Aktualijos: Ar aš turiu teisę pasirinkti skiepytis ar nesiskiepyti?

Sveiki,

 

Norėčiau šį įrašą pradėti taip: aš balsavau už „Laisvės partiją“, nes norėjau džiaugtis. Tačiau neįvertinau COVID-19 konteksto. Paskutiniu metu nusivyliau Aušrine Armonaite ir visa partija. Jiems nepavyko mūsų nudžiuginti, Partnerystės įstatymas nepriimtas (čia ne jų kaltė), o pirmininkės dabartinėje retorikoje laisvė ir galimybės yra tik žirgams, kurie peršoka barjerą, o tie, kurie lieka nepasiskiepiję – džiaugsis daaaaaaaug mažiau, nepriklausomai, ar balsavo už rožinius, ar ne. Šią retoriką ir su jais susijusius įstatymus palaiko Dulkys, Šimonytė ir šiandien jau užkukavo, kaip visada vėluodamas, bet būtinai prie daugumos gretindamasis Gitanas Nausėda. Populizmo viršūnėje Prezidento sostas nenutirpsta.

 

Aš nesiskiepiju. Aš pravardžiuojamas antivakseriu. Atsilikėliu. Nesvarbu, kad už progresiją, kad už žmonių teises, už Partnerystės įstatymą... Visa tai nublanksta, jeigu tu nesiskiepiji. Tu esi niekas. Tu nekeliausi lėktuvu, autobusu ar traukiniu, neįeisi į „Akropolį“, Juknevičienės paliepimu būsi išmestas net iš Facebooko draugų, nes trukdai atsidaryti kino teatrams... Man iki darbo 9 kilometrai, jei pėsčiomis, turėčiau keltis pusę trijų nakties bet kokiu oru. Aš nesiskiepiju, nors esu gąsdinamas, bauginamas, varomas tą padaryti. Kasdien įsijungus žinias girdžiu mobingą, priverstinį sąlygų išdėstymą, kas bus, jeigu nesiskiepysiu. Tai net nesusiję su sveikatos prevencija, tai susieta su skiepu – turi tai padaryti, kad tau leistų tiesiog... pramogauti ir gyventi? Kyla įtarimas. Man baisu skiepytis, nors buvau aiškiai nusprendęs tą padaryti dar prieš mėnesį. Dabar man ant kaktos lipdoma antivakserių ir sąmokslo teorijų šalininko etiketė. Tebūnie, bet šis įrašas ne apie tai...

 

Šis įrašas apie viešojoje erdvėje retai užduodamą klausimą: ar aš, spendžiamas diena iš dienos į kampą, turiu pasirinkimą? Ar galiu už valstybę nuspręsti, kas bus su mano kūnu? Fiziniu ir žemiškuoju? Ar turiu besąlygiškai paklusti, nes nesiskiepijęs pažeidžiu pasiskiepijusio teisę (į ką??)? Mano kas mėnesį mokamas sveikatos draudimas nieko nebevertas, nes man neapmokės, jeigu netyčia susirgsiu COVID-19? Aš dar jaunas. Aš dar mąstau. Kai kas aiškiai sakys, kad naivuolis. Tegu. Ar man galima atsisakyti sveikatos draudimo mokesčio, iš kurio negaliu tikėtis jokios kompensacijos ar toliau privalau būsi melžiama karvė, tik šįkart jau aptverta ganykloje? Ko verta toji mano (ir jūsų) išlaikoma sistema? Ar galiu būti pilietišku ir pasakyti: aš nesiskiepysiu ne dėl to, kad esu kitų laikomas antivakseriu, bet dėl to, kad tai mano atsakas į spaudimą ir politikų sprendimą mane įbauginti ribojimais? Cepelinai nebuvo geras gundymas man skiepytis Palangoje.

 

Armonaitė kalbėdama apie galimybes ir laisves mato tik Galimybių paso projektą, sumaltus ten milijonus, tačiau kur laisvė džiaugtis, už kurį balsavau? Balsavau už laisvę, o ne skiepą. Kontekstas iškraipo visų partijų tikslus, nemanau, kad su valstiečiais, Darbo partija ar Blinkevičiūtės socdemais, kurie kritikuoja dabartinius sprendimus, būtų buvę kitaip. Tai iliuzija. Dar nepasiektas nė vienas laisviečių plano punktas, kurio norėjau sau ir lietuviams. Laisvės partija tapo nūdienos kontekstinių įvykių auka, ji priversta klūpoti ir vykdyti ne savo nurodymus, o tuos, kurie, Dievas mato, yra ES kontekste. Latvija jau krito. Lietuvius dar tik smaugia ir jau galas labai labai arti.

 

Ar yra žmogui Lietuvoje pasirinkimo galimybė, toje demokratiją ir laisvę akcentuojančioje šalyje ir nebūti laikomu antivakseriu? Kaip vienas politologas šią savaitę apibendrino: tie, kurie dėl skiepų nebuvo apsisprendę ir patyrė žiaurų politikų mobingą, gąsdinimus per visas žiniasklaidos landas, metėsi staiga į nesiskiepijusiųjų pusę, nes... suprato, kad kažkas čia ne taip. Pernelyg norima tą skiepą sugrūsti, minint privilegijas ir bausmes. Ypač bausmes.

 

Kodėl ir aš? Ar aš tampu Šeimos maršistu? Ar man jau tinka ten su jais Vingio parke sėdėti?

 

Visų pirma, aš nesitapatinu nei su maršistais, nei su antivakseriais. Blaiviu ir realiu protu suvokiu, kad pasiskiepijimo programa yra planuota iš anksto ir sistemingai su politiniu mobingu. Na, negali, pavyzdžiui, Islandijoje, kurios ligoninėse guli COVID-19 beveik visi pasiskiepiję ir užsikrėtą virusu merdėti, o pas mus ligoninėse visi stebuklingai nepasiskiepiję. Kontrastas aiškus, jis buvo atskleistas (tikriausiai netyčia) per pagrindines žinias, tai net ne iš sąmokslo teorijų archyvų.

 

Galiu užsiminti apie sąmokslo galimybę, tačiau netikiu, kad Armonaitė ir Šimonytė apie tai mąstytų ar nagrinėtų, jos įniurkytos į sistemas, kur reikia daug valios ir mąstymo, tačiau tik tm tikrame valstybės valdymo kontekste. Mokslas yra progresyvus, tai ką turime šiandien, rytoj gali virsti nuodais ir tą ne kartą esame patyrę (prisiminkime gyvsidabrio naudojimą, kraujo nuleidimą, ar teflono naudojimą maisto pramonėje, kurie buvo negi skatinami, pagrįsti mokslu, kaip naudingi), todėl mokslu verta abejoti, nes jis evoliucionuojantis ir retsykiais nuperkamas. Nekviečiu nesiskiepyti. Jokiu būdu. Kviečiu mąstyti, ką su mumis daro politikai (kurie irgi galimos marionetės) per žiniasklaidos kanalus. Ką mes galime padaryti, kad išlaikytume laisvą pasirinkimą? Dabar Lietuva skyla dar kartą. Jeigu pavasario pabaigoje turėjome vaivorykštes ir Stambulo konvencijos karus, kur aiškiau jutau, kad turiu palaikyti įvairovę ir laisvę visų lyčių ir orientacijų žmonių atžvilgiu, taip šiandien jaučiu, kad turiu palaikyti liberalią asmens pasirinkimo valią skiepytis ar nesiskiepyti poziciją. Tai pilietinė pozicija, kad ir kaip beatgręžtų mano poziciją ir sakytų, kad aš nesiskiepydamas pažeidžiu skiepytų teises. Kodėl? Juk jie jau su imunitetu (bent jau turėtų, nes koks „tolkas“ skiepytis?), saugūs ir pasiskiepiję (aš dar grėsmė?)? Klausimų daugiau nei atsakymų. Kol kas visas žinias išjungiu, nenoriu nieko girdėti apie tą siaubingą mobingą. Bent jau dėl to turiu teisę pasirinkti, kol prie ausų nepririšo mikrofonų. Kol kas.

 

Jūsų Maištinga Siela