2024 m. balandžio 5 d., penktadienis

Filmas: "Žalia siena" / "Zielona granica" / "Green Border"

 Sveiki,

Šiemet „Kino pavasaryje“ galėjote pamatyti ne vieną lenkų kino hitą, bet labiausiai mane viliojo Agnieszkos Holland naujausias darbas „Žalia siena“ (lenk. Zielona granica) (2023), už kurį režisierė pelnė specialųjį žiuri prizą Venecijos kino festivalyje. Garbaus amžiaus režisierė paskutinį dešimtmetį nepaprastai produktyvi, sukūrusi ne vieną politizuotą dramą, pripažinta pasauliniu mastu ir dirbusi su anglosaksų medžiaga ir aktoriais, ji vėl grįžta į Lenkiją ir kuria gana kontraversišką istoriją apie pabėgėlius, kuriuos visais įmanomais būdais bandė atremti Lenkijos ir Lietuvos pasienio kontrolė 2021-2022 metais, kai Baltarusija, prisiviliojusi iš svetur reklamine kampanija musulmonus, bandė sukelti migrantų krizę. Pačioje Lenkijoje, kaip sako pati režisierė, filmas buvo sutiktas ir priešiškai, ir palankiai – nelygu, kokią perspektyvą palaiko lenkas – nacionalistinę ar humaniškąją.

Iškart noriu pasakyti, kad filmas, mano atžvilgiu, Holland nemenkame kraityje yra vienas stipriausių. Mums, lietuviams, smarkiai išgyvenusiems pabėgėlių iš kaimyninės šalies stūmimą link Lietuvos, taip pat pravartu pasižiūrėti ir priimti ne tik šaltu protu suvokiamus politinius manevrus, bet ir empatiškai pajausti situaciją iš pabėgėlių perspektyvos, nes jie visi tapo aukomis. Filmas išties puikiai nufilmuotas, atsikratant visų holivudinių manierų, kurių, pavyzdžiui, pas Holland buvo filme „Ponas Džonsas“ (2019), o štai „Žalioji siena“ nufilmuota nespalvotai ir šių spalvų praradimas iš esmės perteikia mums sufalsifikuotą pozicijos pasirinkimą pabėgėlių klausimu. Geroji žinia, kad Holland turi šįkart puikų scenarijų ir stiprią lenkų kino mokyklą, kuri drąsiai geba kritikuoti savo dabarties valdžios sprendimus, nebijant užsitraukti cenzūros draudimų.

Istorija pasakoja apie grupelę pabėgėlių, kurie atskrenda į Baltarusiją, bet netrukus jie atsiduria furgonėlyje, kur juos apiplėšia, išveža prie Lenkijos pasienio ir paleidžia. Be maisto, vandens ir telekomunikacijos ryšio nekalti ir patiklūs žmonės bando pereiti Lenkijos pasienio žemes, tačiau apmokyta lenkų brigada juos sugauna ir naktį vėl permeta per tvorą. Netrukus tampa aišku, kad pabėgėliai tampa politikos įrankiais be humanitarinės pagalbos, jie sugaunami ir kaskart iš vieno pasienio „permetami“ į kitą, kol jie pamažu su vaikais ima prarasti jėgas, viltį ir tikėjimą. Dėmesio centre – šeima iš Artimųjų Rytų, kuriems padeda angliškai kalbanti pabėgėlė, tačiau šis politinis žaidimas tampa jiems pražūtingas.

Labiausiai filme stebina lenkų gynybos ir politikos veidmaniškumas, ypač iš tarnaujančių jaunų vyrų, kurie keikiasi ir smurtauja ne ką prasčiau nei kokie kalėjimo bachūrai. Ar tokie gina šalį? Iš jų valdžia besąlygiškai reikalauja atstumti pabėgėlius, prieš juos smurtauti, todėl šokiruoja tų besilaukiančių moterų mėtymas per spygliuotas tvoras. Dar baisiau suskamba filmo finalas, kai tie patys kareiviai po kelerių metų šypsodamiesi kameroms švelniai čiūčiuoja ukrainiečių karo vaikus ir teikia maistą ukrainiečiams kaip tikriems broliams ir seserims, kai tuo pat metu šiaurėje per sieną vis dar negali pereiti 30 000 kitokių pabėgėlių. Primenama, kad Lenkija įsileido per 2 milijonus ukrainiečių.

Kas nusako, kad viena gyvybė yra vertinga, o kita neverta nieko? Kaip valdžios instrumentais paleista propaganda informaciniais kanalais leidžia mums susikurti įsitikinimus, kad, atleiskite, juodesni yra jau ne nelabai žmonės, o ukrainiečiai – jau aukos. Žiūri šį filmą ir pradedi suvokti viso to žaidimo absurdiškumą ir politines grimasas, kurios tebevyksta ir Lietuvos mastu iki šių dienų. Po filmo norisi pasakyti radauskiškai: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Nes viskas, kas supresuojama ir instaliuojama politizuojant tėra vienas didelis bullshit! Galiu tik pasakyti, kaip gerai, kad yra tokie filmai, kurie tarsi pabudina iš letargo ir leidžia iš įvairių perspektyvų pasižiūrėti į mūsų veidmainišką atsidavimą. Mes džiaugiamės atrėmę alkstančius ir sužeistus bei elektra kankintus rytiečius nuo Baltarusijos ir tuo pat metu verkiame, kaip panašių aplinkybių ujamas ukrainietis gavo per mažai nuolaidų Lietuvoje. Mes iš tikrųjų imituojame savo altruizmą tik taip, kaip tikisi viešasis sociumas, o baisiausia, kad taip įtikime, jog nebematome kitų perspektyvų.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų įvertinimas: 83/100

IMDb: 6.4



Jūsų Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą