kūrinį gana rimtai – mieste buvo pasirodę plakatai, reklamuojantys
šį fotografo Peter Hujard darytą autoportretą, panaudotą knygos viršeliui.
Nuotrauka daryta 1969 metais, tačiau iki šiol atrodo tokia meniška ir tinkanti
knygai, kad nelieka abejonių, kad gatvėse trumpam lietuviai stabteldavo prie
stendų įsitikinti, ar tikrai regi ne kokią nors socialinę reklamą su pagalbos
telefono numeriais, o iš tikrųjų knygą! Visgi šitoks leidyklos žingsnis
pasitvirtino ir mažiau nei per mėnesį pirmasis knygos 2500 tiražas buvo
išpirktas, o tai jau Lietuvos mastu – bestseleris!
Bestseleris
ne visada žada, kad knyga bus įtraukianti, maloni, pilna netikėtų įspūdžių ar
šiaip tiesiog šokiruojanti. Internete vis atsiranda nemažai nusivylusių žmonių,
kurie taip ir neįveikė šios knygos, tačiau tarp jų yra ir nemaža dalis, kurie
knygą giria, todėl nevienareikšmiški knygos vertinimai tik dar labiau kursto
knygų skaitytojų troškimą patiems išsiaiškinti, ar Mažas gyvenimas bus
toji knyga, kuri panardins į gyvenimą ir ilgai nepaleis, ar iš tikrųjų liks po
šimtojo puslapio nudrengta ir pamiršta. Asmeniškai šią knygą skaičiau beveik
tris savaites – pusę milijonų žodžių, beveik 700 puslapių, smilkstančiomis
rankomis kantriai laikiau svorį ir užsispyrusiai skaičiau šią knygą, kuri man
sukėlė gana dviprasmiškus jausmus.
Mažas
gyvenimas pasakoja apie keturių draugų
istoriją – Vilemo, Džudo, Džei Bi, Malkolmo – draugystę, užsimezgusią, kai
jiems tebuvo šešiolika-septyniolika metų studentų bendrabutyje. Šioji ketveriukė
visą gyvenimą daugiau ar mažiau laikėsi vienas kito, dalijosi savo nuopuoliais
ir pasiekimais. „Jie visi ieškojo atramos, paguodos: Malkolmas savo namuose,
Vilemas – merginose, Džei Bi – dažuose, jis [Džudas] – peiliuose. Jie ieškojo
to, kas priklausytų tik jiems, ko būtų galima laikytis įsikibus šioje
siaubingoje erdvėje, nesuvokiamame pasaulyje, jo negailestingai bėgančiuose
minutėse, valandose, dienose (p. 466).“ Kiekvienas savaip traumuotas,
kiekvienas savaip literatūriškai „patrauklus“ dėl socialinių tapatybių
įvairovės. Džei Bi – juodaodis homoseksualus dailininkas, Malkolmas – turtuolių
tėvelių vaikas, dažnai nežinantis, ko nori, tačiau turintis aistrą
architektūrai, Vilemas – gražiausias iš ketveriukės, turintis puikius fizinis
duomenis ir siekiantis aktoriaus karjeros ir Džudas – labiausiai traumuotas,
savo gyvenimo detales slepiantis jaunuolis, pasižymintis loginiu mąstymu ir
studijuojantis teisę. Perkopus 150 puslapį iš šių ketveriukės vaikinų
išryškinamas būtent Džudo portretas ir jo tragiška istorija.
Kas
telpa į Mažą gyvenimą? Ogi pats gyvenimas! Autorė seka šių herojų likimus
keturis dešimtmečius, išmoningai lyg po Minotauro labirintą vedžioja skaitytoją
po jų asmeninius gyvenimus, pristato ir perteikia šių veikėjų santykius, jų nuolatines
prasmės paieškas, karjeros pakylimus, tačiau didžiąją knygos dalį ji susitelkusi
į sudėtingą Džudo asmenybę. Vyrukas slepia po avarijos likusius stuburo
sužalojimus, jį kamuoja nevaldomi kojų skausmo spazmai, tačiau knygoje itin
šokiruoja Džudo uždarumas ir nenoras prisileisti pagalbos. Galiausiai mes
pamažu sužinome Džudo vaikystės istoriją, kuri kraupiai kriminalinė – begalinis
fizinis ir psichologinis smurtas vienuolyne, brolio Luko seksualinis
išnaudojimas, pagrobimas į sekso vergiją, sadistiniai kankinimai, prostitucija
greitkelyje, venerinės ligos, pažeminimas ir kt. Visa tai jau galima nujausti
nuo pat pradžių, tad autorė nė kiek nenustebina pasirinktais siužetiniais
vingiais, bet stebina mokėjimu viską užvilkinti ir po to kruopščiai it mokinukė
tęsti plačius ir gausius tų traumų aprašymus. Ar jie nors kiek mane glumino? Anaiptol.
Galiausiai jei leido suvokti erzinantį Džudo naivumą nepriimti pagalbos, bėgti
nuo psichologų, terapeutų, netgi nuo jį įsisūnijusio Haroldo ir netgi nuo savo
mylimojo vaikino.
Džudo
psichologinės traumos tampa itin aštriu autorės ginklu manipuliuoti skaitytoju.
Vertėjas Marius Burokos išskyrė manipuliaciją kaip vieną esminių šios knygos bruožų,
o man belieka tik sutikti, kad visa knyga „stovi ant manipuliacijos polių“. Skaitytojas
nuolat gramzdinamas į ilgus Džudo ir jo draugų aprašymus, kartais iki tokių
kankinančių smulkmenų, pavyzdžiui, ką jie valgo, kaip kyla liftu, ką veikia lovoje ir
panašiai. Buitinis lygmuo itin svarbus, norint perteikti kasdienybės tėkmės
įspūdį, o iš kitos pusės – skaitytojams, kurie nori taupiai ir svarbiausia – greitai
ir įdomiai, manau, tąsys nervus ir privers nervintis dėl itin ilgų ir, atrodo,
bereikšmių aprašymų. Autorė nuolat miksuoja ir balansuoja tarp populistinio grafomaniško
nuoširdumo ir sadistinio kankinimo seanso. Labiausiai, jeigu galima taip
išsireikšti, užknisa absurdiški veikėjų psichologiniai portretai ir
veikėjų problemų sprendimai, po kurių skaitytojo galvoje aidi pasipiktinimas: ne, čia tai jau tikrai
nesąmonė, to tikrai negali būti. Pavyzdžiui, žvelgiant į Vilemo portretą,
atrodo, kad be jo natūralaus poreikio turėti sekso, jis neturi absoliučiai
jokio neigiamo aspekto (netgi tas poreikis eiti pas mergas, atrodo, nuoširdžiai prigimtinis ir teigiamas). Jis besąlygiškai paklusniai priklausomas nuo Džudo,
rūpinasi juo tarsi sūneliu ir net kelis dešimtmečius jie atrodo kaip geriausi
draugai, kol galiausiai vieną dieną jie ima ir tampa pora. Kas per velnias?
Argi žmonėms iš tikrųjų reikia dviejų dešimtmečių, kad susivoktų, ko iš tikrųjų
nori vienas iš kito ir suvokia vienas kito geismą? Džudo poreikius dar galima
pateisinti, tačiau Vilemo?
Abejotinas
ir tas aspektas, kad Vilemas savęs nelaiko gėjumi, jis tiesiog myli moteris ir
Džudą, štai kodėl jis nesurengia spaudos konferencijos ir kaip žymus aktorius
nepraneša apie savo homoseksualumą. Tai autorės užmačios pavaizduoti ne tik homoseksualumą
(nes Džei Bi lyg ir atstovautų homoseksualiesiems šiame kūrinyje), bet ir parodyti tą tarpinę pseudo
biseksualią poziciją, jog galima mylėti tiesiog žmogų ir jo problemas, nepaisant
lyties. Galiausiai autorė Vilemo ir Džudo santykius iš vienos pusės
idealizuoja, romantizuoja kaip populiariojoje literatūroje, tačiau greitai
viską „apsiuva“ Džudo hiperbolizuotomis traumomis. Labiausioje šiose
santykiuose šokiruoja pasakotojo mielaširdingas veikėjų santykių perteikimas, tačiau
tarp eilučių skamba banali tiesa: viskas paremta nenuoširdumu, Džudo
užsisklendimu, nuolatinėmis manipuliacijomis apie savęs pjaustymąsi ir savo
praeitį. Skaitytojui kyla ne tiek siaubas, kiek abejonė: kaip gali tiek ilgai
tokie santykiai gyvuoti tokiu velnišku Vilemo atsidavimo pastangomis? Tas „nenoriu
kitų skaudinti, todėl skaudinu save tyliai naktimis vonios kambarėlyje“ atrodo
iš esmės toks naivus, kiek naivus ir dirbtinai ištęstas daktaro Endžio, Vilemo,
Haroldo tylėjimas, matant, kad Džudas badauja, kenčia, žalojasi.
Dar
įtariau ir manipuliatyviau skamba, kai pasakotojas perima Vilemo pasakojimo
poziciją ir nujaučia Džudo visus kompleksus, tačiau – kas apskritai naivu ir
nerealu tikrovėje – bijo tiesiog paklausti ar įžeisti. Toks įspūdis, kad geriau
žmogus te dvesią, negu opozicijos susės ir pakalbės apie reikalus: „... jis ėmė
rimtai nerimauti, kuo visa tai baigsis ir ar Džudas iš viso sugebės užsiimti
seksu. Jis iš kažkur žinojo, visada žinojo, kad Džudas vaikystėje buvo
išnaudojamas, kad jam nutiko kažkas baisaus (ir galbūt ne kartą), bet, savo
gėdai, niekaip negalėjo rasti tinkamų žodžių su juo apie tai pasikalbėti (p. 481).“
Perdėtas šablonas – veikėjai kaip užkietėjusiais viduriais metų metus galvoja,
kaip neįžeidžiant vienas kito paklausti delikačių ir nepatogių klausimų.
Mažas
gyvenimas – tai tarsi sadistinis
performansas su švelniais butaforiniais patapšnojimais, kai logiškai
nesupranti, kodėl veikėjai tokie sentimentaliai buki, vienas kitą bijo
įskaudinti nesakydami tiesos, tačiau būtent tas tylėjimas tampa lėtu žudymosi
instrumentu. Tai ir yra autorės spąstai – manipuliacija, Hanya Yanagihara balansuoja
tarp gėrio ir blogio, traumos ir gijimo, savidestrukcijos ir pagalbos svertų ir
iki dusulio tęsia ilgą gyvenimo skausmo ir laimės žaidimą, perteikdama visus
depresijos etapus ir simptomus. Kiek skaitytojas yra pasiryžęs pasiduoti šiam
kantrybės reikalaujančiam žaidimui? Pasakysiu taip: nėra lengva skaityti tuos
trauminius šablonus ir psichoterapinius štampus. Jeigu supermenas turi galią
viena ranka pakelti kruizą iš jūros ir sekundžių greitumu apskrieti pasaulį,
tai autorė Džudui sudėjo visas psichologines ir fizines kančios formas, padarė
jį literatūriniu kančios antžmogiu mazochistu. Šuo mušamas retai kada užaugęs
begali būti perauklėjimas, manding, Džudas kaip tas narve smurtu ugdytas šuva,
kuris pajutęs švelnumą, nebepajėgia jo patirti, štai kodėl jis nebegali
patikėti nei įtėvio Haroldo švelnumu, nei Vilemo atsidavimu.
Visgi
ši manipuliacija, kad ir kokia atrodytų ištęsta, skaitant toliau, įgauna tam
tikrą kančios metaforą, kuriame mes kiekvienas galime šiek tiek atrasti savęs,
tos dalelės logikos. Tekstas išties dvelkia Netflix platformos seriališkumu,
netgi ne kartą pamaniau, kad tai puikus scenarijus kokiam nors serialui,
juolab, kad ir laikmetį sunkoka apibrėžti. Tai tikriausiai būtų paskutinieji XX
amžiaus ir pirmieji XXI amžiaus dešimtmečiai. Iš vienos pusės tai knyga apie
neišgydomas traumas tiek fiziškai, tiek dvasiškai, iš kitos pasakojimas talpina
plačius seksualumo klausimus, ypatingai sunkiai apibrėžiami LGBT tapatybių
kontekstai, tačiau neatrodo, kad knygoje jie būtų esminiai probleminiai klausimai.
Veikėjai, nuo jaunystės besisukioję tarp meno pasaulio, mokėjo priimti kitų ir
savo seksualumo įvairovę. Knyga su LGBT indeksu, tačiau ji kur kas daugiau – ji
apie galimybę išlikti ir iš naujo susikurti gyvenimą ant suniokotų pamatų.
Na o
pačia plačiausia prasme, sakyčiau, knyga apie Džudo, Vilemo, Džei Bi ir
Malkolmo žmonių kartą, kurie kaip atskiri individai, su itin skirtingais
socialiniais statusais ir patyrimais bando susikurti gyvenimą, tad autorė juos
ilgame ilgame romane perteikia kaip hermetiškai sintezuotus mūsų visuomenės egzempliorius
individus, kurie kartu iš dalies imituoja amžiną draugystę, bendrystę,
idealizuoja bendrumo sakralumą, tačiau iš esmės kiekvienas iš jų yra atskiroje
vienatvėje, kiekvienas iš jų daug ką nutyli vardan draugystės – ar tai nuoširdu
draugystės atžvilgiu? Tai knyga apie bendruomeniškumo, draugystės ir atvirumo
ilgesį, apie atramą, nepasidavimą, kovą su savo demonais, įsitikinimais,
menkavertiškumu – tuo, kuo iš esmės mes kiekvienas esame „apstatyti“ ir nuolat
manipuliuojami moralės sąvokomis šiuolaikinėje visuomenėje. Mes tampame
nenuoširdūs vardan baimės, vardan idealo, bijodami kitus įskaudinti – tai paradoksalių
vertybių ir įsitikinimų knygą, kurioje įvairiais klodais „pjaunasi“ normalumas
su anomalija, o pagrindiniai veikėjai – kaip ir mes visi – gyvena tų priešybių
pasaulyje, bandydami išlaikyti pusiausvyrą.
„Štai
kodėl, manė jis, jam taip patiko narkotikai – ne dėl to, kad jie padeda pabėgti
nuo kasdienybės, kaip mano dauguma žmonių, o todėl, kad nuo jų poveikio ta kasdienybė
tampa mažiau kasdieniška. Tegu trumpam laikui – kuris kas savaitę vis trumpėjo
ir trumpėjo, – tačiau pasaulis tapdavo didingas, nuostabus ir nepažįstamas (p.
251).“
Nepaisant
nelengvo skaitymo, autorės manipuliatyvių teksto vilkinimų, iki kaulo smegenų
absurdiškai hiperbolizuotų ir naiviai nusaldintų romantinių inkliuzų,
erzinančių ir, atrodo, bereikšmių aprašinėjimų, ši knyga visgi skaitymo finišo tiesiojoje
tampa skaidriu apsivalymu, knyga perteikia naiviai gražaus hermetiško pasaulio
grožį, kuris, žinoma, nieko bendro neturi su mūsų realybe, nes Mažame
gyvenime, viskas tėra tik suliteratūrinti atšvaitai, kuriuose mes galime „sugaudyti“
tai, ką esame linkę nuslėpti savyje arba atpažinti žmonėse. Šiame ilgame Hanya
Yanagiharos pasakojime, viename įspūdingiausiame LGBT tema išverstame į lietuvių
kalbą romane, iš esmės telpa gyvenimas, į kurį sueina visi mūsų šiuolaikinės
kartos laimės siekio ir potyrio troškimai – lygiai taip pat ir kančios, kuri
padeda suvokti gyvenimo grožį. Knyga depresyvi, energetiškai paveiki, „plepi“,
manipuliuojanti, balansuojanti ties populiariosios grožinės literatūros kanonais,
leidžianti piktintis ir ginčytis ir – ji gali absoliučiai patikti, pritrenkti
ir visiškai nepatikti, nes tokie mūsų žmonių gyvenimai. Nesigailiu įveikęs, o
pabaigęs netgi savotiškai pasidžiaugiau, kad vis dėlto kantrybės dėka įveikiau
ne knygą, bet iš tikrųjų patyriau savotiškai mažą, svetimą, izoliuotą, privatų
gyvenimą, o tai ir yra šios knygos labiausiai pavykusi realizuota idėja.
Jūsų
Maištinga Siela
Ačiū Jums už šį blogą.
AtsakytiPanaikintiSeo optimizacija