Anne
Enright. „Užžėlęs kelias“ – Vilnius: Alma littera, 2022. – p. 336.
Sveiki,
skaitytojai,
Naujausios
airių rašytojos Anne Enright (g. 1962) knygos lietuvių kalba reikėjo
palaukti labai ilgai. 2007 metais už romaną Šeimos sambūris pelniusi Man
Booker premiją (lietuviškai išleido Mintis, 2012) netikėtai išgarsėjo, o po to A.
Enright Lietuvoje vardas buvo pamirštas. Tiesą sakant, Šeimos sambūris
nesulaukė mūsų šalyje jokių įdomių aptarimų, nors pasaulyje dėl to, kad buvo
skirtas Bookeris, sulaukė prieštaringų vertinimų. Nepaisant to, man Šeimos
sambūris tapo itin įsimintina knyga, tad laukiau kitos pasirodysiančios
autorės knygos lietuviškai, tačiau laikas ėjo, o Anne Enright buvo tarsi
pamiršta, tačiau visai neseniai vertėja Rima Rutkūnaitė į lietuvių kalbą
išvertė 2015 metais pasirodžiusį ir įvairius prestižinius sąrašus įtrauktas
autorės romanas Užžėlęs kelias (angl. The Green Road),
pastarąjį išleido leidykla Alma littera.
Geriausiame
metų airių romane, kaip ir Šeimos sambūryje, A. Enright pasakoja netobulos
airiškos šeimos sagą, kuri prasideda maždaug 1980-aisiais ir tęsiasi iki
2005-ųjų. Istorija apie Madiganų šeimą, apie namuose augusius keturis vaikus
(Konstansą, Haną, Emetą ir Daną), kurie užaugę išvažinėja po pasaulį, tačiau
grįžta, kai našlaujanti motina nusprendžia parduoti prie jūros krantų esantį jų
vaikystės namą. Vaikai su įvairiomis nuoskaudomis, nostalgija gimtajam kraštui
ir dėl gyvenimiškų nesėkmių svetur grįžta pas motiną, kuri nebeturi tokios aiškios
nuovokos, kokią prisimena ją turėjusią Madiganų vaikai...
Knygos
struktūra nepaprastai panaši į Šeimos sambūrį, nors anoji knyga buvo
kritikuojama dėl incesto vaizdavimo ir brutalių šeimos santykių, Užžėlęs
kelias, man atrodo, kaip asmeninis autorės atsakas į ją anuomet
kritikavusius dėl tamsumos vaizdavimo pertekliaus. Visgi Užžėlęs kelias,
lyginant su Bookerio premiją pelniusia knyga, atrodo ganėtinai
šviesesnės perspektyvos, nors airių šeimynėlė nė iš tolo neprimena tobulos
šeimos. Kiekvienam šeimos vaikui A. Enright skiria po didelį skyrių, tarsi
vesdama skaitytoją po keturis skirtingus Madinganų atžalų kelius. Danas, kuris
pareiškė, kad taps kunigu ir dėl to motiną ištinka isteriją, galiausiai
išvyksta į Ameriką ir pradeda gyventi homoseksualo gyvenimą. Jo kelias nėra
lengvas, iš pradžių neigęs savo prigimtį, jis bando megzti santykius su aire
Izabele, tačiau jųdviejų keliai greitai išsiskiria, o Danas mato LGBTQ
bendruomenės pačius siaubingiausius laikus – AIDS įsismarkavimą ir aplinkinių
kaltinimus dėl anuomet vadinamojo „gėjų maro“. Danui dar ilgai teks bręsti, kol
jis patikės, jog yra vertas gyvenimo...
Jaunesnysis
brolis Emetas savanoriauja Afrikoje, čia jis kasdien grumiasi su karščiais ir
gelbėja vietos žmonių gyvybes, tačiau namuose negali susitvarkyti su šunimi,
kurį taip smarkiai pamilsta jo gyvenimo draugė, kad šuo net tampa išsiskyrimo
priežastimi. Štai Hana, jauniausia iš keturių vaikų, susilaukia vaiko ir
išgyvena nesibaigiančią pogimdyvinę depresiją, kurią bando malšinti nuolatos išgėrinėdama,
o vyresnioji sesuo Konstansa, smarkiai nutukusi, bando įtikti savo motinai,
tačiau viskas, ką ji daro, atrodo, motinai neįtinka.
Manau,
A. Enright pavyko užfiksuoti keletą itin įtaigių dalykų. Visų pirma, skirtingų
vaikų likimus ir tėvų lūkesčius, kurie perteikti airiškos bendravimo kultūros
rėmuose. Man tai primena mūsų lietuvių išvažinėjimą po Šiaurės regiono šalis ir
protarpinį sugrįžimą bei tą norą pasipuikuoti nelengvai užkaltais pinigais. Visa
tai man pasirodė taip lietuviška, tik gal kokiais keliais dešimtmečiais vėliau
nei vaizduojamų airių likimai. Kitas dalykas – gyvenimas svetur, LGBTQ istorinė
atkarpa, savanorystę Afrikoje – visa tai tarsi atskleidžia airiškos tapatybės
būvimą įvairiuose pasaulio kampeliuose, kai laimės apibrėžimas (bent jau
Madiganų aplinkos žmonių akimis) yra ne tai, kiek tu turi vaikų, o kokį
automobilį vairuoji, kiek turi savo banko sąskaitoje ir koks tavo namas. Nors autorė
to neryškina sąmoningai, tačiau, kaip Madinganų vaikai grįžę namo Kalėdoms
susitinka bare su buvusiais vietos gyventojais, ši bendravimo kultūra labai
atpažįstama.
Anne
Enrigt literatūrinė kalba unikali, ji nesibodi ilgai ir juslingai aprašyti,
pavyzdžiui, vištų kiaušinių rinkimo ir skerdimo proceso. Kitą vertus, tai labai
kaimietiški gyvi vaizdiniai, o iš kitos pusės, daug ką papasakoja apie
asketiškuosius Madiganus. Romano kalboje esama nemažai poetinių subtilybių,
pvz., „Jie šoko iki aušros – mes visi juos matėme, mums patiko, kad Danas
liko su marškinėliais, kai visi kiti nusivalkstė, ir pro dvi atsegtas viršutines
sagas švietė jo krūtinkaulis, baltas tarsi kriauklės vidus (p. 61)“.
Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad A. Enright proza itin kūniška ir
aistringa, jai svarbus seksualinis veikėjų pradas ir lytinių santykių
vaizdavimas, tačiau visa tai jos knygoje atrodo natūraliai, nes eina išvien su
reprodukcija ir giminės pratęsimo filosofija. „Lova stovėjo virš jos,
pasirengusi įgriūti pro tinką, toj vietoj, kur mirė jos tėvas, ir mirė jos
motina, vieta, paskui tapusi jos su Patu Madiganu lova, kai jiedu įsikraustė į
tą kambarį, ir savotišku prakeiksmu kurį laiką – negalėjo pradėti nė vieno
vaiko, jei neskaičiuosim kelių persileidimų, kol galiausiai buvo pradėtas
Emetas, o paskui Hana. Tai lova, kurioje mirė ir pats Patas Madiganas, kai jo
kūną iščiulpė vėžys ir galiausiai iš jo neliko nieko, tik griaučiai (p. 177)“.
Kad
ir kiek autorė skirtų vaikų gyvenimo sankirtoms, jų problemoms, visgi centrinė
figūra – Madiganų vaikų motina, kuri Kalėdoms sukviečia vaikus, tačiau pati per
šventę, pajutusi per sunki našta savo pačios vaikams, netikėtai dingsta. Vaikai
susirengia jos ieškoti: „Juokinga buvo ne jų bejėgystė, o tai, kad vaikai
šaukė kiekvienas vis kitokią moterį. Jie nė nesuprato, kas ji tokia – jų motina,
Rosalina Madigan, – bet ir neturėjo suprasti. Ji buvo senyva moteris, kuriai
žūtbūtinai reikėjo jų paramos, o kai pradingusi jiems tapo tokia didelė, kad
užpildė visą žiemišką kalno šlaitą, pati sau susitraukė į trapią, mirtingą ir
nusenusią žmogišką būtybę – bet kurią žmogišką būtybę (p. 307)“. Motinos
paveikslas romane taip pat nevienkryptis, dėl pasakotojo svarstymų ir
pasakojimo kintančių perspektyvų, pavyksta sukurti sudėtingų pasirinkimų ir
aplinkybių formuojamus veikėjus, įskaitant ir pačią motiną, kuri gyvenimo
saulėlydyje ima abejoti: „Kodėl ji negalėjo būti jiems maloni, nė pati
nežinojo. Juk taip juos mylėjo. Kartais žiūrėdavo į juos pripildyta meilės
širdimi, o paskui turėdavo eiti ir viską sugadinti (p. 295).“
Manau,
Annei Enright vėl pavyko sukurti šeimos daugiabriaunį modelį, kuriame sutelpa
gyvenimiška išmintis, šeimos bendrystė ir prieštaringumas, įsipareigojimai ir
sentimentai vaikystei. Galiausiai ant viršelio esminiu visos šeimos simboliu
tampa pats romano pavadinimas Užžėlęs kelias, į kurį sutelpa visi mūsų
prisiminimai apie šeimos namus, kad ir kokie jie bebūtų, jie kviečia peržvelgti
tai, kas gyvuoja tol, kol gyvuoja žmogaus atmintis. Į namus po daugel metų sugrįžę
vaikai atpažįsta savo šeimos narių charakteristikas, baldus, kambarius ir namų
buvusias taisykles ir jie netgi po daugel metų bendrauja jiems atpažįstamais
šablonais, nors jų tapatybė kur nors kitur jau visiškai kitokia, tačiau
pravėrus namų duris sugrįžta tie patys ženklai, simboliai, išmokta namų
bendravimo kalba ir tai perteikti šiuo romanu, manau, autoriai pavyko itin
juslingai. Paskutinįkart kažką tokio šeimiškai epiško skaičiau tikriausiai
amerikiečių autorės Ann Patchett Olandų namas. Jeigu anas kūrinys jums
padarė įspūdį, manau, Užžėlęs kelias kaip tik jums.
P.
S. Tikriausiai nereiks laukti ištiso dešimtmečio, kad lietuviškai pasirodytų
kita gerai įvertinta autorės knyga Aktorė (2020).
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą