Geriausios perskaitytos 2021 metų knygos: TOP 10!

 Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

Šie mano skaitymo metai buvo margi ir įvairūs. Perskaičiau kiek mažiau knygų nei paprastai.

 

2021 metų perskaitytų knygų ataskaita.

 

Iš viso perskaityta: 36 knygos

Verstinės: 32

Lietuvių autorių: 4

Poezijos: 0

 

Pasiteisinimų, kodėl knygų perskaičiau mažiau sau turiu begales ir ne visiems tikriausiai apie tai reikia žinoti. Tendencija visgi išlieka labai panaši: tiek, kiek knygų susikaupia per metus, fiziškai nebeįstengiu perskaityti. Norėtųsi pačias geriausias, pačias pačiausias, nes paprastoms knygoms ir vidutiniškoms tiesiog gaila laiko. Šiuo atžvilgiu esu nepasotinamas snobas, bet net žinodamas tai, vis tiek imu ir perskaitau kažką iš pramoginės srities. Panašiai šiemet nutiko su Tess Gerritsen aštraus veiksmo trileriu Chirurgas, kuris prablaškė mano karštą vasarą ir net buvau nustebęs, kaip lengva ir paprasta skaityti šį įtraukiantį žanrą, tačiau tai nebuvo toji knyga, kuri pateks į mano top 10 geriausių ir įsimintiniausių knygų sąrašą.

 

Didžiausia metų atradimas – RARA leidyklos asortimentas! Kiekviena knyga iš šios leidyklos yra savaip įkvepianti ir netikėta, literatūrinis nuotykis, kuris nežinia kaip pasibaigs, bet tikrai ne nusivylimu.

 

Šiemet mažai skyriau dėmesio lietuvių autoriams. Perskaičiau vos kelis naujus kūrinius, todėl kažkaip reitinguoti atskirai lietuvių autorių nebesistengsiu. Klasika yra klasika ir Ričardo Gavelio Jauno žmogaus memuarai tikrai sukėlė nemažai pamąstymų. Labai nusivyliau Dainiaus Vanago išleistu distopiniu romano Oderis, tačiau metų baigoje kaip reikiant susmūgiavo (pačia geriausia prasme) Vandos Juknaitės autobiografinė apysaka Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra, kuri be didesnės konkurencijos tapo geriausia ir įsimintiniausia lietuvių autorių knyga, perskaityta šiemet.

 

Neperskaičiau, kaip reta, nė vienos poezijos knygos, nors W. Witmano Žolės lapus įsigijau, tačiau nebebuvo kada suskaityti.

 

Kaip atrodo tas mano top 10? Kažkodėl šįkart nebuvo labai sudėtinga sureitinguoti.

1. Ocean Vuong romanas Žemėje žavūs mes tikakimirką. Šių metų literatūrinė bomba. Skaudi, asmeniška, poetiška. Knyga iš dalies autobiografinė, pasakoja apie vietnamiečio šeimos pabėgimą į JAV ir prisitaikymą. Vaikystėje kentęs motinos bipolinius protrūkius ir smurtą, pasakotojas ieško atsakymo į savo būties klausimus. Stipriai emociškai paveiki knyga. Prisimenu tas emocijas, kai tarp puslapių tekdavo sustoti ir šiek tiek prisiminti, kad kvėpuoju.

 

2. Fernanda Melchor kūrinys Uraganų sezonas daugeliui skaitytojų pateko tarp įsimintiniausių. Pati autorė iš tolimosios Meksikos neseniai viešėjo Lietuvoje. Romanas pateko į Tarptautinį Booker trumpąjį sąrašą. Ką aš galiu pasakyti daugiau, nei savo recenzijoje? Knyga sproginėjanti pasakojimo ritmu! Šiurkšti, nepatogi, tamsi, atliepianti Meksikos kasdienybę. Ir jeigu dabar būtų sunku atpasakoti tiksliai siužetą, tačiau emocijos nepamirštamos. Etninė vietinė magija, persipynusi su lytiškumo klausimais bei meksikietiškomis kriminalinėmis istorijomis. Stipru.

 

3. Vladimir Nabokov Pninas be jokios abejonės vienas geriausių metų skaitinių. Literatūrinis talentas nuo paties pirmojo sakinio. Pnino personažas atskleistas visokeriopai kruopščiai, o pasakojimas ritmingas, nostalgiškas, persunktas paties Nabokovo autobiografiškumo detalėmis. Vienas geriausių RARA leidyklos paruoštų leidinių su nuostabiu vertimu į lietuvių kalbą. Kiek žinau, 2022 metais sulauksime ir kito kūrinio Blyški ugnis.

 

4. Hanya Yanagihara didžiulės apimties romaną Mažas gyvenimas tikriausiai bandė įveikti netgi tie, kurie per metus perskaito tik vieną knygą arba visai neskaito. Lietuvoje sulaukė daug pakartotinų tiražų ir tai yra viena sėkmingiausių knygų per pastaruosius metus. Nors knyga persunkta potrauminės asmenybės hiperbolizavimu, dvelkia manipuliatyviomis mazochistinėmis nuotaikomis ir psichologija, visgi knyga ir apie draugystę, ir savęs paieškas, ir absurdą, ir naivumą... Visgi knyga dirbtinoka, bando skaitytojo kantrybę kaip serialuose, tačiau užbaigus ši knyga išlieka dar ilgai atminty.

 

5. W. G. Sebald netikėtas romanas Austerlicas, kuris tikrai nepersiskaito taip lengvai, kaip buvo galima tikėtis, tačiau knyga palieka neapsakomą literatūrinės meistrystės jausmą. Tai tarsi keliautojas laiku, kai pasakotojas aiškinasi savo žydiškos kilmės istoriją, keliauja per miestus, veda mums ekskursijas, tačiau visada suka ratais apie savo istoriją. Nieko panašaus nesu skaitęs. 15min.lt skaitytojai, šiek tiek netgi keista, kad išrinko šią knygą kaip geriausią metų verstinę knygą. Arba 15min.lt skaitytojai išties labai intelektualūs, nes paprastas vidutinių romanų skaitytojas sunkiai gali prisijaukinti tokį kūrinį, su kuriuo reikia dirbti. Bet dirbti išties buvo verta!

 

6. Literatūrine atgaiva, baigiantis metams, tapo armenų kilmės rašytojos Narine Abgaryan romanas su apsakymais Iš dangaus nukrito trys obuoliai. Užburiantis kaukazietiškas pasakojimas, primenantis klasikinius pasakojimus, aprėpiančius kolektyvinius darinius t. y. atokios provincijos bendruomenę, gyvenančią pagal savo supratimą apie pasaulį. Knyga įsimins dėl sodraus pasakojimo, kuriame autorė perteikia daugybę papročių, juokų ir rimtumo. Guldamasi numirti 58 metų pagrindinė veikėja net nežino, kad iš tikrųjų jos gyvenimas netrukus tik prasidės...

 

7. Olga Tokarczuk romanas Praamžiai ir kiti laikai yra, bent man, vienas geriausių rašytojos kūrinių. Labai išmoningai aprašomas vienos provincijos gyvenimas karo laikotarpiu. Pasitelkdama magiško realizmo, vietos papročius bei istorines detales, autorė sukuria šiltą, gyvenimišką kaitos ir potyrių pasakojimą, kuriame veikėjai savaip evoliucionuoja. Įsimenantys charakteriai, magiškos ir ypatingos vietovės perteikimas man asmeniškai šiek tiek koreliuoja su G. G. Marquez Šimtas metų vienatvės ar net su ta pačia N. Abgaryan Iš dangaus nukrito trys obuoliai.  

 

8. Chigozie Obioma romanas Žvejai, man regis, beveik nepastebėtas skaitytojų, nes niekur nepastebėjau, kad kas būtų šį kūrinį iš Booker trumpojo sąrašo įtraukęs į savo topus, nors antroji autoriaus knyga Mažumų orkestras pasirodys tuoj po naujųjų metų. Tai vienintelis autorius per visą Booker istoriją, kurio debiutinė ir antroji knyga iškart pateko į šį sąrašą. Autorius pasakoja nepriekaištingai įtaigiai, egzotiškai pertransformuodamas Abelio ir Kaino pasakojimą apie brolžudystę. Perteikdamas afrikietišką kultūrą, jis pasakoja apie brolius, kurie išpranašauti vietinio bepročio pranašo ima vienas kitą naikinti. Iš tikrųjų paveiki, sodri, įtraukianti daugiasluoksnė knyga, kurios taip lengvai nepamiršite!

 

9. Kiek netikėtas man pačiam serbų rašytojo Dejan Atanacković makabriškai daugiasluoksnis romanas Luzitanija. Jeigu yra kas išmoningiau ir beprotiškiau šiame mano tope, tai šioji, sakyčiau, savo išmonės galia nurauna stogą. Pasitelkdamas Serbijos karų istoriją ir beprotnamį, kurio nepalietė karas, autorius kuria romaną, sudurstytą iš priešybių – kvailiai bepročiai čia daug protingesni, o karo ir žiaurybių ištroškę – tampa tikrieji pasaulio valdytojai bukapročiai. Daug istorinių aliuzijų, asmenybių ir viskas suausta į nepriekaištingą kontrastų pasaulį. Nors nelengvas skaitymas, bet vertas darbo ir pagarbos, o galutinis kūrinio rezultatas apstulbina. Tiesa, šios knygos sudėtingam vertimui duočiau šiemet pirmą vietą!

 

10. Margaret Atwood ir jos romanas Liudijimai po 1984-asiais metais pasirodžiusio Tarnaitės pasakojimo, pratęsia išgalvotos šalies ir politinės santvarkos istoriją. Skaityti labai patiko! Buvo lengva, tekstas plaukė puslapis po puslapio. Pasitelkdama nuotykių trilerio karkasą Bookerio premijos autorė vėl kuo puikiausiai perteikia tą mūsų civilizacijos siaubą ir pranašauja, pranašauja, pranašauja. Nors knyga kai kam ir nepatiko, tačiau ją įtraukiau į savo top 10 kaip įsimintiną kūrinį.

 

KĄ LIKO VERTA PAMINĖTI?

 

Kiekvienais metais lieka kūrinių, kurie buvo stiprūs, įsimintini, bet dėl konkurencijos ir mano subjektyvių vertinimo kriterijų taip ir nepapuolė į top 10. Visų pirma, Valeria Luiselli Prarastų vaikų archyvas. Puikus literatūriškas romanas! Herta Muller beprotiškai gražiai ir jautriai parašytas romanas Amo sūpuoklės. Jhumpa Lahiri romanas Bendravardis taip pat paminėtinas prie įsimintinų. S. Schweblin Stiklo akys – dar viena ateities pasaulio prognozė, įtikinama ir išmoninga. D. Kehlmann Pasaulio matavimas – pavyzdys, kaip galima susieti skirtingas istorines asmenybes ir išmatuoti svajonėmis pasaulį. Prie pavyzdinių kūrinių išskirčiau ir Jose Eduardo Agualusa Bendroji užmaršties teorija.

 

Kiek nuviliantis skaitinys tapo prancūzų korifėjaus Michel Houellebecq Serotoninas. Atsikartojančių kūrinių atšvaitai, nuobodžiai atpažįstamas pasakojimo polėkis. Nors ir aktualus, tačiau literatūriškai prigesęs. Women's Prize for Fiction laureatės M. O'Farrell romanas Hamnetas nepateisino lūkesčių. Romanas buvo truputį negyvas, o kol skaitėsi, tol skaitėsi, bet po visko nieko nepajutau.

 

Būta ir vidutinių kūrinių, kurių čia nepaminėjau, bet tikriausiai visko ir neaprėpsiu, viską, ką norėjau apie juos pasakyti, esu surašęs recenzijose. Štai tokie buvo mano skaitymo metai. Kitąmet nieko sau nežadu ir nieko neplanuoju, nes, kaip ten sakoma? Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

 

Jūsų Maištinga Siela