Filmas: "Golgota" / "Calvary"

Sveiki,

Kino pavasaryje pristatyta airių juodojo humoro drama „Golgta“ (angl. Calvary) (2014) tikriausiai gali įsirašyti kaip dar vienas filmas apie pedofiliją, tačiau priešingai nei kažkada aštriai pasižymėjęs „Abejonė“ (Doubt) šįkart viskas perteikta kaip šiaurietiška Tarantino versija – per aplinkui apie pedofilijos paliktas žymes.

Priešingai nei „Abejonėje“, čia net nerasime konkretaus pedofilo, tačiau žaizdų ir traumų, kurias reikia nuplauti krauju – netrūksta. Kaip galima per humorą apie pedofiliją? Ogi dar ir kaip! Kunigui per išpažintį pagrasinta, kad jis po savaitės mirs už kito kunigo nuodėmę. Pats faktas, kad nekaltas kunigas turi mirti už kitą kunigą, kurio niekada nepažinojo, yra absurdiškas, tačiau jį galima pagrįsti nebent traumų padiktuoto ir psichiškai suluošinto žmogaus atoveiksmiu. Taigi per septynias dienas kunigas bendrauja su airių mažo miestelio vyrukais ir bando išsiaiškinti, kuris čia iš tų vyrukų galimai jam grasino ir nejučia ruošiasi mirčiai, bandydamas atpirkti ano kunigo nuodėmes ir taip apvalyti pasaulį, tačiau pamažu viskas vyksta tarantišniškai suręstu farsu, giliu absurdo vaizdavimu: kam iš vis reikia to kunigo pilnų nuodėmių miestelyje, kuriame dvasininkas nieko nesiskiria nuo duobkasio?

Juodojo humoro, savito ir netgi gurmaniško tikrai netrūksta, humoro, kuris pajuokia dvasininkijos luomą, kai kurias klišes ir dogmas, tačiau giliai išlaiko tas pačias nesuvaidintas dvasinio luomo nešamas vertybes: išsipasakojimą, atvirumą, apmąstymą... Filmas, pasitelkęs Biblijos simboliką, kuria šiuolaikinė kaltės ir atpirkimo istoriją, nepamiršdamas įpinti daug airiškos kultūros atributų: alaus barai, šiaurietiška jūra, žalios pievos, vietinių bendravimo kodas. Ir visa tai žavi, nes sukuria vizualiai simpatišką kultūrinį pasaulį, kuriame išryškėja apskritai dvasininkijos vieta pasaulyje. Daug subtilių kontrastų sukuria, sakyčiau, tobulai parašyti dialogai, kurie primena lengvą intelektualinį flirtą, per kurį išgaunama specifinis filmo intelektualumo ir humoro lygmuo.

Iš esmės filmas geras, gurmaniškas ir vertas ne tik juoko, bet ir susimąstymų. Šekspyriška filmo pabaiga gal pernelyg lengvabūdiška, bet kitą vertus galima kaip nors pasiknaisioti ir pabandyti įspėti, kodėl kunigas leidosi į pavojų, o Kristus kažkada nukryžiuojamas.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Imagine Dragons - "Smoke + Mirrors" [Vinyl, 2LP] (2015)

Informacija apie albumą:  Imagine Dragons - "Smoke + Mirrors" [Vinyl, 2LP] (2015)

Vinilinė plokštelė: Dua Lipa - "Dua Lipa" (Vinyl, LP) 2017

Informacija apie albumą "Dua Lipa" (2017).

All albums released by Imagine Dragons (Vinyls Discography) / Visi albumai, išleisti grupės Imagine Dragons (Vinilinės plokštelės)

Sveiki,

Šįkart dalijuosi visa surinkta pop ir alternatyvaus roko grupės Imagine Dragons vinilinių plokštelių kolekcija. Puikus nuotaikingos muzikos užpildymas lengviems melomanams.

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Svetlana Aleksijevič "Cinko berniukai"

Svetlana Aleksijevič. „Cinko berniukai“ – Vilnius: Alma littera, 2017. – 288 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Regis, mano naujieji pažadais šiems metams pildosi. Skiriu dėmesį dokumentinei grožinei literatūrai ir norėjosi itin stipriai pradėti naujus kalendorinius skaitymo metus, tad pasirinkau mane prieš daugiau nei metus sukrėtusią baltarusių autorę Svetlaną Aleksijevič, kurios knyga Laikas iš antrų rankų tąkart padarė tokį poveikį mano supratimui apie socializmą ir apskritai apie visuomenės valdymą-pavergimą, kad ilgai negalėjau imti į rankas autorės (per)leistų kitų knygų, tačiau laikas praeina ir vėl norisi kažko aštraus, kažko itin paveikiai sukrečiančio, tad pasirinkau jos dokumentinę apysaką Cinko berniukai.

Šįkart buvau pasiruošęs ir žinojau, ko tikėtis. Nuo pat pirmųjų puslapių apėmė tas dokumentinės prozos pojūtis – viskas gyva, viskas tikra, žodis nesumeluotas. Cinko berniukai – tai koliažinis pasakojimas, susidedantis kaip ir visos autorės knygos iš gyvų žmonių liudijimų, šįkart ji įrašinėjo pokalbius su tais, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo Afganistano kare, kuris vyko beveik per visą devintą dešimtmetį. Šis gėdingas karas į istoriją įėjo kaip bereikšmis, propagandiniu „kuru“ pakurstytas sovietinis gestas pasauliui: štai, mes galingi ir galime visus nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Kaip ir ankstesnėje knygoje, taip ir Cinko berniukuose stebina autorės išgautas polifoninis skambesys, daugybę susipriešinusių, pasimetusių savo vertybėse ir valdžios įteigtose realybės labirintuose persipynusių likimų. Tokios knygos provokuoja, leidžia piktintis, „tampo“ nervus ir išplečia mūsų absurdišką pasaulio matymą – tokias knygas labai mėgstu.

Neįtikėtini karą išgyvenusiųjų liudijimai supurto, pradedant pačių rusų tarpusavių požiūriu į saviškius ir afganus, tiek į mirtį, gyvenimą, šeimą. Šį karą regėję, kaip ir amerikiečiai iš po Vietnamo, pilni nuoskaudos, kad buvo apgauti, išsiųsti į nežinią, kai draugo palaikus su jo žarnomis rinkdavo į kibirą ir supildavo į cinkuotą karstą ir siųsdavo motinoms – žodžiu, klaiku. Tarp išgyvenusiųjų aidi ir motinų liudijimai, kurie sumišę su įteiktomis „didvyrių“ sūnaus įvaizdžiais bei nekaltųjų žudymu – du propagandiniai klaidingos informacijos iškreipti pasauliai, o viską priimti turi visko netekusi motinos širdis. Taip nepakeliama. Knygoje skamba tiesa kaip šūviai, tačiau kalbantieji tos tiesios širdimi nepripažįsta, bet jų žodžiai išduoda ir padaro bendrą pokalbių prasmių jungtį, kuriame lyg nuotrauka išryškėja tvirtas melo pasaulis.

Gal dėl to vėliau autorė buvo paduota į teismą ir teisiama už neva faktų iškraipymą. Tos pačios motinos vėliau spjaudė į Svetlaną (tą rodo bene 50 puslapių pabaigos tekstas apie teismo procesą dėl šios knygos). Šie kaltinimai pratęsia neišsemiamą ir nei protu, nei širdimi nepriimamą tiesą, kad sūnūs irgi buvo aukos. Visų pirma aukos valdžios, kuri vertė aukotis, antra – rusiškojo mito, kad reikia ginti tėvynę, nors jokio agresoriaus nėra. Tie žiaurūs karo aprašymai, sunku juos su kuo nors palyginti, tai tik atskiras „aleksijeviškas“ dokumentinis žanras, gyvas liudijimas, kuriame atsiskleidžia tiesa kiekvieno suluošintoje kalboje, įvairiuose jo psichofiziniuose veiksmuose, frazių pasikartojimuose, trūkčiojimuose, minčių šokinėjime, siunčiamuose prakeiksmuose... Visa tai jų žodžiuose be maskuotės, kurie byloja apie dvasios suluošinimą, nebegrįžtamai nurašytą gyvenimą į bereikšmes egzistencijos paraštes. Neišsemiama ir protu nepamatuojama trauma, kuri verčia išgyvenusius nemiegoti, sapnuoti košmarus, nebeleidžia sukurti „normalios“ šeimos, gyventi be alkoholio, nebeleidžia apčiuopti gyvenimo prasmės. Tai sukrečia.

Rašytoja Svetlana Aleksijevič.

Nepaisant sunkių išgyvenimų, gyvenimas tęsiasi. Koks jis kontrastingas, kai idealai žlunga ir jų vis griebiamasi kaip šiaudo, nes melo iliuzijoje lengviau gyventi. Ypač juntamas atotrūkis, kad karo veteranai nesusikalba su kitomis kartomis: „Mano aštuoniolikmetis pusbrolis nenori eiti į kariuomenę. „Vykdyti kažkieno kvailus įsakymus? Virsti žudiku?“ Į mano kovinius apdovanojimus jis žiūri kreivai... O man apmirdavo širdis, kai senelis apsivilkdavo savo paradinį švarką su ordinais ir medaliais. Kol mes tenai kariavom, pasaulis pasikeitė (p. 192)“.

Šioji „Afganistano karių karta“ šviečiasi suluošinta propagandos. Jie turėjo savo stabus ir didvyrius iš praeities, genami garbės beveik dar visai vaikai, jie norėjo pateisinti to sukurto didybės melo, kad ir jie gali tapti tautos herojais, kaip kadaise tie, kurie dalyvavo Didžiajame Tėvynės kare. Tačiau heroizmas, pasirodo, tampa vienu svarbiausiu melo formų, per kurį galima lengvai valdyti romantinį žmogų. Eiti ir mirti negalvojant, nes tėvynė liepė, nes tai garbinga...

Tačiau kare viskas kitaip ir tų baisybių šioje knygoje apstu. Pirmuosius 50 puslapių perskaičiau neatgaudamas kvapo, vėliau viskas pamažu atbunka ir „slenkant“ tekstu link pabaigos tampi tarp tų liudijimų kažin koks užsigrūdinęs, netgi nuobodžiaujantis: ak, dar vienas liudijimas, ir dar vienas... Staiga viskas ima vienodėti, visų skausmas panašėti. Tad „prikabinti“ teismo liudijimai iš S. Aleksijevič bylos iš tikrųjų vertė vėl pabusti iš liūdnojo letargo ir iš naujo apmąstyti bergždžio heroizmo galią, kuria dabar užkrečiami tiek lietuviai „patriotai“, tiek už mūsų sienos Rusijoje esantys broliai. Knyga liudija, kad reikia atsargiai su istorija, nevalia jos pamiršti, nuolat reikia permąstyti, bet mes silpni, mes pasiduodame idealams ir idėjoms, mus pernelyg lengva įvilkti į uniformą, „prišerti“ gražių idealų ir išsiųsti į frontą.

Vienas giliausių ir labiausiai apibendrinančių Cinko berniukų ištraukų esti knygos gale, kai Svetlana Aleksijevič teismo pabaigos žodyje kreipiasi į ją puolančiuosius – šitą, pamaniau, atsišviesiu ir visur cituosiu! Savo kalboje, kur tampa Cinko berniukų išvadomis, ji įprasmina esminį klausimą, į kurį tikriausiai neatsakys niekas: kas mes, žmonės, esame, kad mes taip galime žiauriai elgtis? Kas jis – tas žmogus?

Nejučia prisiminiau paskutinio liudytojo sakinį: „Supratau, kad apie mus visi taip galvoja: pilnomis burnomis kraujo dar kalba... (p. 217). Tas kraujas mūsų. Jis nuo karo persineša visiems: kaip pagieža, kaltė, atsakas, atstūmimas, bet kokia reakcija... Mes visi susitepę, sujungti tuo krauju. Perskaitęs knygą pagalvojau tą patį, ką ir tąkart, kai pabaigiau S. Aleksijevič Laikas iš antrų rankų: „Ši knyga turi būti mokykloje vietoj istorijos vadovėlio“. Sukrečianti. Gyva. Neleidžianti pamiršti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kalnas tarp mūsų" / "The Mountain Between Us"

Sveiki,

Lietuviškai mes jau kuris laikas turėjome išverstą Charles Martin romaną „Kalnas tarp mūsų“, tad pagaliau sulaukėme ir ekranizacijos tuo pačiu pavadinimu „Kalnas tarp mūsų“ (angl. The Mountain Between Us) (2017). Praktiškai beveik visame filme veikia tik aktorių duetas nuostabioji Kate Winslet ir Idris Elba, kurio pasirodymas filme „Beasts of no nacion“ (2015), mano akimis, buvo itin pritrenkiantis.

Pastebėjau, kad jau daug kas aikčiojo ir alpo nuo šio filmo, koks jis geras ir panašiai, tačiau tuos komentarus palieka beraščiai, kurie net sakinio didžiąja raide nepradeda. Supratau: šis filmas labiau holivudinių vidutinių dramų mėgėjams. Visgi aktorių dueto negalėjau praleisti ir nusprendžiau pasižiūrėti.

Filmas iš esmės gana vidutiniškas, jeigu neslėpsime, kad siužetas nuvalkiotas ir jau matytas visokiausiais pavidalais: kaip ekspedicija įkliūva sniegynuose „Everestas“, kaip šunys išgyvena Antarktidoje „Palikti sniegynuose“ ir dar bent dešimtys daugiau ar mažiau „ak, koks geras!“ serijos filmų. Kodėl tokie filmai geri? Sukelia efektą, kad nenori pats ten būti, bet kartu su veikėjais ten esi ir jauti jų beviltišką situaciją. Tai visada emociškai paveiku, „Kalnas tarp mūsų“ jokia išimtis: jaudiniesi dėl porelės, stebi jų atkaklią kovą, stebiesi ir didžiuojiesi jais, kaip jie trokšta išgyventi, vienas kitu rūpinasi... Ak, kaip gražu, idiliška, o jau dialogai kokie! Dailūs, „simetriški“ tarsi išlupti iš teatro pjesės ir ta vaidyba tokia sutelkta, pilna prasmingų pauzių... Ir staiga tai suvokus supranti, kad filmas negyvas, jis imituoja nenatūralias pastangas ir viską estetina, romantizuoja, kaip kad knygos apie Antrąjį pasaulinį karą, kurių prisiskaitęs jaunimėlis iš heroizmo trokšta patirti adrenalino.

Tačiau tai režisūriniai niuansai. Iš tikrųjų veikia aplinka, veikia žiemos vaizdavimas, veikia psichofiziniai veiksniai, bet viskas sukomponuota kaip judantys literatūriniai paveikslėliai. Jaudina, bet realiai galvojant, viskas turėtų būti kur kas purviniau. Siužetiškai filmas „viskas tvarkoje“, bet... Kad ir apgailėtina ta dirbtinai lemtingai sukonstruota scena, kai moteris panyra po ledu, o vyrukas pamato trobelę – kurgi ne! Kol abu buvo ant ežero – nieko, tik jau veikėjams tuoj išsigelbėjimas, tuoj dirbtinai konstruojamas paviršutiniškas vilties žlugdymo gestas – skendimas. Tai jau  matyti nervų tampymo efektai, kurie bent manęs nebeveikia, o leidžia pasijusti kaip kokiam devintokui, kurį staiga pradeda mokyti trečioko matematikos. Filmas pernelyg teisingas, pasigedau scenarijuje provokacijos, o pabaiga absoliučiai atperkanti romantikų širdis, o man atrodo tarsi pernelyg banali muilo opera.

Manau, filmas kuo puikiausiai patenkins neišrankiuosius.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koko" / "Coco"

Sveiki,

Vienas geriausių per paskutiniuosius metus pasirodžiusių animacinių filmų tikriausiai yra „Koko“ (angl. Coco) (2017), kuris pasakoja apie Meksikoje gyvenančią šeimą, kuri  nusigręžusi nuo muzikos pasineria į batsiuvystės amatą, tačiau jaunoji atžala anaiptol nenori būti batsiuviu ir slapta trokšta groti ir dainuoti...

Iš tikrųjų filmo siužetas tik atrodo paviršutiniškai vėjavaikiškas: aha, dabar berniukas „sūdomas“ būti kaip visi, o jis būtinai eis prieš srovę ir parodys, kad suaugusiųjų taisyklės trukdo būti laisvam ir nevaržomam. Ir žinoma, toks vaikelis visada laimės, nes kitos išeities animacinių pasaulių sistemoje tikriausiai nebėra, nes animacija turi palaikyti mažąjį ir nuskriaustąjį... Regis, viskas pagal taisykles, tačiau kaip smagiai viskas perteikta, naudojant meksikiečių kultūrinius niuansus ir atributiką, kad belieka tik sėdėti ir žavėtis filmuko idėja, vizualumu ir lengvai perteiktomis idėjomis. Tokie filmukai, sako, ugdo geriau nei kokia etikos ar sveikos gyvensenos pamoka, nes joje integruota gyvybinga vertybių sistema. Nesiginčysiu, taip ir yra. Tačiau filmas universalus, tikrai drąsiai gali jį su pasimėgavimu žiūrėti bet kuris suaugęs ir atrasti visus džiaugsmus, kuriuos gali išgyventi vaikas ar paauglys.

Visgi, kad ir kaip filmas būtų giriamas už originalumą, man jis labai jau priminė prieš kelerius metus matytą „Gyvenimo knyga“ (2014), kai berniukas, vėlgi gyvendamas Meksikoje, leidžiasi į mirusiųjų karalystę – šios linijos tiesiog identiškos. Ir anas, ir šis filmas – išties geri, nes čia ir jausmų atlasas, ir pramoga, ir žaismingas pamokymas. Ir juoktis, ir graudintis yra dėl ko. Kartais pagalvoju: o kad amerikietiškas vaidybinių filmų holivudas būtų toks kokybiškas, kaip animacija.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 8.7

Jūsų Maištinga Siela