Filmas: "Izaokas" / "Isaac"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Taip! Taip! Taip! Pagaliau mes turime aukšto pilotažo filmą, kuris gali konkuruoti pasaulinėje arenoje ir atitinka, mano supratimu, aukštus kriterijus. Drąsiai galima sakyti, kad Jurgis Matulevičius, pasiremdamas rašytojo Antano Škėmos apysaka, sukuria filmą tuo pačiu pavadinimu „Izaokas“ (angl. Isaac) (2019). Žiūrėdamas prisiminiau lenkų kino tradiciją, jų gausų kino derlių, kalbantį vis tomis pačiomis šokiruojančiomis praėjusio amžiaus Antrojo pasaulinio karo žiaurybėmis. Nors neskaičiau A. Škėmos kūrinio, bet, kaip suprantu, veiksmas tik iš dalies paremtas apsakymu, jį gerokai kontekstais praplėtė scenaristai.

 

Geras scenarijus kino režisieriui yra dievo dovana, o dviguba dovana yra ir gebėjimas savaip interpretuoti ir nuosekliai bei atsakingai dirbti su pirmine medžiaga ir ją realizuoti. Ši istorija prasideda šokiruojančiais vaizdiniais, kurie pasakoja Lietūkio garažo siaubingą istoriją, kada 1941 metais 40 žydų buvo siaubingai išniekinti ir sadistiškai šėlstant išžudyti. Šiame filme pirmieji dinamiški ir šiurpą varantys kadrai prikausto dėmesį, tai panašu į demonišką mirties džiaugsmo orgiją, kurioje nebėra nieko švento. Šiose žudynėse susiduria Andrius ir Izaokas. Andrius nužudo Izaoką ir po daugel metų, krečiamas baimės ir vis dar gyvendamas su kaltės našta, sutinka buvusį draugą Gediminą, kuris grįžo iš JAV. Gediminas, pasivogęs rašytojo Antano Škėmos medžiagą, ryžtasi statyti filmą apie Lietūkio garažą. Toki istorija iš tikrųjų yra Andriaus ir jis iš naujo ima išgyventi siaubingus praeities įvykius...

 

Kuo skiriasi budelis ir auka? Kas juos suartina? Sovietinio režimo kontekste, kurioje irgi nieko nėra šventa, ieškoma praeityje galbūt egzistavusi teisybė. Budeliai ieško praeities budelių ir tik konteksto bei politinės situacijos padaro žmogų didvyriu arba kaltuoju. Lendant giliau į veikėjų psichologiją, tampa aišku, kaip veikia pats mirties atėmimo faktas – demoniškai susitapatinama su aukos ir budelio vaidmenimis, todėl filmo potekstės, iš dalies kaip ir A. Škėmos kūrinyje, įgauna Kaino ir Abelio istorijos naują versiją. Daug šiame filme vykusių dalykų, kurie kelia nepaprastą istorijos gyvybingumą: sovietmečio žmogaus mentalitetas, besąlyginis meilės troškimas, alkoholio ir pasilinksminimo kultūra, pasiklausymo ir šnipinėjimo faktai. Į akis krinta labai brandi ir įtaigiai pavykusi scenų organika ir kameros judesys, spalvos, kurios simbolizuoja tą sovietmečio pilkumą, o aktoriai... Nemediniai! Kazakevičius, Janušauskaitė ir Gavenonis buvo superiniai.

 

Vėl prisiminiau Kaupinio filmą „Nova Lituania“, kuris pasirodė labai panašiu laiku ir pasakojo apie panašius laikus ir netgi juodai-baltas kadrai taip pat panaudoti, tačiau filmas apie Madagaskaro svajotoją buvo tylus, santūrus ir sunkiai paveikiantis mane kaip žiūrovą. „Izaokas“ savo temomis nagais brūžina iškart, tad žiūrovo nepalieka abejingo. Gal dėkinga pati tema? Galimas daiktas, tačiau tada tai būtų filmas apie žudynes, tačiau režisieriui pavyko pakylėti filmą į kitą lygmenį ir pasakoti apie žmogų naikinančias sistemas ir neįgyvendintas svajones. Klausimas: kodėl iš JAV grįžo Gediminas? Papasakoti tiesos? Atpirkti istorinės tiesos? Būti „kažkuo“? Numirti? Tapti pripažintu? Daug įdomybių šiame filme, kur nėra aiškaus motyvuojančio atsakymo, kodėl žmonės, suvokdami tikrovę, vis tiek renkasi spąstus ir kančią? Du skirtingi laikotarpiai, savaip traumuojantys ir naikinantys bendražmogiškumą, o šiose sistemose išryškėja žmogaus draugystė, meilė ir išdavystė. Esminis žiūrovui klausimas: o kaip elgtumėtės jūs, atsidūrę šiose situacijose? Tai neatsakomi klausimai, kuriais iš šių dienų perspektyvos mes dar matuojame „tiesą“, kuri galimai neegzistuoja, nukeldami P. Cvirkos paminklą teisiame ir lipdome etiketes apie žmogaus gerumą arba jo blogumą. Kažin, o kaip mes ten būtume pasielgę kiekvienas? Filmas tyliai ištaria ir visų siaubiausią klausimą žiūrovui: ar įmanoma pateisinti?

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela