Šios dienos daina: Donatas Motvydas ir Džordana Butkutė - 17 [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki,

Taip, galiausiai tai ir vėl nutiko, nes rašau apie Donatą Montvydą ir Džordaną Butkutę, tiksliau – apie jų duetu įrašytą kūrinį „17“, kuris paskutinę savaitę tikriausiai pas daugelį „rauna stogą“. Tiesą sakant, beveik negirdžiu ir nesiklausau šiuolaikinės lietuviškos muzikos, tačiau šią kažkaip išgirdau visai savaitės kaip „karštą naujieną“ ir kilstelėjau antakį. Vau, koks devinto dešimtmečio skambesys, muzika – tai kas iš tikrųjų šiuo metu skamba Holivude, už Atlanto, su tokiu skambesiu ir muzika dirba populiariausi užsienių šalių muzikos kūrėjai ir atlikėjai.

Sudėtinga su lietuviškais žodžiais, kartais atrodo, kad „17“ dainoje jau ant ribos ims ir pastrigs, tačiau duetas išvairuoja žodžius ir suteikia jiems atspalvį, skambesį ir melodingumą. Kai trisdešimtmečiams ir keturiasdešimtmečiams buvo po septyniolika, manau, kad visi daugiau ar mažiau girdėjo Džordaną. Jos pop lietuviškos muzikos kultas jau savaime yra nostalgija ir tinka šiai dainai.

Ką gi, dar negirdėjote? Siūlau pasiklausyti.

Žodžiai / lyrics

Donatas Motvydas ir Džordana Butkutė – 17

Minioje… Žmonių.

Tavo veidą iš toli regiu.

Patikėt. Sunku.

Pasikeitę stovime abu.

 

Susitikom netyčia, po tiek daug bemiegių naktų…

Kai jau rodos paleidom – ir vėl viskas atgija viduj.

 

Laikas bėga pamažu.

Aš ilgiuosi tų dienų.

Pasakyti man nedrąsu –

Aš tą patį tau jaučių.

 

Nieks nepasikeitę, viskas taip pat.

Lyg būtume tik vakar susipažinę.

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

 

Štai ir vėl – kartu.

Slepiam taip, kas mudviem taip brangu.

Negi tau svarbu – ką kiti galvoja apie mus?

 

Neliesk manęs įsikibus,

Nepaisant jokių kliūčių.

Nejaugi nenori –

Pabandyt nuo pradžių?

 

Kai jau rodos paleidom,

Ir vėl viskas atgijo viduj.

 

Laikas bėga pamažu.

Aš ilgiuosi tų dienų.

Pasakyti man nedrąsu –

Aš tą patį tau jaučių.

 

Nieks nepasikeitę, viskas taip pat.

Lyg būtume tik vakar susipažinę.

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

 

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

Aš jaučiuosi vėl.

 

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

 

Lyg būtų man septyniolika.

Tu gali nieko nesakyt, gali išeiti.

Aš jaučiuosi vėl…

 

Nieks nepasikeitę, viskas taip pat.

Lyg būtume tik vakar susipažinę.

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Aš jaučiuosi vėl.

 

Nieks nepasikeitę, viskas taip pat.

Lyg būtume tik vakar susipažinę.

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

 

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

Aš jaučiuosi vėl.

 

Matau. Tavo akys išduoda man,

Jei galėtume grįžt atgal.

Aš jaučiuosi vėl.

Lyg būtų man septyniolika.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neišskiriami" / "Charter"

 Sveiki, skaitytojai,

Dar viena naujiena iš šiaurietiško kino derliaus – švedų režisierės Amanda Kernell, žinoma už filmą „Samių kraujas“ (2016), Scanoramoje pristatomas naujausias jos darbas „Neišskiriami“ (šved. Charter) (2020). Istorija pasakoja sudėtingą motinos gyvenimą, kai po skyrybų jai ribojama susitikti su dviem vaikais – mažamečiu Simonu ir paaugle Elina. Galiausiai motina juos neteisėtai pagrobia ir slapta pabėga į Tenerifę...

Kol pas mus Lietuvoje aidi baisūs dalykai iš Skandinavijos apie vaikų teises, tarnybas ir iš šeimų atimamas atžalas ir susikuriame sau mitus, režisierė leidžia mums dirstelėti į griežtą švedų vaiko priežiūros ir auklėjimo kultūrą. Visgi čia svarbiausia nėra įstatymai, režisierei, kuri pati ir parašė scenarijų, rūpėjo atskleisti motinystės instinktą, veikiantį prieš įstatymus. Nevisai stabilios psichikos mama Alisa keliauja su vaikais ir išgyvena nuolatinę baimę, jog netrukus ją suseks policija, tačiau tuo pačiu ji bando iš naujo užsitarnauti paauglės dukters prielankumą, o tai yra be galo sunku. Ji, kaip motina, pastebi dukters išgyvenimus, bando suteikti pagalbą, tačiau pati yra įklimpusi bėdose iki kaklo...

Tiesą sakant, vienos yrančios šeimos santykių analizė šiame filme žiūrėjosi gana atsainiai. Iš filmo tikėjausi kur kas daugiau – provokacijos, aštrumo, netikėtumo, tačiau „Neišskiriami“ tepasiūlė tik tvarkingai įprasta kino kalba perteiktą vienkryptį siužetą. Aišku, įdomiausias filme lieka motinos portretas, juslingas ir perteiktas įtaigiai, tačiau, kai pabėgėliai atsiduria Tenerifėje, tiesą sakant, filmas tampa jau nuobodus. Sunkoka pasakyti priežastis, kodėl filmas nesujaudino, nors, atrodo, su juo viskas lyg ir gerai: jame ir jausmo, ir išgyvenimo... Tačiau visuminis vaizdinys be aštrumo,  trūksta tiesiog ambicijų. Va, Kino pavasaryje matyta skandinavų drama „Atsargiai – vaikai!“ buvo tikrai kažkas įtraukiančio, dėl ko pylė prakaitas, tačiau šioji drama tiesiog per saugi. Keruakiškai motinos su vaikais kelionei lemta žlugti, kaip jau aišku nuo pat filmo pradžios. Esminis klausimas po filmo lieka toks pats: kodėl motina turi tiek mažai galios būti tiesiog motina, o dirbtiniai įstatymai, kurie turėtų užtikrinti teisingumą, akivaizdžiai kartais pasitarnauja priešingoms jėgoms?

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.4

 Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Užsienio ir lietuvių rašytojai, knygos, literatūra

Filmas: "Undinė" / "Undine"

 Sveiki, skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau Scanoramos programoje pamatęs naujausią vokiečių režisieriaus Christian Petzold filmą „Undinė“ (vok. Undine) (2020). Paskutinysis jo matytas kafkiško pasakojimo stiliaus „Tranzitas“ padarė nemenką įspūdį. Autorius taip pat žinomas ir už labai gerai vertinamą filmą „Feniksas“, o visose dvejose juostose nusifilmavo jo pamėgtas aktorių duetas Paula Beer ir Franz Rogowski.

„Undinėje“ pasakojama mistifikuota romantinė drama apie moterį vardu Undinė, kuri besąlygiškai įsimylėjusi vyruką, kuriam prieš darbą iškelia ultimatumą, tačiau grįžusi po pusvalandžio jo neberanda, bet randa naują vyruką, kurį įsimyli ... sudužus akvariumui. Na, ir tada prasideda ilga myliu-noriu-negaliu istorija, kuri būdinga mažo ir skurdaus siužeto bei biudžeto istorijoms. Ką tik „iškepta“ porelė taip besąlygiškai vienas kitą myli, kad nebegali išbūti nė popietės atskirai, tačiau užtenka nusisukti ir jau atsiranda pavydo priepuoliai.

Man toji santykių drama absoliučiai nepatiko, net neįtikino. Kaip čia ką tik ašarojusi moteris jau kitą dienos pusę prilipusi prie kito vyruko. Maniakiškai nesveika ji, ar ką? Jeigu atsiduosite tokiai analizei, nieko iš šio filmo negausite, vien tik logines spragas, todėl filmą reikia priimti, sakyčiau, kaip sąlygišką istoriją apie moters meilės ir praradimų bei atradimų būsenas. Labai efektyviai sulipdyta Berlyno istorijos pasakojimo ir rekonstrukcijos istorija su pačios Undinės asmeninės laimės istorija – du viename, taip pat kamera „dirba“ su maketu ir realiuoju Berlynu, tam tikros vietos tampa Undinės sąmonės ir pasąmonės kelione maketu ir tuo pačiu po jos gyvenimo geografines vietas.

Jeigu ir yra stiprių dalykų šiame filme, tai akivaizdžiai du: mistifikuota pasakojimo maniera ir juslingai vaidmenis perteikęs aktorių duetas. Mistifikavimą režisieriui padeda sukurti Undinės vardas, siejamas su vandens stichija, ežeru, akvariumu, ten buvusia nardytojo statulėle, kurios kojele vienoje scenoje nulūžta, o mes jau žinome, kad tai nieko gero nežada. Atrodo, kad viskas gražu ir subtilu, bet, tiesą sakant, tie simboliai, vudu lėlių efektai nuobodoki, kine jau panaudoti ne vieną ir ne dešimtį kartų. Taip, filmas atmosferinis, čia galima pajusti berlynietiškos meilės svaigulį su kriminaliniu niuansu, tačiau visumoje nepakako man to mistinio svingavimo, norėjosi iš istorijos kai ko daugiau. Nes atėmus pasakojimo manierą, sakyčiau, filmas lieka plokščias kaip senas meilės serialas iš Lotynų Amerikos. „Tranzitas“, mano akimis, buvo nepalyginamai stipresnis ir įtaigesnis, nes ten buvo idėjinė provokacija, ko, sakyčiau, labiausiai trūko „Undinei“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "DAU. Nataša" / "дау. наташа" / "DAU. Natasha"

 

Sveiki, skaitytojai,

Vakar po šio seanso užmigti nebuvo lengva, nes buvau emocionaliai paveiktas rusų režisierių  Ilja Chržanovskij, Jekaterina Oertel filmo „DAU. Nataša“ (angl. DAU. Natasha) (2020), kuriam apibūdinti ir nusakyti vis dar ieškau tam tikrų žodžių. Deja, Scanoramoje šį filmą internetinėje kino salėje publikavo ir leido žiūrėti tik vieną parą su ribotais žmonių kiekiais. Man pasisekė, kad nusipirkau bilietą iš anksto, nors net nežinojau, ko tikėtis iš šio beveik pustrečios valandos filmo, nes galvoje sukosi tik iš antraščių išgriebta frazė „kontraversiškas“. Toks, tiesą sakant, filmas ir yra.

Režisierius šiam darbui paaukojo penkiolika metų kurdamas istoriją apie Sovietų Sąjungoje tarptautinių mokslininkų gyvenimą ir darbą. Iš viso „DAU“ kolekciją sudaro net 8 atskiri filmai, skirti tam tiktiems veikėjams, kurie „migruoja“ iš filmo į filmą, todėl visas projektas labiau primena serialo filmavimą. Labiausiai vertinama antroji „DAU“ dalis, skirta miesto bufetininkės Natašos gyvenimui.

Filmas nufilmuotas itin natūralistiškai, jame filmuojasi ir profesionalūs, ir neprofesionalūs aktoriai. Natašos vaidmenį atlikusi Natalia Bereznhnaya yra neprofesionali, tačiau kaip jai tiko šis vaidmuo! Sodrūs, emocingi ir ilgi kadrai, scenos, nužmoginimo sovietinė kultūra, sovietinis maistas, aplinka. O kokia įspūdinga toji Nataša! Seniai kine bemačiau tokią charizmą spinduliuojantį moters vaidmenį. Natašą galėtume pavadinti kale, kuri žiūri tik savo, dienos metu ji puiki bufetininkė, o vakare su Olga geria iki juodumos, viena kita nekęsdamos, pavydėdamos ir šmeiždamos iki muštynių, tačiau ateina nauja diena ir vėl viskas kartojasi iš naujo. Nataša trokšta begalinės laimės, ji myli vedusį Pašą, tačiau sugula su užsieniečiu, prisigėrusi kliedi apie laimę, kuri nepasiekiama... Tai primena Čechovo pjesių esminę problemą ir tipinį Čechovo pjesės žmogų, kuriam nelemta būti laimingam dėl tam tikrų priežasčių.

Galiausiai Nataša iškviečiama saugumiečio ir yra žiauriai tardoma! Seniai bemačiau tokio prikaustančio ir sukrečiančio sadistinio ir mazohistinio akto versiją, kai moteris išsiprievartauja su degtinės buteliu, o po kurio laiko kariasi savo tardytojui ant kaklo. Kokia Nataša turėtų būti beviltiškai vieniša, kad ji netgi ryžtasi flirtuoti su sadistu? Kur tos moters protas? Paskutinis pusvalandis išties atidengia moters vienatvę pačiais baisiausiais rakursais – Nataša ne tik nelaiminga, ji dėl meilės galėtų būti pačių žiauriausių ir baisiausių žmonių vergė, kad tik pajustų iš kito geidulį ir reikalingumo jausmą.

Nepaprastas filmas! Vienas geriausių šiame festivalyje, kur šiurpas eina pagaugais: vaidyba, scena, energetika, gyvumas, emocijos, Čechovo pasaulio vertybės, sovietinės tikrovės rūstybė ir... nepaprastas atvirumas. Aktoriai, tiesiogine to žodžio prasme, vienoje vietoje filmuojasi kaip pornografijoje – Nataša atvirai atlieka oralinį. Tai trikdo, šokiruoja ir veikia, nes po geležine uždanga, kur nė uodo neįžiūrėsi, šiame filme viskas atidengta iki kaulo ir kraujo. Neaprastas filmas, kuris dar ilgam išliks mano atmintyje ir emociniame lygmenyje. Gaila tik viena, kad taip mažai žmonių tegalėjo pamatyti šį filmą.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:6.4

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prakaituok! / "Sweat"

Sveiki, skaitytojai,

Lenkų kinas valdo! Kaskart eidamas į lenkų kiną, žinau, kad bus arba gerai, arba tik labai gerai. Šįkart tą lenkų filmą, pavadinimu „Prakaituok!“ (angl. Sweat) (2020), režisavo švedų režisierius Magnus von Horn – pastarojo filmas įtrauktas į Scanoramos pagrindinę programą iš serijos „privalai pamatyti“. Istorija pasakoja apie jauną internetinę žvaigždę Silviją, kuri yra sporto trenerė, turi 600 tūkstančių savo nuolatinių sekėjų, o jos kiekvienas veiksmas yra suplanuojamas ir publikuojamas tam, kad patiktų žmonėms, užsakovams ir leistų pašaliniams nuolat žavėtis. Neslėpsiu, tai iš tikrųjų primena gryną ir nuoširdžią prostituciją šiais populiariais influencerių laikais, atvirą savęs pardavinėjimą, kuriuo dar ir žavimasi.

Atsitinka taip, kad Silvija pasidalina viena graudžia, nelabai kitus įkvepiančia žinute apie savo vienatvę ir ji sulaukia tam tikro pasipriešinimo: kaip tokia sveika, populiari, aktyvi gali skųstis gyvenimu? Iš esmės filmas pasakoja apie dirbtinį žmogaus laimės projektavimą viešojoje erdvėje ir internete, kuris absoliučiai neatitinka realybės. Filme Silvijos vienatvę neišsemiama ir jeigu ne šuo Džeksonas, manytume, kad Silvija absoliučiai išprotėtų nuo pastangų būti tobula, matoma ir populiari be jokio žmogiškojo švelnaus palaikymo iš šalies.

Smagu, kad scenarijus nevaizdavo paties pigiausio varianto – pasikėlusios ir nesveikai nužmogėjusios nuo populiarumo divos, kuriai viskas vienodai. Kino kūrėjai užgriebė gyvąjį į pašalį nustumtą žmogų, pasislėpusį po dirbtinomis grimasomis, po šiuolaikinio linksmintojo klouno kauke. Nepaprastas lenkų aktorės Magdalenos Kolesnik vaidmuo – didelėmis žydromis akytėmis „išnešiojo“ visą filmą tą Silvijoa įtampą, skausmą ir vienatvę. Daugelyje scenų atrodo, kad dar truputis ir Silvija iš tikrųjų kris kniūbsčia nuo pervargimo, atrodo, kad ją darbas ir pastangos tuojau pribaigs. Tačiau režisieriui pavyko išlaikyti balansą tarp darbo ir dar esančio žmogiškumo. Mergina jaučia nepaprastą motinos panieką ir šaltumą, atrodo, kad ji nėra ir niekada nebuvo mamos mylima, ji bando užmegzti santykius su seksualiu sportišku vyruku, tačiau anas nori iš jos tik sekso. Incidentas su kieme esančiu jos persekiotoju galutinai parodo, kokia žmogiška yra Silvija ir kad jai absoliučiai netinka sužvaigždėjusios divos tapatybė...

Iš tikrųjų filmas labai geras ir vykęs. Daugelis, kurie svajoja apie milijonus peržiūrų savo YouTube kanale, manau, turėtų pažiūrėti šį filmą. O juk gyvenime dažnai būna taip, kad gaudami to, ko visada trokštame, mus tiesiog sunaikina iš vidaus. Populiarumas ir matomumas, gerbėjų sekimas Silvijai buvo tik psichologinis akumuliatorius, jog ji šiam pasaulyje yra mylima ir reikalinga, ko niekada negavo gyvendama su mama. Kompensuodami savo trūkumus populiarumu, apsivalgymu, alkoholiu ar kitais būdais, mes vis dar tikime, kad pasaulis vienaip ar kitaip iš išorės turi atliepti ir paliudyti, jog esame reikalingi. Labai patiko šis filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:6.8

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Dar po vieną" / "Druk" / "Another Round"

 

Sveiki,

Vienas garsiausių pasaulinio masto danų režisierių Thomas Vinterberg, manau, turi nemažą gerbėjų būrį ir Lietuvoje. „Toli nuo tolstančios minios“ (2015), „Komuna“ (2016), „Submarino“ (2010) bei man kol kas labiausiai patikęs provokuojantis ir nejaukus filmas „Medžioklė“ (2012) jau turi savo žiūrovų gretas, tad nenustebčiau, jeigu šiemet Scanoramoje žiūrimiausiu filmu taptų naujausias jo darbas „Dar po vieną“ (dan. Druk) (2020), kuriame pasakojama apie vieną opiausių žmonijos problemų – alkoholizmą. Filmą pažiūrėti, beveik neabejoju, pritrauks ir aktorius Mads Mikkelsen.

Istorija prasideda nuo prigesusios istorijos mokytojo kasdienybės. Mokytojo nori atsisakyti tėvai, nes šis negali įkvėpti mokinių ruoštis istorijos egzaminui, todėl jausdamasis atstumtas, nereikalingas ir be aistros, jis, švęsdamas draugo gimtadienį, galiausiai prisiliuobia tiek, kad kitą dieną nebesmagu gyventi apskritai. Keturi vienos mokyklos mokytojai draugai sugalvoja patikrinti praktiškai vieno mokslininko teoriją, kad jeigu žmogaus kraujyje bus pastovus 0,5 promilės alkoholis (toks neva būna kiekis ką tik gimusio kūdikio kraujyje), jis jausis užsidegęs, smalsus, entuziastingas, kūrybiškas. Vyrukai pradeda mokykloje slapta girtuokliauti ir, atrodo, teorija, iš tikrųjų veikia: pagerėja santykiai su mokiniais, su žmona ir vaikais, atrodo, vėl prasidėjo tikrasis džiugusis gyvenimas...

Energetiškai vartojant alkoholį žmogaus biolaukas suplonėja, todėl jis emociškai tampa labai pažeidžiamas, sunku išlaikyti vieną ritmą ir kiekį. Galiausiai esminiu lūžiu tampa, kai vyrukai nutaria laikytis maksimaliai šios gėrimo kultūros, bet tiesa tame, kad velnias gundo, o vyrukams tiesiog gyvenimas slysta iš rankų. Jie į darbą ateina labai girti, darosi tiesiog nepakeliamai gėda, kad tokie mokytojai, turintys galvą ant pečių, leidžiasi į tokius kvailus eksperimentus ir surizikuoja viskuo, kas gyvenime teikia užuovėją ir stabilumą. Kitą vertus, žiūrint tą baisų mokytojo darbą, kuris diena ir dienos primena karą su mokinių nuostatomis, atrodo, kad iš vyrukų išsunkia visą gyvenimo džiaugsmą. Kokia tada gyvenimo prasmė, jeigu reikia diena iš dienos tai kęsti? Alkoholis, galima sakyti, tebuvo tik vienas iš būdų išsimušti iš tos pilkos kasdienybės. Žinoma, galima diskutuoti, kiek morališkai buvo verta viską „sušikti“ ir ar negeriau būti pilku paniurėliu zombiu prieš skepticizmu apsistačiusius abiturientus?

Gerai sukonstruota istorija dvelkia profesionalumu, geras scenarijus vėl iškelia viešumon žmogaus vienišumo ir atskirties sprendimo galimybes. Gal iš tikrųjų žmonės taip daug geria, nes jie tiesiog negali pakelti tos baisios juos sunkiančios rutinos, kaltinimų, nuostatų ir vertinimų? Pamiršti realybę, to dažnais labai nori – aš pats ne išimtis – tad man suprantami visi tų vyrukų poelgiai. Filmas nors ir pamokantis, tačiau jis nebruka jokių sprendimo būdų, o filmo finele taip ir neaišku, ar mokytojų gyvenimas susitvarkė. Abitūros egzaminus išlaikę moksleiviai kartu su mokytojais krantinėje geria putojantį vyną ir tiesiog švenčia gyvenimą. Įspūdingas pabaigos šokis, kuriame nusifilmuoja Mads Mikkelsenas iš tikrųjų užduoda mįslę: ar artimojo netektis yra toji priežasties, įspėjamasis ženklas, nuo kurio mokytojai vėl grįš į kasdienybę iki eksperimento? Kol žiūrovas užduoda šį klausimą, mes regime begalinį džiaugsmą gyvenimu apkvaitus nuo promilių. Tik kas po to, kai šventė ir karnavalas anksčiau ar vėliau baigiasi? Ar bepajėgs žmonės surinkti save iš naujo?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:8.1

 

Nuoroda į Scanoramą Čia.

Jūsų Maištinga Siela