J.
M. Coetzee. „Lenkas“ – Vilnius: Sofoklis, 2023. – p. 128.
Sveiki, skaitytojai,
Kaip visada džiaugiuosi,
kad leidykla Sofoklis puoselėja Pietų Afrikos Respublikos rašytojo J.
M. Coetzee (g. 1940) literatūros vertimus į lietuvių kalbą. Pastarasis romanas
Lenkas (angl. The Pole) originalo kalba su papildomomis
istorijomis pasirodė 2023 metais, o tų pačių metų pačioje pabaigoje Sofoklis
paruošė ir lietuvišką leidimą – stulbinamai greitai! Į lietuvių kalbą
romaną išvertė Nijolė Regina Chijenienė. Galima sakyti, kasmet sulaukiame po
vieną Coetzee knygą ir kaskart šis genialus rašytojas nepaliauja manęs
stebinti.
Naujausiame savo romane Lenkas
mus nukelia į Barseloną, kur gyvena pagrindinė veikėja Beatričė, kuriai
netrukus sukaks 50 metų. Ji jau užauginusi du sūnus, mėgaujasi gyvenimu
Katalonijos sostinėje, muzika, kol vieną dieną jos ramybę sudrumsčia 72 metų
lenkų pianistas Vitoldas Valčikievičius, atvykęs koncertuoti Šopeno muzikos
interpretacijų. Beatričės užduotis – užimti lenką, kol jis svečiuosis Barselonoje,
tad ji nenoriai imasi šios užduoties susidurdama su savo išankstinėmis
nuomonėmis ir prieštaromis. Lenkas Vitoldas jai nepatinka, tačiau tuo pačiu ją
ir traukia – jo kūnas, didelės rankos, jo keistai senamadiška anglų kalba, kad
po šio susitikimo ji ima susirašinėti su Vitoldu laiškais, pastarasis
nebeslepia simpatijų Beatričei ir kviečia drauge susitikti ir vykti į
Braziliją, tačiau bėda tame, kad Beatričė ištekėjusi...
Maždaug toks būtų
siužetas apie nebe pirmos jaunystės meilę, galima pasakyti, gal ir paskutinę
šio gyvenimo aistrą, kurią J. M. Coetzee išradingai, kaip jam ir būdinga,
pasakoja iš moteriškosios perspektyvos. Paprastai J. M. Coetzee renkasi vyrus
kaip pagrindinius veikėjus, bet šįkart jis tarsi grįžta prie ankstesniojo
romano Elizabeta Kostelo (2003), kuris, beje, mano akimis, vienas
labiausiai man patikusių, ir vėl prabyla iš moters pozicijos. Beatričė kaip
personažė įdomi tuo, kad pabudusi iš letargo, kitaip sakant, paprasto gyvenimo,
įsivelia į meilės romaną save teisindama, kad jos amžiaus draugės jau seniai
užmezga vis kokius nors romanus ir net tuo didžiuojasi. Tiesa, Beatričės
santykiai su vyru gana šaltoki, jiedu miega atskiruose kambariuose, nesidomi
apie vienas kito profesinį gyvenimą, tad vienatvė iš esmės ją paskatina
avantiūrai.
Šiame nedideliame romane
veriasi gyvenimiška tiesa, apie kurią dažnas susimąstome, patiriame, pateisiname,
tačiau esame linkę nereflektuoti iš įvairiausių perspektyvų. Autorius pateikia
tik Beatričės perspektyvą, kuri vienoje tikrovės plokštumoje patiria meilės
nuotykį su į tėvus tinkančiu lenkų pianistu, tačiau visi prieštaringos meilės
suvokimai yra pačios Beatričės interpretacinių mintijimų jausmų sudirginimas. Ji
pati diskutuoja, kelia klausimus, analizuoja, numano, kas ir kaip galėjo būti,
ką jaučia ir ko nejaučia Vitoldas. Atrodo, kad autorius skaitytoją panardina į
Beatričės abejonių lauką, kuriame tikrovė yra tokia, kokią ją regi,
interpretuoja ir patiria veikėja. Vitoldas istorijoje eliminuotas, jis lieka
kaip tolimas subjektas, suteikęs ispanei raktą nuo jos jausmų paslapčių
skrynutės. Beatričės gyvenimas išties labai banguotas, ji linkusi į neigimą,
netgi kritišką ir žeminantį mąstymo būdą, tačiau negali atsispirti lenkui, o
tai rodo ir jos kritiškas Vitoldo atliekamo Šopeno muzikos vertinimas, jai
nepatinka dalykiškas lenko skambesys, bet tuo pačiu traukia jo didžiulės
rankos. Ji menkina jo lenkiškas šaknis, bando lyginti save ir Vitoldą su Šopenu
ir Prancūzijoje kompozitorių globojusia mylimąja Žorž Sand.
J. M. Coetzee kaip visada
išlieka labai literatūriškas, daugiasluoksnis. Jis mėgsta ne tik interpretuoti literatūrinius
kūrinius, bet ir atverti naujas prieštaras, ar tai būtų romanas Fo apie
Robinzono Kruzo autorių, ar tai būtų Peterburgo meistras apie
Dostojevskį. Šįkart jis renkasi kelias istorines asmenybes – Šopeno ir Žoržos
meilės istoriją, nes Šopenas buvo lenkas išeivis, taip pat Dantės ir Beatričės
meilės istoriją, nes pagrindinė veikėja Beatričė. Autorius analogiškai supina
dabarties veikėjų ir istorinių asmenybių atitikmenis, savaip perpasakoja
ispanės ir lenko meilės istoriją, kuri, atrodo, romane netgi sureikšminta, šiek
tiek absurdiška, nes lenkas mąsto ir gyvena tarsi romantizmo epochos žmogus, o
Beatričė nepasiekiama ir racionali ispanė, įsipareigojusi savo šeiminei
padėčiai.
„–Poetas Dantė buvo
Beatričės meilužis, ir niekas to nežinojo.
–Nesąmonė. Beatričė
žinojo. Visos jos draugės žinojo. Šnibždėjosi apie tai kikendamos, kaip ir
visos merginos. Ar tikrai manai, kad esi Dantė, Vitoldai? (p. 70).“
Kitas romano sluoksnis,
kuris nemažiau įdomus, yra kalbinė veikėjų situacija. Du veikėjai iš skirtingų
kultūrų bendrauja abiem svetima anglų kalba. Lenkas dažnai stengiasi
taisyklingai perteikti savo lenkiškus mintijimus, kuriuos ispanė savo anglų
kalboje mintyse išsiverčia kaip senamadiškus ir dažnai nesuprantamus. Atrodo,
nesusikalbėjimas arba bandymas susikalbėti tarp kultūrų dar yra ribojamas ir nutolinama
tiesa kitos kultūros kalbos priemonėmis, tad Beatričę ši situacija verčia interpretuoti
ir projektuoti pasaulį savaip. „Be palaimos. Kartais sunku suprasti, ką tas
žmogus nori pasakyti, nes anglų kalbą moka tik paviršutiniškai. Ar jis sako
kažką gilaus, ar tiesiog kaip beždžionė, sėdinti prie rašomosios mašinėlės,
maigo ne tuos žodžius? (p. 54).“
Galų gale, kas tie
jausmai, jeigu jie tėra tik aidas, atėjęs iš to, kuris tave ataidėjo? Kitaip sakant,
interpretacijos, kurias besvarstydami, mes patiriame kitokį savęs suvokimą,
įsimylime ir tariame tiems, kurie mus surezonavo, kad mylime. Autorius romane
aiškiai nagrinėja neišsipildžiusios meilės temą ne kaip problemą, o kaip
dovaną, kuri atveria kūrybos ir įkvėpimo slėpinius, ar tai būtų Šopenas, Dantė
ar Vitoldas. Coetzee renkasi pasijos perspektyvą, suvokimą, kad davei impulsą
kitam kurti, visai kaip vyras, kuris duoda moteriai tai, nuo ko užsimezga
gyvybė. Romano pabaigoje Beatričė gauna Vitoldo priešmirtinius eilėraščius,
išsiverčia į ispanų kalbą ir vėlei svarsto apie vyro ir moters santykį, apie
kūnišką ir dvasišką davimą. Nors romane, kaip įprasta Coetzee, neišsakoma prasmė
tiesiogiai, visgi galima daryti prielaidą, kad vyksta nevienpalnė vyro ir
moters sąveika (biologinį ir dvasinė, šeiminė ir kūrybinė), neretai iracionali.
Tiksliai pasakyti, kad romanas
Lenkas yra apie senukų meilę būtų nesąmonė. Coetzee koduoja daugel prasmių
savo lengvu ir nesudėtingu pasakojimu stiliumi, turiu galvoje, sintaksines
konstrukcijas, jis sakinių neapsunkina, tačiau prasmių laukas pas Coetzee – su niekuo
nesupainiosi! – visada yra dviprasmybių rebusas, kurių interpretuoti stačiai ir
lėkštai neužtenka. Kitą vertus, lyginant su kai kuriais kūriniais, Lenkas yra
aiškesnis, ne toks galbūt sudėtingas, kaip, pavyzdžiui, trilogija Jėzaus
vaikystė. Internacionaliniai įsivaizduojami Beatričės
vertimai-susikalbėjimai sukuria įspūdį, jog iš tikrųjų gyvenimas kuriamas personažės
galvoje, o ne tikrovėje, kaip ir pas kiekvieną iš mūsų, todėl šioji tiesa, bent
jau man, tampa romano atramine tiesa. Labiausiai stebina, kad literatūros
klasikos šablonai, tokie kaip Dantės kelionė per pragarą pas išsvajotąją Beatričę
gali padėti susivokti bei susikalbėti arba priešingai – paklaidinti tamsoje
taip, kaip skaitytojas viso šio romano prasmių sanklodose.
„Ar jam nekilo mintis,
kad gali ir nesusitikti pomirtiniame gyvenime, bet ne todėl, kad pomirtinio
gyvenimo nėra, o todėl, kad likimas jį bus nubloškęs į požemio karalystę, o jis
klajos aukštybėse, rojuje, per amžius nepasiekiama?
Arba atvirkščiai? (p.
114).“
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą