Kitoks pasaulis: Kaip XXI a. buvo matuojama plokščia žemė?

 

Sveiki,

Visų keistų aplinkybių sūkuryje, kai pasauliu netikiu, o pasaka tikiu, prisiminiau Aušrinės Armonaitės ambicijas padaryti Lietuvą kosmoso valstybe. Pamenate? Šalia to žaliojo paso, vakcinos švirkštų ir alaus bokalo, kai žmonės Marijos žemėje piliečiai pjovėsi pėsčiųjų perėjose dėl vaivorykštės, kai savo kieme šiukšlių negalėjome susitvarkyti, žinoma, tada galima tapti kosmoso valstybe ir be jokios raketos. Juk pigiau, nei ten su NASA ir kitais orbitoje skrieti...

Visgi vakar prieš miegą pasižiūrėjau nepriklausomo YouTube vlogerio „Kitoks pasaulis“ į lietuvių kalbą išverstą dokumentinį filmą apie tai, kad žemė plokščia. Žinau, žinau... labiausiai klykia ant plokščiažemininkų tie, kurie dažniausiai net nežino, kas rašoma jų portaluose, bet gal šiek tiek kantrybės?

Pasižiūrėjus tą filmą, kuriuo pasidalysiu po šiuo įrašu, imi abejoti ne tik politikų adekvatumu bei Lietuvos kosminėmis galimybėmis, bet ir tuo kietu pagrindu, ant kurio vaikštome. Nesakau, kad tikiu plokščia žeme, sakau, kad ta mokslininkų brigada, kuri ilgus metus atlikinėjo matavimus lazeriu, radijo bangomis, teleskopais žemės išlinkimą, mane gerokai nustebino. Ir tai įvyko prieš 4 metus, o apie tai kalbama kaip apie plokščiažemininkų haliucinacijas, nes, juk žinote, sunku patikėti, kad mokykloje galėjo mums pameluoti apie žemės rutulį. Visgi raginu pasižiūrėti filmą (nors erzina pirmoji filmo pusė dėl rezultatų vilkinimo ir pasikartojimų) iki galo. Dėl išsilavinimo, kad žinotumėte, kuo žmonės pasaulyje tiki. Juk iš tikrųjų, kaip viename Cesar Aira savo romane, tiesioginis pasaulio pažinimas neįmanomas, jį mums perduoda tarpininkai. O viskas, kas surašyta vadovėlyje, juk ir yra tarpininkų, o kas, neatmeskime tokios galimybės, tie tarpininkai turi nedorų kėslų.

Visgi po filmo jaučiausi keistai. Bandžiau suvokti, o kas mano asmeniniame gyvenime staiga pasikeis, jeigu sužinosiu, jog gyvenu ant plokščio beformio asteroido? Mokslo pasaulis sudrebės, o aš?

Čia šis filmas:

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: César Aira "Vaiduokliai"

 

Cesar Aira. „Vaiduokliai“ – Vilnius: RARA, 2021. – p. 160.

Sveiki, skaitytojai,

„O gal architektūra, kuriai būdingas neužbaigtumas, yra literatūra? (p. 71)“.

Argentiniečių rašytojas Cesar Aira (g. 1949) be jokios abejonės taps šių metų atradimu. Metų pradžioje perskaityta jo trumpa knyga Vieno keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus, o dabar antroji trumputė knyga Vaiduokliai (ispn. Los Fantasmas), kurią į lietuvių kalbą išvertė Alma Naujokaitienė, o išleido leidykla RaRa, tapo nuostabiausiais šių metų literatūriniais akrobatiniais skaitiniais. Garsus Pietų Amerikos rašytojas garsėja savo novatorišku rašymu stiliumi – jo mažyčiai romanai (gal apsakymai?) parašomi greitai, eksperimentuojant su pasakojimo perspektyvomis ir ritmu bei staigia netikėta istorijos baigtimi. Abi knygos, atrodo, pasiduoda keistam pasakojimo srautui, kurie primena sapną, o gal haliucinaciją, nesuvaldomą ieškojimą, o pabaigoje paaiškėja, kad viskas „sudygsniuota“ taip, kaip ir turėjo būti. Tai intuityvi literatūrinė klausa, ne kitaip. Sakoma, kad rašytojas parašęs kūrinį, jo nebetaiso ir leidžia tokį, kokį parašė.

Vaiduokliai datuojamas 1987 metų vasario 13 dieną, nors išleistas 1990 metais ir tai ankstyvojo periodo vienas pirmųjų C. Aira išgarsinusių literatūros kūrinių. Istorija mus nukelia į paskutiniuosius XX amžiaus besiplečiantį statybos sektoriuje Buenos Airės miesto rajoną. Autorius vaizduoja statomą daugiaaukštį namą, kurių butuose, nors pastatas dar neužbaigtas, jau gyvena Čilės imigrantų darbininkų šeimos, o tarp jų šmirinėja dulkėti nuogi vyrų vaiduokliai, kuriuos pastebi ne visi. Iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, pasakotojas dinamiškai skaitytoją vedžioja per daugiabučio butus, kaskart vis stabtelėdamas prie kokio nors veikėjo. Pasakojimas apima paskutinę metų dieną, kai po paskutiniųjų darbo valandų tame pačiame aukšte susirenka šeimos švęsti artėjančių Naujųjų metų. Vyrai išgėrinėja nesulaukę svečių, moterys galvoja apie vaišes, po pavojingus aukštus žaidžia vaikai. Iš tikrųjų šiame name autorius sukuria atskirą socialinę terpę, kuriame pačiais įvairiausiais rakursais išryškina didmiesčio socialinę nelygybę.

Pasakotas apsistoja ties penkiolikmete Patre (Patricija), kurios tėvai iš Čilės jau galvoja apie mergaitės ištekinimą, tačiau Patrė neatrodo suinteresuota tuoktuvėms, ji gyvena kitokiame pasaulyje ir dažnai nesupranta motinos, kuri nuolat tauškia, kad svarbiausia yra turėti „tikrą vyrą“. Kaip romane vėliau teigiama, motinai „tikras vyras“ yra tas, kuris uždirba pinigus, nepalieka šeimos, o už tai galima dovanoti alkoholizmą ir kitas „tikram vyrui“ būdingas ydas. Galiausiai sužinome, kad „tikro vyro“ sąvoką motina pasiskolina iš tų pačių nuolat geriančių vyrų, tad niekas iš tikrųjų nežino, kas tas tikras vyras, o tuo tarpu dukrą Patrę kaip magnetas traukia nuogi vyrai vaiduokliai, kurie ją kviečia į vakarėlį, tačiau, kad jame sudalyvautų, reikia mirti...

Istorija išties bauginanti, autorius kuria savitą gotikinę ir nerimu pagrįstą atmosferą, tad skaitant atrodo, kad bet kuriuo metu įvyks kokia nors nelaimė, tuoj pasakotojas pasieks romanui įprastą klasikinę kulminaciją, tačiau išvengiama tiesmukų ir nuspėjamų štampų. Kad išvengtų klišių, autorius nuolat keičia pasakojimo perspektyvą ne tik susitelkdamas į vakarėliui Buenos Airės karštyje besiruošiančius skirtingus veikėjus, bet ir keičia pasakojimo ritmą, toną ir per Patrės sapno kirmgraužas nukrypsta į eseistinius samprotavimus apie pasaulyje egzistuojančias gentis, jų laiko ir architektūros sampratą, kuri kuria socialinį kontrastą su turtinę nelygybę išgyvenančiais čiliečiais. Viena iš įdomesnių idėjų, kad nebaigtas statyti pastatas iš tikrųjų jau yra pabaigtas statyti kiekvieno iš mūsų galvoje, nes tas, kas neužbaigta turi tąsą mentaliniame lygmenyje. Išskleidęs teoriją pasakotojas grįžta prie čiliečių vakarėlio ir bando pagrįsti veikėjų elgesio modeliais apie tai, kas iš esmės yra tikrovė ir kur yra jau įsivaizduojamos tikrovės ribos.

Cesar Aira

Vienas svarbiausių šeiminio gyvenimo momentų pasakojime yra bręstančios Patrės seksualinis gyvenimas. Ji stebi nuogus fantomus, jų penius ir bando perprasti vyro kūno formos ir tų formų keliamą geismo santykį. Tai tarsi bandymas suvokti, kas yra moteriškumas ir kodėl kiekvienai moteriai reikia vyro, todėl falo motyvas pasakojime įgauna ir kitą pasakojimo prasmės parabolę t. y. dvasinę moters ir vyro jungties architektūros kūrimo būtinybę. Štai ką pasakotojas per nuogus vaiduoklius stebinčią Patrę atskleidžia: „Nors, žinoma, ištekėjusiais moteriai kaip ji ta scena turėjo ypatingą reikšmę – ne pažadą, o patvirtinimą, kad iš tikrųjų visi vyrai vienodi. Jie neturi ko slėpti. Visi vyrai turėjo ne tik vienodus organus, bet ir tokią pat vertę (p. 83).“ Vyro ir moters vaidmenys Lotynų Amerikos šeimose yra ganėtinai stereotipiniai, ypač darbininkų-samdinių klasėje, o požiūris į šiuos vaidmenis ganėtinai panašūs. Kur kas svarbesni tampa Pietų Amerikos tautiniai skirtumai t. y. vyrų ir moterų tarp čiliečių ir argentiniečių palyginimai, kurie įgalina tarptautinius kalbinius, etninius ir biologinius stereotipinius požiūrius.

Rašytojas C. Aira tam tikra prasme kurdamas Vaiduoklius yra genijus, nes jis vaizduoja regimą statomo daugiabučio pasaulį, tačiau ir savo pasakojime stato kitą, jau literatūrinio pasakojimo pastatą. Vienas iš triukų – skirtingų žanrų konjunktūra t. y. iš vienos pusės juk Vaiduokliai yra socialinis Pietų Amerikos romanas, o iš kitos – magiško realizmo dviprasmybių žaismas, „išdykaujanti literatūra“. Autorius apjungia aukštąjį, apoloniškąjį literatūros pasakojimo klodą t. y. išskleidžia amžinuosius gyvenimo ir mirties dėsnius, filosofuoja remdamasis istoriniais-kultūriniais kontekstais, grindžia architektūros idėjas, tačiau tuo pačiu perteikia ir žemąjį, dionistinę literatūrą, suplakdamas aukštąjį stilių su TV muilo operos šablonais, buitiniais išgėrimais ir moterų pokalbiais apie vaikus, dovanas, nėštumą. Tai rašytojo molis, iš kurio jis lipdo du vieną kitą užsiklojančius pasaulius, ir akivaizdu, kad tas apoloniškasis yra hermetiškas, kiekvieno veikėjo, ypač Patrės, pajaučiamas, kurį išreikšti verbaline raiška darbininkų klasei nėra priimtina, kaip nepriimtina svajoti, gyventi kitokį gyvenimą, todėl iš to kuriamas motinos ir dukters nesusikalbėjimas.

Kas Vaiduokliuose padeda šiuos du stilius sulipinti į vientisą literatūros architektūrą? Ogi pasakotojo žongliravimas magiškuoju realizmu, dydžiais ir proporcijomis, išryškinant ir sumenkinant tam tikrus apčiuopiamos tikrovės vaizdinius. „Neįtikėtina, kad dviejų metukų vis dar buvo lėlės dydžio. Iš tikrųjų tas pats kaip ir su visais vaikais pagal savo amžių gali atrodyti dideli arba maži, tačiau, palyginus su suaugusiu žmogumi, visada atrodys maži. Jie turėjo viską, kas žmogiška, bet kitu mastu. Jie buvo žmogiški visais būdais, bet kita prasme. Ir to visai pakaktų, kad neatpažintum arba manytumei susidūręs su nesąmoningai iškreiptu sapnu (p. 60).“

Autorius sąmoningai suliedamas tikrovės socialinį gyvenimą su neregimuoju dvasių pasauliu išgauna vos kaip vaiduoklį perregimą, dažnai, atrodo, kad tik nuojautomis vedamą paralelinį pasaulį, kuris netenkina Patrės įprastinio gyvenimo. Taigi romanas iš esmės daugiabriaunis, turintis ne vieną prasminį išėjimą. Iš vienos pusės tai pasakojimas apie socialinį hierarchinį pasaulį, o iš kitos – apie prigimtines jautrias savirealizacijos pajautas, kurias veikėjai turi užgniaužti, nes pasaulis jau priskyrė vaidmenį. Vaiduokliai tampa simboliu to kito pasaulio, kuris nepavaldus gyvenimo architektūros brėžiniams, kur galima rinktis, kas tu esi ir kas tu nori būti. Tam tikra prasme veikėjai yra įkalinti, kaip tie knygoje vaizduojami tikrieji vaiduokliai, savo socialiniuose pastatuose, savo minčių pratęstuose kalėjimų pastatuose, kur mažytės laimės stebuklą sukuria – ak, kaip žmogiška ir natūralu! – naujo vaiko gimimas, artėjanti giminių santuoka, naujas butas, atšaldytas melionas ar stiklinė vyno, kuri išbalansuoja įžemintą pasaulį ar naujametiniai fejerverkų šūviai, sumišę su iš laimės klykiančių vaikų šurmuliu. Nepakartojamas daugiadimensinis achitektoninis literatūrinis vaiduokliškas nuotykis.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lukas" / "Luca"

 

Sveiki,

Kartais išties pasiilgstu vakarietiškų animacinių filmų, skirtų visai šeimai. Štai vienas iš tokių yra „Lukas“ (angl. Luca) (2021), kuris pasakoja apie paslaptingus adromorfinius jūros dugno gyventojus. Kaip dažnai būna, visokie monstrai, iš pirmo žvilgsnio laikomi pabaisomis, padarai gyvena labai paprastą šeiminį žmogišką gyvenimą. Berniukas vardu Lukas išlipa į sausumą ir pamato, kad gali keisti pavidalą, galiausiai susigundęs žmogiškuoju gyvenimų ir supykęs ant tėvų jis pabėga iš namų ir su draugu nukeliauja į miestelį, kuriame konkuruoja su vietos jaunais berniūkščiais dviračių lenktynėse...

Kad ir kaip bežiūrėtume į šį filmą, jis atitinka visus įmanomus tokio tipažo šeiminius animacinių filmų šablonus. Pagrindinis veikėjas, kuris negali pritapti prie pasaulio vis vien savo užsispyrimu sugeba pasauliui ir sau įrodyti, kad yra šio to vertas. Filmas iš esmės „laikosi“ ant kelių idėjinių ašių. Pirmoji – pademonstruoti ir pamokyti jaunąjį žiūrovą tolerancijos kitokiems, o kita – kad ir kas nutiktų, šeima yra svarbiausia visuomenės ląstelė, kurioje visada sulauksi palaikymo, o draugystės jėga visada nugali. Žodžiu, homofobų ir nacionalistų tautininkų vadinamieji „supuvę Vakarai“ vėl sukūrė animacinį filmą apie tradicines šeimos vertybes. Kaip taip įmanoma? Žinoma, aš leidžiu sau juokauti...

Man, jau mačiusiam ne vieną tvaresnį ir įdomesnį filmą, šis, atrodo, nelabai kuo išsiskiria nuo, tarkim, „Oskaru“ įvertintu apie panašius dalykus tik daug tamsesnėmis spalvomis perteiktą „Vandens forma“ – idėjinė ašis ganėtinai panaši. Visgi kiek nuvilia skubota ir neapgalvota filmo pabaiga: vaikai nusileidžia dviračiais, kaimiečiai pamatę monstrus beregint tampa labai malonūs svetimos padermės būtybėms ir visi nueina „baliavoti“. Būtų gražu, jeigu čia nebūtų didelis melas, tačiau galbūt tokios happy end užbaigtuvės yra būtinos tokiam žanrui, man sunku pasakyti, tačiau nuotaiką praskaidrina itališkos kultūros „suplaktuvės“ su amerikietiškais juokeliais, o draugų trijulė, kaip ir reikia tikėtis, nušluosto nosis pasipūtėliams italų vaikams, kurie sukčiavo nuo pat pradžios. Filmas absoliučiai subalansuotas vaikų auklėjimui.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marina Abramovič apie skausmą ir savęs skaudinimą

 

Sveiki,

Šios dienos citata priklauso serbų kilmės performanso menininkei Marinai Ambramovič, kurios vardas šiais metais Lietuvoje tarp menininkų labai linksniuojamas. Po knygos „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Ambramovič...“ (Kitos knygos, 2022), visgi ilgai galvojau apie menininkės skausmo kaip būtiną sąlygą savo performansuose. Kodėl mes sau keliame skausmą, prisiimame aukos vaidmenis ir bandome iš jų išsivaduoti?

Vienaip tai daro M. Abramovič, skausmą paversdama esminiu savo pasirodymo motyvu. Kaip pati sako, jis nėra blogas, jeigu keliant sąmoningai skausmą norima išsivaduoti iš kasdienio skausmo. Man regis, kad daugelis iš mūsų (bent jau aš tikrai) savaip skausmo išsivadavimo pratybas patiriame gyvenime. Tai sudėtingas procesas, visa tai sąmoningai suvokti ir negalėti nieko pakeisti. Kas tai yra? Sąmoningumo apgaulė? Susitaikymas? Prisitaikymas? Silpnumas?

Toje knygoje šokiruoja esminis momentas, kada menininkė psichoanalitikei prisipažįsta, kad visgi per savo pasirodymus pasiekia tokį fizinį skausmo momentą, kada nebejaučia nieko, nes riba būna peržengta, o po pasirodymo užplūsta palengvėjimas. Vis galvoju, kuo skiriasi mazochizmo aktas nuo performanso, o ar yra riba, ar tai tik skirtingo atspalvio žodžiai nusakyti tam pačiam santykiui su skausmo išsilaisvinimu? Čia panašiai kaip su gyvulio kraujo aukojimo performansu, vieniems tai menas, o kitiems tai neabejotinas satanizmo ritualas. Mes turime tiek daug žodžių nusakyti vienam dalykui ir kartais neturime tarpinio, nes viskas tikriausiai priklauso nuo to, kas mūsų galvose...

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marine Le Pen apie globalizaciją

 

Sveiki,

Kol mes, gyvenantys beveik Ukrainos pasienyje, kasdien murkdomės begaliniame informacijos apie karą sraute, Prancūzijai tikriausiai pastaruoju metu rūpi savi prezidento rinkimai. Antrajame ture susidurs dešiniųjų pažiūrų, dažnai vadinama netgi prorusiškų pažiūrų politikė Marine Le Pen su proeuropietiškuoju Emmanuel Macron. Šįkart pasirinkau M. Le Pen citatą apie globalizaciją, kurią (turiu galvoje globalizaciją kaip reiškinį) ilgą laiką iš dalies palaikiau ir nemanau, kad globalizacija yra labai jau blogai. Visgi šiuose rinkimuose nepalaikau nei vienos pusės. Abu kandidatai man kelia pasibodėjimą. Marine Le Pen dėl nacionalistinių pažiūrų, o Emanuelis Macronas dėl... 

Reiškia iš tikrųjų visiems pamatyti Kinio pavasaryje rodytą dokumentinį filmą apie Prancūzijos vidaus politiką „Smurto monopolis“. Pažiūrėjus šį filmą ir tai, kaip tildomi eiliniai žmonės ir mušami taikiose demonstracijose, tampa aišku, kad Prancūzija ne ką labiau autoritarinės valdžios pavyzdys lyginant su Rusija. Sunku patikėti, kaip įgavus valdžios galima elgtis su paprastais žmonėmis, o pats prezidentas tiesiog bėga iš filmavimo aikštelės, kad nereikėtų aiškintis, kodėl prieš taikius piliečius organizuojami sadistiniai policijos reidai... Šiandien iš tikrųjų nežinau, ar Macronas yra geriausias europietiškos demokratijos pavyzdys. Įspūdis toks, kad Prancūzija niekada ir nebuvo itin demokratiška. Visgi tam reikia ne vieno nepriklausomo tiriamojo pobūdžio kino, kad „nusipieštume“ Prancūzijos valdžios veidą. Ne visada tie, kurie deklaruoja liberalistinį vakarietišką valdžios modelį yra tikrieji jos šalininkai. Man atrodo, Prancūzija šiuose rinkimuose lyderio neturi...

Nesu didelis smurtinių fotografijų gerbėjas, tačiau vis tiek įmesiu, kas vyko per pastaruosius E. Macrono valdymo metus. Fotografijos aiškiai koreliuoja su prancūzišku dokumentiniu filmu apie smurtinę prancūzų valdžios formą. Pilna sumuštų aukų, kurie masiškai dalijasi ne tiek palaikydami Le Pen, kiek sakydami, ar tai mūsų prezidentas, o policija – tai jo gvardiečiai. Apie tai lietuvių spauda kažkodėl nutyli ir Le Pen pateikia tik kaip Putino pakalikę, tačiau ar Macronas tikrai jau toks geresnis?

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Seniausias gyvas gyvūnas pasaulyje - vėžlys!

 

Sveiki,

Taip, tai kol kas žmonijai seniausias šios planetos gyventojas, gimęs 1832, XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Šiemet vėžliui sukanka 190 metų! Jis pergyveno Viktorijos laikus, du pasaulinius karus, visą XX amžiaus antrosios pusės sovietizaciją. Jis gyveno jau tada, kai dar jūsų proseneliai net nebuvo gimę...

Jūsų Maištinga Siela

Raugyklos g. apartment, Vilnius, Raugyklos g. 17 , medis akacija, laiptai, įėjimas

Sveiki,

Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų pasaulį regi kiek kitaip, todėl esame keisti ir kiekvienas unikalūs. Štai Vilniuje esančią Raugyklos gatvę 17, kur įsikūrę apartamentai, visada stebiu šiuos laiptus. Nedažnai praeinu, tačiau, kai praeinu, visada nufotografuoju ir žiūriu, kiek šis medis (augantis beveik tiesiai iš po laiptų!) paaugęs. Tikiuosi, kad šios vilnietiškos akacijos niekas nenukirsdins. Ją galima pamatyti net 2012 metų google maps vaizdiniuose, tiesa, daug mažesnę. Ar jūs turite objektų, kuriuos metai iš metų stebite?

Jūsų Maištinga Siela

Raugyklos 17, 2021 m. vėlyvas ruduo.

Raugyklos g. 17, 2025 m. rugsėjis

Raugyklos 17, google maps 2012 m.