Aktualijos: Lietuvos elito patyčių pliūpsnis - veidrodis dažno lietuvio

Sveiki,

Prisiminiau po „Eurovizijos“ sprogusias vadinamojo elito patyčių pliūpsnius nugalėtojai Nettai iš Izraelio. Iš esmės man jau Eurovizija buvusi nebuvusi – praėjo ir pamiršau, tačiau neadekvatūs reagavimai ir patyčios iš tikrųjų atskleidžia keletą tiesų apie mūsų tautą.

Visų pirma, pašiepti – tai kompensuoti savo menkavertiškumą, Eurovizijos atveju – numalšinti savotišką Ievos dainos neįvertinimą. Juk panašiai elgiasi ir mokiniai gavę prastą įvertinimą – šiaušia ir kolioja mokytojus, bandydami pakelti savo emocijų lygį, tikėdamiesi iš aplinkinių pritarimo. Tai nebrandus žingsnis, kuris demaskuoja mūsų brandos, netolerancijos lygį. Arba kaip vienoje spaudoje buvo pabrėžiama – mūsų elitas supuvęs iš vidaus.  Bet juk ne vien elitas sprogdino pašiepiančias žinutes, bet ir dažnas lietuvis. Nenorėkime, kad mūsų žinomi žmonės būtų kažkokios kelrodės žvaigždės, jeigu etatinis lietuvis irgi toks.

Antra – neadekvatus žurnalistinis atakavimas tų, kurie prasižengė. Visur publikuota Jurgos Lago fotografija ir antraštė su „stora boba“ kuo aiškiausiai atrodo kaip bausmė pačiai Jurgai Lago. Kiek dabar turi stiprybės moteris, kurią dabar viešai teisia visi? Aš tikriausiai jausčiausi šlykštus kiekvieną akimirką, nes neturiu tokio chamizmo, kad man viskas dzin. Prisiminiau tokias mergaites iš Marijampolės, kurios šlapinosi ant kapų, filmavosi ir po to kaip juokelį paskleidė po internetą – tėvams didžiulis šokas, mergaitės net į mokyklą nebegali eiti... Juk tai savotiškas nusikaltimas ir bausmė.

Gaila, kad taip skaudžiai turime mokytis iš savo klaidų, tačiau ar turime kitą pasirinkimą?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marisha Pessl "Naktinis filmas"

Marisha Pessl. „Naktinis filmas“ – Vilnius: Tyto alba, 2018 – 768 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinį dešimtį metų neturėjome skųstis verčiamais į lietuvių kalbą kuo puikiausiais detektyviniais ir kriminaliniais trileriais. Šioje literatūros nišoje, žinoma, daugiausia dominavo skandinavų literatūra. Niekada nebuvau itin didelis šios literatūros mėgėjas, tačiau, ką teko skaityti, tas labai įtraukdavo, bet nesunku pastebėti bendras tendencijas po kokių penkių perskaitytų skirtingų autorių knygų ir tokia literatūra tiesiog išsikvepia. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tokių knygų buvau pradėjęs vengti.

Bet nelabasis atvedė kartą į knygyną ir tarp naujienų radau amerikiečių autorės Marisha Pessl storiausią detektyvinį romaną Naktinis filmas (angl. Night Film), kurios atgalinė anotacija tiesiog žaibiškai įtraukė, kad per Vilniaus knygų mugę ėmiau ieškoti šios knygos ir, žinoma, įsigijau.

Tiesą sakant, sutinku, kad tokios kompozicijos knygos dar neteko skaityti kaip ir šiemet pasirodžiusios Eleanor Catton romaną Šviesuliai – išties įdomios ir netikėtos struktūros kūriniai, tačiau būna ir taip, kad struktūra stulbinanti, bet pasakojimas susitraukęs į varškės grūdelius ir ne visada „kabina“. Naktinis filmas visų pirmiausia patraukia savo tamsiomis ir paslaptingomis idėjomis, specialiai šiam romanui sukurtais periodinės spaudos straipsniais, fotografijomis bei internetiniais susirašinėjimais, kuriuos skaityti, prisipažinsiu, buvo kur kas įdomiau nei pačią romano detektyvinę liniją.

Autorei pavyko sukurti savotišką kino mitą apie paslaptingą režisierių Kordovą, apie kurį visuomenė tiek mažai žino. Siaubo filmų kūrėjo prototipas panašus į kelių iš tikrųjų gyvenusių „tamsių režisierių“ asmenybių, vienas ryškiausių, savaime suprantama, Alfred Hitchcock. Apie Kordovą pateikta informacija išties išmoningai ir viliojančiai, kad nesunku įsitraukti į detektyvą, nes būtent Kordovos asmenybė, jo tamsios paslaptys ir kuriama antžmogiškas įvaizdis (magas, burtininkas, kerėtojas, vampyras, vunderkindas ir kt.) kaitina skaitytojo vaizduotę. Taip pat ir jo dukros Ešlės gyvenimo ir mirties istorija, apipinta daugybės mitų ir paskalų. Du tamsūs kertiniai akmenys, kuriuos bando išsiaiškinti trijulė – žurnalistas Makgratas, nevykėlė aktorė Nora bei keliaujantis valkata Hauperis.

Būtent šioji trijulė, jų susitikimas, šalutiniai pokalbiai buvo silpniausioji romano dalis, nes priminė pigius amerikietiškus meilės romanus ar net tuos pačius prastus filmus su komedijos elementais. Tie standartiniai juokeliai, tipiniai charakteriai tiesiog gali net suerzinti, ypač tuos, kurie neturi imuniteto populiariosios literatūros klišėms. Romane viso to banalaus flirto, kai kurių detektyvo ir jo padėjėjų pokalbių galėjo apskritai nebūti, nes būtent per daug skiriama dėmesio šalutiniams bereikšmiams įvykiams, pavyzdžiui, žurnalisto ir dukters Sem bendravimas tiesiog trukdydavo augančiai romano įtampai ir imdavo jaustis nereikalingas užtęsimas, kuris sukeldavo jausmą, kad autorė nori tikriausiai išauginti galingą ir didingą pasakojimą daugžodžiaudama. Kad autorei pavyko ambicingas ir sudėtinas detektyvas, tuo net neabejoju, tačiau 150 puslapių sutrumpinti tekstą, atsisakant personažų pasisėdėjimų kavinėje vėl apibendrinant dialogu, ką ir taip ką tik perskaitė skaitytojas, jau toli gražu primena karvės žolės atrajojimą, o ne juvelyrinį romaną.

Marisha Pessl.

Turiu priekaištų ir dėl trijulės charakterių kūrimo. Kitą vertus, klišes būtų galima pateisinti, kad Marisha Pessl kūrė sąmoningai pagal filmams būdingą logiką, o ne dėl to, kad nesugebėjo nuo to pabėgti. Užmojis rekonstruoti klasikinių detektyvinių filmų aplinką ir dėsningumą ir net „išauginti“ kaip perregimą realybę yra stiprios fikcinės literatūros pavyzdys, kur nestandartiniai ir originalūs sprendimai sukuria hipnotizuojantį pasakojimą, kurios svarbiausias intrigos pamatas yra abejonės dėl visko, netgi dėl to, kaip vyksta Makgrato tyrimas.

Ar bereikia sakyti, kad romanas labai amerikietiškas? Jame pasitelkiama tiek mistikos, tiek apgaulės, kad skaitytojas būtų įklampintas į abejones, kad atrodo, jog visa knyga yra skirta vien tik užuominoms ir paslaptingoms nuorodoms, o atsakymų niekada nesulauksime. Aišku, autorė, kaip ir galima numanyti, iki pat paskutinio sakinio išlieka ištikima dviprasmybėms. Iki galo taip ir neaišku, kur nuvedė žurnalistą Kordovos byla, tačiau to žinoti ir nereikia, kadangi pats smagumas ir yra nežinomybė ir siužetiniai klystkeliai bei vingrybės.

Stipriausia visos šios knygos pusė yra idėjinis lygmuo – sukurti knygoje filmo jauseną, kad esi nuolatos filmuojamas, kitaip sakant, realybė tampa filmu, kuris yra tikresnis už pačią realybę. Panašiai kaip Makgratas pasijunta praradęs pusiausvyrą ir sveiką nuovoką, taip ir skaitytojas, sekdamas Makgrato klystkeliais. Pasitelkdama įvairių žanrų formas, autorė sukuria ištisą hipnotizuojančią realybės pojūtį, kurį tikriausiai nesunkiai būtų galima ekranizuoti ir kažin ar tai būtų kur kas įdomiau nei vien tik tekstu sukurti ištisą išgaubtą pasaulį, kuris patenkins ir gurmanus, ir neišrankius populiariosios literatūros skaitytojus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kas mūsų tėtis?" / "Father Figures"

Sveiki,

Pasiilgstu ko nors šmaikščiai banalaus, gal dėl to pasirinkau naujesnę komediją „Kas mūsų tėtis?“ (angl. Father Figures) (2017). Baisiai jau norėjau pamatyti Glenn Close, kad ir kokioje banalioje komedijoje ji bepasirodytų. Filmas įtraukia beregint, tačiau beregint ir nuvilia, nes nepateisina geros komedijos lūkesčių.

Visų pirma siužetiškai filmas silpnas, kadangi negali pasiūlyti nieko originalaus ir įdomaus. Apie du brolius dvynius, visiškai nepanašius vienas į kitą, kurie išsiruošia į kelionę ir aplanka (jau tradiciškai) tris vyrus, kurie potencialiai gali būti jų biologiniai tėvai. Iš esmės tai juk muzikinio filmo „Mama Mia“ pirmosios dalies siužetinė linija, kuri buvo jau panaudota ne viename filme. Du broliai leidžiasi į kelionę, kurioje susimuša, išsiaiškina santykius ir galiausiai vėl susitaiko... Tuščiaviduriai griaučiai aplipdyti amerikietiškais jau gerai žinomais juokeliais apie seksą, antrą galą ir, žinoma, apie amerikietiško mentaliteto trūkumus.

Visgi filmas vietomis juokingas, jeigu tikiesi to, ko tikiesi iš prastokos amerikietiškos komedijos. Nei čia stebėtis, nei čia ką, tik kas penkiolika minučių vis dirsčioji, kada toji juosta pasibaigs, nes truputėlį filmas užtęstas, pusvalandžiu galėjo ir sutrumpinti. Visgi sentimentali pabaiga šiek tiek sukirbino ir privertė įsiklausyti į išpažintinius monologus, tačiau tokių gaivališkų scenų per visą filmą vos viena kita. Tiesą sakant, nesigailiu žiūrėjęs, nes būtent tokio tipažo filmo ir tikėjausi, tačiau tai nėra filmas, kurį rekomenduočiau žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 22/100

IMDb: 5.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas dryžuota pižama" / "The Boy in the Striped Pajamas"

Sveiki, skaitytojai,

Kai prieš dešimt metų mačiau pirmą kartą „Berniukas dryžuota pižama“ (angl. The Boy in the Striped Pajamas) (2008) net neabejojau, kad filmas kaip ir „Šindlerio sąrašas“ ir visi „holokaustiniai filmai“ taps tikra klasika. Praėjus dešimtmečiui, visgi neklydau ir filmas tikrai tokiu tapo. Šiandien žiūrėdamas šį filmą vėl prisiminiau, kaip tirtėjau pirmą kartą, nes istorija emocionaliai paveiki ir jeigu nežiūrėjote anonso ir net niekada nesate matę ir girdėję šio filmo, manau, verta jį pasižiūrėti nė nesidomint apie jį, nes nuostaba dėl siužetinio manevro išlieka kur kas gilesnė, nei, tarkim, mano atveju, kai žiūrėjau antrąsyk.

Filmų apie dujų kameras išties daug ir kasmet jų vis atsiranda vis įdomesnių, originalesnių ir vis labiau jaudinančių. Aišku, epiškumu ir užmačiomis „Šindlerio sąrašo“ kol kas, mano supratimu, niekas neišjudino, kaip, sakykime vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, kuris praktiškai panardina į lagerio gyvenimą ir sukuria kažin kaip būvimą kartu su lagerio žmonėmis. Štai „Dievų miškas“ tarp tų gretų atrodo neužbaigtai nukvėpęs ir nevertas gero filmo vardo – atleisk, Algimantai Puipa, bet „Vilniaus getas“ kur kas geriau.

Kuo geras „Berniukas dryžuota pižama“? Tuo, kad jį gali žiūrėti ir mokiniai, kurie gali susipažinti su nacistiniu rėžimu. Istorija pasakojama iš aštuonmečio perspektyvos ir nuosekliai veda prie šeimos tragedijos, kuri „suskamba“ visos žydų tautos tragedijos fone kaip grįžtamasis ryšys. Visą filmą prasmunkančios koncentracijos stovyklos detalės audrina jautresnio žiūrovo vaizduotę, nors aiškių ir „didingų“ smurto protrūkių filme nerasite, viską filtruoja mažo berniuko sąmonė per pasaulio pažinimą, tad net suaugusieji atrodo nesuprantami ir dekoratyvus, aišku, iki tam tikros ribos. Šioji vaiko perspektyva kaip ir filme „Gyvenimas yra gražus“ veikia kiek kitaip ir leidžia pajusti, koks kartais gali būti nesuprantamas ir iškreiptas „civilizuotas“ nacionalistinis pasaulis. Žinoma, filmo finalas yra tai, dėl ko susmūgiuoja žiūrovą, todėl visas filmas yra ne tiek padariniams apmąstyti, kiek tiksliau paveikti žiūrovą emociškai. Nesiginčysiu, filmui tai ir pavyksta padaryti, gal dėl refleksijos trūkumo šis filmas kiek ir nusileidžia, tarkim, „Pano labirintui“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Centurionas" / "Centurion"

Sveiki,

Kažkada labai mėgau istorinio pobūdžio epus, kurie nukelia į antikinį pasaulį ir leidžia pajusti tą mitų ir legendų dvasią, tačiau prieš penkerius metus staiga tokie filmai „užtrūko“ ir išsikvėpė, vėl grįžome prie visokių šnipų ir slaptųjų agentų istorijų. Filmas „Centurionas“ (angl. Centurion) (2010) pasakoja išgalvotą istoriją apie Romos užkariautojus, nusigavusius iki pačios Britanijos. Šiaurietiško dvelksmo Anglijoje ir vyksta dviejų stovyklų mūšis...

Centurionas kiek primena kitus pasakojimus, tad nieko čia pernelyg novatoriško nepamatysite. Jeigu gerai pamenate filmą „Gladiatorius“ (2000), tai nenustebsite, kad filmas bando lygiuotis į šį filmą, tik, žinoma, nėra pajėgus perteikti gilesnių emocijų, kadangi labiau orientuojasi į veiksmo vystymą, o ne Centurionio dvasinę evoliuciją. Filmas daugiau pramoginio tipažo, kurio siužetinė linija vientisa, tiesmuka ir aiški nuo pradžių iki galo, nepaliekanti didesnių diskusijų ar ginčų, tad neabejoju, kad panašių filmų tipaže filmas tiesiog prasmenga kaip į smegduobę.

Visgi filmą žiūrėjau dėl puikaus britų aktoriaus Michael Fassbender, kurį jau regėjau ir „Hamlete“, ir visiškai netikėtuose amplua. Tai unikalios energetikos aktorius, tačiau šis jo vaidmuo vidutiniškas ir ne itin išsiskiriantis iš jo kur kas geresnių vaidmenų gausos. Atmosferinis filmas, sakyčiau, labiau skirtas laisvai praleisti laiką, nieko nebenustebins užkietėjusius kino maniakus.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Rihanna - "Kiss it Better" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Šįkart noriu pasidalyti iš tikriausiai geriausio Rihannos kiek eksperimentinio nei paprastai ir gerokai nutolusio nuo pop mados pasaulio albumo „ANTI“ daina „Kiss it better“. 2006 metais pasirodęs albumas ir kartu šioji daina – viena iš priežasčių iš tikrųjų pamėgti Rihannos atliekamą muziką. Visas albumas pulsuoja kažkokia nepaaiškinama magija, kurioje ir devinto dešimtmečio skambesiai persipina su šiuolaikine raiška, dainų tekstai hipnotizuojantys, o šioji daina tik patvirtina viso albumo bendras tendencijas.

Nors daina amerikiečių Billboard tepasiekė viso labo 62 vietą, o pardavusi vien Amerikoje per milijoną singlų ir tapo platininiu kūriniu. Daina taip pat gavo aukščiausią įvertinimą – „Grammy“ už R and B geriausią dainą. Kūrinys itin populiarus buvo Belgijoje, kur jis pasiekė pirmąją klausymosi poziciją. Muzikos kritikai dainą apibūdino kaip „hipnotizuojančią abstrakčią kelionę po įsivaizduojamas erdves“. Negalėčiau nesutikti, todėl šiandien dalinuosi šiuo kūriniu:

Žodžiai / Lyrics

"Kiss It Better"

Kiss it, kiss it better, baby
Kiss it, kiss it better, baby

Been waiting on that sunshine
Boy, I think I need that back
Can't do it like that
No one else gon' get it like that
So why argue? You yell, but you take me back
Who cares when it feels like crack?
Boy you know that you always do it right
Man, fuck your pride, just take it on back, boy
Take it on back boy, take it back all night
Just take it on back, take it on back
Mmm, do what you gotta do, keep me up all night
Hurting vibe, man, and it hurts inside when I look you in your eye

[Chorus:]
What are you willing to do?
Oh, tell me what you're willing to do?
Kiss it, kiss it better, baby
Oh, what are you willing to do?
Oh, tell me what you're willing to do?
Kiss it, kiss it better, baby

Been waiting on that sunshine
Boy, I think I need that back
Can't do it like that
No one else gonna get it like that
So why are you, you here? Here to take me back?
Who cares when it feels like crack?
Boy, you know that you always do it right
Man, fuck your pride, just take it on back, boy
Take it on back boy, take it back all night
Just take it on back, take it on back
Mmm, do what you gotta do, keep me up all night
Hurting vibe, man, and it hurts inside when I look you in your eye

[Chorus:]
What are you willing to do?
Oh, tell me what you're willing to do?
Kiss it, kiss it better, baby
Oh, what are you willing to do?
Oh, tell me what you're willing to do?
Kiss it, kiss it better, baby

I've been waiting up all night
Baby, tell me what's wrong
Gonna make it right
Make it all night long
I've been waiting up all night
Baby, tell me what's wrong
Go on and make it right
Make it all night long
Man, fuck your pride, just take it on back
Just take it on back bae, take it back all night
Just take it on back, take it on back
Mmm, do what you gotta do, keep me up all night
Hurting vibe, and it hurts inside when I look you in your eye

[Chorus:]
What are you willing to do?
Oh, tell me what you're willing to do?
Kiss it, kiss it better, baby
Oh, what are you willing to do?
Oh, tell me what you're willing to do?
Kiss it, kiss it better, baby
What are you willing to do?
Oh, tell me what you're willing to do?
Kiss it, kiss it better, baby
Oh, what are you willing to do?
Oh (tell me, baby), tell me what you're willing to do?
Kiss it, kiss it better, baby
Kiss it, kiss it better, baby
Kiss it, kiss it better, baby

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2018: balsavimo lentelė, rezultatai, įspūdžiai ir komentarai

Sveiki,

Gal kitais metais pasiseks... O gal ir ne. Kol verda aistros ir komentarai apie Lisabonoje įvykusią šiųmetę „Euroviziją“, nutariau tradiciškai ir pats brūkštelti keletą komentarų.

Kaip ir kasmet – alus, užkandžiai, skani pjaustyta dešra, svogūnėlis ir „Eurovizija“. Taip, kaip ir daugelis lietuvių žiūri šį konkursą, iš kurių daugelis yra keikęs, nusivylęs ir sakęs, kad daugiau tai jau tikrai tos nesąmonės nežiūrėsiąs, bet... Kaip kitaip. Praeina apmaudas ir vėl.

Gausybė komentarų ir užsienio palaikymas Ievos Zasimauskaitės pasirodymui išties stebino ir jau tikėjomės, kad pateksime į auksinį trejetuką. Tą lyg ir garantavo net Lietuvoje gyvenanti kažkokia aiškiaregė, bet taip, žinoma, nenutiko ir belieka tik Užkuraitiškai pridurti: tai gal kitais metais pasiseks... Nors apie nesėkmę ir nereikia kalbėti, nes mes pasirodėme puikiai, esame dvylikti, prieš kokius dešimt metų vien apie tokias pozicijas tik pasvajodavome, niekaip neperkopdami į finalą.

Mūsų Ievutė viską padarė gerai ir man netgi sudainuota, regis, geriau nei pusfinalyje, bet kiek apmaudu, kad nepasisekė su pasirodymo vieta. Niekada nėra gerai dainuoti renginio pirmojoje pusėje, o ypač tarp lyrinių dainų – Ispanija, Austrija. Aišku, kad ir mūsų daina sumenksta, pasidaro monotoniška. Labai  nedėkinga, kad šitaip išėjo, nes praktiškai tai nulėmė, jog nepatekome į dešimtuką, nes ašarų ir nuoširdžių pasirodymų tikrai netrūko – Airija, Vokietija, Prancūzija... Ir tik Slovėnijos pradžioje įmestas pasirodymas iš esmės išsiryškino ir jis tikrai įsiminė labiau, nei visa eilė lyrinių greta einančių dainų. Nepaisant visko, Ieva šaunuolė.

Kalbant apie konkurso nugalėtoją Nettą iš Izraelio, man daina nepatiko – pikta, feministinio skonio dainuška, kurią mėgsta masės. Žavesio kūrinyje labai mažai, bet, matyt, dabar Europai to ir reikia, o mes... Gal kitais metais pasiseks?

Didžiosios Britanijos atstovei atimtas mikrofonas tik dar labiau pasitarnavo jai ir dainą ji tikrai sudainavo efektingai, tačiau incidentas aukštos vietos laimėti nepadėjo, nes kontingentas potilizuotas ir tikriausiai daug kas nebalsavo vien dėl pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Geriausiai pavyko Vokietijai – ji užėmė aukštą vietą, Prancūzai su įspūdingu judesiuku į priekį tiesiančiais delniukais liko Ievutės užnugaryje. Ispanija ir vėl liko gale, nuoširdumas ne ta korta šiemet, bet sėkmingų kortų šioji šalis ir neturi, ką besiųstų, nusivylimas, bet visgi patys ispanai labai mėgsta Euroviziją.

Švedija – aukščiausios muzikos kalvė ir čia jos niekas neaplenks niekada. Ji kuria išties pačią populiariausią muziką, kuri tinka klausytojams ir už Atlanto. Šiųmečių pasirodymas ir daina išties geri. Labai patiko Austrijos daina – ji liko prizinėje trečioje vietoje, tačiau turiu priekaištų atlikėjui, nes pasižiūrėjus interviu, atrodo, nemalonus tipas (nieko čia rasistiško!). Per visą konkursą tikriausiai išskirčiau dar ir Kirpo atstovę, kuri pritrenkiančiai kaip sirena sušoko visą savo ugningą dainą. Buvo į ką žiūrėti, buvo ir ko paklausyti, manau, būčiau laimingas, jeigu ji būtų laimėjusi šį konkursą.

Štai atlikėjas iš Ukrainos turėjo sukelti euforiją – raudonas karstas, degantys laiptai, vampyras atlikėjas, bet „neveža“ nei daina, nei pasirodymas. Sukasi žiūrint į jį tik viena mintis: kiek paklojo pinigų šiam pasirodymui. Efektingoji estės suknelė-uraganas irgi nekabino. Jau man seniai aišku, kad nemėgstu klausytis operinių kūrinių ir jokie balsai ar technika čia nepadės, tiesiog norėjau, kad ji kuo greičiau nutiltų, štai į finalą nepatekusi latvė buvo beveik tobula, gaila, kad Europa neįvertino.

Bulgarijos SIA primenantis baltas perukas atrodė man nesuprantamas ir kaip šioji kompanija su nuobodžiu kūriniu pateko – neįsivaizduoju. Net paniūniuoti neįmanoma... Neįtikino ir nuobodus Suomijos pasirodymas apie monstrus, nors mergina šitiek stengėsi, bet efektai nuobodūs, toks pasirodymas gal prieš penkiolika metų būtų tikrai „suėjęs“, bet šiemet tiesiog norėjosi, kad ji ir liktų tik pusfinalyje. O mes... Gal kitais metais pasiseks? Rokeriai iš Vengrijos atrodė tokie agresyviai, tad netikėtai prisiminiau, kad reikia į tualetą išleisti alutį pasivaikščioti vamzdynais. Ne tokio roko esu mėgėjas.

Iš esmės Australijos daina man patiko, patiko žodžiai – tai yra aukštas amerikietiško stiliaus popsas, kurį mėgstu, bet iki pilnos laimės kažko pritrūko – ar dainoje, ar atlikėjoje, man jau pačiam nebeaišku, nes dar menu prieš kelerius metus Australijos atlikėją, kuri per plauką nelaimėjo prieš Džamalą, ir galiu pasakyti, kad anoji  daina išties labai patinka ir paklausau iki šiol.

Kilo ažiotažas dėl to, kad Kinija iškirpo Airijos pasirodymą, nes milijardinę valstybę tikriausiai sutrauktų į konvulsijas, nes kaipgi du vaikinai gali šokti romantiškai? Prisiminiau, jog ten vykdoma vieno vaiko politika ir Kinija sakiusi, kad gimstamumą reikia griežtai mažinti, o štai vienalyčių santykių nepripažįsta – kažkas čia ne taip... Kad ir kaip ten bebūtų, Kinija bus nubausta, o airio daina išties viena geresnių ir klausomų šiame konkurse.

Taip ir neaišku, kodėl man nepatiko čekų atstovas – ar dėl to, kad vaizdavosi itin savimi pasitikinčiu, ar dėl to, kad erzino ta netikra chuliganiško vaikėzo šypsena? Pernykštė trimitais ištransliuota rumunų daina „Mama“ man labiau patiko nei čekiškasis variantas. Kirkorovo paruoštas Moldovos pasirodymas iš esmės kaip koks Holivudinis filmas – įdomus, bet daina nekabina. Tikriausiai atlikėjas džiaugiasi, kai Rusijos atstovė paliko už borto, nes jau ilgą laiką jis nebekiša nagų prie šios šalies atstovų ir „pasiuogauja“ kaimyninių šalių sąskaitomis. Moldova ne išimtis.

Serbija – senoji Eurovizijos mokykla, dėl kurių visi kraustėsi iš proto prieš penkiolika metų, šiemet tie etniniai motyvai, pseudo sudvasinti ir vokališkai sodrūs nebeveikia, Europa šiuo atveju suvienodėjusi ir labiau žvelgia į modernų švedų skambesį nei į etninį savitumą.

Danų vikingai atrodė tik efektingai, nes pati daina nei skambėjo gerai, nei norėjosi jos klausytis. Šiuo atveju suveikė tik etninis įvaizdis, bet ne muzika, sakyčiau. Italija... Palaukit, ji aukščiau už Lietuvą, nors griūk, neprisimenu, kas dainavo. Rybaką tai prisiminsime dar ilgai, tačiau šiemet ne jo korta ir ne jo daina, nors daina jam pačiam tinka ir patinka, bet naudoti tą patį įvaizdį – smuiką su nutrūkusia styga yra ne tai, ką norėtų Europa matyti ant pjedės stalo. Visgi charizmos jis turi ir turės iki mirties, bet nemanau, kad kada dar laimės jis Euroviziją. Nebent kažkas nutiks Europai... tfu, tfu, tfu...

Kitus apsirodymus labai tingiu komentuoti, nes jie paprasčiausiai man neįsiminė, dainų jų nesiklausyčiau savo malonumui ir tiesiog tingu kažką giliau reflektuoti. Lyginant su praėjusios Eurovizijos kūriniais, šioje katastrofiškai mažai kūrinių, kuriuos šiaip klausyčiausi savo malonumui: Austrija, Airija, Kipras, Švedija, na, gal dar Vokietija. Bet... Gal kitais metais pasiseks labiau? Che, che...

Jūsų Maištinga Siela