Knyga: David Diop "Naktį visų kraujas juodas"

 David Diop. „Naktį visų kraujas juodas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 128.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Atrodo, dar visai neseniai perskaičiau International Booker Prize 2020 apdovanotą olandų rašytojos Marieke Lucas Rijneveld romaną Vakaro nejauka, o dabar jau lietuviškai turime ir 2021 metų laimėtojo David Diop (g. 1966) romaną Naktį visų kraujas juodas (pranc. Frere d'ame). Pastarąją knygą į lietuvių kalbą išvertė Akvilė Melkūnaitė, o išleido leidykla Baltos lankos.

David Diop, afrikiečių kilmės prancūzų rašytojui, kuris augo Senegale, Booker finale su antruoju savo prancūzišku romanu nušluostė nosį net pačiam čiliečiui Benjamin Labatut, kuris taip pat pretendavo į šį apdovanojimą su knyga Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara, 2022), visgi vertinimo komisija nusprendė, kad D. Diop romanas vertesnis Tarptautinio Bookerio, pabrėždama, kad autoriaus proza yra tarsi tamsus užkalbėjimas, kuri pribloškė ir užkerėjo skaitytojus. Skaitydamas romaną, negalėčiau nesutikti, jog tekstas tirštai magiškas, tad lėtai skaitydamas žymėjausi tam tikras įdomias romano idėjas ir įžvalgas, kuriomis norėčiau pasidalyti.

Romanas pasakoja apie Pirmąjį pasaulinį karą, tiksliau – Prancūziją, kurios kariams talkina prancūzų kolonijinės Afrikos šalių rekrūtai, įskaitant ir pagrindinį veikėją Alfą Ndiajė iš Senegalo. Tiesą sakant, karas romane tėra tik erdvė ir kontekstas, kūrinyje nedetalizuojama, kas ir kodėl strategiškai kariauja, kas ir kaip laimi, nes apkasų duobės ir baltųjų bendravimas su afrikiečiais vienuose apkasuose tėra tik karo kontekstas. Autorius pasirenka kalbėti pirmuoju asmeniu po lemtingų Aflos ribinių išgyvenimų (kare žūva jo geriausias draugas Mademba Djopas, dar vadinamas broliu), kai draugui po susidūrimo išvirsta viduriai ir jis ilgai maldauja Alfos, jog nutrauktų kančias. Visgi Alfa negali pribaigti draugo, kol šis nenusigaluoja sava mirtimi. Karo lauke išgyvenęs prieš mirusįjį nepakeliamą kaltės jausmą, Alfa tampa keistai kuoktelėjusiu bepročiu, jis ima mąstyti ir galvoti uždraustomis mintimis, kurti strategijas apie mūšyje esančių žmonių elgesį, o pats naktimis, išsitepęs purvu, šliaužia į priešų apkasus ir apsimetęs negyvu kaskart užpuola savo auką, nukerta jam plaštaką su ginklu rankoje ir parvelka šią kūno dalį į savo apkasus. Kurį laiką Alfą pasitikę bendražygiai džiaugiasi, netgi iš jo pokštauja, bet po kurio laiko tampa prietaringi ir Alfą įtariai ima vadinti juoduoju magu, sielų rijiku, kuriam skirtos priešų kulkos stebuklingai jo išvengia, tačiau dėl to žūsta kiti nekalti vyrai...

Šiame miniatiūriniame romane, tiesą sakant, nėra daug įvykių, nes visą istoriją galima perpasakoti keliais mašinraščio lapais, tačiau autorius apjungia Afrikos žodinės pasakojamosios tradicijos žanrines ypatybes su vakarietiškos literatūros tradicija ir išgauna ypatingą pasakojimo toną. Nuo pat pirmųjų puslapių skaitytojas panardinamas į karą, tačiau tikrasis karas vyksta veikėjo galvoje, kai šis vis plačiau analizuodamas savo sprendimą nenužudyti draugo atskleidžia savo gyvenimo faktus, nulėmusius antihumanišką tokį pasirinkimą. Kai atrodo, jog veikėjas kaskart išsiaiškino, kas esąs ir kodėl to nepadarė draugui, jis vėl tolsta į savo praeitį, kol paaiškina kitomis prasmėmis – nes jautė kaltę, kad pasityčiojo iš draugo totemo povo, todėl jį išvadino bailiu ir dėl to draugas, norėdamas įrodyti, kad nėra bailys, nutrūktgalviškai veržiasi į karo lauką. Priežasčių pasakotojas randa ir tolimoje praeityje, savo giminės istorijoje, kai dingo jo motina, kai jį priglaudė draugo šeima...

„Dėl Dievo teisybės, kiekvienas dalykas viduje slepia ir savo priešingybę. Iki trečios rankos aš buvau karo didvyris, po ketvirtosios tapau pavojingu pamišėliu, laukiniu kraugeriu. Dėl Dievo teisybės, taip klostosi įvykiai, taip sukasi pasaulis: kiekvienas dalykas yra dvilypis (p. 59).“ Dvilypumas tampa ne tik pasakotojo pagrindine gyvenimo prasmių aiškinimo filosofija, bet ir rašytojo David Diop romano konstrukcijos prasmių ašimi, nulemiančia knygos struktūrą.

Iš tikrųjų autorius kuria žodžio prasmės ir reikšmių, o tiksliau – dviprasmybių įtaką žmogaus gyvenime. Draugo mirties akivaizdoje Alfa tampa išdaviku, nors visą gyvenimą galėjo numirti dėl savo draugo, kurį sąmoningai lydėjo į šį karą. Karo vaizdiniai taip pat dviprasmiškai perteikiami per krinkančią pasakotojo sąmonę, kuri pamažėl tampa vis niūresnė, vis mistiškesnė ir nesuprantamesnė, nes dėl kare patirtų traumų nyksta protagonisto gebėjimas būti ne tik žmogumi, bet ir sąmoningu. Susitapatinęs su jam primesta sielų ėdiko tapatybe jis pamažėl iš tikrųjų ima įtikėti toks esąs, todėl džiovina nupjautas rankas, o karo psichologui nupiešęs jas išsiduoda esąs absoliučiai pakrikusių nervų, kuris gali padaryti beprotiškiausių dalykų, netgi kovoti prieš saviškius, bet Alfa nesiruošia kovoti ir ištraukti granatos žiedelio savam apkase, jis kovoja su savo atslenkančia sąmones tamsa, protarpiais prisimindamas savo meilės atsitiktinį aktą prieš išvykstant į karą.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių dėl įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. Ne nuolatos pamišusių. Vos tik puolimas baigiasi, reikia paslėpti savo įsiūtį, skausmą ir įniršį. [...] Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo. Nuaidėjus atsitraukti įsakančiam kapitono švilpukui pamišimas yra tabu (p. 43).“ Iš esmės pagrindinis veikėjas supranta, kad yra tiesiog naudinga patrankų mėsa ir geras karys, kuris su atsidavimu puola žudyti, o atsitraukęs su savo traumomis privaląs susidoroti pats, tyliai nuo visų paverkęs į pagalvę. Niekas nenori tikrųjų bepročių. Apie bepročius, prisiminiau, puikiai rašė serbų rašytojas Dejan Atanacković romane „Luzitanija“, kuriame kaip tik beprotnamio gyventojai paskelbę karo zonoje savo respubliką dainuodavo apie kariaujančius pamišėlius, o jie save laiką tikraisiais protais.

David Diop

Autorius froidiškai sulieja karo žiaurumą su vyro seksualine patirtimi. Pagrindinis veikėjas žemės pilvu vadinamus apkasus regi kaip prasiskėtusią drėgną moters makštį, o karo ritmas ir eiga netikėtai įgauna gyvuliškos pasakojimo energijos, kuri nemažai kuo panaši į seksualinę aistros energiją. Iš tikrųjų pasakojimas persmelktas kūniškumo, jo vaizdinių, metaforų ir simbolių, todėl istorija atrodo tokia šiurkšti ir iš pradžių atgrasi. Afrikos žodinėje tradicijoje meilė sietina su žmogaus gyvenimo pratęsimu, tad moteriai gimdyti yra priedermė kaip kvėpuoti. Kraujas iš esmės, kurio naktyje spalva yra juoda nepriklausomai nuo rasės, kalbos ir religijos, taip pat reiškia gyvenimo ir mirties dviprasmybę. Kol kraujas cirkuliuoja, tol žmogus gyvas, kai jis išteka į juodą naktį, išteka ir jo gyvybė. Kapojamos rankos, išvirtę viduriai, aimanos ir kančios karo lauke sklindančios iš pūvančių, nutrauktų ir ištaškytų kūnų liekanų Alfui tampa toks pats natūralus gyvenimo potyris kaip ir moters kūno geidulys. Tiesą sakant, autorius vėl žaidžia dviprasmybėmis: jei geidi dar kartą pasimylėti su moterimi, turi žudyti ir laimėti, kad grįžtum į gyvenimą, todėl krinkančioje veikėjo nuovokoje gyvenimo laimės, šeimos, motinos susigrąžinimas susilieja su troškimu žudyti ir tampa nebeatsekama, kas yra gerai ir blogai. Net ir sąvoka „geras“ kitame apkase gali tapti kažkam nelaime ir pražūtimi, nes karo lauke visi tampa vienos laimės kovotojais, taigi, kraujas visų naktį juodas.

Iš tikrųjų toks aistringas pasakojimo būdas atskleidžia ne tik sveiko proto prarandantį žmogų, kuris pamažėl permąstydamas savo gyvenimą su juo atsisveikina, bet perteikia karo mechanizmo beprasmybę. Tekste yra tam tikros ironijos ir sarkazmo, kai veikėjas nupasakoja savo vado įsakymus ir kaip be jokio pasipriešinimo marionetės pasiruošusios mirti už Prancūziją tiki, kad toje didingoje šalyje tik apie jų didvyriškumą kalbama kaip apie tikrus žygdarbius... Balansavimas tarp tikrovės ir iliuzijos, tarp skaidraus proto ir aptemimo retsykiais sukuria tą tiesos akimirką, todėl proza blyksi kaip elektros lemputė, leisdama skaitytojui retkarčiais užčiuopti šios beprotiškai žiaurios istorijos gilesnes prasmes.

Romano prasmių pamatus sustiprina Afrikos tautosakiniai pasakojimo elementai t. y. juodosios magijos, šamanizmo, misticizmo aspektai, taip pat kaimo bendravimo ir kultūros niuansai, pavyzdžiui, kai vieno kaimo vadas visų žemes norėjo apsėti vien žemės riešutais, o vietos gyventojai sukilo ir „paprotino“ vadą, jog tai absoliučiai pražūtinga žmonėms. Ekonomika ir teisingumo principai vykdomi ne įstatymu ir valdančiųjų galios pozicija, o būtent sveiku protu, kuris (vėlgi romane išreikštas priešprieša) absoliučiai skiriasi Pirmojo pasaulinio karo kontekste, kuriame Alfa ir daugelis tokių kaip jis kovoja svetimus karus vardan iliuzijos, jog jiems Prancūzijoje bus pažadėtas geresnis gyvenimas ir jie taps didvyriais.

Galiausiai autorius romano pabaigoje pasakojimą užtvirtina totemų tautosakiniais pasakojimais apie princesę ir ją besivejantį liūtą, pro šį pasakojimą kaip pro lengvą audinį persišviečia pagrindinė romano istorija apie dviejų draugų pavydulingą meilės trikampio istoriją, kuri galiausiai paaiškina pagrindinio veikėjo klasikinį nuopuolį ir užsitrauktą bausmę – netekti proto (aliuzija į sielos praradimą). Atrodo, kad būti kare yra didžiausias pragaras žemėje, o autorius sako, kad ne, nes didžiausias pragaras yra tas, kurį žmogus susikuria pats (sąmoningai arba iš aistros ir pavydo). Kita ir kone esminė knygos išartikuliuota dviprasmybė: kodėl mes garbiname kare kariavusių vyrų randuotus kūnus kaip didvyrių istorijas, trofėjus, o nuo sielos ir dvasios suluošinimo sukame akis šalin? Kūno ir sielos priešpriešą pagrindinis veikėjas dar bando paaiškinti romano pabaigoje, ją sujungti, tačiau įspūdis toks, kad jam nebeužtenka sąmonės šviesos, nes jeigu kūną dar galima pagydyti, suluošintos sielos jau nebe. Knyga lengvai ir pagaviai perskaitoma, tačiau, apmąstant pagrindinio veikėjo psichologinius motyvus bei afrikietiškos literatūros elementus, akivaizdu, kad tai kruopštus nevienadienis literatūrinis perliukas.

Jūsų Maištinga Siela