Aktualijos: Kaip skaldyti ir valdyti žmones pandemijos metu? Priklijuok žmogui kvailio etiketę.

 Edženas Delakrua (pranc Eugène Delacroix) "Laisvė barikaduose" (1830)

Šių dienų paveikslo interpretacija. Memas iš internetinio vandenyno. Autorius nežinomas.

Sveiki,

 

Lietuvoje dingo pustoniai ir laisvo pasirinkimo, neprarandant nieko, galimybė. Vakarykščiai įvykiai prie Seimo, turiu galvoje rugpjūčio 10 dienos nakties riaušes, buvo tai, kas, sakyčiau, neišvengiama. Žmonės pikti, žmonės surūgę, žmonės nebetiki nei valdžia, nei skiepais... Nepateisinu prasidėjusio smurto protrūkio. Didžioji dalis ten dalyvavusių, pripažinkime, yra iš to paties liūdnai pagarsėjusio Šeimos maršo sambūrio. Dar dalis prisijungė, kurie negali pakęsti to baisaus gąsdinimo ir mobingo, kurį patiria paskutiniosiomis savaitėmis. Pastebėjote, kad niekas jau nebekalba apie kaukes, o dezinfekciniai skysčių pakuotės prie įėjimo stovi nebeliečiamos, nes ir kvailiui aišku, kad tik skiepas „išgelbės“ pasaulį – toks susidaro įspūdis. Pasakysiu taip: jeigu vakar ir būčiau dalyvavęs mitinge, tai su aiškia intencija ir protestu prieš valdžios ir žiniasklaidos suregztą gąsdinimą, Galimybių pasą, kuris iš tikrųjų turėtų būti Negalimybių pasu vadinamas, nes jis užkerta tam tikrus dalykus, o ne išlaisvina, kaip mėgsta teigti A. Armonaitė.

 

Nesu antivakseris. Kiekvieno valia skiepytis ar nesiskiepyti, eiti išvien su mokslu, arba juo abejoti, ir tai nėra nieko gėdingo, kaip bandoma mums įpiršti. Jeigu nesiskiepiji, vadinasi, esi antivakseris, lūzeris, atsilikėlis, sąmokslo teoretikas ir tas, kuris skaldo šalį. Ar tikrai aš neturiu teisės abejoti, kai man grasinama ribojimais, darbo netekimu? Ar tikrai neturiu pagrindo niekuo šioje situacijoje abejoti? „Vakar mirė du.“ „Mano laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito laisvė“... Internete pasipylė daugybė visokiausių skambių ir užgaulių citatų. Žmonės priešinasi tarp savęs. Facebooko ženklelis „I trust science“ ragina ir tave tokiu tapti, bet baisiausia, tos „diskusijos“ (nes diskusijomis jų nepavadinsi), ardo net šeimas, draugus. Žmonės atvirai linkę pasisakyti, kad su vienais ar kitokiais asmenimis nutraukia santykius, nekenčia sučipuotų, arba pasiskiepiję nenori savo artimoje aplinkoje matyti jokių antivakserių ar kitokių įsitikinimo asmenų. Egzistuoja tik juoda ir balta. Kvestionuoti kitaip labai rizikinga, nes atsidursi vis tiek vienoje ar kitoje pusėje.

 

Kas čia vyksta? Senas geras: skaldyk ir valdyk. Nedrįsk abejoti, nes pasirodysi lūzeriu. Nedrįsk prieštarauti, nes mes žinome gerai, o tu neturi daktaro laipsnio. Mokslas visagalis. Nedrįsk juo abejoti. Neturėk kitos pozicijos, nes šįkart, perfrazuosiu šiaip jau labai gerbiamą A. Maldeikienę, kuri nesiskiepijusius prilygina mokinukams maištininkams, kurie nepaklūsta klasės taisyklėms ir skriaudžia vidutiniokus bei pirmūnus. Aišku, jeigu visuomenė yra klasė, kuriai diriguoja maestro, tačiau mes nesijaučiame klasėje. Klasėje pakėlus ranką, mokinys yra išklausomas. Vakar mitinguotojai, (nors jų tikrai neginu, tik bandau iš jų perspektyvos suprasti) panoro būti išgirsti, tačiau jų neišgirdo. Įspūdis toks, kad laukinių gauja su Lietuvos vėliava paklykaus ir praeis, o mes toliau vykdysime tai, kaip mums atrodo geriausia. Valdžios sprendimai nekoreliuoja su žmonių nei nuomone, nei poreikiais, todėl tai primena diktatūrą. Aš mitinguotojus pradedu suprasti, dažnai atsiduriu jų vietoje. Aš negirdimas, nematomas ir reikalingas tik per rinkimus ir mokesčiams mokėti. Ar mano būsena ir protestas nepaklusti toms taisyklėms, dėl kurių nesitarta, o tiesiog atkišama, gali būti mano pilietiškumo skaudi išraiška? Ar galiu turėti balsą ne tik prie balsadėžės? Mūsų atstovai nebeatstovauja žmonėms, jie atstovauja ekstremalioms situacijoms ir saviems interesams, o mes liekame tik fone. Bet ar buvo kada nors kitaip?

 

Visgi mitinge skambėjo žiaurūs pasakymai. Vakar suimta baisioji V. Račkova, dar ankstyvą pavasarį raginusi sušaudyti seimo narį Raskevičių, vienos liūdnai pagarsėjusius partijos vedlė N. Černiauskienė. Nuo tribūnos, norėčiau sakyti, „bajerius skaldė“ Astra Astrauskaitė – visos trys Šeimų maršo aktyvistės, jų retorika, minčių dėstymo eiga ir argumentai mažai kuo skyrėsi nuo homofobinių mitingų. Labai liūdna, kad šiuo atveju viskas susiplakė į vieną putą, kad prie šių asmenų, kur švystelėjo dar liūdniau pagarsėję Petras Gražulis, Mindaugas Puidokas. Mano įsitikinimai neleidžia dalyvauti šiame mitinge, kur šie aktyvistai reiškia savo pažiūras, nes tai reikštų jiems pritarti visais klausimais, o aš nepritariu. Jokiu būdu.

 

Nepritariu tik žmonių skirstymui į skiepytus ir neskiepytus bei ribojimams ir pasiskiepijusiųjų privilegijoms. Jau nesikartosiu, kad mokame PSD mokestį, o mums užkertamas kelias gauti sveikatos paslaugas. Kur tai matyta? Kiek beviltiškumo reikia turėti, kad žmonės šitaip mobinguotų? Baisiausia dar ne tie ribojimai, ne šis gaisras, bet įsiplieskęs ideologinis pozicinis tarp pasiskiepijusių ir nepasiskiepijusių karas, į kurį įtraukiami, nori nenori, visi, nes visi turi ką pasakyti tiek vienai, tiek kitai pusei, nes visus tai liečia. Ir tai tikrai nėra pagarbos ir supratimo tonacijoje, tai pustonius praradęs reikalas, nes Lietuvoje vis dažniau mąstoma tik dviem kategorijom: gerai arba blogai. Jei abejoji, vadinasi, esi pilka masė, skystakiaušis (epitetų daugiau galite rasti daugelyje facebooko profilių). Todėl nesiveliu viešojoje erdvėje į jokias diskusijas šiais klausimais, stengiuosi kiek įmanoma tylėti ir ištylėti, kad nereikėtų bergždžiai draskytis, nes tai juk karas tarp žmonių įsitikinimų, juodos aistros, teisybių karai ir, deja, turiu pripažinti, kad prie to prisideda valdžia ir tai yra nepalankiausias jų laikas. Prie to prisideda plačioji žiniasklaida ir sąmokslo teoretikai, galimas daiktas ir, kaip teigė Bilotaitė, ir hibridinio karo organizatoriai.

 

Mes vis dairomės vieni į kitus, mėgdžiojame, atkartodami šokame, pykstame, įrodinėjame svetimomis tezėmis, reikšdami savo tiesą prieš kito tiesą, ir manome, kad tokiu būdu prisidedame prieš kažkokio pilietinio geresnio ir teisingesnio darinio, bet, deja, tikriausiai taip nėra; kiekvienas iš mūsų, apsupti tariamų ir dirbtinai sukurtų priešų, esame vienišos ledo lytys dideliame vandenyne, kur kartais labai skaudžiai susikalame ledinėmis kaktomis vien tam, kad iš tos susidūrimo inercijos dar vienas nuo kito labiau nutoltume.

 

Jūsų Maištinga Siela