Sveiki,
Buvo
laikas, kada tikrai sirgau ispanų kino legendos Pedro Almodovaro filmais.
Žiūrėjau viską iš eilės, verčiau į lietuvių kalbą ir rekomendavau, tad
nepraleidžiu progos pasižiūrėti kaskart naujausių jo kino darbų. Paskutinis
darbas, kurį mačiau, berods buvo „Skausmas ir šlovė“, kuris reziumavo P.
Almodovaro kino pagrindinius leitmotyvus bei jo asmeninio gyvenimo gaires,
pastarasis lyg ir patiko, tačiau nepasakyčiau, kad itin, nors kino kritikai
negailėjo šiam kino filmui pagyrų. Naujausias jo filmas „Paralelinės mamos“
(ispan. Madres paralelas) (2021) tęsia P. Almodovaro mėgstamą
moterų gyvenimo atsitiktinumo, intrigų, bendrystės bei pavydo temas.
Istorija
pasakoja apie dvi motinas, kurios vienu metu pagimdo dukras. Galiausiai po
gimdymo, prabėgus tam tikram laikui, Džanisė pastebi, kad jos vaikas nepanašus
nei į ją, nei į jos tėvą, nei į nieką iš jos giminės, nes turi tam tikrų etninių
bruožų. Galiausiai ji padaro motinystės testą, kuris patvirtina jos įtarimus,
tad ji nusprendžia susirasti Aną, su kuria kartu gimdė, ir su ja
susidraugauti... Kuo viskas pasibaigs? Ar ji pasakys tiesą? Ko Džanisė iš
tikrųjų siekia prisigretindama prie Anos? Šie esminiai klausimai yra tie, kurie
išlaiko intrigą. Pagrindinį vaidmenį atlieka Almodovaro mūza Penelope Cruz, dėl
kurios, manau, daugelis kino gurmanų ims ir pažiūrės šį filmą.
Moterų
vaikų ir sukeitimo tema primena įprastinius Lotynų Amerikos muilo operos
elementus. Almodovaras ir toliau kuria savo filmą tarsi jis vyktų tam tikrame
lėlių namelyje, jis pagalvoja apie ryškias interjero detales, rūbus, mėgsta
vaizduoti stambiu planu aktorių veidus, nevengia aistringo intymumo. Šįkart
istoriją, sakyčiau, bandoma paįvairinti ispanų istoriniais siužetiniais
vingiais. Džanisė tyrinėja savo šeimos istoriją, ji žino, kad jos seneliai buvo
nušauti kaime esančiuose laikuose, ji nusamdo savo meilužį, kad šis su darbuotojais
aptiktų šiuos palaikus. Iš tikrųjų iki diktatoriaus Franko atėjimo, vykstant
revoliucijai, vyko daug masinių žudynių, kurios paliete ištisas ispanų šeimas...
Džasinei labai svarbi istorinė tiesa ir jos nužudyto senelio istorija, tačiau
pati savo santykius su meilužiu, buvusia meiluže Ana mezga labai laisvamaniškai.
Almodovaro
kaip visada neįrėmina savo veikėjų į vienus seksualinius įsipareigojimo rėmus,
todėl ir šioji muilo opera atrodo labiau kaip pasaka, nei apeliuoja tikruosius
žmogiškuosius instinktus ir psichologiją. Man sunku vertinti filmo visumą, nes
jaučiu, jog kažkur per dešimtmetį dingo mano paties susižavėjimas P. Almodovaro
kinu. Kol žiūri, atrodo, vėl esi Almodovaro spalvotame aistringame pasaulyje,
kur vienintelis veikiantis veikėjų tiesos variklis yra aistra gyventi ir patirti
dvasišką bei kūnišką ryšį su kitais, tačiau, atrodo, Almodovaro nieko naujo
nepademonstruoja, kaip vien tik vis tą pačią kibirkštį tik vis kituose muilo
operos siužetiniuose vingiuose. Pavyzdžiui, giminingasis pagal temas ir
pasakojimo pobūdį prancūzų režisierius F. Ozonas man paskutiniu metu atrodo įdomesnis,
nes labiau eksperimentuoja žanrais, temomis, atmosfera, o Almodovaro išlieka savo
sukurto kino rėmuose.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą