Filmas: "Vaikis ant ratų" / "Baby Driver"

Sveiki,

Dar vienas pramoginio tipažo filmas „Vaikis ant ratų“ (angl. Baby Driver) (2017) gali dar kartą paliudyti, kad nemoka lietuviai versti pavadinimų. Vaikis ant ratų – savaime neįmanoma, nes jis turėtų sėdėti, gulėti ar tupėti ant ratų, o ne ratuose? Pagal prasmę jau savaime yra nesąmone, tačiau visiems ten nusispjauti, svarbu, kad žmonės vartotų, pirktų ir liudytų filmo sėkmę. Filmo sėkmės formulė labai paprasta ir jau išmėginta daugybė sykių – daug pramoginio greičio, paviršutiniškos įtampos, šmaikštumo dozė ir, žinoma, sudėtinga pagrindinio veikėjo vaikystė...

Filmas nufilmuotas vingrus ir,  atrodo, visomis prasmėmis itin profesionalus, tačiau, pripažinkime, pernelyg lėkštas. Tarsi pritempiant truputį iki Tarantino filmo manieros, lyg ir prisilaikant kažkokių Holivude įvertintų autoritetų, filmas, kad ir koks jis smagus, kad ir koks jis būtų įtraukiantis, po seanso išgaruoja kaip amoniakas – nieko nebeliko ir kitą dieną nebėra net ko papasakoti apie šį filmą. Palaukit, ar tai kažkas panašaus į „Taksi“? Kažkas klausė ir aš atsakiau. Panašus į daugelį filmų, kad savitumo lieka tik tiek, kiek režisieriui pavyko surėdyti visokiausių režisierių ir filmų koliažą ir išvesti savo vištų veislę. Pagrindinis personažas, nuolat besiklausiantis muzikos, iš esmės ir nervina, ir neįtikina – komikso lygio herojus, tarsi žmogus voras su specifiniais gebėjimais, iš esmės neturi nieko bendra su realybe ir tai šiek tiek nuvilia, tačiau šarminga filmo kompozicija, kuri ir linksmina, ir įtraukia, visgi yra paveiki pasiglemžti žiūrovo dėmesį – o ko bereikia tiesiog geram pramoginiam filmui?

Prisiskaitęs neblogų atsiliepimų visgi iš šio filmo tikėjausi šio bei to, bet dabar prastūmiau laiką ir jaučiuosi niekuo nepraturtėjęs – tai vėlgi pramoginio filmo trūkumai, tiesiog jie nebegali pripildyti išlepinto žiūrovo, todėl jų misija tėra išlaikyti dėmesį ir tai jau yra gero filmo rodiklis. Štai kokios mintys man kilo po seanso „Vaikis ant rato“. Susimildmi, tik nebekurkite jokių tęsinių, nes tikrai nebežiūrėsiu, kad ir kaip gerai jis bebūtų įvertintas – tiesiog nebeaktualūs tokie „Desperado“ ir kitus filmus primenantys kūriniai. Vsio.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "13 vaiduoklių" / "Thir13en Ghosts"

Sveiki,

Neseniai praūžusiam penktadieniui, kuris buvo pažymėtas 13 diena, reikėjo „prie kompanijos“ ir vėl prisitaikyti ir rinktis tą filmą, kurio nori dauguma ir dar didesnei nelaimei – filmas iš senų nevykusių pavadinimu „13 vaiduoklių“ (angl. Thir13en Ghosts) (2001), kuris tapo tikra klasika, kurie praktiškai nevertina gero ir stilingo siaubo filmo, o tik prastai pateiktas neblogai scenarijuje išguldytas idėjas.

Idėja šio filmo tikrai bauginanti – sugauti 13 vaiduoklių pagal seną vienuolių knygą ir atverti pragaro akį, tačiau, kaip dažnai ir nutinka su mažo biudžeto projektais ir vidutiniškais režisieriais, jie turi pernelyg standartinį žiūros tašką ir tiesiog nemoka pasakoti istorijos... Filmo veikėjai vienkrypčiai, nuobodūs ir nuspėjami, scenos konstruojamos nuspėjamai ir todėl, bent jau man, dalį filmo kėlė ne tiek nuoboduli, kiek susierzinimą. Nesuprantu, kaip žmonės nebrangindami laiko gali žiūrėti kasmet tą prastą siaubo filmą, kai gerai pasiknaisiojus gali išgriebti tikrai gerų perliukų.

Grįžtant prie filmo, šįkart man idėja pasirodė išties nebloga, tačiau prasta režisūra ir akivaizdus aktorių vaidmenų paviršutiniškumas, kuris turėjo dar sukelti ir komedijos įspūdį, man atrodo pigiai ir net popsiškai manieringa – iš serijos tų pigių siaubo kino DVD, sukrautų už 0.99 euro centrus kur nors prekybos centre, kurių visi vengia kaip velnias kryžiaus... Bauginanti idėja nuėjo į kažkokį farsą. Nieko gero.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 30/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Pirkiniai: Haruki Murakami, Česlovas Milošas, Julio Cortazar, Kristina Sabaliauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Antonella Cilento

Sveiki,

Ir kas per velnias, kad visas spalis toks laikus? Stebuklas, kad skėtis nesulūžo, nors prieš akis tokių, kurių lietsargius nunešė vėjas, sulaužė stipinus ir kitaip „išprievartavo“ apsaugą nuo amžino lietaus, tikrai nestigo. Nepamenu jau ryto, kada eidamas į darbą, neišskleisčiau skėčio! Pasivaikščiojimai? Jau purto vien nuo minties, kad reikės išeiti į parduotuvę grietinės ar riešutų...

Bet štai neatsispyriau pagundai apsilankyti knygų išparduotuvėje. Kaip visada. Iš ten neišeinu tuščiomis. Kadangi artėja ligų sezonas, galbūt teks su kai kuriomis knygomis „padraugauti“. Dalijuosi naujais laimikiais. Tai – Jurga Ivanauskaitė ir jos „Stebuklinga spanguolė“, kuri pradinėse klasėse dar buvo įtraukta į vadovėlį, tiesiog net negalėjau pagalvoti, kad su ja aš užaugsiu, šios knygos perleidimas – dovana.

Česlovo Milošo eilėraščiai gražiai išleisti, versti tikrų profų ir tiesiog cituoti ir skaityti mažomis dozėmis, o kam čia paslaptis – dar kartais ir padulkėti lentynoje. Dieve, juk čia Milošas, kažkas aiktelėjo prie urmo ir įsidėjo į krepšį penkis egzempliorius. Aš tai nedrąsiai dar pastoviniavęs irgi įsimečiau. Taigi.

Haruki Murakami. Kur jis buvo? Kodėl visi dėl jo alpsta? Bučiuoja jo knygos viršelius? Kam tas Nobelis Šnobelis ir lažybos? Ai, gi Murakami... Prieš dešimt metų neįveikta „Avies medžioklė“ gerokai atitolino mane nuo šio autoriaus, nors kažkada „Norvegų girią“ tiesiog sukrimtau. Bandysime pirmiausia nuo apsakymų „Vyrai be moterų“ išleistu kietu fantastišku viršeliu.

Kvailiausias tikriausiai pirkinys – italų rašytojo Antonello Cilento „Lizarija, arba moteriško malonumo paslaptis“ – klaikus pavadinimas, viršelis baisus, bet taip įtraukė anotacija, kad net nebeišėmiau iš pirkinių krepšelio. Tikriausiai taip ir neteks kada perskaityti jos, blemba, kurių galų aš ją pirkau? Mat apie moters orgazmą 17 amžiaus Italijoje... Kurgi ne!

Tai tiek šįkart. Dieve, tik laimink skėčius ir užsuk debesų čiaupus!

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Katy Perry - "Witness" (Vinyl, 2LP) 2017

Informacija apie albumą: Katy Perry - "Witness" (Vinyl, 2LP) 2017

Vinilinė plokštelė: Robin Schulz - "Uncovered" (Vinyl, 2LP) 2017

Informacija apie albumą: Robin Schulz - "Uncovered" (Vinyl, 2LP) 2017

Šios dienos daina: Leona Lewis - "Better in Time" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Sakysite, kas gali būti Leonos Lewis muzikos repertuare geriau nei „Bleeding Love“ (liet. Kraujuojanti meilė), kuri iki šiol tapo savo populiarumu atlikėjos repertuare nepralenkiama. Išties kitų jos albumų man taip ir nepavyko „prisijaukinti“, o daug žadėta „X faktorius“ pergalė 2006 metais atlikėjai, kad ir atnešė pasaulinę šlovę, visgi po to sekę albumai nebuvo tokie populiarūs ir antrosios Whitney Houston kol kas nesimato, nors ir buvo su ja lyginama.

Šiandien daina iš debiutinio albumo „Spirit“ pavadinimu „Better in Time“ buvo viena sėkmingesnių atlikėjos dainų ir... Šiandien šioji daina kelia begalės prisiminimų, netgi tam tikrų neišsipildžiusių vilčių – tekstas, muzika. Pop ir R&B mišinio daina tapo trečiuoju debiutiniщ albumo singlu. Auksinius  sertifikatus pelnė Australijoje, Danijoje ir Vokietijoje. Sidabrinį – Britanijoje. Jis buvo nominuota metų daina britų muzikos apdovanojimuose. Aukščiausią vietą Billboard pasiekė 11. Kritikai apibūdino kaip gerą ir vokališkai universalią dainą. 

Siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą:

Žodžiai / Lyrics

"Better In Time"

It's been the longest winter without you
I didn't know where to turn to
See somehow I can't forget you
After all that we've been through

Going coming thought I heard a knock
Who's there no one
Thinking that I deserve it
Now I realize that I really didn't know
If you didn't notice you mean everything
Quickly I'm learning to love again
All I know is I'm gonna be OK

[Chorus:]
Thought I couldn't live without you
It's gonna hurt when it heals too
It'll all get better in time
And even though I really love you
I'm gonna smile cause I deserve to
It'll all get better in time

I couldn't turn on the TV
Without something there to remind me
Was it all that easy
To just put aside your feelings

If I'm dreaming don't wanna laugh
Hurt my feelings but that's the path
I believe in
And I know that time will heal it
If you didn't notice boy you meant everything
Quickly I'm learning to love again
All I know is I'm gonna be OK

[Chorus:]
Thought I couldn't live without you
It's gonna hurt when it heals too
It'll all get better in time
And even though I really love you
I'm gonna smile cause I deserve to
It'll all get better in time

Since there's no more you and me
It's time I let you go
So I can be free
And live my life how it should be
No matter how hard it is I'll be fine without you
Yes I will

[Chorus: X2]
Thought I couldn't live without you
It's gonna hurt when it heals too
It'll all get better in time
And even though I really love you
I'm gonna smile cause I deserve to
It'll all get better in time

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ray Bradbury "Pienių vynas"

Ray Bradbury. „Pienių vynas“. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 271 p.

Sveiki,

Kelinta jau šios knygos laida, kurią skaičiau? Klasika tapusi amerikiečių rašytojo Ray Bradbury (Rėjus Bredbėris) knyga Pienių vynas (angl. Dandelion Wine) sulaukė tiek laidų, kad iki šiol yra skaitoma mokinių ir suaugusiųjų. Pirmą kartą knyga anglų kalba pasirodė 1957 metais ir iki šiol tebėra „nemirtingos klasika“ literatūros dalimi. Nemažai „atgyvenusių“ idėjų literatūroje dabar skaitant Pienių vyną atrodo kaip dėmesio verti aspektai, ką iš dalies apleido šiuolaikinė universalioji literatūra, sutelkdama intensyvesnį dėmesį į siužeto vyksmą, nuotykinį perteklių, sumenkindama filosofinį pasakojimo svarbą.

Galbūt prasitarsiu, kad šią knygą perskaityti pastūmėjo jaunoji skaitytojų karta, kurią šią knygą apibūdino trumpai ir aiškiai: „nesąmonė“. Vyresnioji karta: „kokia nuostabi“. Kodėl knyga vertinama eklektiškai, nesunku nusakyti.

Pasakojimas apie dviejų brolių 1928-ųjų metų vasarą Ilinojaus valstijoje iš pažiūros neturi stipraus epinio pasakojimo. Daug iš pažiūros „išdrikusių“ istorijų, kurios mozaikos principu surėdo atokaus miestelio ne tik gamtovaizdį, bet kultūrinį, filosofinį kontekstą. Siužetas nėra intensyvus, veikiau primena pienių vyną, kurį kasdien vis kitokį reikia ragauti ir tatai permąstyti nugyventą dieną, nes tik permąstydami ir įvertindami dienų skaidrumą, mes ilgiau iš esmės „užkonservuojame“ potyrius atminties buteliuose.

Pasakojime yra ir tikrasis pienių vynas, kuris turi metaforinės simbolikos – Daglo ir Tomo šeima renka kasmet pienių žiedus ir iš jų daro vyną, kruopščiai numeruodami auksinį jų skystį, preparuodami iš esmės savo nuotykius. Šiandienos paaugliui kiek keista vyno simbolika, nes visų pirma, ji siejasi su alkoholio kultūra, o ne gurmaniškąja filosofija. Paaugliui skaitytojui tikriausiai sunkiai suvokiama, kam apskritai reikia apmąstyti patirtis, juos mistifikuoti, ieškoti prasmės, nes realybę greitai šiandien galima „užkimšti“ kompiuterine veikla, tačiau tai tik parodo, kokia išbadėjusi jaunojo skaitytojo siela, negalinti empatiškai įsijausti į 1928-ųjų vasarą, nes ji tiek diachroniškai, tiek fantastiškai nutolusi – laikai prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jūs juokaujate?

Būtent per literatūros kūrinio atsiradimo kontekstą yra galimybė „užsikabinti“ ir patirti šiaip jau tai, ką kiekvienas paauglys patiria vasarą – brandos ir gyvenimo prasmės suvokimo pokyčius, kurie formuoja asmenybę. Pirmą kartą Daglas, rašydamas į sąsiuvinį ilgąjį „pirmųjų kartų“ sąrašą, kuria vaikystės virsmų ir potyrių kaleidoskopą, kuris nuteikia skaitytoją itin pozityviai. Pozityvumo tonas išlaikomas nuo pradžios iki galo, nepaisant apie kokius dramatiškus įvykius kartais autorius pasakoja: ar tai būtų apie dauboje rastą Naktinio paliktą merginos lavoną, ar tai būtų apie atmintį prarandantį pulkininką, ar močiutę kulinarę, kuri pagamina nuostabiausius patiekalus, vadovaudamasi intuicija ir bet kokia logiška tvarka tampa tik chaoso pradžia.

Stipriausias R. Bradbury meninis „žiūros kampas“ – veikėjas Dagas, kuris susiduria itin skirtingų žmonių požiūriais, todėl jam tenka suvokti, kitaip sakant, įveikti amžiaus, statusų, skirtingų socialinių sluoksnių barjerą. Dagas – smalsus 11-12 metų berniukas, kuriam tik iš pirmo žvilgsnio rūpi nauji sportiniai bateliai, tačiau autoriui svarbu perteikti naujų batelių avėjimo potyrį ir pirmojo karto jausmą. Viena jautriausių ir geriausių scenų romano pabaigoje, kai Dagas kalbasi su seneliu prie pienių vyno butelių. Dagas nė negali įsivaizduoti, kad gyvenimas ir tam tikri gyvenime dalykai nublanksta, nuskaidrėja kaip vynas ir užsimiršta – jam kaip vaikui viskas atrodo svarbu ir senelis, užuot puolęs įrodinėti atminties nepatikimumą, pritaria vaikui iš tikrųjų „išskleisdamas“ visos knygos esmę – žmogaus yra tiek, kiek yra jam išsaugota atsiminimų. Ir šviesi, truputį melancholiška gaida – visos savo vaikystės, visų potyrių, kad ir kaip brangintume, neįmanoma jų išsaugoti, nes bėgantys metai juos „nudėvi“.

Rašytojas Ray Bradbury,

Būtent egzistencinis laiko (kaip vaikystės periodo) ir apskritai laiko branginimas tampa esminiu Pienių vyno filosofiniu pamatu, brėžiančiu jaukų ir kiek nostalgišką nuotaikų peizažą. Švelnus pasakotojo kalbėjimas mistifikuojamas neatsitiktinai ir turi ne vien estetinę funkciją, bet ir simboliką. Romano pradžioje Dagas Spoldingas su broliu ir tėvu keliauja į laukus ir Dagas laukia nežinomos jėgos, kuri lyg slėpininga dvasia slenka medžių viršūnėmis, žolynais ir tuoj užpuls veikėją tarsi metafizinis žvėris – ši meninė priemonė iš tikrųjų yra metaforą, tai suvokimo apie gyvenimo kaitos pokyčius turi ateiti pas Dagą. Jeigu jaunasis skaitytojas, skaitydamas vien šiuolaikišką nuotykių literatūrą yra stačiai įmestas tik į tiesioginio vaizdo ir potyrių vaizdavimą (kaip antai Haris Poteris, nors nieko prieš Harį neturiu – puikus kūrinys), tai, žinoma, jam kalbėti apie paauglio pasaulio suvokimo „atėjimą“ slėpiningu žvėries pavidalu yra misija neįmanoma, todėl nemaža paauglių skaitytojų tiesiog nurašo Pienių vyną kaip nepatrauklią knygą. Žinoma, tai skaitymo problemos ir jos neturėtų daryti įtakos bendrai knygos kokybei.

Grįžtant prie romano, užvertus paskutinį puslapį, ilgai galvojau, kada gi paskutinįkart skaičiau tokią pozityvią knygą, kuri neerzino savo dirbtiniais įvaizdžiais? Tiesą sakant, sužavėjo knygos universalumas ir slėpiningoji autoriaus poetika. Pavyzdžiui, šeimos moterys tranko seną armėnišką kilimą ir per kilimo dėmes kone miniatiūriniais fragmentais papasakojama, kas kokią giminėje paliko dėmę ir per, rodos, vien novelei būdingas subtilias detales papasakojama ištisa giminės socialinė ir kultūrinė padėtis. Romanuose paskutiniu metu buvau pasigedęs tokių gražių inkliuzų, kurie keltų tiesiog skaitomo gero teksto įspūdį ir kartu šildytų skaitytoją.

Autoriaus kalba taip pat yra viena stipriausių Pienių vyno sąrangos dalių – be jos idėjinis teksto lygmuo būtų prėskas ir „neskanus“. Poetizuota kalba iš esmės jungiama simboliais ir metaforomis, daug gamtos motyvų, kurie archaiškai brėžia žmogaus ir gamtos gaivalų (stichijų) ribą, bet ne tam, kad juos padarytų opoziciniais, bet kad vienas kitą papildytų. Retsykiais netgi atrodo, kad tekstas labiau pastoralinis, toks harmoningas ir jaukus, kad miestelio dramos tampa nebe tokios reikšmingos, netgi savotiškai „nuskausminamos“, suteikiant jiems atminties jau praėjusių vasarų potyrių įspūdį.

Ir išties, gerų dalykų yra Ray Bradbury romane Pienių vynas, bet tikriausiai svarbiausia, kas lieka po šio kūrinio – tai saulėtos trapios vaikystės įspūdis, kurį patyrė Dagas. Palieka naivus noras tikėti, kad Dagas iš tikrųjų išsaugojo šią vasarą tokią, kokią jis norėjo išsaugoti – su visomis mirtimis, gimimais, būrėja-lėle, močiutės pyragais, kvapais ir lengvais sportiniais bateliais, kad net laukiantys Antrojo pasaulinio karo baisumai nesutryps žmogaus vaikystės šviesos.

Jūsų Maištinga Siela