Sveiki, knygų
skaitytojai,
Kaip galima praleisti knygą pro akis, kurios
pavadinimas skamba kaip poezijos eilutė? Smalsumas pražudė ne vieną katę, kaip
ir skaitytoją pasinerti į visiškai netikėtą knygos pasaulį. Vietnamiečių kilmės
amerikiečių poetas, eseistas ir nuo šiol romanistas Ocean Vuong (g.
1988) 2019 metais Amerikoje išleidžia pirmąjį savo autobiografinį romaną Žemėje
žavūs mes tik akimirką (angl. On Earth We‘re Briefly Gorgeous)
ir beregint patenka į The New Yourk Times bestselerių sąrašus. Savaime suprantama,
tas sąrašas visada man įtartinas, nes jame yra tikrai labai lengvų ir silpnų
romanų, todėl, vos pradėjęs skaityti būtent šią knygą, vis aiktelėdavau: juk
tokia hiperbolizuotai poetizuota knyga negali būti bestseleriu! Bet visgi yra
ir tai, sakyčiau, nuostabu, nes dėl to knygą turime lietuviškai, pastarąją
išvertė mano pamėgsta vertėja Emilija Ferdmanaitė.
Ocean Vuong gimė Vietname ir į literatūros pasaulį
įsiveržė kaip poetas. Save ryškiai tapatina su queer, kitaip sakant,
gėjų rašytojų menininkų grupe. Švelnaus balso tembro, neaukštas, azijietiškos
išvaizdos rašytojas atpažįstamas iš vienoje ausyje nuolat tabaluojančio ir jį
iš kitų išskiriančio auskaro. Būti vietnamiečiu tarp amerikiečių ir dar
homoseksualiu, gyventi skurdžiame miesto rajone, nuo mažomės jausti patyčias,
tikriausiai ne kiekvienam iškenčiami išgyvenimai be pasekmių. Būtent tie
socialiniai atskirties išgyvenimai O. Vuongui leido priartėti prie sopulingo
žodžio, išsigryninti ir pirmiausia savo poezijoje kalbėti apie tapatybę ir
asmeninius išgyvenimus. Šioji inspiracija labai gyva ir autobiografiniame
romane Žemėje žavūs mes tik akimirką, po kurio rašytojas tapo tikra
literatūrine žvaigžde. 2020 metais jis įtrauktas į projektą Ateities
biblioteka, kurioje kasmet išrenkama po vieną pasauliniu mastu reikšmingą
literatą, kurio kūrinys išeis po 100 metų ir, deja, nei rašytojams, nei mūsų
kartai jau to kūrinio neteks skaityti. Norvegijoje pasodintas 1000 medžių, ant
kurių popieriaus būtent ir bus išspausdinti jų kūriniai. Kad suvoktumėte O.
Vuong reikšmę, paminėsiu, kad šiame projekte jau dalyvauja Margaret Atwood,
David Mitchell, Sijon, Elif Shafak, Han Kang, Karl Ove Knausgard ir nuo
praėjusių metų Ocean Vuong.
Šiame nevienalyčiame romane susipina keletas esminių
žanrų. Pasakotojas sutampa su pagrindiniu veikėju, kurį galima įtarti esant patį
Ocean Vuong, pastarasis rašo laišką savo skaityti nemokančiai motinai. Kalbantysis
žino, kad tai tarsi terapija, intymi išpažintis, kurios niekada negalės
išsakyti garsiniais žodžiais, todėl leidžia raštu sau ne tik maklinėti tarp
dabarties ir praeities įvykių, bet ir pamiršti esant tai laišku. Kai kada
laiškas tampa socialine refleksija, eseistika, pereinančia į trūkinėjantį verlibrinį
eilėraštį ir vėl grįžtantį prie laiško formos. Kinta ne tik pasakojimo ritmas,
bet ir asmenys. Neretai antrąjį asmenį keičia trečiasis ir pirmasis, kas padeda
pasakojime įteisinti pagrįstą retrospekciją, smarkiai poetizuotą ir chaotiškai
į vieną asmenybės portretą besijungiantį daugiabalsį patirčių ir atsiminimų
pasakotoją.
Intymus, melancholiškas ir širdį veriantis pasakojimo
stilius linkęs į apibendrinimus. Tokius apibendrinamuosius elementus naudoja
Marius Povilas Elijus Martynenko savo debiutinėje prozoje, tik Ocean Vuong
siekia ne šokiruoti ir neieškoti tyčia paradoksų, bet būtent surasti atsakymą,
kodėl pasaulis ir jis jame yra toks vienišas, sužeistas ir nesuprastas. „Kartais,
kai būnu neapdairus, tikiu, kad žaizda taip pat yra ta vieta, kur oda
susitraukia su savimi, o abu kraštai klausia: kur tu buvai? Kur tu buvai, mam?
(p. 162).“ Pagrindinis veikėjas gyvena su bipoliniu sutrikimu sergančia
motina, kuri neretai pratrūksta prieš sūnų smurtaudama be menkiausios
priežasties. Su jais Amerikoje gyvena močiutė Lan ir protarpiais pasirodanti
teta Mai. Auginamas moterų pasakotojas net neturi vardo, jis vadinamas tiesiog
Šunyčiu. Tai stebina, tai žemina, tačiau Šunytis pripratęs, kad jį taip vadintų,
kadangi moterys tiki, kad šitaip jį apsaugos nuo piktųjų dvasių, kurios siekia
pasiglemžti stiprius ir garbingus jaunuolius. Nuo pat mažumės, kai Šunytis
pasimatuoja mamos suknelę, tampa aišku, kad berniukas auga ir bręsta kaip
homoseksualas. Jo paauglystės polinkiai itin sustiprėja, kai jis, būdamas
keturiolikmečiu, tabako auginimo laukuose susipažįsta su Trevoru ir pasineria į
pirmuosius dvasinius ir kūniškus meilės potyrius, pradeda vartoti narkotikus.
Jis rašo laišką motinai, bandydamas suprasti save,
paaiškinti jį supančio pasaulio dėsnius ir galbūt net labiau priimti save tokį,
koks jis yra. Žinoma, laiškas motinai yra tarsi laiškas sau pačiam, minčių surikiavimas,
tam tikras dienoraštis. Esminė pasakojimo leitmotyvu besikartojanti metafora
yra žaizda, gyjanti ir besiverianti visomis prasmėmis. „Jo burna –
jaunystės žaizda (p. 230)“ – sako
pasakotojas, kai iš geismo priima Tverovo kūniškus malonumus. Ta pati žaizda
veriasi brutalioje šeimos istorijoje, kuri yra esminė Šunyčio identiteto dalis.
Karą iškentusi senelė ir motina, skirtingų kultūrų ir požiūrių atskleidimas amerikietiškoje
kultūroje, nuolat perpasakojamos senelės Lan praeities istorijos įdiegia berniukui
atidaus žodžio klausytojo įgūdžius. Daugelį dalykų po to veikėjas bando
paaiškinti sintaksiškai, ieškodamas savo giminės ir šalies istorijose paaiškinimo,
kaip visa tai galima perteikti žodžiais ir sakiniais. Galiausiai pati istorija
tampa tarsi melancholiška muzika ir čia jau tikrai galima paploti E.
Ferdmanaitės vertimui. Romanas kaip poema, skaudi ir ritminė antikinė brandos
ir savęs priėmimo tragedija.
„Iš vėjo išmokau narsumo sintaksės,
išmokau judėti per kliūtis jas apsikabindamas. Šitaip galima jas prisijaukinti.
Patikėk manim, gali atsijoti nuo pelų ir vis tiek likti bevardis kaip kokso dulkelės ant švelniosios kaimietuko kumščio pusės (p. 2015).“
Vieni įstabiausių pasakojimo pasažų yra būtent žmonių
istorijos gretinimai su gyvūnijos pasauliu. Štai Vietnamo istorija prilygsta gyvos
makakos, kai jai prariekiama kaukolė, o vyrai šaukštais jai gyvai esant kabina
smegenis ir ją ėdą, manydami, kad tai sveika jų potencijai, o iš tikrųjų vargšė
makaka šioje knygoje tampa karų paženklinto ir ištrintos Vietnamo istorijos ir
žuvusių gyventojų simboliu. Tą patį galima pasakyti ir apie buivolų kaimenę,
apie kurią svarsto pasakotojas, bandydamas suprasti, kodėl nukritus bandos vedliui,
visa kaimenė nukrenta nuo skardžio ir kuo tai panašu į žmonijos pasaulį. Analogiškų
paralelių sugretinimai vėlgi pasakoja apie gyvenimo grožio trapumą ir vienas
nuo kito priklausomumą, vientisą priežasčių ir pasekmių visatą, mus kamuojantį gyvenimo laikinumo
baimę ir to baisumo priėmimą kaip neišvengiamą baigtį. Kodėl Šunykštis yra toks,
kaip jis save vienu metu įvardija kaip geltonodis pedikas? Kiek prie to prisidėjo
jo šeimos istorijos ir mama, Vietnamas, Amerika, Trevoras, berniukas su
priešpiečių dėžute? Kas apskritai nulemia žmogaus prigimtį ir kaip kartais sudėtinga
priimti kito individo kitoniškumą, kaip, pavyzdžiui, mamos pasireiškiantį monstriškumą...
„Gavau netinkamos chemijos, mam. Ar,
tiksliau, man trūksta tai to, tai ano. Tam sukurtos piliulės. Tam triūsia visa
pramonė. Jie ten uždirba milijonus. Ar žinojai, kad žmonės kraunasi turtus iš
liūdesio? Noriu susipažinti su Amerikos liūdesio milijonieriumi. Noriu pažvelgti
jam į akis, paspausti ranką ir pasakyti: „Tarnauti savo šaliai buvo garbė (p. 210).“
Knyga kaip poezija, smarkiai fragmentuota, tačiau
besijungianti koliažiniu principu į vieną skausmingai gražų pasaulį. Kas čia
gražiausia? Tas skausmingai besiveržiantis nuogas atvirumas, nuolat daromi
filosofiniai poetizuoti apibendrinimai, tarp eilučių skambantis liūdnas
dzenbudizmas, kuriame skaitytojas staiga yra priverstas sustingti, nes jis toje
sintaksėje, toje gyvą odą lupančioje išpažintyje ima ir akimirkai – kaip
sufleruoja ir knygos pavadinimas! – atpažįsta save patį. Nepamenu, kada
skaičiau kažką panašaus, nuo ko piestu stotųsi gyvaplaukiai. Knyga nėra
nuotykis, čia net nėra svarbiausias siužetinis naratyvas, (nors svarbus ir
jis), sakyčiau, knyga atskiras lokalus patyrimas, kuriame literatūriškumo
plunksna smarkiai smarkiai dilgina širdį savo neabejotinai užtikrinta unikalia
energetine vibracija. Aukščiausios prabos kūrinys. Žemėje žavūs mes tik
akimirką. Labai bijau, – nemeluosiu! – kad daugiau nieko nuoširdesnio ir
taip uždegančiai jautriai nebepavyks perskaityti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą