Sveiki, skaitytojai,
Nežinau,
kaip prieš keletą metų Kino pavasaryje praleidau Libano režisieriaus Ziad
Doueiri „Oskarui“ nominuotą filmą „Įžeidimas“ (angl. The Insult)
(2017). Tikriausiai ne viską atrankos būdu iš programos pavyksta suderinti ir
pamatyti, kai kurie filmai, kaip šis, išlenda iš užmaršties ir suteikia antrą
šansą pamatyti ir apsvarstyti.
Filme
pasakojama apie, žinoma, Libano geopolitinę situaciją. Kaip filmo pradžioje
sakoma, šis filme vaizduojamas ginčas neatspindi realios Libano politinės
situacijos, ji išgalvota, bet įtariu, kad Artimųjų rytų tautų nesantaika visgi
tebėra aktuali problema. Istorijoje susiduria krikščionys libaniečiai ir šioje
šalyje gyvenantys palestiniečiai. Prieš daugel metų tarp šių tautų kilo
nesantaika, traukdamiesi palestiniečiai iš Izraelio kovojo su libaniečiais, o
toji nesantaika išliko daugelyje likusių žmonių atmintyje. Nors filme vaizduojami
taikos metai ir karas seniai baigėsi, tačiau akivaizdu, kad palestiniečiai mieste,
kur vyksta veiksmas, turi savo kvartalus, o likę savuosius. Viskas prasideda
nuo to, kad palestiniečių darbininkai tiesiog remontuoja balkono nutekamąjį vamzdį,
kurį ima ir kūju sudaužo nežinia dėl ko įsiutęs vietos gyventojas, kuris
visiems sakąs, kad jį palestinietis įžeidęs, nors pats išprovokavo, apliedamas
jį vandeniu... Žodžiu, situacija tokia įkaitinta dėl absurdiškumo, kad didžiąją
filmo dalį atrodo šiai situacijai apibūdinti tinka posakis: iš musės išpūtė
dramblį. Bet „smagumas“ tik prasideda!
Galiausiai
tampa aišku, kad tai ne šiaip įžeidimas, o palestinietis turi atsiprašyti už
tai, kas jis yra ir kas nutiko prieš daugel metų Libanui. Tai aštriai
politizuotas filmas, suraikytas keliais esminiais politiniais sluoksniais. Vienu
atveju tai buitinis neapykantos gatvės konfliktas, kitame – teismo salėje
grumiasi tėvas ir dukra, o galiausiai į teismo procesą įsitraukia ir miesto
gyventojai. Viskas pamažu primena į nevaldomą tuoj pratrūksiantį karą, kuris iš
esmės kyla ne dėl to vamzdžio, o dėl ilgai kaupto nepasitenkinimo, pykčio bei
neteisybės. Be visų šių procesų filmu pavyko perteikti, sakyčiau, svarbiausią
filmo idėją: visi yra aukos ir savotiški agresoriai, valdomi istorinio laiko ir
sąlygų, tad ir vieniems, ir kitiems tenka pripažinti, kad yra kalti, bet... Teisminėje
„įvalkale“ randasi spekuliacijos, galios žaidimai, asmeninių sąskaitų
suvedinėjimai ir galų gale senai neišspręstos istorinės teisybės atstatymo
piktžaizdės ir nuoskaudos tarp tautų.
Filmas
išties puikus. Ne dėl to, kad kalba apie politiką, nes politika čia tėra tik
kontekstas, iš tikrųjų filmas perteikia aukštesnę idėją: kaip paprasti žmonių
gyvenimai yra veikiami pykčio ir nuoskaudos, kaip lengva manipuliuoti tautybės identitetu
ir įsivelti į interesų karą. Tie, kurie nešioja savyje nuoskaudą, įžeidimą, tų
gyvenimas apkarsta, tik šįkart jis apkarsta viso miesto mastu. Iš esmės filmas
apie tai, kaip svarbu atleisti ir mokėti atsiprašyti vardan dvasinės sveikatos
ir kitų gerovės, kad ir kaip atrodytų viskas prieštaringai. Išties puikiai
moralę, vertybes ir įsitikinimus skenuojantis filmas.
Mano
įvertinimas: 9.5/10
Kritikų
vidurkis: 72/100
IMDb:7.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą