Šios dienos sentencija: Blaise Pascal apie darbą

Sveiki,

Matematikos genijus Blezas Paskalis (Blaise Pascal) buvo pagarsėjęs ne tik savo skaičiavimo gabumais, bet ir aštriu liežuviu. Savaitės pabaigai labai tinka apmąstymams apie nuveiktus darbus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Paloma Faith "CryBaby"

Sveiki,

Paskutiniu metu atrastoji britų atlikėja Paloma Faith nesiliauja manęs stebinusi. Greitai išleisianti ketvirtą solo albumą „The Architect“, pagaliau ji pristatė pirmąjį singlą iš būsimojo albumo pavadinimu CryBaby, kuris visai nesusijęs su neseniai atlikėjos gyvenime atsiradusiu pirmagimiu.

Atlikėja pristatydama naują kūrinį, sakė, kad daina išreiškia tam tikrą santykį su vyrais. Daugelis pasaulyje vyrų tiesiog nemoka ir negali išreikšti subtiliųjų jausmų, dėl ko neretai vyksta pasaulyje nesantaika ir yra tiek daug karų. Daina apie tai, kaip vyrai turėtų išlieti savo jausmus.

Šiaip daina pirmąkart klausiant tikrai nesužavėjo, nes iš Palomos tikėjausi ne šito – daina lyg ir pernelyg popsiška, kai labiau norėjosi iš atlikėjos džiazo ir vokalinės dainos. Nepaisant visko, pasirodžius vaizdo klipui, kuris man truputį primena „Tarnaitės pasakojimas“ (serialo ir Margaret Atwood romano) mistifikuotą distopinį siužetą. Kuo toliau, tuo labiau „Crybaby“ man priimtinas. Kol kas daina nelabai pastebima klausytojų ir Britanijoje debiutavo 67 vietoje. Siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą:

Žodžiai / Lyrics

"Crybaby"

Oh, it's okay to be
A little broken and beat
But I'm alright with that
You're with me, relax
And you call it weak
Baby, you're just unique
Come out of the black
Never hold it back

You got such sad eyes turn blue to grey
And it hurts me to see you hurt this way

Oh, go on and cry, baby, crybaby
'Cause you don't have to keep it inside
(Just cry, just cry)
Go on and cry, baby, crybaby
And there's no reason you got to hide
(Just cry, just cry)
A real man shows his feeling
Tears they can be healing
And I can be your savior tonight
So go on and cry, baby, crybaby
Just cry

You keep coming on drunk
And I don't know what's up
You can talk to me
Spare those whiskey dreams
Don't have to man up
That phrase kinda sucks
Let yourself be free
And open up to me

You got such sad eyes turn blue to grey
And it hurts me to see you hurt this way

Oh, go on and cry, baby, crybaby
'Cause you don't have to keep it inside
(Just cry, just cry)
Go on and cry, baby, crybaby
And there's no reason you got to hide
(Just cry, just cry)
A real man shows his feeling
Tears they can be healing
And I can be your savior tonight
So go on and cry, baby, crybaby
Just cry

Nothing's the end of the world
Feeling this pain is gonna be alright
One day you look back and know
It wasn't worth all the heart ache
This can be the making of you
So let it all out, let it fall down, yeah

Oh, go on and cry, baby, crybaby
'Cause you don't have to keep it inside
(Just cry, just cry)
Go on and cry, baby, crybaby
(Let me see you cry)
And there's no reason you got to hide
A real man shows his feeling
Tears they can be healing
And I can be your savior tonight
So go on and cry, baby, crybaby
Just cry

Sweet darling
Let it all out

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Misteris Gvynas"

Alessandro Baricco. „Misteris Gvynas“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 157 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu italų rašytojas Alessandro Baricco leidžia nedidelės apimties knygeles, kurios greitai išverčiamos į lietuvių kalbą. Mėgstu šį rašytoją, nors esama įvairių nuomonių apie jį, net tarp intelektualų atsiranda vienas kitas skeptikas. Beveik kelerius metus mano lentynoje pragulėjusi knyga Misteris Gvynas (angl./ital. Mr Gwyn) savo vėlavimo į skaitomų knygų šūsnį galėtų pa(si)teisinti nebent tuo, kad kūrinys sulaukęs prastų skaitytojų vertinimų ir, žinoma, dėl to, kad norėjosi patausoti A. Baricco subtilybes kokiai nors progai. Progos nebuvo, knyga pati „įšoko“ į rankas.

Kad skaitytojai burnoja dėl šio romano, dar nereiškia, kad kūrinys prastas, neretai ši tendencija patvirtina, kad knyga kviečia diskutuoti arba yra iš tikrųjų yra labai prasta. Tiesą sakant, viską, ką A. Baricco parašė iki 2000 metų, mano akimis, yra nuostabu, tačiau po 2000 metų autorius pristigo kūriniuose gelmės ir raiškos harmonijos. Jaunoji nuotaka nepadarė didelio įspūdžio, o štai Misteris Gvynas, kad ir ne prasta knyga, visgi lyginant bariciados kontekste irgi neatrodo iš tų, dėl kurios būtų galima dūsautis ir žavėtis.

Visų pirma, autorius pasirinko šiuolaikinį pasaulį, kurio centre – dvylika metų rašytoju dirbęs Džasperis Gvynas, kuris galiausiai parašo į svarbų leidinį savo 52 gyvenimo taisykles, ko daugiau niekada nebedarysiąs. Viena iš jų – neberašysiąs jokių knygų. 52 taisyklės tampa buvusios tapatybės atsikratymo įrankiais, tad vadovaudamasis jomis ima ieškoti kitos profesijos ir „susigalvoja“, kad nuo šiol bus kopijuotoju, tačiau nė pats nežino, ką tai reiškia, kol galiausiai ima kurti aprašomojo pobūdžio portretus, kurie labiau primena intensyvius psichologijos seansus.

D. Gvyno charakteriui kurti autorius pasiteikia japonišką minimalizmą, tarsi eliminuodamas žmogiškąją aistrą, Gvyną paverčia žmogumi be ryškesnių savybių, keistą dzenbudistinių pedantiškų bruožų vyruką, kuris gyvenimą bando įprasminti nubrėžtomis taisyklėmis. Nei jis dėl kažko nervinasi, nei jis kankinasi dėl vienatvės, nei įsimyli, nei kažką blogo daro – tarsi žmogus, kuris negalėtų sukelti skaitytojui provokacijos. Toks „sausas“ personažas kai kam gali pasirodyti pernelyg snobiškai nuobodus, o garsioji A. Baricco poetika irgi kažkokia suslėgta, tausojanti, bet tik vertinant jo kūrybos visumą, pačiame Misteryje Gvyne viskas atrodo proporcingai išlaikyta – ir poetika, ir siužetas.

Rašytojas Alessandro Baricco.

Autoriui nesvarbu šokiruoti, regis, jam net nesvarbu sudominti skaitytoją, jam įdomiausia pasakoti savo istoriją, viziją. Akivaizdu, kad Gvynas yra personažas įprasminantis A. Baricco filosofiją – pasaulį regėti ir gyventi pagal tam tikrą schemą. Reiškinius bei daiktus suprasti kiek kitokiu žiūros kampu, truputį poetiškai, suteikiant mistikavimo elementų. Kaip ir knygoje City ar Aistrų pilys, taip ir čia pasakotojui svarbūs skaičiai, kurie autoriui gal ir ką nors reiškia, o skaitytojui – nieko, tačiau skaičiai tampa filosofiniu pagrindu: aštuoniolika vaikiška šviesa šviečiančių lempučių, dėsnis – visos užgesta netikėtai, tam tikras portretų aprašymo lapų skaičius ir t. t. Skaičių visata aplink veikėją sukuria mistinį gyvenimo įspūdį, kuris įtikina, tačiau močiutė neperšlampama skarele atrodo kiek prėskai – kartą sutikta ir vėliau po mirties tapusia Gvyno sąžinės balso projekcija ir net „drauge“ primena nelabai vykusį poetinį ir jau tiek literatūroje, tiek kinematografijoje tapusia kliše.

Kitas veikėjas – Rebeka, kuri įsimyli Gvyną, jam pozuoja nuoga, tačiau dėl metafizinių dalykų, keistai poetiškos logikos nė nesistengia užmegzti su juo santykių. Erotikos ne tiek ir mažai, bet ji šiame romane kažin kokia neįmanoma, nes veikėjai apsitvėrę taisyklėmis ir skaičiais, kad nebelieka nei geidulio, nei pavojaus, tik melancholiška neįmanomybės būsena, kuria apskritai pasižymi daugiau ar mažiau visi Alessandro Baricco kūriniai ir dėl to jį taip mėgsta daugelis pasaulio skaitytojų.

Vis be paliovos galvojau, ką autorius šiuo kūriniu nori pasakyti? Koks tikrasis prasmių laukas, palikęs už teksto? Po knygos mintys visgi nepaliko „plaukioti“, kaip po stebėtinai gerą poetišką gylį palikusio romano Jūra vandenynas. Misteris Gvynas – tai apie nemažai gyvenime patyrusį vyrą, kuris radikaliai ir kiek neįprastai bando atrasti kitą gyvenimo ritmą, atsisakydamas savasties. Kad ši tapatybė būtų pakeista, jam tenka kopijuoti kitų gyvenimus, kol galiausiai jis dingsta kaip rašytojas ir apskritai kaip veikėjas, todėl knygos pabaigoje pagrindinio veikėjo virsmą („išnykimą“) liudija ne pats veikėjas, bet Rebeka.

Nepasakyčiau, kad Misteriu Gvynu nusivyliau – tikrai ne. Netgi pajutau kažin kokį keistą skaitymo malonumą, prielankumą autoriaus išreikštai filosofijai ir kūrybiniam sumanymui. Kaip dažnai trokštame gyvenime permainų, tačiau vis tiek esame linkę likti prie seno. Misteris Gvynas – knyga apie radikalius gyvenimo pokyčius, kviečianti netgi iš pirmo žvilgsnio nepopuliariam ir netgi neracionaliam sprendimui – keisti sėkmingą rašytojo tapatybę į nežinomybę, į gyvenimo eksperimentą, nesitikint nieko daugiau, nei vien intuicija grįstų naujų pokyčių.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Egzistencijos prieskoniai lifte

Sveiki,

Lifte nugirdau dviejų pensininkių pokalbį. Leidomės iš 7 į pirmą aukštą poliklinikoje. (Nemėgstu poliklinikų, kaip ir bet kurių medicininių įstaigų). Viena – ryškiai buvusi medicinos darbuotoja maigo naujoviškus naujo lifto mygtukus ir skundžiasi:

- Čia viskas taip sena! Šakės! Tikriausiai mus darbuotojus visus ir palaidos su visu šiuo pastatu.

- Būtų gerai, - atsako kita, ryškiai ne medicinos darbuotoja.

Šyptelėjau, kažkaip pagalvojau, kad seniai nebegalvoju, kur aš norėčiau būti palaidotas. Kažkaip nebeaktualu. Netgi beveik banalu. Bet dabar žinau – tikrai ne su tomis moterimis lifte ir ne tarp savo darbovietės sienų ar, neduok Dieve, kur nors rūsyje.

Po to moteris, kadangi liftas stoviniavo vos ne kiekviename aukšte, išvardijo visus savo giminaičius, kurie yra emigravę iš Lietuvos – jų labai daug. Nepamiršo paminėti net tų, kurie jau sudarė santuokas su užsieniečiais ir jau turi anūkų.

Liftas niekaip nenusileidžia. Moterys jau dirsčioja, kad šypsausi. Gerai.

- Trūksta mums besišypsančių jaunuolių, - sako viena.

Štai tau. Ne visada pensijinio amžiaus moterytės skuba pamokslauti. Užtenka pagirti, kad šypsosi.

- Bėgam greičiau iš šio lifto, kol visi čia nepasilaidojom, – sakau.

Mažas bereikšmis nuotykis, kad netgi ne nuotykis, o menka situacija, bet kiek joje egzistencinių briaunų: emigracija, senatvė, orumas, technologijos, filosofija ir kas tik norite. Viso labo keletas minučių, o, žiūrėk, visa Lietuva kaip ant veidrodžio.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaidimas" / "The Game"

Sveiki,

Daug kas man rekomendavo pažiūrėti David Fincher režisuotą mistinę dramą „Žaidimas“ (angl. The Game) (1997). Režisierius, liaudiškai tariant, tikras profas, nes susidorojo su tokiais filmais kaip „Septyni“ (1995), „Kovos klubas“ (1999), „Dingusi“ (2014), „Socialinis tinklapis“ (2010) ir kt.

Filmas apie nuobodžiaujantį vidutinio amžiaus multimilijonierių, kuris prasiblaškymo ieškosi keistose iš pradžių kone į sektą panašioje organizacijoje, kuri neva atlikusi daugybę analitinių testų, pasiūlo keistą realybės šou primenantį žaidimą. Tiesą sakant, viskas mane erzino, nes taip toli nuo vidutinio žiūrovo pasaulio – multimilijonierius, prabanga, nuobodulys ir t. t. Pradžia tikrai reikalauja kantrybės, bet netrukus prasidedantis trileriniai įvykiai prablaško ir beregint įtraukia į filmą.

Didžiausias šio filmo pliusas – įtaigingai sukurta abejonių apgaulė, kad net žiūrovas su pagrindiniu veikėju ima abejoti viskuo, kas vaikšto šia žeme, nes viskas perteikta taip, lyg jį norėtų neįbauginti, bet sunaikinti. Makabriška filmo pabaiga leidžia pagalvoti, ar šis filmas nėra iš fantastinės nišos, nes ką tik patyręs didžiausią šoką – pajutęs mirties alsavimą sėdasi prie stalo lyg niekur nieko ir gurkšnoja prabangų šampaną, susitaikęs, kad toks tas nuostabus milijonieriaus gyvenimas. Kažkaip reveransas istorijos linijoje gal ir labai vykęs, tačiau psichiniu požiūriu, ypač tie, kurie išgyveno visą „šaudymą-gaudymą“ kartu, lyg ir pajuntamas netikras atsileidimas po patirto šoko.

Šiaip filmas geras, nes geras siužetas, išmoningai ir profesionaliai perteikta atmosfera ir apgaulingumas, kuris pateisina gero filmo vardą ir patį filmo pavadinimą. Jei žiūrėsite, nusiteikite būti kantrūs ir tiesiog atsipalaidavę pasiduokite šiam beprotiškam žaidimui, kuris truputį priminė „Amerikos psichopato“ ir „Trumano šou“ miksą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Maištingos Sielos naktinis stalelis prie lovos

Sveiki,

Šįryt paskubomis, gulėdamas lovoje netoli savo naktinio stalelio, perskaičiau, kad žmogaus charakterį galima apibūdinti iš to, kaip jis bendrauja su restorano ar baro padavėja. Tiesą sakant, visur galima apibūdinti, kaip žmonės vienaip ar kitaip bendrauja – nereikia čia jokių spec. analitikų. Kai kada bendravimas gali būti apgaulingas, jeigu klientas, pvz., nusiminęs, yra patyręs lengvą šoką ir nieko tu apie tą žmogų vis tiek nenuspręsi, tačiau naktinis stalelis tikriausiai niekada nemeluoja – jis nemenkas žmogaus veidrodis.

Nekalbu apie nukramtytų nagų geldeles ir vaistų šūsnį, mobilųjį telefoną, bet ir apie kitus dalykus, kurie padėti ant spintelės ir jo stalčiuose. Dalijuosi šios dienos fotografija, kurioje mano naktinis stalelis. Tiesa, ne visada jis sutvarkytas, bet... dabar gal ir ne gėda parodyti, kaip jis atrodo dažniausiai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Joël Dicker "Baltimorės knyga"

Joel Dicker. „Baltimorės knyga“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 480 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Mėgstantiems tamsias šeimos dramas Alma littera išleido šveicarų rašytojo Joel Dicker (g. 1985) romaną Baltimorės knyga (pranc. Le Livre des Baltimore), kuri lyg tapo tąsa debiutinio rašytojo romano Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą – pasaulinis bestseleris, susižėręs ne vieną literatūrinę premiją. Tiesą sakant, toji knyga buvo išties nuostabi ir taip išmaniai literatūriškai perteikta, kad perskaičius, istorija dar labai ilgai „vaikščiojo su manimi“. Kaip atrodo antrasis šio autoriaus romanas? Apie tai bandysiu pasidalyti su Jumis.

Baltimorės knygą nevertėtų laikyti ankstesnio romano tęsiniu, ją drąsiai galima skaityti ir be jokio eiliškumo, nors pagrindinis personažas Markusas Goldmanas ir yra „paimtas“ iš ankstesnės istorijos.  Istorija kaip E. Remarko Trys draugai, pasakoja apie trijų draugų gyvenimą nuo vaikystės iki lemtingo atsitiktinumo, kuris romane vadinamas tiesiog Drama, nutikimo. Lengvais ir literatūriškais potėpiais autorius rezga kelias pasakojimo gijas, jas suskirsto į skyrius, suteikdamas jiems ritualinį prasminį įspūdį – nutrinti, atleisti, pamiršti ir t. t. Šie skyriai chronologiškai maišomi norint sukelti painios kriminalinės psichologinės istorijos įspūdį, galiausiai autoriui tai ir pavyksta padaryti.

Priešingai nei daugelis skandinavų rašytojų, autoriaus kalbos raiška pasižymi švelnaus ir romaus pasakotojo balsu, tarsi būtų pasakojama ilga ir graži pasakaitė, todėl kartais sukelia įspūdį, kad autorius daugžodžiauja ir viską vilkindamas trikdo kriminalinės istorijos įtampos raidą, tačiau J. Dicker kuria ne vien kriminalą. Autoriui svarbu nubrėžti ilgą likimų ir priežasčių kontekstą, ilgai kurti priežastis, nepraleidžiant amerikietiškos kultūros reiškinių, kad net skaitytoją stebina, kaip europietis perteikia JAV gatvės kultūrą autentiškai. Kaip ir pirmojoje knygoje, taip ir čia – atpažinsite autoriaus pasakojimo stilių, todėl nesitikėkite kažko itin naujo nei pačioje istorijoje, nei raiškoje.

Tenka pripažinti, kad Baltimorės knyga silpnesnė – ji nebepalieka neišdildomo įspūdžio. Tam yra ne viena priežastis. Jeigu Hario Kveberto byla turėjo vidinės aistros ir kibirkšties, tai Baltimorės knygoje prifarširuota nemažai banalybių, primenančių pigią muilo operą. Visų pirma, neįtikina Aleksandros ir Markuso santykiai, kurie kriminaliniu pagrindu lyg ir pagrįsti, tačiau atrodo nebrandūs, „seriališki“, o šį įspūdį labiausiai sustiprina negyvoji kalba, kuri pernelyg literatūriškai ir kinematografiškai angažuota, pernelyg nuspėjama, kokiomis stereotipinėmis frazėmis kalba veikėjai prabyla, kad kartais atrodo, jog skaitomas iš filmo nurašytas scenarijus – kreipiniai, atleidimo gestai, netgi kai kurie pokštai perteikti pernelyg kopijuojant populiariąją literatūrą. Tiesą sakant, primena S. Kingo siaubo romanų karaliaus knygas, kur vaikystės žiaurumai kryžminami su kriminaliniu ar siaubo elementu, tačiau bene labiausiai panaši į S. Kingą pasakotojo kalba.

Rašytojas Joel Dicker.

Kad įvykiai suvyti į gerai sudėliotą chronologišką mozaiką – tas tiesa. Apskritai tariant, J. Dicker yra puikus pasakotojas, jaučia literatūrinį pulsą ir žino, kur ir kaip spausti pasakojimo akseleratorių, tačiau šiame romane viskas buvo truputį pernelyg preciziškai tiksliai sudėliota. Atgalinėje viršelio pusėje vadinama „kaip šveicariškas laikrodis“. Kadangi viskas vietoje ir laiku, kad net žinoma, kaip vienaip ar kitaip veikėjai tipiškai sureaguos ar pasielgs, nutrinamas netikėtumo įspūdis. Romanas parašytas pernelyg gerai, kad net įgauna visus banaliuosius šablonus, viskas tiek logiška, kad nebelieka skaitytojui dėl nieko piktintis, nieko pateisinti ar suabejoti, o tiksliau – pasigedau autoriaus provokacijos, ką iš esmės turėjo Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.

Savaime lengvas skaitymas nėra nei gero, nei prasto teksto ypatybė, jeigu turinys nuspėjamas. Baltimorės knygas dvelkia populiariąja literatūra ir yra prašyta pusiau taip, kad skaitytojas verstų puslapį po puslapio, bet iš esmės išlaikomi nuspėjami įvykiai. Charakteriai pernelyg tipiniai, paimkime kad ir atlapaširdį peštuką Vudį, kuris pasižymi fizine jėga, jeigu fizine jėga, vadinasi, turės ir kieto vyruko įvaizdį ir atitinkamą likimą – tokie chuliganiautojai būtinai atsidurs negerų įvykių sūkury. Tiesą sakant, tas ir nutiko. Kadangi autorius šabloniškai kuria charakterius, todėl daugiau apsiskaitęs skaitytojas pajus, kad jų likimas nulemtas pagal numatomą šabloną. Tai iš esmės liūdina, nes knyga neturi idėjinės šerdies didesnės nei tos pačios neabejotinai afišuojamos mokyklinėse programose aiškiai „sukramtytos“ idėjos – draugystė, pasiaukojimas, geri vaikučiai, puikūs tėveliai ir t. t.

Negalima teigti, kad knyga prasta, tačiau kai Joel Dicker debiutas buvo toks geras, tai iš Baltimorės knygos norėjosi mažų mažiausiai tokio pat „aukšto pilotažo“, tačiau autorius supaprastino istoriją, apsiribojo tik įtraukiančiu pasakojimu, už kurio lieka jau kažkur skaityta, matyta, tad nesunku atrasti alternatyvių kūrinių ar net autorių. Kas skaitė Hario Kveberto bylą ir tikisi iš šio autoriaus naujų literatūrinių vėjų ir eksperimentų su turiniu ar žanrais – teks nusivilti. Labai bijau, kad jaunas ir talentingas autorius taps tipažiniu rašytoju, su kiekviena knyga pagal tą pačią formulę kaskart žengiantis žingsnelį atgal.

Jūsų Maištinga Siela