Filmas: "Tiltas" / "Causeway"

 

Sveiki,

Apie karo padarinius žmogaus gyvenimui filmų esama pačių įvairiausių. Vieni iš jų labai politiški, kiti stengiasi susitelkti į asmenines dramas. Pastarojo tipo filmas „Tiltas“ (galima versti ir „Perėja“, „Grindinys“, „Pylimas“) (angl. Causeway) (2022) pasakoja apie amerikietę Linzę, kuri po sudėtingos reabilitacijos grįžta namo ir stengiasi socializuotis su mintimi, kad vėlei grįš į karinį padalinį Afganistane, kurioje sprogo mina ir dėl to prasidėjo problemos.

Pagrindinė Linzės problema, kad ji nenori namo, nes ten jos niekas nelaukia. Šalta ir atsaini motina tik imituoja motinišką rūpestį, bet atrodo, kad tetrokšta, jog dukra kuo greičiau išvyktų iš namų. Turėdama judėjimo negalią ir atminties sutrikimų Linzė kasdien treniruojasi, įsidarbina baseinų valytoją, tačiau ne pagal savo fizinius duomenis, todėl vargsta. Ji susipažįsta su vietos mechaniku Džeimsu, kuris taiso jos automobilį, pastarasis neturi kojos ir taip pat turi praeitis traumuojančių patirčių. Netrukus sužinome, kad Linzė turi ir kitų nuoskaudų dėl vyresniojo brolio, kuris sėdi kalėjime...

Filmas neilgas, viso labo pusantros valandos, tačiau susidarė įspūdis, jog žiūrėjau tris valandas! Nepaprastai užtęsta istorija, kurioje režisierė Lila Neugebauer stengiasi sukelti gyvenimo polėkį t. y., stebėti Linzės reabilitacijos procesą, pajusti, kaip iš pasyvios ir sutraumuotos veikėjos pereinama prie vėl ambicijų turinčią jauną moterį. Didžiąją dalį filmo sudaro Linzės ir mechaniko pokalbiai, veikėjų skirtumai ir panašumai, kurie persmelkti natūralumu ir prasiveržiančiu saikingu humoru. Visgi filmo visuminis tonas niūrus, slogus ir tamsus kaip ir pačios Linzės išgyvenimai. Gal esu pernelyg daug matęs panašių filmų, tad „Tiltas“ pasirodė vietomis nuobodokas, bandoma susitelkti į aktorės Jennifer Lawrence draminę vaidybą, nuo kurios ji pradėjo savo karjerą ir išgarsėjo, pvz., „Vinterio kaulai“ (2010), tačiau pastarajam filmas neprilygsta. Manau, kad aktorė parodė gerą formą ir medžiagą perteikė gerai, tačiau filmą, atrodo, smukdo režisūros savitumo trūkumas. Bandoma išlaikyti rimtą draminį toną, tačiau stinga filmui paprasčiausio unikalumo, išskirtinumo, jėgos, jaudulio. Atrodo, jog po seanso šis filmas ims ir jau rytoj pasimirš, nėra apie ką net diskutuoti, nes beveik visi klausimai atsakomi filme, nors jis ir apie traumas, gijimą ir kitus sudėtingus procesus. Gal tiesiog viskas pernelyg teisinga šioje istorijoje?

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie Justiną Marcinkevičių, paminklus ir sovietinį palikimą

 

Sveiki,

Vis dar galvoju apie Justino Marcinkevičiaus atvejį. Kol mokiniai mokosi suprasti jo parašytą trilogiją, plačiojoje visuomenėje vis netyla kalbos, ar šis dramaturgas ir poetas iš tikrųjų vertas paminklo? Prieš 20 metų šio klausimo net nekėlėme, tačiau praslinkus daugiau nei 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo staiga kyla kažkokia teisuoliška banga naujų istorijos žinovų. Įdomu, ar šis klausimas būtų iškilęs, jeigu ne paminklas? Nes paminklą reikia pirkti, jis bus matomas ir viešinamas, o jeigu ne jis, ar Marcinkevičių kas nors be literatūrologų, mokytojų beprisimintų? Šalia sprendžiasi vis dar Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries reikalai, jų išpaminklinimas. Nesiruošiu ginti nei vienos, nei kitos pusės, tačiau šios diskusijos, panašios į pozicijų kovas, man liudija keistokus visuomenės procesus. Profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnis „Be paminklo saugiau“ kalba ne tiek apie Marcinkevičiaus nuopelnus, kiek bandoma konceptualiau pažiūrėti, kas vyksta su mumis pačiais.

Paėmiau šią citatą, kuri iš esmės sako, jog esame įstrigę laike. Reflektuodami tarybinių laikų žmonių laikysenas daug kas nebetoleruoja net bandymo balansuoti tarp politikos ir būvimo su tauta, o trokšta Marijos Melnikaitės, stačiai nekvestionuojamų didvyrių kankinių, nes tik jie yra tikri Lietuvos neišdavikai. O tie, kurie kūrė su tam tikromis sąlygomis ir išlygomis, visi be gailesčio nieko verti kolaborantai. Nesakykite, dabar tai vyksta. Viskas daugmaž prasidėjo nuo idėjos nukelti Žaliojo tilto skulptūras, nes jos primena okupantų ideologiją. Kas galėjo pagalvoti, kad po šito prasidės lentelių lupinėjimų vajus? Keliaudamas po Balkanus stebėjausi, kodėl Sarajevo ir Belgrado centruose palikti dešimto dešimtmečio Balkanų karų suniokoti pastatai, kodėl niekas neslepia piktžaizdžių? Suvokimo matas ten kitoks, mūsų veikia per teisingumo jausmą arba bent jau to jausmo iliuziją. Kitą vertus, užmūryti istoriją betonu, nematyti paliktų žaizdų yra ir traumos gijimo proceso dalis. Tik klausimas: kiek tai veikia tikrai, o kiek tai yra politikų populizmo įrankis?

Visgi grįžtant prie V. Daujotytės minties, įdomu, jog daugelis visgi, permąstydami ankstesnius stabus ar autoritetus, vertiname ne iš dabarties į ateitį perspektyvos, bet būtent lįsdami į praeitį, ten norime rasti kuo daugiau šiukšlių ir pateikti tai kaip iš okupantų aukos perspektyvos. Tarsi tuo viešai besimėgaujant, o tai tolygu gyventi okupantų paliktame voratinklyje 2023 metais. Štai ką primena vertybiškai išromytos tautos šių dienų peštynės dėl teisingumo. Gal išties geriau be paminklų? Palikti tai užmaršty, nei vėl ir vėl grįžti ir naujai praplėšti piktžaizdes, o gal ir nebūtus dalykus. Istorijos faktai apauga lašinių nuomonėmis. Kitą vertus, suprantu, kad nuoskaudų arba didelį teisybės jausmo turintis išsilavinęs žmogus nenorėtų vesti vaikų ir kalbėti prie paminklų, kurio asmens istorine praeitimi abejojama. Yra ir toji medalio pusė.

Kitas klausimas, kuris kyla: ar mes tikrai tokiu būdu vykdydami istorinį „teisingumą“ pagydome save ir tampame laisvesni (nepaisant didėjančio susiskaldymo), ar tikrai apsivalome? Ką renkasi daryti laisvas žmogus? Įdomu, kaip latvių, estų ir kitų buvusių okupuotų šalių patirtys su praeities šmėklomis? Patiko V. Daujotytės išsakyta mintis apie tai, kad gal vertėtų nesikapstyti praeityje, o susitelkti į idėjų generavimą dėl ateities. Prisiminkime siūlytas tūkstantmečio idėjas. Mokytojų profesiją padaryti iki 2025 metų prestižine. Subliuško iki internetinių pašaipūniškų memų kūrėjų, kuriems ši idėja, kuriai buvo tiek skirta eterio ir laiko, tapo pajuokos šaltiniu. Tai yra mūsų tikrovė, pagarba tautai nulinė – niekinis šių dienų žmogus, vertingas tik tol, kol moka mokesčius ir nekrizena, bet Marcinkevičių nors iš po grabo dėl teisybės iškas, juk tai daug svarbiau, nei dabarties išžmoginimas. Mes puikiai pakeisime lentelę kita lentele, nuimsime nereikalingas skulptūras, pakeisime konceptualesniais ir labiau neaiškesniais variantais, dviprasmiškom ir šokiruojančiom instaliacijom, šokančiais fontanais, tačiau užmiršime dabartį, jog reikia pasirūpinti ir gyvųjų teisingumu.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: "Vaikai varžėsi norėdami parodyti, kur rastas lavonas" (Lietuvos spauda)

 

Sveiki,

Reta ir istorinė laikraščio iškarpa (anuomet gal ir nereta). Dabar tokių dalykų neišvysi, net jeigu būtų dar ir žiauriai bei baisiau, netgi jeigu vaikai filmuotų ir fotografuotų šalia iš devinto aukšto iššokusiojo palaikus, jų į laikraštį ar bet kurį šalies dienraštį nefotografuotų. Nors papublikuoti kokį skandalą greičiau savo socialiniame tinklapyje už didesnius patiktukus yra konkurencijos. Anų dienų tikrovėje (pirmasis dešimtmetis po atkūrimo) atrodė lyg ir normaliai, prisiminkime, kiek benamių vaikų trindavosi Vilniaus stoties rajone (nė vienas teisių aktyvistas necyptelėjo), o dabar prie pirkimų kasos pabandyk vaiką sudrausminti, kad nagučių netiestų prie spalvingų „Orbit“ ar prezervatyvų pakuočių. Per 3 dešimtmečius, atsiradus Garliavos skandalams, žiobienėms, skandinaviškai „tvarkai“, toks dalykas neįmanomas, bet nereiškia, kad neegzistuoja kitokiomis formomis. Už maišelį saldainių vaikai nuvers prie lavono... Skamba... Net nežinau kaip, bet istorinės egzotikos visgi labai daug.

Jūsų Maištinga Siela

Istorinis krepšinis: JAV 104 – 110 Lietuva (USA–Lithuania)

 

Sveiki,

Nesu kažin koks didelis krepšinio stebėtojas, nes tikriausiai kaskart neištvertų nervai stebėti lietuvių krepšinį, tačiau taip jau atsitiko, kad šiemet JAV ir Lietuvos rungtynių nepraleidau. Pamenu ir 2004 metų rungtynes, kurias laimėjo lietuviai prieš NBA žvaigždes. Tada dar buvau mokinys (19 metų – ir pasitaikyk man šitaip!) mes vėl lošiam su JAV ir vėl Lietuva laimi. Istorinės rungtynės! Lietuva 110 – 104 JAV. Buvo gražu žiūrėti ir jaudintis. Ypač paskutinioji minutė. Tarsi vaikščioti plonu ledu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stichijos" / "Elemental"

 

Sveiki,

Jeigu mano vaikystėje būtų kas iškart po sovietinio laikotarpio parodęs animacinį filmą „Stichijos“ (angl. Elemental) (2023), manau, jis būtų buvęs pats geriausias. Vertinant iš šių dienų perspektyvos, kai esame išlepinti pačiais įdomiausiais, netikėčiausiais siužetais, net iš animacinio žanro visų pirma tikimės geros istorijos ir idėjos, nes paprastais triukais ir pamokymais maža ką besudominsi.

Istorija pasakoja apie menamą fantastinį pasaulį, kuriame gyvena keturios sužmogintos rasinės stichijos (oras, vanduo, ugnis ir žemė). Nėra tikriausiai labiausiai nesutaikomų stichijų nei ugnis ir vanduo (čia vis prisimindavau ir Ingos Valinskienės ir Edmundo Kučinsko šlagerį „Ugnis ir ledas“), tačiau šioje istorijoje būtent bus paneigta šioji idėja ir ugnis pamils vandenį. Iš esmės juk filmo idėja gana nebloga, pagalvota ir apie vizualumą, ir apie humoro bei rimties proporcijas bei vertybinius aspektus. Manau, amerikietiški animaciniai filmai kaip niekur kitur groja auklėjamuoju vertybiniu smuikeliu. Juk per skirtingas ir nesutaikomas stichijas mokoma rasinės lygybės, o Ugnės, pagrindinės veikėjos, įsipareigojimas tęsti tėvo krautuvėlės palikimo verslą ir pamiršti savo svajones, taip pat kalba apie perdėtus tėvų lūkesčius, kurie luošina atžalų sielas.

Filmas iš esmės apie įsitikinimų ir standartinių ribų peržengimą. Vanduo ir ugnis negali vienas kito mylėti, o vaikai apvilti savo geradarių tėvų. Tačiau kaip ir gyvenime, taip ir filme, šie įsitikinimai laužomi per pagrindinių veikėjų kančias, be kurių tikriausiai nebūtų ir pamokomojo istorijos elemento, pastarasis tikriausiai vienas svarbiausių mažajam žiūrovui formuoti vertybinius aspektus. Šiaip filmas pavyko labiau rimtesnio tono, nei komedijos. Sakyčiau, priartėta prie japonų meistrų pasakojimo pobūdžio, tačiau „Stichijose“ netrūks ir dinamiškų nuotykių, nei draugystės ir meilės.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Žemėlapis: kokie vyrai yra patraukliausi Europoje? (Which country has the most attractive men according to Europe)

 

Sveiki,

Tiesa, nežinau, kiek žmonių dalyvavo apklausoje ir ar tai ką nors sako, bet tikriausiai sako, nes didžiajai europiečių, žiūrint į šį žemėlapį, italų vyrai yra patraukliausi. Patiems italams patraukliausi atrodo švedų vyrai. Grožis – savitas dalykas, bet visur gi yra ir standartiniai niuansai.

Mariano di Vaio

Raoul Bova laikomas italų kino seksualumo simboliu.

Jūsų Maištinga Siela

Sveikinu Rugsėjo 1-osios proga! Lai laimė liejasi laisvai, o iššūkiai palauks!

Sveiki,

Sveikinu! Sveikinu! Sveikinu! Kadangi šiandien Mokslo ir žinių diena, visų pirmiausia, sveikinu naujus studentus su nauju startu, sveikinu ir tuos, kurie jau baiginės šiemet bakalaurą ir magistrą, sveikinu dėstytojus ir mokinius, sveikinu mokytojus, nes tai iš tikrųjų Naujieji metai, ne tik mokslo, bet ir naujo ciklo, naujo organizmo prisitaikymo prie rytinio žadintuvo, konspektų, mokinio rašinių ir uždavinių taisymų, kontrolinių darbų pasiruošimo. Nors ministerija turi savo ausyse nemažai vaško ir girdi tik statistikos trimitus (kaip gerai šiandien per „Panoramą“ pasakė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Violeta Žebrauskienė, statistika meluoja), o tikrovė yra ministerijai nežinoma, visgi siūlau ir moralinį streiką, nesusireikšminti dėl iššūkių. Juk mokyti nėra kam, o su iššūkiais tegu dirba ministerijos darbuotojai, o ne mokiniai ir mokytojai. Tad linkiu šiuos nerimo gaubiančius ateinančius Naujuosius metus gyventi ramiai, natūraliai atstumiant iššūkius į jiems skirtą vietą – jų kūrėjų galugerkles.  

O šiaip dar ir visus tinginius su rudeniu! Visus besiskundžiančius, kokia buvo prasta vasara (per karšta, arba per vėsi). Viskas vis tiek kitą pavasarį brangs, ypač braškės gatvėse, voveraitės litriniuose stiklainiuose, maistas ir nakvynė Palangoje, o verslininkams vis tiek bus tik dar blogiau, o užvis blogiau ūkininkas, nes toji tikrovė visada netikra, ji apžergta statistikos Trojos arklio, o žvengia pro nasrus žiniasklaidos mediniai dubleriai už eurą ar du. Po šia saule ramybę galima susikurti tikriausiai tik viską priimant nerimtai, galgi net ciniškai kaip Sigitas Parulskis savo tekstuose. Nes šiaip ar taip tikra tik tai, ką mes jaučiame ir darome, o ne ką sako melo-sterija.

Jūsų Maištinga Siela