Knyga: Elizabeth H. Winthrop "Paskutinė malonė"

Elizabeth H. Winthrop. „Paskutinė malonė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 264 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai daug kas paskutiniuoju metu rekomendavo amerikiečių rašytojos Elizabeth H. Winthrop (g. 1979) romaną Paskutinė malonė (angl. The Mercy Seat), tad nutariau šiek tiek nukrypti nuo suplanuotų skaitinių ir perskaityti kažko lengvesnio. Knygoje pasakojama istorija maždaug apie JAV penktąjį dešimtmečio pradžią, likus daugiau nei dešimčiai metų iki Martino Liuterio Kingo Pilietinės teisės akto pasirašymo, kuris garantavo juodaodžiams lygias teises. Iki tol juodaodžiai JAV-ose buvo laikomi antrarūšiais žmonėmis; juos engdavo, persekiodavo ir, žinoma, kur kas paprasčiau juos būdavo padaryti atpirkimo ožiais.

Paskutinėje malonėje pasakojama apie jaunuolį Vilį, kuris laukia egzekucijos kalėjimo kameroje. Jo paskutinės valandos, pokalbiai ir vakarienė labai gerai atpažįstami iš tokių slogių filmų kaip Žalioji mylia, Deganti Misisipė ar Monstrų puota. Nesunkiai galima šios knygos turinį paversti dar vienu panašiu filmu. Ganėtinai lengvu stiliumi autorė perpasakoja biblinė žmogaus apsivalymo, atgailavimo, atleidimo ir priešingai – kančios, smerkimo, abejojimo istorijas. Daugelis mano ankstėliau skaitytų knygų pasižymėjo giliomis įžvalgomis, sodriu ir daugiasluoskniu pasakojimu, o štai Paskutinėje malonėje protagonistas fokusuojasi istoriją papasakoti per veiksmą.

Knygoje mažai rasite vidinės veikėjų charakteristikos, kadangi pasakotojas akcentuoja veikėjų judesį, dažnai veikėjai reikšmingą emocinio sprogimo momentą nutyla, todėl knygoje pilna iškalbingų elipsių, retorinių nutylėjimų, kurie kuria bendrą istorijos rimtį ir slogumą. Gana marga knygos struktūra. Autorė, atsisakiusi vientisinio chronologinio pasakojimo, imasi istoriją durstyti iš skirtingų veikėjų perspektyvų ir žiūros taškų. Sakyčiau, toji knygos kompozicija yra viena iš stipriausių šios knygos privalumų, kadangi sukuria dinamišką pasakojimo mozaiką.

Beskaitydamas prisiminiau Žano Polio Sartro prozos rinkinį Siena, kuriame pasakojama mirtininko istorija. Autorius kruopščiai nupasakoja visus pagrindinio veikėjo virptelėjimus ir visą tą mirties baimės svaigulį, o štai E. H. Winthrop kur kas svarbiau „išeiti į viešumą“ t. y. atskleisti nuteisto mirti žmogaus fakto poveikį socialinei bendruomenei. Kai mirtis tokia racionali, tokia apčiuopiama ir pamatuojama netgi laikrodžio sekundėmis, visi gyvena savo tylų susidūrimą su laikino gyvenimo faktu – tiek prokuroras Polis, tiek jo sūnus Geibas, tiek nuo alkoholio bėgantis kunigas Haniganas, tiek kiti knygos personažai.

Veikėjų gausa ir lakoniški skyriai sukuria mažo miestelio įspūdį, jog visi yra suverti ant vieno likimo siūlo. Atrodo, kad centrinė romano problematika bus baltaodžių ir juodaodžių nelygybė ir rasizmas, bet netrukus tampa aišku, kad kur kas svarbiau tampa filosofiškoji kiek visus veikėjus traumuojanti gyvenimo pažeidžiamumo problema. Aišku, kontekste labai svarbi ir teisinė to meto JAV sistema, gana neanalizuojant ir neperkraunant grožinio teksto teisiniais terminais atskleidžiami vietos teisėsaugos interesai, manipuliacija bei grasinimai.

Frankas asilėne gabena savo sūnui antkapio granitą, savitą netekties kryžių. Tėvo ir vaiko santykiai romane išplėtojami ir tarp Deilo ir Oros, kurie, išleidę sūnų Tobį į karinę tarnystę, jo netenka. Atrodo, kad skausmas ir vaikų netektis yra kur kas sakralesnis potyris už ramią gyvenimo tėkmę, nes skausmas apvalo visuomenines taisykles ir neracionalius įstatymus bei padeda solidarizuotis, nepriklausomai nuo rasės. Štai kodėl rasistas Deilas padeda juodaodžiui Frankui nuvykti į miestelį, kur bus įvykdyta egzekucija. Skaitant kilo keista mintis: na, kodėl žmonės tokie kvaili, kad jiems reikia šitiek skausmo ir netekčių, kad jie galiausiai galėtų vienas kitam padėti? Negi kančia, o ne laimė yra toji išlyginamoji šios pamokančios istorijos dalis, kuri dėsningai veikia ir realiame gyvenime?

Elizabeth H. Winthrop

Grįžtant prie teksto raiškos, tekstas slyste slysta ir tirpte tirpsta tarsi jis būtų ne grožinis tekstas, bet veikiau filmo scenarijus. Autorė visa tai išdėlioja be galo kinematografiškai, kad net atrodo, jog nieko čia keisti ir nebereikia: scenos komponuojamos lakoniškai, perteikiant kiekvienoje iš jų kokią nors veikėjo esminį vidinį krūptelėjimą dėl paties žudymo ir mirties fakto. „Girdi, kaip nuo stalo atstumia kėdę ir į kriauklę pastato kavos puodelį, po akimirkos pajunta jo delną ant peties. Ji paliečia jo ranką – tik trumpai, ir šios nebelieka (p. 173).“ Tokių itin miniatiūrinių veiksmų aprašymai neatrodo itin meniški ar labai įtikinami, veikiau primena filmų scenarijaus remarkas, kurios fokusuoja vidinį veikėjų dažnį, tačiau tai tikriausiai skonio reikalas – kai kam labai patinka toks robotiškas veiksmų perteikimas, kuris, sakyčiau, labiau būdingas populiariosios, lengvosios literatūros raiškai.

Romane esama ir gerų literatūrinių pasažų, kurie leidžia pasimėgauti rašymo technika (kas man iš esmės yra labai svarbu geroje knygoje), pavyzdžiui, vidinius veikėjų mintelėjimus, kaip antai Nelės, kai ši sustingusi žiūri į ligos suparalyžiuotą uošvienę: „Žvelgia į savo uošvienės profilį, gražų, nuožulnų nosies kaulą, plačią kaktą, giliai įdubusias atmerktas akis. Spėlioja, kodėl ji nemiega, kiek valandų per naktį moteris praleidžia nemiegodama vienui viena, įkalinta savo nusiaubtame kūne. Ji tikisi, kad šiąnakt yra kitaip nei visada, galbūt, pagalvoja, motina supranta daugiau, nei jiems atrodo. Galbūt ji nemiega dėl tos pačios priežasties kaip ir Nelė (p. 239).“

Yra gausybė grožinės literatūros knygų, kurios šokiruoja savo nusikaltimų aprašymais, stebina žiaurumu ir detektyvų analitiniu mąstymu bandant atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą. Tačiau tokia knyga kaip Paskutinį malonė iš tikrųjų leidžia pažvelgti kiek kitaip – mes patys teisiškai įtvirtiname moralinius nusikaltimus; taip įstatymus besąlygiškai priimame, kad nelinkstame net jais abejoti. Jeigu daugiau nei prieš 60 metų dar teisiškai galėjome pasodinti žmogų į elektros kėdę, kiek šiandien mes turime tokių nesąmoningų įstatymų, kurie atrodo „normalūs“? Teisiškai gal ir pamatuota, bet tikrai ne širdimi, pavyzdžiui, kai žmogus sulaikytas su kanapėmis sėdi į tą patį kalėjimą su žmogžudžiais. Jį tai traumuoja visam laikui.

Argi mes vis dar gyvenime teisingoje santvarkoje, kur kiekvienas iš mūsų vaizduojasi apsaugotas įstatymais ir naiviai save įtikiname, kad prasikaltęs žmogus, gavęs bausmę, iš tikrųjų keičiasi, užuot gavęs realią pagalbą ir reabilitaciją? Ar tikrai tikime, kad 10 metų kalėjimo sienų jį pakeis? Ar tik mes atsitversime save ta saugumo iliuzija? Žmogus per tuos 10 metų dar labiau sužvėrėja, jis būna brutalumo aptvare ir nesitikėkime, kad išėjęs į laisvę jis pradės nuostabų naują gyvenimą, nes... pasimokė. Jo gyvenimas sugriautas ne nusikaltimo, o bendruomenės, kuri turėjo jam padėti iš tikrųjų sunaikino jo paskutinį šansą. Nekalbu apie pavienius maniakus ir turinčius psichinį sutrikimą žmones.

Visgi knygą vertinu dvejopai. Vienaip ji atrodo iš techninės pusės, ji „prieinama“ visiems skaitytojams, ji lengva, ji netgi paskaitoma paaugliams ir tai kai kada tik privalumas. Iš kitos pusės romanas vienalytis, turintis savo poziciją – kūrinys, kuris neprovokuoja, tik konstatuoja. Čia mažai paliekama vietos interpretacijoms ar skaitytojo sielos kelionei po beletristines periferijas. Pasakysiu taip: tai konkreti knyga, kurioje pavaizduota istoriniame kontekste dėl valdžios galios išsigimęs ir iš esmės neteisingas visuomenės normų laikymasis, kuris grumiasi su fundamentaliąja nerašyta žmogaus prigimtimi ir šviesiais bibliniais moralės bei žmogiškumo aspektais.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieną kartą Anatolijoje" / "Bir Zamanlar Anadolu'da" / "Once Upon a Time in Anatolia"

Sveiki,

Tai jau mano penktasis žiūrėtas genialaus turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylan filmas ir kaskart jau jaučiuosi sugrįžęs į tam tikrą savitos režisūros kuriamą pasaulį. Šįkart filmas „Vieną kartą Anatolijoje“ (turk. Bir Zamanlar Anadolu‘da) (2011), kuris buvo rodomas „Kino pavasaryje“. Šiemet pristatytas naujausias režisieriaus darbas „Laukinė kriaušė“ iš tikrųjų tapo vienu labiausiai įsimenamu filmu šiais metais. Kaip dažnai būna, kad vedami to ilgesio patirti ir vėl kažką panašaus, imame kapstytis po autoriaus kūrybą ir... neretai vis ką nors panašaus randame.

Filmas trunkantis pustrečios valandos, todėl jam ruošiausi net keletą mėnesių, nes ilgą laiką nesinorėjo nieko itin filosofiško ir slogaus, kuo iš esmės ir pasižymi šis režisierius. „Vieną kartą Anatolijoje“ pasakojama apie nužudyto ir užkasto žmogaus palaikų paiešką kažkur laukuose. Didžioji filmo dalis susideda iš naktinės paieškos, kada pareigūnai kartu su daktaru ir nusikaltėliais, kurie nelabai prisimena, kur užkasė lavoną, trankosi po kalvotas dykynes ir bando surasti nusikaltimo vietą. Iš pradžių, kaip ir neretai būna šio režisieriaus filmuose, daug plepama apie kasdienius dalykus – apie maistą, apie santykius, žmonas ir vyrus, vaikus, pomėgius ir dirbama šalia ties kažko didingo. Žiūrovui ne iškart aišku, ko trys mašinos trankosi po laukus, bet netrukus iš pokalbių nuotrupų ima dėliotis aiškus nusikaltimo vaizdinys.

Tokiam filmui reikia pasiruošti, nes jis sukaltas ne pagal pramoginio filmo principus. Tai dviejų dienų tyrimas, kuris „įvilktas“ ne į šokiruojančius nuotykius, bet į kasdienybės tempą. Daug plepama ir kalbama, tačiau tos tik pažiūros tuščios kalbos ima ir kažkaip taikliai charakterizuoja pagrindinius veikėjus, jų skaudžias patirtis. Pavyzdžiui, kai daktaras kalbasi su viršininku apie tariamai savo mirtį išpranašavusios ir ką tik pagimdžiusios moters istoriją. Taip meistriškai sumazgytas pokalbis ir tiesos atskleidimas kiek gal ir ištęstas, toks skaudžiai šekspyriškas, bet kartu nepatikėti tų kadrų genialumu neįmanoma. Viskas taip paprastai nepaprasta. O toji galingoji biblijinė kone misterinė scena, kada kaimo seniūno dukra Kamila atneša arbatos ir nepriklausomai ar tu pareigūnas, ar nusikaltėlis, ji vienodai juos pavaišina gerumu ir nekaltumu... Tokių biblijinių motyvų esama ir daugiau, pavyzdžiui, akmenų mėtymas į nusikaltėlį, kuris jaučia didžiulę kaltę ir taip vietomis perteikiama susakralintai, magiškai. Jaučiama gyva A. Tarkovskio kino įtaka, troškimas apčiuopti kur kas daugiau už realybės matmenį ir tai kuo puikiausiai veikiama per simbolius ir metaforas.

„Vieną kartą Anatolijoje“ gurmaniškos prabos kino juosta, kuri suka lėtai meditacinio pobūdžio ir filosofišką pasakojimą, kuriame išryškėja žmogiškumo faktoriai: ką reiškia būti taip arti nuodėmių pasaulio ir nepaklysti tamsoje. Paskutinė skrodimo scena išties emociškai paveiki – atveriama kankinio krūtinės ląsta, tačiau nuolat rodomas daktaro veidas, kuris labiau tiria pro lango slenkančio vaiko ir našlės judesius nei pačius organus. Daktaras taip giliai ir skaudžiai mąsto apie šeimos pažeidžiamumą (nes pats buvo išsiskyręs ir sakosi niekada nenorėjo vaikų), tačiau jis regi visai kitą pavyzdį ir žiūrovui atrodo, kad jis kažin kaip gailisi, skaudžiai gailisi, jog biologiškai nepratęsė to kažin kokio sopulingo pasaulio, kuriame žmogus žmogų gali nužudyti dėl tam tikrų ir tik jam suprantamų priežasčių.

Labai subtilus filmas. Jeigu „Laukinė kriaušė“ labiau fokusavosi į aiškias tėvo ir sūnaus charakteristikas, vidines ir išorines kartų priešpriešas, tai šis filmas man pasirodė kur kas tylesnis, subtilesnis, nes daugelis dalykų tiesiog verbališkai neištransliuota ir juos, kaip ir filme „Žiemos miegas“, palieka pačių žiūrovui savivokai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna - Ciao Bella [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Magiško skambesio Madonnos daina „Ciao Bella“ yra itališko liaudiškos dainos „Bella Ciao“ savotiškas perdirbinys. Panaudodama tam tikrus šios garsiosios dainos, kurią dainuoja daugelis pietinių Europos šalių sava kalba, ji sukuria savą personalizuotą šios dainos versiją, pritaikydama liaudies dainos fragmentus.

Daina pulsuoja dvasingumu ir lengvumu, kurį sukuria anglų kalbos ir afrikietiškų garsų, primenančių sakralią maldą, o visa tai sujungiama lengvais klubinės muzikos ritmais. Magiškas garso takelis lyg ir turėtų būti hitas, tačiau jis net neįėjo į pagrindinį „Madame X“ albumo versiją ir tapo kaip papildomu garso takeliu viename iš deluxe albumo versijų. Kviečiu patiems pasiklausyti ir įvertinti.

Žodžiai / Lyrics

Madonna – Ciao Bella

Sometimes

Sometimes I despair
Sometimes I have hope
Sometimes I don't know
Sometimes I feel pushed

Bella, ciao

Have you ever been to the land where you can find yourself?
Have you ever been to a place where you can rest yourself?
All the noise just disappears, rain will wash away the sadness
All our lives we work in vain, for a little touch of grace

Bella, ciao

Sometimes I despair
Sometimes I have hope
Sometimes I don't know
Sometimes I feel happy

Bella, ciao

Sometimes I feel happy

Bella, ciao

Have you ever been to the land where you can find yourself?
Have you ever been to a place where you can rest yourself?
All the noise just disappears, rain will wash away the sadness
All our lives we work in vain, for a little touch of grace

Bella, ciao.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Martinas Liuteris Kingas pasirašė Pilietinių teisių aktą

Sveiki,

1964 metų liepos 2 dieną JAV-ose įvyko itin reikšmingas įvykis, pakeitęs JAV kaip demokratinės šalies veidą. Juodaodžių teisių judėjimas pasiekė pergalę prieš rasizmą ir diskriminaciją, kai juodaodžių politinis lyderis Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis (Martin Luther King Jr.) su tuometiniu JAV prezidentu Lindonu B. Džonsonu pasirašė Pilietinių teisių aktą, kuris užtikrino lygybę tarp visų JAV piliečių, nepriklausomai ne tik nuo rasės, bet ir lyties, religinių įsitikinimų ir t. t.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Koletė" / "Colette"

Sveiki,

Režisierius Wash Westmoreland ilgą laiką su ilgalaikiu savo partneriu Richard Glatzer kūrė kiną, tačiau 2015 metais po itin sėkmingo „Oskaru“ įvertinto filmo „Vis dar Elis“ (2014) režisierius mirė. Tai pirmasis Walsho darbas po partnerio mirties ir jis vis dar laiko aukštai iškeltą kartelę. Šįkart jis kuria istoriją apie realiai Prancūzijoje gyvenusią rašytoją „Koletė“ (angl. Colette), kuri buvo nominuota literatūriniam Nobeliui. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta Keira Knightley – tikriausiai geresnės kostiuminių dramų veteranės nerastume, nes jai šios rogės kaip antrieji namai dar nuo „Puikybė ir prietarai“, „Hercogienės“ bei „Anos Kareninos“ laikų.

Nors pati istorija turi LGBT indeksą, tačiau ji veikiau apie moters būvimą vyro šešėlyje. Ambicingo ir išlepinto vyro žmona Koletė rašo jo vardu puikius ir madingus to meto romanus ir šitaip šeima vargais ne galais išbrenda iš skolų, tačiau švaistūnas vyras, tvarkantis šeimos finansus, skatikų neskaičiuoja. Ne vieną dešimtį metų pragyvenusi su vyru, Koletė šalia turi meilužių moterų ir su jomis jaučiasi kur kas laimingesnė nei su vyru. Iš esmės šioji santuoka nėra jokia tragedija, abu sutuoktiniai žino apie vienas kito aistras ir tai toleruoja. Tokių porelių iš panašaus laikotarpio regime tikrai ne vieną panašiuose pasakojimuose.

Išties seniai bemačiau tokio tipažo kostiuminę drama, kažkaip anksčiau jų lyg ir kurdavo daugiau (o gal mano paties pasirinkimai tapo kitokie), tad buvau pasiilgęs panašių istorijų. Kitą vertus, kad ir kaip „Koletė“ kaip filmas beatrodytų geras, jis iš esmės itin tvarkingas, scenos ir kompozicija, kameros darbas ir visa kita atlikta pagal tam tikrus nuspėjamus dėsnius, dėl ko prarandamas režisūrinis individualumas. Pasigedau ir šiaip kitokios interpretacijos, dabar žiūrint juostą neapleido jausmas, kad jo pagrindinė užduotis atskleisti Koletę kaip tam tikrą neteisingumo užguitą moterį, o visi jos seksualiniai nuotykiai tėra tik pagardas, dėl ko bus įdomiau žiūrėti. Čia prisiminiau prieš kelerius metus matytą prancūzų filmą apie panašų laikotarpį „Šokėja“ (2016), kuriame irgi moteris mylinti moteris siekia savų tikslų meno sferoje ir tai kažkodėl suveikė, kadangi filme pasireiškia tam tikras režisūrinis nesumeluotas unikalumas, o „Koletėje“ to pasigedau. Bet nepaisant šabloniškumo, manau, filmas iš esmės yra vidutiniškai geras.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Įvyko Mūšis prie Boinės

Sveiki,

Šią liepos 1-osios dieną 1690 metais įvyko garsus mūšis prie Boinės, kuriame susigrūmė du Anglijos monarchai. Katalikiškų pažiūrų Jokūbas II ir protestantiškasis Viljamas III Oranietis. Visa priešistorė buvo tokia, kad Anglija buvo iš esmės protestantiška, o nuolat kenčianti Airija katalikiška. Jokūbas II ieškojo paramos Prancūzijoje ir Airijoje, kad galėtų nuversti Viljamą III ir į šalį įvesti „teisingą“ religiją, todėl jis Airijoje suburia jį palaikančių kariuomenę ir lemtingą dieną prie Boinės upės puola Viljamo kariuomenę, tačiau mūšį visgi pralaimi. Anglija ir toliau išlieka protestantiška, o pats Jokūbas II visą savo gyvenimą praleidžia tremtyje.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Įvyko Ilgųjų peilių naktis, Hitleris įsitvirtina Vokietijoje

Sveiki,

Birželio 30 dienos 1934 metais Vokietijoje didelę politinę įtaką turėjęs Hitleris suorganizuoja Ilgųjų peilių naktį, kurio metu išskerdžiama kiti kariuomenės galingieji. Matydamas, kad didžiausia kliūtis jam kaip absoliutui įsitvirtinti šalyje yra jo ilgametis draugas Ernstas Remas, jis surengia jam egzekuciją ir šitaip per vieną naktį nužudomi 85 penki žmonės tam, kad Hitleris galėtų toliau įsigalėti. Remas buvo vienas iš tų barjerų, kurie trukdė Hitleriui įsigalėti, jį pašalinus, Hitlerio niekas nebesustabdo...

Jūsų Maištinga Siela