Sveiki,
Bandau
pasivyti laiką žiūrėdamas prieš kelerius metus rodytus Kino pavasario filmus,
kurių negalėjau anuomet dėl laiko stokos sužiūrėti, teko rinktis kitus filmas
arba buvo nesudominę. Visgi prancūzų režisieriaus Quentin Dupieux juodojo
humoro komediją „Zomša“ (pranc. Le Daim) (2019) norėjau pamatyti
dar anuomet, tačiau pasirinkau kitą filmą, bet neapleido jausmas, jog būsiu
kažko netekęs. Vakar bandžiau šį filmą suvirškinti, tačiau žiūrėdamas vis stebėjausi,
kaip šis išliaupsintas filmas absoliučiai nesižiūri, o mano namiškiai
keikdamiesi pabėgo į kitą kambarį mane iškolioję, kad ir vėl parinkau prastą juostą.
Visgi pažiūrėjau sukandęs dantis iki galo.
Istorija
pasakoja apie keistą barzdotą vyruką, kuris brangiai nusiperka iš elnio odos
pagamintą kaubojišką striukę, nesibodi visiems provincijos miestelėnams
demonstruotis ir yra aklai atsidavęs savo fetišui. Galiausiai žmonai užblokavus
sąskaitą, jis pinigų bando prasimanyti iš vietos baro padavėjos, kuri mano, jog
paslaptingas vyrukas filmuoja įstabų eksperimentinį filmą, todėl melžia iš savo
bankomato ir jį šelpia. Vyrukas abejingas viskam, išskyrus savo zomšinei
striukei, kuri dar su juo ir kalbasi bei įsako sunaikinti visas kitas striukes,
nes ji, supraskite, yra karalienė ir nori būti vienintelė...
Iš
pradžių pamaniau, kad filmas įtrauks, atsiras trilerio ar siaubo motyvų,
maniausi, kad man iš tikrųjų patinka juodasis humoras, simboliai ir metaforos,
tačiau purkštavau žiūrėdamas šį beskonį absurdą. Žinote, būna tokių super gerų
filmų, festivalio favoritų, kurių crazy idėjos nesuprantamos, tačiau
kažkaip žiūrėdami patiriame euforiją, nes asmeniškai atrandame toje kakofonijoje
dalį tiesos, tačiau, Dieve brangus, „Zomša“ yra totalus beaistris niekalas. Čia
tikriausiai genialumas turėjo būti kalbanti striukė ir vyrukas, kuris spjauna į
viską ir tampa striukės vergu? Parabolė tikriausiai tame, kad visi esame savo
daiktų ir aistrų vergai, linkę aukoti žmones, laiką ir save vardan... striukės
šiuo atveju, kol tos aistros mus pražudo. Tikriausiai tie statiškai įžūlūs
antžmogiški vaizdiniai turėjo įaudrinti žiūrovą, pvz., nusižudęs viešbučio
administratorius, ventiliatoriaus sraigto sparnu kapojamas arbūzas bei
užkasamos striukės duobėje... Atleiskite, absoliučiai nejuokinga. Tai man
priminė beskonį, šaltą švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmo negyvumą,
kai į rimtus reikalus bandoma žiūrėti kažkaip teatralizuotai, prikaišiojant neįdomių
lėliškų simbolių ir iš paprastumo padaryti genialumą. Nežinau, absoliučiai
nusivyliau šiuo filmu.
Mano įvertinimas: 1/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 6.7
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą