Sveiki,
Dar
pamenu tą metą, kai pirmąkart pamačiau „Daktarą Streindžą“ (2016) kino salėje
su aktoriumi Benedict Cumberbatch, tada pamaniau: vau, koks gerai techniškai ir
siužetiškai atidirbtas mindfuck stiliaus Marvel serijos kūrinys. Kurį laiką tuos
išlikusius įspūdžius saugojau ir maniau, kad tai geriausias visų laiku Marvel
projektas, tad ir iš antrosios dalies maždaug tikėjausi, jeigu nedaugiau, tai
bent jau tokio pat kalibro filmo. Laukti teko daugiau nei penkerius metus ir
pagaliau sulaukėme tęsinio pavadinimu „Daktaras Streindžas beprotybės
multivisatoje“ (angl. Doctor Strange in the Multiverse of Madness)
(2022). Šiam personažui teko šių metų pradžioje sušmėžuoti ir naujausioje „Žmogaus
voro“ dalyje.
Visgi
lūkesčiai pasirodė kiek perdėti, nes filmas nepateisino pirmosios dalies
stiprumo. Šioje dalyje veikia tas visus užhipnotizavęs kelionės per tikroves
(šiuo atveju per visatas) dinamiškas efektas, tačiau kur kas nuvilia plokščia
siužetinė linija. Iš kitos visatos atsiranda azijietė mergaitė, kuri turi galią
keliauti per visatas ir Daktaras Streindžas susiranda Raudonąją raganą Vandą,
kuri, paskendusi iliuzijose apie tariamus savo vaikus, trokšta patekti į kitą
visatą ir paveržti savo antrininkės atžalas, tačiau Vanda pardavė sielą, ji
paveikta Tamsiosios knygos, kuri ją padarė nuožmia ir tik vieno tikslo
trokštančia ragana. Daktarui Streindžui, bėgant nuo Vandos per visatas, tenka
susidurti su savo paties antrininku ir savaip įveikti blogį...
Kodėl
filmo siužetas plokščias? Mes matome savo visatos Daktarą Streinžą ir mums
nekyla abejonių, jog tai mūsų senasis gerasis Daktaras Streindžas, nesupuvęs
gerietis, už kurį sergame nuo pat pirmojo filmo kadro iki paskutinio. Užduotis labai
paprasta: įveikti blogį ir sugrąžinti tariamą visatų pusiausvyrą. Šalia dar
prabėgomis pasakojama Daktaro Sreindžo per visatas susiplakusi jo ir mylimosios
Kristinos meilės istorija. Vienintelis dalykas, ką pateisina kitų visatų blogiukai
Streindžai, yra meilės ir laimės matmuo, kurį mūsų gerasis Strendžas priima
besąlygiškai Kristinai leisdamas savo tikrovėje ištekėti už kito vyro,
vadinasi, asmeninės laimės paaukojimas vardan mylimo žmogaus mūsų Streindžui
yra svarbesnis reikalas, nei kaltė ir kerštas dėl nelaimingo gyvenimo. „Ar esi
laimingas?“ Esminis klausimas suskamba pagrindiniam veikėjui, bet šis konkretaus
atsakymo neturi, nes nekvestionuoja savo laimės arba nelaimės, nes jis
nesavanaudis, o štai kitų visatų Strendžai jau sugedę kaip pajuodęs dantis. Ir
visa pasaka baigta. Gėriui vėl lemta įveikti blogį, o mums, žiūrovams, vėl
priimti faktą, kad laimingi tampame tik aukodamiesi ir atiduodami. Žodžiu,
tomis kelionėmis per didžiausias visatos pakopas neprailgo, tačiau įdomesnio
siužeto ir dinamikos visgi man asmeniškai pritrūko.
Prie
šio filmo dirbo „Heraklis“, „Ksena“ bei „Spartakas“ režisierius Sam Raimi,
kuris turi ilgalaikės patirties realizuojant nekasdieniškus komikso personažų likimus,
tačiau visuminis filmo vaizdinys toks, jog jis nėra nei pakankamai prastas, kad
sakytum žodį iš š raidės, ir nėra toks geras, kaip pirmoji dalis, kad sakytum žodį
iš g raidės. Toks drungnas.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 60/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą