Sveiki, brangūs mano portalo
skaitytojai,
„Tata sakydavo –
arčiausiai dangaus seniai ir vaikai. Seniai todėl, kad netrukus išeis į aną
pasaulį, o vaikai todėl, kad neseniai atėjo. Pirmieji jau nujaučia, o antrieji
dar nepamiršo, kaip kvepia dangus (p. 243).“
Kol visi jau pradėjo skaityti ir
dalytis paskutiniaisiais vertingos grožinės literatūros atradimais prieš
didžiąsias metų šventes, aš savo skaitymuose jaučiuosi užstrigęs dėl darbų
gausos ir skaitau tai, ką buvo atnešęs gausus rudeninis derlius. Viena iš tokių
neabejotinai gerų knygų, kurių negalėjau atidėti į šalį, buvo armėnų kilmės
rusiškai rašančios Narine Abgaryan (g. 1971) romanas su apsakymais Iš
dangaus nukrito trys obuoliai (rus. С неба упали три яблока),
pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Alma Lapinskienė.
Nepamenu, ką paskutinįkart esu
skaitęs ne tik iš Armėnijos, bet apskritai iš Kaukazo regiono. Šioji literatūra,
turiu galvoje, ne chrestomatinius sovietinio epizodo vertimus, bet šiuolaikinės
literatūros kontekstą – niekas nešauna į galvą. Kažin, ar turėtume šią knygą,
jeigu ji būtų parašyta autorės gimtąja kalba? Dėka Jasnaja Poliana
premijos ir tikriausiai puikių literatūros skaitytojų bei kritikų atsiliepimų
šioji knyga „atkeliavo“ iki mūsų skaitytojų, prasibrovusi kaip paseiliotas
siūlelis pro skandinaviškų detektyvų ir gausios literatūros iš Vakarų suręstą adatos
ąselę. Būna malonių išimčių.
Knygą sudaro romanas Iš dangaus
nukrito trys obuoliai ir apsakymai: Mačiučia, Chadum, Karas ir Berdas.
Pastarieji apsakymai temomis šliejasi prie bendrojo kūrinio stuburo ir papildo
įvairiais kontekstais. Romanas pasakoja, kaip pabaigiamajame žodyje sužinoma,
būtent autorės prosenelės Anatolijos gyvenimo pabaigos epizodu t. y. beveik 60
metų sulaukusi moteris, kelias paras kraujuojanti, susitvarko ūkio darbus ir
slapukaudama dėl prastos savijautos, užsidariusi namuose, apsirengia įkapių
suknele ir atsigula numirti, tačiau nė nežino, kad jos gyvenimo geriausios
dienos dar tik laukia, mat netrukus į jos namus baladosis Vasilijus, kuris pasipirš,
o niekada negalėjusi susilaukti vaikų, Anatolija galiausiai galės išgyventi ir
vėlyvuosius motinystės džiaugsmus. Apie šią istoriją sukasi ir visos
gyvenvietės senolių ir seniokų istorijos, nualintos ir karo paženklintų provincijos
gyventojų kasdienybė t. y. ir Anatolijos bei Vasilijaus giminių istorijos,
keliaujančių čigonų pranašystės, kaimynų, karuose netekusių vaikų, gyvenimai,
sudrėkusi per žiemą biblioteka, bado metas, besiplečiančios kapinės, iš,
atrodo, ano pasaulio telegrafu atkeliaujančios išvykusiųjų vidurinės kartos
žinutės apie gimimus ir mirtis vietos gyventojams.
Tirštame kaukazietiškame pasakojime
veriasi ištisas unikalus pasaulis su savo spalvomis ir kvapais. Labai panašiai,
kaip skaitydami indiškus storus epinius pasakojimus jaučiame Azijos triukšmingą
ir turtingą kultūrą, taip N. Abgaryan pavyko sukurti XIX amžiaus pabaigos ir XX
amžiaus pradžios kaukazietišką kultūros klodą. Romane dvelkteli magiškasis
realizmas, bet vėlgi, jis labai skiriasi nuo Lotynų Amerikos tradicijos. Autorė
daug dėmesio skiria savo veikėjų buičiai ir papročiams, kurie lietuvių akims
atrodo egzotiški ir paslaptingi. Pavyzdžiui, jau vien taip, kaip moterys skiria
dėmesį skalbinių sudžiaustymo procesijai, atrodo, preciziška, tačiau iš tikrųjų
joms tai reiškė geros šeimininkės įvaizdį. Egzotiškų vaisių, košės ir mėsos
patiekalai tiesiog kvepia puslapiuose.
„Vakarą leido ramiai
šnekučiuodamiesi prie karštai prikūrentos krosnies, valgė keptas bulves,
užsigerdami kaukazinių slyvų kompotu, ir stengėsi neužsiminti apie rytdieną, iš
prietaringos baimės neprišaukti netyčia bėdos. Pasistiprinę vyrai sėdo prie
nardų, o moterys, suplovusios ir sudėjusios indus, ėmėsi adymo ir mezgimo. Štai
tada, apžvelgusi ir pritilusį kambarį, Valinka ir pasiūlė Anatolijos
parvažiavimui padengti šventinį stalą (p. 190).“
Akivaizdus moterų ir vyrų darbų ir
vaidmenų pasiskirstymas, lyginant su lietuvių papročiais, atrodo niekuo
pernelyg neišsiskiriantis. Vyrai dirba „vyriškus“ ūkio darbus, o moterys „moteriškus“,
o šiame nusistovėjusiame tradicijų pasaulyje vyksta ir mažieji pasakojimo
stebuklai. Pensininko amžiaus moteris pražystą antram gyvenimui: „Vasilijus,
nors netašytos išvaizdos ir šiurkštoko vyriško būdo, pasirodė besąs stebėtinai
dėmesingas lovoje, buvo dėkingas už jos meilumą ir su ja elgėsi taip atsargiai
ir švelniai, kad Anatolija pirmą kartą intymiąją gyvenimo pusę pajuto ne kaip
žeminančią kančią, o kaip laimę (p. 158).“ Paskutinįkart tikriausiai
literatūroje taip gražiai perteiktą meilės saldybę, kalbant apie vyresniųjų
vaizdavimą, skaičiau pirmojoje Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum
dalyje apie Elžbietą ir Joną Motiejų Norvaišas.
Knygoje netrūksta ir makabriškų
situacijų, kurios į bendrą jautrų ir truputį melancholišką pasakojimą įdeda ir
kasdienybės kuriozų, kurie suteikia romanui gyvumo, pavyzdžiui, į išvietės duobę
sumestos atsiųstos „miestietiškos“ mielės staiga kaimui pernakt gali paruošti
netikėtos staigmenos... Visgi galvojant apie pačias stipriausias kūrinio
sąrangos dalis, reikia paminėti, kad autorė pasakoja užburiančiai ir įtaigiai
susikoncentruodama ne į vieną veikėjo tragediją, bet apimdama pasaulio visumą,
tarsi perteikdama tradicijų išnykusį, labai apirusį pasaulį, kuris sakralus ir
pagarbus, į kurį nebeįmanoma sugrįžti. Autorė nepasiduoda vien gėrio ir blogio koncepcijoms,
nestoja ginti nuskriaustųjų ar vaizduoti šventųjų be ydų. Sakyčiau, romane
išlaikoma tvari gyvenimo ir mirties sąsaja, kuri įprasmina kūrinį byloti apie
dvasios tyrumą ir gyvenimo purvą, jog gyvenimas yra su druska ir duona, kuriuos
kaskart gyvenimo etapuose ragaujame skirtingai.
Daugelis bandė knygą lyginti su Alinos
Bronsky Paskutinė babos Dunjos meilė, nors panašumų ir yra, tačiau visumos
požiūriu ir bendra kūrinio filosofine idėja man kūrinys pasirodė artimesnės
lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk romanai Praamžiai ir kiti laikai, kur
vėlgi vaizduojamas miestelis karo kontekste ir netobulų, todėl gyvų ir įtaigių
vietos gyventojų likimai. Knygos pabaigoje pateikiami 4 apsakymai. Mačiučia
papasakota kintančios ir augančios pasakotojos, kuri skirtingais gyvenimo
etapais ateina į fotoateljė daryti nuotraukos ir regi senstantį Mačiučią, kuris
galėjo būti potencialus jos jaunikis, tačiau karas suniokoja vyro gyvenimą. Chadum
pasakoja iš berberų pozicijos t. y. Maroko vietos gyventojų, persipynusių su
Osmanų imperijos įsigalėjimu Šiaurės Afrikoje. Apsakyme susiduria skirtingos
kultūros, prekyba žmonėmis ir pažadas numirus pasitikti anapus. Apsakymas Berdas
tikriausiai asmeniškiausias autorės kūrinys, kuriame aiški autobiografija:
minima pati autorė, gimtosios vietovės atsiminimai, apmąstomas santykis su
gimtuoju kraštu ir apskritai atminties svarba.
Iš dangaus nukrito trys
obuoliai – tai jaukus, sodrus ir spalvingas žemiškas
pasakojimas apie karo ir negandų niokojamus žmones, kurie randa tarpusavyje
stiprybės išlikti iki tol, kol Dievas juos pasišauks į kitą pasaulį. Autorė iškelia
bendruomenės ir bendruomeniškumo svarbos ryšį ir teigia, kad senolių ir seniokų
kaime, kuriame jau kiekvienas ruošiasi mirti, užtenka vien kūdikio versmo, kad
mirtį arba bent susitaikymą su mirtimi būtų galima atidėti, nes vaikams jų
reikia tam, kad būtų ne tik perduotos tradicijos, bet ir jųjų istorijos, kurios
tampa kiekvieno žmogaus savasties dalimi. Istorijoje juntama žmogaus generacijų
kaitos svarba, cikliškumas, gamtiško pasaulio harmonija ir sujaukta, sutrikdyta
karų disharmonija – dvi priešiškos gėrio ir blogio kovos, kaip toje istorijoje,
kai vaivorykštiniais sparnais angelai kasnakt vis grumiasi su demonais, kad
miegančių žmonių sielos nebūtų pagrobtos, taip ir visoje knygoje juntamas žmogaus,
gyvenančio tarp dangaus ir žemės, troškimas priimti gyvenimą su visomis jo
dovanomis ir negandomis. Gražus literatūrinis pasakojimas, graudinantis nelengvais
veikėjų išgyvenimais, vedančiais galutinėje gyvenimo stotelėje į viltingą ir
šviesų pomirtinį gyvenimą.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą