Geros knygos: J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant", Adam Johnson "Našlaičių prižiūrėtojo sūnus". Madeline Miller "Achilo giesmė"

 

Sveiki,

 

Daug kas manęs prašė, ar neparduočiau už gerą sumą šių knygų. Anuomet. Prieš metus, dvejus ar trejus. Keista, nes būtent Madeline Miller knygą „Achilo giesmė“ iš krepšelio ištraukiau už 1 eurą 60 centų, išleistą „Tyto albos“, kad tokia pigi, pasijutau buržujis ir pasidėjau dėl grožio, nes pamaniau, kad ateity tikrai pravers antikiniai motyvai. Patikėkit, pravers jau netrukus. Dabar ją iš naujo perleido „Baltos lankos“. Abi versijas turiu. Tikiuosi greitu metu perskaityti, nes „Kirkė“ labai patiko.

 

Adam Johnson „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ buvo laaaaaaabai šokiruojanti, įtaigi. Anuomet man padarė labai didelį įspūdį, kad net ne vienerius metus laukiau, kol kokia leidykla išleis naują jo kūrinį. Nežinau, kaip dabar būtų po tiek knygų vėl ją skaityti, tačiau man kelia nuostabą forumuose sklindančios nuomonės, kad knyga sunkiai įtraukianti, sunkiai skaitosi... Nežinau, gal žmonės nepratę prie kitokio žanro ir dokumentikos adaptacijos grožinei literatūrai? Apie Šiaurės Korėją niekada nieko nesužinojau daugiau ir giliau, nei iš šios puikios knygos. Būtinai griebkite!

 

Kita knyga yra mano kultinė. Lūžio knyga, nuo kurios prasideda kitos literatūros mano asmeninis matas. Ją kažkada literatūros paskaitose rekomendavo vienas dėstytojas, žymus rašytojas. Pamaniau, išbandysiu, nors sąraše prie privalomų nėra. J. M. Coetzee ir jo kultinis „Barbarų belaukiant“. Vėlgi turiu abu leidimus ir besąlygiškai rekomenduoju literatūroje pažengusiems arba ambicingai ieškantiems (kaip aš anuomet). Nežiūrėkite šiemet pasirodžiusios ekranizacijos! Pirmiau reikia knygą, o po to į J. Deppą žiūrėt. Manau, net ekranizacija vykusi, nes ją perteikti labai sudėtinga ir knyga tikrai paveikesnė, todėl ją pirmiau ir rekomenduoju. Puikus naujos leidybos viršelis. Šiaip Coetzee knygas leidžia „Sofoklio“ leidykla ir visas surijau, bet „Belaukiant barbarų“ tikriausiai labiausiai sukrėtusi savo literatūrinėmis sąsajomis su Kavafio tuo pačiu pavadinimu eilėraščiu ir filosofine gelme. Coetzee – amžiaus rašytojas!

 

Senos ir naujos knygos. O ką skaitėte jūs iš šių?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jean-Paul Dubois "Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai"

 Jean-Paul Dubois. „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 224.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Galiu drąsiai teigti, kad jeigu ne prestižinės literatūros premijos, didžioji dalis geros, arba bent jau įsimintinos literatūros nepasiektų ne tik manęs, bet ir užkietėjusių profesionalių literatūros kritikų. Premijos gali tapti ir grėbliais, ant kurių nuolat lipama, ir tuo pačiu malonus atradimas. Tai yra visgi loterija, o patys komisijos nariai dažnai sutinka, kad renka ne pačią geriausią knygą, o tokią, kuri būtų ir gera, ir taptų (pa)skaitomu bestseleriu – žodžiu, vis tiek rinkai. Nežinia, kaip su prancūzais. Pastarųjų metų prancūzų Goncourt‘ų laureatus lietuviškai leido Alma litera, tačiau taip jau susiklostė, kad 2019 metų Jonės Ramunytės verstą Jean-Paul Dubois (g. 1950) romaną Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai (pranc. Tous les hommes n'habitent pas le monde de la même façon) išleido Baltos lankos. Kiek teko skaityti kai kurių prancūzų atsiliepimus, šioji knyga gana drąsiai kritikuojama dėl jai suteiktos Goncourt‘ų premijos, nemažai skaitytojų manė esą vertesnių kūrinių. Kaip yra iš tikrųjų, pabandysiu keliais esminiais štrichais pasidalyti savo įspūdžiais.

 

Istorija pasakoja apie Polį, kuris atlieka bausmę Kanados kalėjime ir apmąsto savo gyvenimą. Sakyčiau, sartriška istorijos pradžia. Polis yra šios istorijos pasakotojas, kiek pagyvenęs vyrukas, pas kurį į kamerą ateina ne tik prisiminimai, bet kaip ir tiesiogiai įvardija – tėvas, žmona ir baltoji kalaitė. Visi jie mirę ir Poliui nieko nelikę, vien tik vienatvė, prisiminimai ir kiek bukas agresyviai kartais nusiteikęs kameros „draugas“. Polis pasakoja apie kasdienybę kalėjime ir tai tampa tam tikros dabarties užsklandėlės chronologiškam šeimos pasakojimui. Tėvas – danas, pastorius, o motina – prancūzė, Naujosios prancūzų kino bangos, o vėliau ir pornografinių filmų platintoja. Absoliučiai nesuderinamos asmenybės susitiko tam, kad atsirastų Polis.

 

Nemažą teksto dalį sudaro būtent Polio tėvų santykiai ir jų profesijų bei įsitikinimų nesuderinamumai, kurie iš esmės iliustruoja Europoje prasidėjusį atlaisvėjimą ir Seksualinę revoliuciją, kurią kritikavo religinė tikinčiųjų bendruomenė. Galiausiai Polio tėvas emigruoja į Kanadą, o po kurio laiko ten atsiduria ir sūnus. Iš pradžių jiedu gyvena prie asbesto kasyklų ir kvėpuoja tomis nuodingomis atplaišomis (toji vieta man primine J. Joyce Dubliniečių apsakymą Mirusieji). Visa ta baltosios rasės maišalynė atrodo knygoje kaip tikras receptas, suplakta Margarita, kad iš to išeitų ir problemos, ir konfliktas, ir kad Polio gyvenimas būtų įdomesnis skaitytojams. Tekstą paįvairina ir antroji istorijos dalis, kai Polis netiesiogiai veda airių ir indėnų kilmės lakūnę Vainoną. Atrodo, kad Polis tuoj kartos savo tėvo klaidas, bet pasakojimo tonas, kalbant apie Vaivoną, atsiranda toks saldus, kad net priminė meilės romanų pasažus, ryškus idealizavimas ir nė vieno kultūrinio tarpasmeninio konflikto, netgi dėl neoficialios indėniškos santuokos. Visgi būna (galbūt?) gyvenime ir tokių išimčių.

Jean-Paul Dubois

 

Iš esmės šios dvi kartų istorijos gana nuobodokos, kažkur jau skaityta, kažkur jau matyta, kai kur labiau išplėtota ir įdomiau, pavyzdžiui, Marianne Fredriksson romane Ana, Hana ir Johana. Autorius bando sukurti ypatingą priešpriešų pasaulį: tėvo ir motinos nenusisekęs gyvenimas, kuris paneigiamas sūnaus Polio ir Vainonos gyvenimu. Ar būtų šabloniškiau, jeigu viskas kartotųsi iš kartos į kartą? Nepaisant to, veikėjai pasirodo negyvi, kinematografiškai statiški, nudailinti pasakotojo tonacijos. Iš vienos pusės pateisinama, nes pasakoja ne autorius, o Polis, ir dažnai apie mums brangius žmones, ypač mirusius, esame linkę kiek pagražinti, tačiau tokia pasakojimo perspektyva nuobodoka, nors kai ką gali sužavėti tas švelnumas ir pagarba. Istoriją bandoma chuliganiškai prablaškyti įterpiant kalėjimo draugo realijas, žiurkes, prasidėjusį masinį kalinių viduriavimą ir t. t.

 

Įtarimas kyla ir dėl pasakojimo pasirinktos tonacijos, kuri knygoje ilgą laiką atrodo švelniai melancholiška, neatskleidžianti jokių įdomesnių Polio charakterio savybių. Jis puikus pasakotojas, o prieš savavalį daugiabučio „Egzelcioris“ apsukruolį nesugeba išspausti nė žodžio. Pasakojimą veda tik troškimas sužinoti, kodėl visgi Polis atsisako prisipažinti nekaltu ir dėl kokių motyvų jis padarė nusikaltimą. Kitaip sakant, autorius ilgą laiką modeliuoja šeimos sagą be intrigos, su klasikiniu pasakojimo ritmu, įterpdamas poetiškus metafizinius palyginimus, kurie, estetiškai, bent jau man, pasirodė gražūs, tačiau vietomis naivoki. Pavyzdžiui, labai nuvalkiota kolibrio pakabučio ir Vaivonos tikėjimo sąsaja, primenanti šešto dešimtmečio Holivudo romantinius filmus. Visa knyga, daugiau ar mažiau, man priminė seniau skaitytą amerikiečių autoriaus Philip Roth Kiekvienas žmogus (Vaga, 2019), kur ganėtinai išlavintu amerikietišku pasakojimo būdu perteikiamas visas žmogaus gyvenimas su jo tėvų meilės istorija.

 

Stipriausia knygos dalis – šmaikštus finalas. Galiausiai sužinome, dėl kokių aplinkybių Polis papuolė į kalėjimą. Polio darbas tiek prieš žmonos mirtį, tiek po jos man priminė tą sustabarėjusį absurdiškoje biurokratinėje terpėje besikamuojantį Kafkos Proceso pagrindinį veikėją, kuris negeba pasipriešinti biurokratijos vietinei valdžiai ir nuo to kenčia dėl savo pacifistinio ir humanistinio polinkio. Galiausiai Polis romano pabaigoje pateisina žmogaus žvėries, – kantraus, bet ne tiek, kad nebūtų įsiutintas, – lūkesčius ir romanas tampa tam tikra keršto puota, kurios laukia skaitytojas. Šitas valdžios ir pavaldaus asmens konfliktas yra gyviausia ir labiausiai pavykusi autoriaus perteikta personažo lūžio pagava, perteikta ir melancholiškai, ir su švelnia ironija. Vien dėl jos buvo verta skaityti, nes knygos finalas, bent jau man, pateisino kūrinio užmatytus lūkesčius: net ir šilčiausias, sąžiningiausias žmogus turi savo pažeminimo ribas, o skriaudikas – atpildą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baleto šokėjas" / "Dancer"

 Sveiki,

 

Ketverius metus atidėliojau šią kino juostą. Vienu metu buvau apie ją visai pamiršęs. Savo facebooke Steven Cantor dokumentinį filmą „Baleto šokėjas“ (angl. Dancer) (2016) anuomet rekomendavo rašytoja Danutė Kalinauskaitė per „Kino pavasarį“. Filmas pasakoja apie iš Ukrainos kilusį ir visame pasaulyje išgarsėjusį baleto šokėją Sergejų Poluniną. Apie jo staigius karjeros šuolius ir nuopuolius šis dokumentinis filmas.

 

Pusę filmo prasigraudinau, nes esu ir dažnai papuolu į tokias savęs atmetimo ir ieškojimo pinkles. Aš ir S. Puluninas – vienmečiai, tačiau būtų sunku sakyti, kad galėčiau tapatintis su jo biografinėmis detalėmis, tačiau tam tikri nuopuoliai, užsidarymas, spaudimas, savęs paieškos visada buvo suprantami, gal dėl to šitaip jautriai ir sužiūrėjau šį filmą. Labai mėgstu dokumentinius filmus apie menininkus, po jų visada jaučiuosi toks įkvėptas kažką daryti, nepaisant savo įsitikinimų, visada norisi „išsimušti“ iš vėžių, patirti, pertransformuoti save patį. Tokių dokumentinių filmų visada pasitaiko, jie asmeniškai mane supurto.

 

Šiame filme pasakojama, kaip S. Poluninas, kilęs iš mažo miesto Ukrainos pietuose, papuola į Karališkąją britų baleto mokyklą ir beregint tampa pačiu geriausiu. 19 metų jis pradeda atlikti solo pasirodymus, o tai, kaip suprantate, itin didelis pasiekimas balete. Tiesą sakant, baletu ne tiek domiuosi, bet filme aiškiai iš artisto draugų interviu ir mokyklos atstovybės suprasite, kokio aukšto ir neįtikėtino temperamento ši asmenybė. Be to, galėsite regėti jo šokius įvairiais gyvenimo ir mokymosi periodais. Aišku, filme lyg ir bandoma pritempti prie to, kad Poluninas turėjo blogo berniuko įvaizdį, tačiau sunku pasakyti, kas ten tokio blogo ir kas, aišku, nutylėta: alkoholis, narkotikai, kad pamirštų fizinį skausmą? 22 metų jis meta Londoną ir bando savęs ieškoti. Staiga atranda Rusiją, bet ir ten ilgai neužsibūna. Tai ilgos kelionės tarp skirtingų disciplininių baleto mokyklų. Galiausiai baleto pasaulį štrichais papildo pasakojamai apie asmeninį šokėjo šeimos istoriją. Kaltinimai motinai dėl kontrolės ir skyrybų, bandymas atsiskleisti kaip geriausiu, grįžti ir vėl mesti baletą... Tai iš tikrųjų jauno menininko gyvenimą darko, bet kartu ir leidžia ieškoti savo vietos po saule bei nuolat keistis.

 

Puikus filmas, žavi asmenybė, puikūs šokiais, plastika, kūnas, aistra... Visko šiame filme rasite su prieskoniais ir kartu patirsite virsmą, kuris, manau, yra būtinas statant tokio tipažo dokumentinius filmus apie asmenybes. Paskutinis jo šokis pagal atlikėjo Hoizer „Take me to church“ buvo išties įspūdingas, jį galite rasti ir YouTubėje (pridedu!).

 

P. S. Filmą su lietuviškais titrais galite pasižiūrėti mokamoje platformoje www.zmonescinema.lt

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.9

 

Filmo anonsas:

 

S. Polunino šokis pagal „Take Me To Church“:

 

Jūsų Maištinga Siela

Išskirtinės knygos: Samanta Schweblin "Stiklo akys", "Pilna burna paukščių", "Prieraišumo laisvė"

 Sveiki,

 

Galiu tik pasidžiaugti savo sėkme, kad aptikau rašytojos Smantos Schweblin knygas Stiklo akys, Prieraišumo laisvė ir Pilna burna paukščių. Jaučiu, kaip šiai argentiniečių rašytojai, gyvenančiai Vokietijoje, patinka trumpieji literatūros žanrai. Stambiausias jos kūrinys, pasirodęs lietuviškai, yra neseniai išleista knyga Stiklo akys. Ją jau galima pavadinti romanu, bet ir jo kompozicija fragmentiška, tarsi sulipinta iš atskirų vienos temos apsakymų...

 

Nepaisant to, manau, kad S. Schweblin literatūra šiuolaikiškai bauginanti. Tai kafkiškai paslėptas bauginimas, keliantis nesmagumo ir nejaukumo jausmą. Didžiausią įspūdį tikriausiai padarė apsakymas Prieraišumo laisvė. Nieko nežinojau nei apie rašytoją, nei apie knygos turinį, todėl skaičiau tarsi koks stalkeristas – kažkas tuoj įvyks itin baisaus, tačiau pasakotojas niekada to neįvardija. Neįtikėtinas įspūdis. Nors knygos neįtraukiau į geriausių knygų topus, tačiau ji padarė nemenką įspūdį, kaip ir kitos rašytojos knygos. Ji savita, tarsi koks kai kam Murakamis, tačiau kartu aktualiai aštri, taupi, labiau aktualizuojanti. Visos mintys ir filosofija lieka paraštėse, neįvardytos.

 

Kuri jums Samantos Schweblin knyga paliko didžiausią įspūdį?

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kaip skaldyti ir valdyti žmones pandemijos metu? Priklijuok žmogui kvailio etiketę.

 Edženas Delakrua (pranc Eugène Delacroix) "Laisvė barikaduose" (1830)

Šių dienų paveikslo interpretacija. Memas iš internetinio vandenyno. Autorius nežinomas.

Sveiki,

 

Lietuvoje dingo pustoniai ir laisvo pasirinkimo, neprarandant nieko, galimybė. Vakarykščiai įvykiai prie Seimo, turiu galvoje rugpjūčio 10 dienos nakties riaušes, buvo tai, kas, sakyčiau, neišvengiama. Žmonės pikti, žmonės surūgę, žmonės nebetiki nei valdžia, nei skiepais... Nepateisinu prasidėjusio smurto protrūkio. Didžioji dalis ten dalyvavusių, pripažinkime, yra iš to paties liūdnai pagarsėjusio Šeimos maršo sambūrio. Dar dalis prisijungė, kurie negali pakęsti to baisaus gąsdinimo ir mobingo, kurį patiria paskutiniosiomis savaitėmis. Pastebėjote, kad niekas jau nebekalba apie kaukes, o dezinfekciniai skysčių pakuotės prie įėjimo stovi nebeliečiamos, nes ir kvailiui aišku, kad tik skiepas „išgelbės“ pasaulį – toks susidaro įspūdis. Pasakysiu taip: jeigu vakar ir būčiau dalyvavęs mitinge, tai su aiškia intencija ir protestu prieš valdžios ir žiniasklaidos suregztą gąsdinimą, Galimybių pasą, kuris iš tikrųjų turėtų būti Negalimybių pasu vadinamas, nes jis užkerta tam tikrus dalykus, o ne išlaisvina, kaip mėgsta teigti A. Armonaitė.

 

Nesu antivakseris. Kiekvieno valia skiepytis ar nesiskiepyti, eiti išvien su mokslu, arba juo abejoti, ir tai nėra nieko gėdingo, kaip bandoma mums įpiršti. Jeigu nesiskiepiji, vadinasi, esi antivakseris, lūzeris, atsilikėlis, sąmokslo teoretikas ir tas, kuris skaldo šalį. Ar tikrai aš neturiu teisės abejoti, kai man grasinama ribojimais, darbo netekimu? Ar tikrai neturiu pagrindo niekuo šioje situacijoje abejoti? „Vakar mirė du.“ „Mano laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito laisvė“... Internete pasipylė daugybė visokiausių skambių ir užgaulių citatų. Žmonės priešinasi tarp savęs. Facebooko ženklelis „I trust science“ ragina ir tave tokiu tapti, bet baisiausia, tos „diskusijos“ (nes diskusijomis jų nepavadinsi), ardo net šeimas, draugus. Žmonės atvirai linkę pasisakyti, kad su vienais ar kitokiais asmenimis nutraukia santykius, nekenčia sučipuotų, arba pasiskiepiję nenori savo artimoje aplinkoje matyti jokių antivakserių ar kitokių įsitikinimo asmenų. Egzistuoja tik juoda ir balta. Kvestionuoti kitaip labai rizikinga, nes atsidursi vis tiek vienoje ar kitoje pusėje.

 

Kas čia vyksta? Senas geras: skaldyk ir valdyk. Nedrįsk abejoti, nes pasirodysi lūzeriu. Nedrįsk prieštarauti, nes mes žinome gerai, o tu neturi daktaro laipsnio. Mokslas visagalis. Nedrįsk juo abejoti. Neturėk kitos pozicijos, nes šįkart, perfrazuosiu šiaip jau labai gerbiamą A. Maldeikienę, kuri nesiskiepijusius prilygina mokinukams maištininkams, kurie nepaklūsta klasės taisyklėms ir skriaudžia vidutiniokus bei pirmūnus. Aišku, jeigu visuomenė yra klasė, kuriai diriguoja maestro, tačiau mes nesijaučiame klasėje. Klasėje pakėlus ranką, mokinys yra išklausomas. Vakar mitinguotojai, (nors jų tikrai neginu, tik bandau iš jų perspektyvos suprasti) panoro būti išgirsti, tačiau jų neišgirdo. Įspūdis toks, kad laukinių gauja su Lietuvos vėliava paklykaus ir praeis, o mes toliau vykdysime tai, kaip mums atrodo geriausia. Valdžios sprendimai nekoreliuoja su žmonių nei nuomone, nei poreikiais, todėl tai primena diktatūrą. Aš mitinguotojus pradedu suprasti, dažnai atsiduriu jų vietoje. Aš negirdimas, nematomas ir reikalingas tik per rinkimus ir mokesčiams mokėti. Ar mano būsena ir protestas nepaklusti toms taisyklėms, dėl kurių nesitarta, o tiesiog atkišama, gali būti mano pilietiškumo skaudi išraiška? Ar galiu turėti balsą ne tik prie balsadėžės? Mūsų atstovai nebeatstovauja žmonėms, jie atstovauja ekstremalioms situacijoms ir saviems interesams, o mes liekame tik fone. Bet ar buvo kada nors kitaip?

 

Visgi mitinge skambėjo žiaurūs pasakymai. Vakar suimta baisioji V. Račkova, dar ankstyvą pavasarį raginusi sušaudyti seimo narį Raskevičių, vienos liūdnai pagarsėjusius partijos vedlė N. Černiauskienė. Nuo tribūnos, norėčiau sakyti, „bajerius skaldė“ Astra Astrauskaitė – visos trys Šeimų maršo aktyvistės, jų retorika, minčių dėstymo eiga ir argumentai mažai kuo skyrėsi nuo homofobinių mitingų. Labai liūdna, kad šiuo atveju viskas susiplakė į vieną putą, kad prie šių asmenų, kur švystelėjo dar liūdniau pagarsėję Petras Gražulis, Mindaugas Puidokas. Mano įsitikinimai neleidžia dalyvauti šiame mitinge, kur šie aktyvistai reiškia savo pažiūras, nes tai reikštų jiems pritarti visais klausimais, o aš nepritariu. Jokiu būdu.

 

Nepritariu tik žmonių skirstymui į skiepytus ir neskiepytus bei ribojimams ir pasiskiepijusiųjų privilegijoms. Jau nesikartosiu, kad mokame PSD mokestį, o mums užkertamas kelias gauti sveikatos paslaugas. Kur tai matyta? Kiek beviltiškumo reikia turėti, kad žmonės šitaip mobinguotų? Baisiausia dar ne tie ribojimai, ne šis gaisras, bet įsiplieskęs ideologinis pozicinis tarp pasiskiepijusių ir nepasiskiepijusių karas, į kurį įtraukiami, nori nenori, visi, nes visi turi ką pasakyti tiek vienai, tiek kitai pusei, nes visus tai liečia. Ir tai tikrai nėra pagarbos ir supratimo tonacijoje, tai pustonius praradęs reikalas, nes Lietuvoje vis dažniau mąstoma tik dviem kategorijom: gerai arba blogai. Jei abejoji, vadinasi, esi pilka masė, skystakiaušis (epitetų daugiau galite rasti daugelyje facebooko profilių). Todėl nesiveliu viešojoje erdvėje į jokias diskusijas šiais klausimais, stengiuosi kiek įmanoma tylėti ir ištylėti, kad nereikėtų bergždžiai draskytis, nes tai juk karas tarp žmonių įsitikinimų, juodos aistros, teisybių karai ir, deja, turiu pripažinti, kad prie to prisideda valdžia ir tai yra nepalankiausias jų laikas. Prie to prisideda plačioji žiniasklaida ir sąmokslo teoretikai, galimas daiktas ir, kaip teigė Bilotaitė, ir hibridinio karo organizatoriai.

 

Mes vis dairomės vieni į kitus, mėgdžiojame, atkartodami šokame, pykstame, įrodinėjame svetimomis tezėmis, reikšdami savo tiesą prieš kito tiesą, ir manome, kad tokiu būdu prisidedame prieš kažkokio pilietinio geresnio ir teisingesnio darinio, bet, deja, tikriausiai taip nėra; kiekvienas iš mūsų, apsupti tariamų ir dirbtinai sukurtų priešų, esame vienišos ledo lytys dideliame vandenyne, kur kartais labai skaudžiai susikalame ledinėmis kaktomis vien tam, kad iš tos susidūrimo inercijos dar vienas nuo kito labiau nutoltume.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paplūdimio žiurkės" / "Beach Rats"

 Sveiki, skaitytojai,

 Labai norėjau patikrinti dar kartą režisierę Eliza Hittman, kurios įspūdingai sukurtą dramą „Niekada, retai, kartais, visada“ (2020) teko pamatyti. Tai slogus filmas, apie paauglę, kuri pasidaro abortą, tačiau savitai, unikaliai ir puikiai perteikta istorija kino kalba. Nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisierės darbą, rodytą kino teatre „Skalvija“ pavadinimu „Paplūdimio žiurkės“ (angl. Beach Rats) (2017). Pastarasis filmas, kurio scenarijų parašė pati režisierė, pasakoja apie paauglį, gyvenantį miestelyje prie jūros. Jo tėvas miršta nuo vėžio, jis diena iš dienos trinasi su gauja prie paplūdimio, žaidžia žaidimus, vartoja narkotikus, vagia iš tėvo psichotropines medžiagas ir susiranda merginą, tačiau intymūs santykiai su ja nesimezga, nes vaikinukas vakarais, kai lieka vienui vienas, prisijungia prie interneto ir bendrauja sekso portaluose su gerokai vyresniais vyrais už savęs.

 

Frenkis, pagrindinis veikėjas, iš tikrųjų atsidūręs dvilypiame gyvenime: vieną gyvena dienos metu, o kitą – nakties. Tai prieštaringas jaunuolio gyvenimas, kurį bando Frenkis susiderinti, tačiau kaskart suvokia, kad meluoja sau ir aplinkiniams. Dėl to kenčia jo puiki ir jautri mergina, trūkinėja santykiai su motina, jis linkęs užsimiršti narkotikuose... Tiesa, filme nagrinėjama tema nėra nauja ir, tiesą sakant, jau matyta kituose nepriklausomo kino pavyzdžiuose, todėl tikėjausi, kad filmą pakylės režisierės kalbėjimo pasirinkta maniera, kuri leidžia atskleisti dar nematytus ir nepatirtus kine LGBTQ susipriešinimo su sunormintu pasaulio briaunas. Lyginant su ankstesniu filmu, šis šiek tiek šabloniškesnis, vietomis scenos gana neįtikinamos, sausokos, bet jų mažuma.

 

Iš tikrųjų „Paplūdimio žiurkės“ vykęs filmas ir tinkamas visiems žiūrovams, ne tik LGBTQ. Ypač negalintiems suprasti arba žmonėms, linkusiems skirstyti. Filmas nemoralizuoja, nepamokslauja, nesistengia padaryti taip, kad pritartumėte LGBTQ žmonėms, bet leidžia pasijusti ir mąstyti iš tos suskaldytos perspektyvos, pamatyti, kuo kartais gali gyventi homoseksualūs jaunuoliai, kurie marginalizuojami ryškiomis vaivorykštėmis ir aplipdomi genderizmo mitais. Frenkis visais atžvilgiais yra šiurkščių ir agresyvokų jaunuolių kompanijos dalis, jis su jais elgiasi hiper aktyviai heteroseksualiai, jų išvaizda chuliganiška – čia autorė šiek tiek erotizuoja, sakydama, kad homoseksualumas dar nėra vien tik švelnus ir vien tik perteiktas lyčių elgsenos stereotipais. Homoseksualumui negalima priskirti socialinių grupių, jų yra visur ir jie kai kur itin sunkiai atpažįstami. Šis filmas man priminė prieš porą metų „Kino pavasaryje“ matytą irgi tokį nestandartinį slovakų filmą „Pasekmės“, kurio centre – brutalus ir į chuliganišką veiklą linkęs homoseksualas, turįs savo skustagalvių gaują...

 

Pagrindinį vaidmenį atlikęs britų aktorius Harris Dickinson buvo įtaigus, drąsus ir apsinuogindamas ir atlikdamas tokį vaidmenį. Ši režisierė randa organišką kino kalbą, kuri būdinga nepriklausomam kinui ir geba išskleisti susipriešinimo problemą tarp to, kas iš tikrųjų esi ir to, ko iš tavęs tikisi pasaulis. O ką daryti, kai vieną dieną atsibundi ir supranti, kad esi visiškai į tuos rėmus netelpantis? Pirminė ir žūtbūtinė kova pirmiausia vyksta su savimi, o kai ji įveikiama, aplinkiniam pasauliui dažniausiai belieka tik prisitaikyti, aišku, jeigu toje kovoje nepridarai kvailysčių.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Ką sekmadieniais veikia sraigės? Apie švaros būtinybę, arba kodėl man patinka tvarkytis

 Sveiki,

 

Sekmadieniais esu lėtai savo spalvą keičiantis chameleonas, o gal vien tik apie savo namus besisukiojanti sraigė? Sekmadieniais trokštu permainų, naujo stebuklo, įkvepiančių citatų iš knygų. Sekmadieniais negaminu valgyti, jį tik pasišildau. Sekmadieniais pirmiausia skalbiu šviesius, o po to tamsius drabužius. Šį sekmadienį ir užuolaidas! Ak, Dieve, kaip seniai jų neskalbiau, pilnos visų metų dulkių! Vaje, sraige, tu sraige!

 

Sekmadieniais, manau, esu geras. Rugpjūčiui esu dėkingas, nes jis nesibaigia, atostogos dar tęsiasi ir tęsiasi... Prie namų sekmadieniais po penktadienio ir šeštadienio šiukšlių konteineriai būna pilni, nes tokią dieną niekas neišveža. Ir dar viską šiandien, kaip tyčia, nuplovė ilgas ir monotoniškas lietus. Dabar geriu mėtų arbatą su žaliosios citrinos (laimas – nevartotinas žodis!) griežinėliu ir nepamenu, kada paskutinįkart gėriau arbatą.

 

Šiandien Jaunatis ir mano facebooke sąmoningi žmonės ūžia, kokia ši diena išskirtinė. Rimta nauja pradžia kažką pradėti, žaisti su savo vibracijomis, sukurti naują būvį ir to būvio jauseną. Sekmadieniais ilgai kuičiuosi, vaikštau iš kambario į kambario, šluostau dulkeles, nuolat perlipdamas įjungtą elektrinį dulkių siurblio robotuką. Tam tikra prasme švarinimasis ir yra sekmadieninis ritualas. Kai tvarkausi, jaučiuosi gerai, unikaliai save patį tarsi tvarkyčiau, nes jaučiu, kad per veiksmą ir veiksmo ritmą galima daug ką savyje susigeneruoti: prisukti išklerusius varžtus, atsikratyti nereikalingų minčių, nerimo, pykčio ir nesantaikos.

 

Sekmadieniais aš kaip popiežius. Ir šiek tiek povas.

 

Jaunatyje pasėju harmonijos grūdą. Nesiginčiju su homofobais, negalvoju apie skiepus, nebijau, kad baisis atostogos. Tarp darbelių paskaitau ramiai knygą. Bemedituodamas prisnūstų ir knarktelėjęs prabundu. Nesusigėstu, nes nėra dėl ko. Visiems būna, kai retkarčiais prisnūsta.

 

Pavakariais lietus baigiasi ir išlenda rugpjūčio saulė. Už lango medžių lajos tamsiais žalios ir kažkur tarp jų laukia įsiropščiusi juoda katė. Be jokios abejonės, labai geras ženklas. Tuk, tuk, tuk! Skalbimas jau pasibaigęs, laikas džiaustyti ir vėl kuistis. Protarpiais pasiklausau Juliaus Sasnausko per radiją, susiplaunu indus. Gerai, kai švaru ir labai gerai, kai tą švarą lyg koks ponas viešpataitis sukuriu savo dviem rankytėm, savo burtų lazdelėm. Lyg koks robotukas. Mano Jaunatis. Sraigės namelyje.

 

Jūsų Maištinga Siela