Jose Eduardo Agualusa. „Bendroji užmaršties teorija“ – Vilnius: Rara, 2021. – 156 p.
Sveiki, brangūs skaitytojai,
„Mačiau, kaip tas medis užaugo. Jis matė,
kaip aš pasenau. Mes daug kalbamės (p. 131).“
Šie metai literatūriniais kontinentais labai keisti,
nes nemažai iki tol buvusių knygų iš Afrikos negalėjai rasti nė su žiburiu,
arba jos tiesiog nepasiekdavo manęs kaip skaitytojo. Ar tokia Afrikos
literatūra lietuviškai apskritai egzistuoja? Nuo šiemet tikriausiai, kad taip,
nes jau nebe pirma šiemet išleista knyga, kuri apžvelgia Afrikoje vykstančius
procesus ir nebe pirma, kuri priklauso Booker International ar Booker
Prize sąrašams. Angoloje gyvenančio ir portugališkai rašančio Jose
Eduardo Agualusa (g. 1960) nedidukė knyga kiek neįprastu pavadinimu Bendroji
užmaršties istorija (portug. Teoria Geral do Esquecimento) 2016 pateko
į Booker International trumpąjį sąrašą, tačiau tuokart komisija nusprendė
apdovanoti Han Kang romaną Vegetarė. J. E. Agualusos knygą iš portugalų
kalbos į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.
Pusantro šimto puslapių trumputėje istorijoje telpa
pusę šimto pastarųjų metų Angolos istorija. Dažna Afrikos literatūros ir
neretai pasitaikančioje Lotynų Amerikos literatūroje yra kalbėjimas dviem sukryžmintom
pasakojimų linijom: išgalvotų personažų nuotykiai ir tam tikros šalies,
paprastai rašytojo gimtinės, paprastai tikslus istorinis kontekstais. Ryškiausi
tokie rašytojai, sakyčiau, G. G. Marquez ir jo Šimtas metų vienatvės.
Šią tendenciją išlaiko ir iš Indijos kilęs rašytojas Salman Rushdie. Tai geras
literatūrinis triukas, nes iš esmės skaitytojui atrodo, kad jis mažomis tekstų
apimtimis perskaito labai daug t. y. ir literatūros malonumas, ir galimybė
suvokti vienokios ar kitokios šalies papročius, istorinius ir politinius
procesus. Panašiais literatūriniais rakursais kuria ir J. E. Agualusa,
perteikdamas esminius Angolos istorinius įvykius: portugalų valdymo laikotarpio
pabaigą, Angolos revoliuciją, socializmą ir kapitalizmo sugrįžimą.
Angola 1975 metais po ilgo portugalų (iš dalies
baltųjų) karo su sukilėliais nacionalistais atsiskiria nuo Portugalijos. Tais
metais, kaip ir bet kokioje revoliucijoje, neišvengiama kraujo ir keršto. Po
išprievartavimo iš namų bijanti išeiti Liuda gyvena su seserimi ir jos vyru,
kurie revoliucijos įkarštyje dingsta, o ji lieka viena namuose. Bandydama
sustabdyti įsilaužėlius, ji vieną iš jų nušauna ir užkasa savo sode. Vėliau
sumūrija įėjimo sieną ir lieka vienui viena su albinosiniu šunimi Šmėkla užsimūrijusi
namuose beveik 30 metų, o už langų Angola ir jos sostinė Luanda spėja pakeisti
ne vieną valdžios formą... Šalia kuriamos ir kelios revoliucionierių ir
opozicijos veikėjų gyvenimo linijos, kurios paradoksaliai keičiasi, keičiantis
politinei situacijai.
Iš tikrųjų knygos fabula chaotiška, kone sudurstyta iš
fragmentų, peršokanti laiką ir sukurianti „baltųjų dėmių“ iliuziją. Liudos istorija
vėliau pateikia dar daugiau mįslių, tačiau pasakotojas atsako į visus jos psichofizinius
ir fobijų padiktuotus sprendimus. Kas toji Liuda? Portugalų kilmės moteris,
kurią norima ištrinti dėl kilmės iš Angolos istorijos? Kas tas albinosas šuva?
Baltoji dėmė ar balto popieriaus lapas, amnezija, protas, atsisakęs prisiminti
tam tikrus dalykus? Daugybė įdomių semantinių perspektyvų, kurie susiveda į
vieną ir tą patį žmogiškąjį faktorių: kaip nutinka, kad toji nuožmi atmintis
ima ir laikui bėgant pasikeičia? Knygos finale susitikęs tardytojas su savo
auka jau kitoje kultūrinėje terpėje, vos nenuduriamas peiliu, tačiau pasirodo,
kad peilis netikras, skirtas maginiams triukams. Aplinkiniai ima juoktis,
pamiršę, kad anuomet šie vyrai buvo budelis ir auka. Autorius pagaviai
paskutinėse scenose perteikia laiko perspektyvas, kurios pakeičia ne tik
žmogaus įsitikinimus, bet ir jausmus, vadinasi, ir atmintį. Sakoma, kad su
laiku užgyja visos žaizdos, šioje knygoje pyktis, baimė ir įtūžis
transformuojasi nuo šalies politikos srovių. Tai tam tikra užmaršties laiko
teorija, kuri apima žmonių asmenines traumas bei pačią šalies istoriją.
„Kai kurie žmonės paniškai bijo būti
pamiršti. Ši liga vadinama atazagorafobija. Tačiau jį kankino priešinga negalia
– jis gyveno bijodamas, kad jo niekada nepamirš. Ten, Okavango deltoje, jis
trumpam pasijuto pamirštas. Tai buvo jo laimė (p. 119).“
J. E. Agualusos kūryba pasižymi paradoksais, vienos tikrosios
tiesos nebūvimu. Tai tarsi perspektyvų žaidimas, užsimirštant, kad tai
žaidimas. Tai aukštos akrobatinės literatūros kūrinys, persmelktas filosofija,
politika, istorija, empatija žmonių kančioms. Autorius sukuria magišką
pasakojimą, beveik absurdą – kaip ta moterėlė galėjo išgyventi degindama baldus
ir knygas 30 metų ir nemirti badu bei neišprotėti nuo vienatvės? – bet
galiausiai suvokiame, kad Liudos kančia ir saviizoliacija tampa susikiršinusios
tautos metafora, o šiandien, pandemijos metu, itin keistai rezonuoja su kiekvieno
iš mūsų atskirtimi nuo viso pasaulio. Šiame apgaulingai lengvai suskaitomoje truputį
sarkastiškoje dėlionėje atsiskleidžia netikėtos perspektyvos, kurios leidžia pajusti
gyvenimo absurdiškumą, kurio dažnai neįžvelgiame laikydamiesi vieno „teisingo“
kelio.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą