Knyga: Mindaugas Jonas Urbonas "Žudant Dzeusą"

 Mindaugas Jonas Urbonas. „Žudant Dzeusą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 336.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tiesą sakant, Mindaugo Jono Urbono (g. 1989) knygą buvau perskaitęs dar pernai, kadangi recenzijos nebuvau parašęs, tad neįtraukiau ir į metų geriausių knygų sąrašus. Priežastis labai paprasta: kai kurie lankytojai mano, kad Maištinga siela priklauso būtent šiam rašytojui. Netgi buvau aptikęs spaudoje klaidingą informaciją, tačiau esmė tame, kad M. J. Urbonas seniau buvo prisidėjęs prie šio puslapio kūrimo, teikė tam tikrus tekstus ir idėjas, tačiau patraukė savais keliais, nepaisant to, išlikome bendradarbiaujantys, tad nutariau apžvelgti jo trečiąją knygą Žudant Dzeusą, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Romanas, kurio pavadinime panaudota ryški antikinė aliuzija, tikriausiai rizikuoja būti arba pastebėtas, arba sumaišytas su žemėmis (čia prisiminiau Tomo Vaisetos Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal), tačiau M. J. Urbono atvejis išskirtinis – knyga, sakyčiau, liko daugmaž nepastebėta. Praėjęs pro internetinius portalus, pastebėjau, kad įtakos tikriausiai turėjo kur kas žinomesnių autorių bumas, koją kišo karantinas ir gausa verstinės literatūros, o juk, kaip žinia, skaitančių knygų Lietuvoje nelabai gausėja. Visgi po antikiniu sumodernintu viršeliu slepiasi kiek kitokia istorija nei T. Vaisetos, ar kitų autorių, kurie pertransformuoja graikų ir romėnų mitologiją.

 

Istoriją drįsčiau pavadinti distopine, apie netolimos ateities pasaulį, kamuojamą ir alinamą apokalipsinių klimato kaitos padarinių. Mieste, kuris vadinamas Šiaurės miestu, įsikūrusiame prie Arkties vandenyno, gyvena protagonistas Martinas. Martinas – miesto universiteto dėstytojas, antropologas ir archeologas, tyrinėjantis iškasenas, o paskutiniųjų dešimtmečių aistra – aptikti nežinomos milžinų civilizacijos griaučiai netoli miesto ir iššifruoti jų raštai. Dėstytojas savo studentams analizuoja iškasenas, skaito savo parašytą mitologinę sakmę apie milžinų civilizaciją. Čia autorius išmaniai sujungia literatūrinį, humanitarinį jautrumą ir faktinę, mokslinį pasaulėžiūrų priešpriešas. Dėstytojas bando civilizacijai suteikti žmogiškųjų savybių per literatūrinį filtrą, kanibalizmu pasižyminčiai genčiai duoti tam tikro galimo jų pasirinkimo pateisinimą, tačiau studentai linkę vadovautis vien moksliniais tyrimais. Čia dėstytojas surizikuoja ir gėdingai apsijuokia prieš auditoriją. Jūs pernelyg simpatizuojate šiai rasei, todėl nematote realių faktų (p. 26-27).

 

Tačiau prie Arkties ne viskas ramu. Čia nuo potvynio ir kylančio jūros lygio statoma užtvanka nuo vandenyno. Mieste įvedama karinė padėtis, norint apsisaugoti nuo Rytuose esančio politinio priešo, kuris veržiasi į Arktį dėl naftos (aliuzija į Rusijos politiką?). Iš miesto išgabenamos mergaitės, merginos, senelės – visos moteriškos lyties atstovės, lieka vien tik vyrai. Martinas bando slėpti savo depresija sergančią motiną nuo teisėsaugos, kol galiausiai pats tampa brutalios ir savo miestą luošinančios autoritarinės valdžios auka. Pats autorius interviu teigė, kad šie atvejai sukurti remiantis Svetlanos Aleksijevič ir Ukrainos Donecko krašto neramumais. Knygos finale kankinami ir filmuojami žmonės „panaudojami“ politinei propagandai, sakyčiau, labai atpažįstama iš to, ką patys prieš penkerius metus regėjome spaudoje, kai separatistai, vaidindami priešus, tyčiojosi iš vietos gyventojų ir pateikdavo medžiagą internete.

 

„Apie pirmą rimtą grėsmę pasauliui pranešė per visas žinias. Milžiniškas Grenlandijos ledynas atskilo, sukeldamas griaustinį primenantį garsą visame regione. Bene trijų šimtų kilometrų lūžio linija trakštelėjo tartum sausainis ir po kelių parų milžinas įsmuko į vandenyną (p. 110).“

 

Visgi Arkties ateities nesmagi politinė situacija tėra tik vienas iš šios istorijos lukštų, kurį prakalus, galima aptikti kitą lukštą. Martino gyvenimo analizė ir šeimos santykiai – Dzeuso, Heros ir dievų vaikų elgsenos modelis. Motina kęsdama nuolatinį vyro neištikimybę, nes šis niekaip „negali nustoti eiti per mergas“, atstovauja bohemiškajai lėbautojų ir hedonizmo persunktai kultūrai, bet iš tikrųjų po tuo slepiasi vadinamojo tėvo Dzeuso nepasitenkinimas, kadangi jo paveikslai nėra pripažinti, jis tapytojas alkoholikas, kenčiąs nuo didybės manijos ir vienadienių seksualinių santykių. Šalia – storėjanti namų šeimininkė, kuri šiurkščiomis šeiminėmis sąlygomis augina ir saugo mažąjį Martinuką. Tai ilga šeimos suirutės istorija, kuri iš esmės leidžia įsiskverbti į paties Martino pasaulėžiūrą ir suprasti, kodėl jis yra toks, koks yra: miega vienoje lovoje su paliegusia motina, besąlygiškai ja rūpinasi ir jam lyg trūksta jėgų susikurti savo asmeninį gyvenimą. Tiesą sakant, tas požiūris, kad profesinėje veikloje Martinas sėkmingas, tačiau asmeniniame gyvenime tampa savo tėvo gyvenimo šešėliu, nestebina; Martinas bijo moterų, jų neprisileidžia, nes kiekviena moteris tarsi Ieva, pragandusi obuolį, užnuodijusį jo šeimos idilę, sugriovusi Martino motinai gyvenimą.

Mindaugas Jonas Urbonas

 

Kitas Žudant Dzeuso esminis lukštas – fikcijos ir faktų, racionalaus ir iracionalaus pasaulio konstrukcinis lipdinys. Martinas kuria mitologinį pasakojimą apie milžinus. Pirmoji jo versija – sentimentali, primenanti utopinius pastoralinius antikinius pasakojimus, tačiau Martinas nuolat perrašinėja naujas pasakojimo versijas ir kaskart vis labiau tolsta nuo sentimentaliosios versijos, kadangi pakrinka ne tik Martino tikrovė, bet ir jo psichinė būsena. Iš tikrųjų autorius naudoja tikrovių veidrodinį metodą – Martino kūrybinė tonacija ir emocinė raiška priklauso nuo gyvenimo kokybės, kuo ji prastesnė realybėje, tuo baisesnės tampa ir mitologinės pasakos. Argi ne taip kūrėsi ir graikų mitologija? Galiausiai šis Martino užsispyrėliškas psichoterapinis rašymas tampa civilizacijos pabaigos pranašu, nusitrina riba tarp to, ką regi ir mato Martinas. Nors skaitytojas aiškiai skiria realybės ribas, tačiau akivaizdu, kad M. J. Urbonas norėjo perteikti psichuojančio veikėjo tikrovės išsikreipusį vaidinį. Kanibalizmas perkeliamas į tikrovę, į Martino burną kareiviai grūda žmogieną, tačiau neaišku, ar tai tikrai žmogiena. O gal tai tik Martino įsivaizdavimas, sudedamoji pakrikusių nervų ir iškreiptos realybės padarinys? Bet kokiu atveju, autorius žaidžia tikrovės algoritmais, kartoja panašias tendencijas, „užsuka“ istorijas, kurios vėl pradeda kartotis iš naujo tik kiek kitaip.

 

Iš tikrųjų tai literatūrinė provokacija ir manipuliacija, kuri veikia kaip meninė pasakojimo priemonė. Žudant Dzeusą primena kai kuriuos vakarietiškus grožinės literatūros tekstus, pavyzdžiui, Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimą – vyriškos agresyvios politikos lauke moteris tampa laikmečio ir karo įkaitėmis, o iš kitos J. M. Coetzee Barbarų belaukiant – autoritarinė valstybė laukdama priešų ir karo pati subyra kaip kortų namelis. Nebenaujas idėjas M. J. Urbonas pertransformuoja per kelis svarbius filtrus ir išgauna tokį keistai eklektišką ir kartu savaip sukonstruotą literatūriškai ambicingą pasakojimą, kuris kelia pranašišką šiurpą. Kaip vieną stipriausių romano elementų išskirčiau romano kompoziciją ir struktūrą. Autorius žaidžia keliomis realybėmis, keliais žanrais ir išgauna naują lietuvišką distopinio romano skambesį, kuris primena ne lietuvišką, bet pasaulietinį, jau kultūriškai ir nacionalistiškai nebeatsekamoje vietinėje literatūroje. Nutrynus vardą, nebeaišku, kas galėjo parašyti tokį kūrinį. Iš vienos pusės gerai – tai atsiskyrimas nuo lietuvių literatūros lengvai atpažįstamos bazės (kuo autoriui buvo prikaišiojama „Dvasių urna“ ir „Šimtmečių melancholija“ knygose), nors iš kitos pusės rizikinga, nes visada gali būti apkaltintas noru būti kaip pasaulietiniai rašytojai. M. J. Urbonas visada linkęs rizikuoti, o tai, sakyčiau įdomu ir pasiteisina.

 

Literatūriškumas ir išmonė, sakyčiau, kai kada nusveria į didžiąją pusę. Tai kiek keista, nes būtent literatūriškumo lietuvių literatūroje (turiu galvoje, prozoje) labiausiai ir stinga, kadangi autoriai labiau koncentruojasi į turinį, pamiršdami pasakotojo galimybes ir teksto stilių. Šiuo atžvilgiu Žudant Dzeusą skaitytojams, kurie vertina daugiabriauniškumą, manau, labai patiks. Kai kurios teksto vietos itin žiaurios, bet ir pavadinimas – Žudant Dzeusą nieko malonaus nežada. Juslingas pasakojimas visgi lėtai puslapis po puslapio dusina skaitytoją, priveda iki beprotybės, todėl žudomas ne tik Dzeusas, bet ir skaitytojas. Nebepaliekama vilties išsigelbėti, čia nebus happy end, tas jau aišku beveik nuo pat pradžių, tačiau tai netrukdo nardyti po daugiasluoksnius pasakojimo debesis, suvokti kūrinio sumanymą, kuris, man asmeniškai, padarė nemenką įspūdį. Tiesa, nežinau, ar būčiau dėjęs Amy Winehouse ir Lanos del Rey muzikos intarpus, jie šiame ambicingame kūrinyje lyg norėtų kristi iš konteksto, tačiau iš kitos pusės padeda sukurti unikalų M. J. Urbono literatūrinį pasaulį. Rekomenduoju ieškantiems skaitytojams, kurie ieško kažko naujo, aštraus ir netikėto.

 

Jūsų Maištinga Siela