Nedaugžodžiausiu, nes vaikystėje iš tikrųjų bijojau
žiūrėti 1973-ųjų „Egzorcistą“. Po šitiek laiko pagaliau sukurtas jo tiesioginis
tęsinys „Egzorcistas: tikintysis“ (angl The Exorcist: Believer) (2023).
Sakau, pagaliau? Ogi be reikalo, nes visgi, nors ir turi sąsajų su pirmtaku,
visgi scenarijus originalus, ne pagal knygą.
Nepasakyčiau, kad filmas absoliuti tragedija. Žiūrėti buvo
galima nuo pradžių iki pabaigos. Būta net vietomis nemažai įtampos, tiesa, ją
kėlė S. Kingo „Tai“ romano ekranizacijos motyvai t. y., dingimo neaiškios
aplinkybės, šiokios tokios detektyvinės istorijos ir besiblaškantis tėvas dėl
dingusios dukrelės. Klasikinę medžiagą bandoma absorbuoti Holivudui
nustatytomis dabarties klišėmis, stereotipai – būtinai aktorių juodaodžių,
būtinai visko po truputį ir, kad visi būtų patenkinti, kad niekas Holivudo
nekaltintų rasizmu ar dar kažkuo. Tai jaučiasi, tikrai.
Tiesą sakant, nėra pernelyg ko čia analizuoti. Filmas skirtas
šiurpinti, tačiau patys nuobodžiausi tampa pagrindiniai veikėjai. Visiškas kino
charakterių albinosų paradas. Neįdomūs nė pro kur. Tėvas, jautęs kaltę,
atleiskite, myžčioja aplink dukrelę kas žingsnį, o buvusi vienuolė (dabar
gydytoja-slaugė) jaučia kaltę dėl buvusio aborto. Žodžiu, tradiciškos siaubo
kino vertybės – tėvai kaip išprotėję maniakiškai veikiami tik tėviškų ir
motiniškų instinktų, per čia teka kaltės pragaro upės ir jais naudojasi Šėtonas.
Pala... Bet tai yra kone kiekviename siaubo filme ir tai daro istoriją labai
nuobodžią. Nėra autentikos, viskas daugiau ar mažiau remiasi į pagarbą
klasikiniam variantui, tačiau bandoma nenutolti nuo masinio žiūrovo, kuris jau
žino, ko kiekviename žingsnyje tikėtis, nes išmokęs per tiek metų scenarijaus artikuliaciją
kaip iš vadovėlio... Jeigu turite lūkesčių didesnių, nei eiliniam siaubekui,
pamirškite, nusiteikite tiesiog parpsoti be didesnės intrigos ant sofos.
Apie pastoriaus dukterų Anės, Emily ir Charlottes
Brontė gyvenimą yra sukurta tiek daug adaptacinių filmų ir spektaklių, kad jų
gyvenimai nuolat iš naujo ir iš naujo perkuriami, aptariami ir vėl
interpretuojami. Kažkada skaitytas Emily Brontės (1818-1848) romanas „Vėtrų
kalnas“ buvo išties įtraukiantis ir puikiai iki šių dienų paskaitomas kūrinys,
tad apie ją sukurtas ir filmas „Emili“ (angl. Emily) (2022).
Nors paprastai klasikoje yra labiau aptariama kur kas produktyvesnė Charlottės
Brontė kūryba bei jos įstabioji „Džeinė Eir“, tačiau kai kas „Vėtrų kalną“
laiko kur kas vertesniu ir įdomesniu kūriniu, pvz., Virginia Woolf.
Visgi filmas apie Emili Brontė iškart perteikia, kad
būtent šioji iš seserų buvo labiausiai pakvaišusi, didžiausia svajoklė iš
svajoklių ir ne visada gebanti būti „normali“ pagal tuometinius standartus.
Istorija apžvelgia ne seserų istoriją, o pateikia Emily perspektyvą, nors filme
vaizduojamos ir brolis bei likusios kitos seserys. Beveik XIX amžiaus vidurys,
puritoniška anglų visuomenė ir tėvo pastoriaus įtaka labai formavo svajoklės
Emily asmenybę. Didžiausią įtaką, kaip matome iš filmo ir išlikusių istorinių
šaltinių, turėjo Emily brolis Branvelis – lėbautojas, neklaužada, maištininkas
ir alkoholikas, kuris tragiškai baigė savo gyvenimą, taip ir nerealizuodamas
savęs kaip literato, nors bandymų lyg ir būta...
Filmo kompozicija klasikinė. Pradžioje matome
mirštančią Emily, kurią slaugo Charlottė, pastaroji bando išsiaiškinti, kaip Emily
sugebėjo parašyti „Vėtrų kalną“. Žiūrovui jau ir taip aišku, jog iš rašytojos asmeninės
patirties, todėl istorija mus nubloškia truputį atgal, kur pasakojama Emily ir
pastoriaus patarnautojo Viljamo meilės istorija, kuriai nelemta išsipildyti dėl
religinių dogmų. Prigimtis ir celibatas, aistra ir protas – iš esmės filmo
veikėjai ambivalentiški kaip ir „Vėtrų kalno“ pagrindinis veikėjasHitklifas.
Filmas stengiasi atskleisti šio kultinio romano atsiradimo priežastis bei Emily
išskirtinumą iš kitų seserų. Manau, iš dalies tai ir pavyksta. Emily puiki
pianistė, tačiau sunkiai adaptuojasi prie tėvo keliamų lūkesčių. Išsiųsta į merginų
mokyklą tapti mokytoja, ji neištveria ir yra išsiunčiama atgal. Nuvylusi tėvą
ir nusivylusi savimi ji pamažu įsitraukia į brolio išdaigas ir net ima vartoti
narkotikus... Visgi jos padėtis nepavydėtina, ji gyvena Viktorijos epochoje
pirmojoje pusėje, kur vyrauja romantizmas, sentimentalumas, bet moterims tai
griežtų primestų taisyklių amžius, kur padorumas, nuolankumas ir paklusnumas
yra laikomos geriausiomis moters savybėmis. Kitą vertus, jeigu Emily būtų
atitikusi visus tuos kriterijus, argi turėtume „Vėtrų kalną“?
Viena įdomesnių ir labiau pavykusių filmų scenų – tai
kiniškos kaukės spiritizmo seansas, kada Emily apsimetusi mirusios motinos
dvasia ne juokais išgąsdina visus. Kitą vertus, toji kaukė tampa ir pačios
Emily likimo simboliu, nes ji priversta nuolat dangstytis ir save visuomeniškai
normalizuoti, nes kaukė – tai įsipareigojimas, taisyklės, netikras
prisitaikėliškumas, o tai ir Emily našta. Visgi kuo žaidžia režisierė Frances
O'Connor? Ogi bandydama aiškiai brėžti Emily meilės istoriją su „Vėtrų kalno“
siužetinėmis linijomis, iliustruodama dažnai šaltą, vėjuotą, drėgną Anglijos
klimatą, koks ir vaizduojamas pačios Emily romane. Visgi filmas, nors ir
kostiuminė drama, joje daug savitos interpretacijos, nors pastatymas labai
estetiškas, gražus, sukurtas išskirtinis Emily charakteris, jos santykis su
pasauliu, puikiai čia pasidarbavo aktorė Emma Mackey. Labiausiai filme erzina visuomenės
įsigalėjusios klišės, kurios diktuoja veikėjų elgseną ir sielvartą, pastarieji
kine ir literatūroje matyti tiek daug sykių, kad tiesiog žiūrint filmą galima
viską papunkčiui numatyti, nes veikėjai kaip užprogramuoti robotai elgiasi
pagal standartus, nors ir stengiasi iš jų ištrūkti, maištauti. Tą matome ne tik
Brontė seserų kūryboje, tą matysime ir J. Austin romanuose bei jų
ekranizacijose. Visgi po filmo „Emili“ man susidarė įspūdis, kad režisierė
visgi nulipdė savo Emily, kuri visgi savoje, įtariu, epochoje buvo kiek
kitokia.
Danai kuria filmus apie savo kultinius rašytojus! Viena
iš tokių XX amžiaus pirmojoje pusėje buvo baronienė Karen Blixen, kuri ilgą
laiką praleido Afrikoje, o grįžusi į Daniją parašė kultinę knygą „Iš Afrikos“.
Beje, 1985 m. pasirodė labai sėkminga šios knygos ekranizacija „Mano Afrika“,
kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė garsioji Meryl Streep. Tačiau šįkart filmas
ne apie šios knygos kūrimą, o apie rašytojos keistą sandorį su debiutuojančiu
naujosios kartos rašytoju Thorkild Bjørnvig.
Filmas „Sutartis“ (dan. Pagten) (2021)
pasakoja apie Karen Blixen, kuri kamuojama sifilio sukeltų kūno skausmų ir
jausdama, kad gyvena paskutiniąją savo gyvenimo dekadą, sumano keistą avantiūrą
– pasikviečia jauną ir perspektyvų rašytoją, kuriam pasiūlo keistą sutartį, supraskite,
kad ji globos jo kaip rašytojo asmenybę, supažindins su garsiausiais to meto
danų rašytojais, finansuos jo kūrybą, tačiau jis turįs besąlygiškai paklusti. Savotiškas
„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ be erotinio prieskonio. Žinoma, kad jaunasis
Thorkildas negali atsisakyti ir jis pasiryžta avantiūrai, tačiau netrukus
suvokia, jog jam reikia ne tik taikytis prie baronienės reikalavimų t. y., būti
valdomam ir formuojamam, bet ir aukoti savo mažamečio sūnaus bei žmonos
santykius...
Filmas toks keistas, beveik mistinis. Karen ir Thorkildo
santykiai perteikti tokie nenatūralūs, kad šiurpina tų santykių priklausomybė.
Kas toji Karen ir ko jai reikia iš jaunojo rašytojo? Vėliau sužinome, jog ji
ieško savo dvaro įpėdinio t. y., pagal jos įsivaizdavimą išugdytą jauną ir
potencialų meno kūrėją. Anot baronienės, Thordkildui reikia būti nuotykių
ieškotoju, atsisakyti iš dalies šeiminės idilės, ramybės ir įsimylėti,
keliauti, klysti ir vėl keltis, nes tik toks menininkas sugebės kurti gerą
literatūrą. Baronienei atrodo, jog ji gali manipuliuoti ir kurti savo pačios
atvaizdą, nors pati jau sena, ligota ir toli gražu nėra labai laiminga, tačiau
ji suvokia, jog tai kaina, kurią sumokėjo už savo žinomumą. Filmas iš esmės
pasakoja apie menininko asmenybės ir gyvenimo būdo dvilypumą ir apie tai, kad
neįmanoma kito „pajungti“ laisva valia ir „užsiauginti“ kaip vergą. Karen
nepasisekė, kad Thordkildas visgi buvo ramus šeimos žmogus, ramus rašytojas,
kuris nori suderinti kūrybą su šeiminiais įsipareigojimais.
Filmas teatralizuotas, baronienė perteikta itin
charizmatiškai, o ją suvaidina danų aktorė Birthe Neumann. Jau vien dėl jos
vaidybos filmą galima žiūrėti ir mėgautis. Visgi istorija tokia sunkiai
įtikinama, nors ir paremta tikra istorija. Vėliau Thordkilas išleis apie šiuos
santykius knygą, aišku, savaip viską apdailindamas, galgi net mistifikuodamas,
ir pagal šią knygą bus pastatytas filmas. Šiaip žaviuosi danų kinu, o „Sutartis“,
nepasakyčiau, kad labai nustebino, gal tik kėlė tam tikrą nuostabą, jog
apskritai įmanomi tokie santykiai. Bet kai esi jaunas ir nori kurti kaip
išprotėjęs, o vienintelė galimybė yra globa, kitaip sakant, užsiimti šiek tiek
prostitucija ir parsiduoti yra irgi išeitis. Filmas ir baigiasi faustiškai,
galiausiai jaunasis rašytojas suvokia, jog šioji šėtoniška sutartis, prarandant
savo laisvą valią kurti save patį, priveda prie savęs neigimo ir kančios, todėl
viskas baigiasi kaip Gėtės filosofinėje poemoje – Thordkildas grįžta į savo socialinį
luomą ir derina kūrėjo ir šeiminį gyvenimą lyg nieko ir nebūtų atsitikę.
Švedų filmą „Svaigulys“ (šved. Eld &
lågor) (2019), kurį galėjote pamatyti kino festivalyje Scanorama, o
vėliau ir LRT rubrikoje „Elito kinas“, yra tai, ką galima pavadinti
europietišku Holivudu, o gal netgi skandinavų Holivudu. Filmą režisavo Måns
Mårlind, kuris turėjo aiškią viziją – kontrastingai vaizduoti švedų Antrojo
pasaulinio karo išvakares t. y., dvi iš tikrųjų šalia viena kitos gyvenusias
šeimas, kurios plėtojo atrakciono parko verslą. Ši istorija paremta tikra
istorija ir vaizduoja, kaip susidarė iš priešų sąjunga ir santuoka, tačiau
filmas tiek nublizgintas, kad tikriausiai belieka tik toks istorijos
nuotrupos, pavirtusios pasaka.
Atmetus istorinius kontekstus, galima sakyti, kad
filmas kaip koks švedų „Mulen Roužas“, savitai išpuoselėtas ir spalvingas karnavalas,
koks tik begalimas kine su specialiais triukais ir kompiuterine grafika. Tokį kiną
Europoje kuria retkarčiais nebent britai, žinoma, dažnai su amerikiečių
pagalba. Filme vaizduojama meilės istorija iš esmės yra ta pati „Romeo ir
Džuljetos“ istorija. Dvi mirtinai susipriešinusios šeimos kaišioja dėl verslo
viena kitaip pagalius į ratus, o prasidėjusi Hitlerio invazija į Europą
sparčiai prastina atrakcionų verslą. Tai tarsi Kapulečių ir Montekių istorija,
kaip minėjau, perteikta „Mulen Roužo“ spalvomis, viskas labai sąlygiška r labai
dekoruota. Atrodo, jog stebime žlungantį verslą, kurį bando išsaugoti abi
šeimos, o toje tragedijoje užgimsta tarp jaunosios kartos nauja meilė. Tiesa,
sunkiai įmanoma, nes Nini serga bipolitiniu sutrikimu ir dažnai pasineria į
chronišką depresiją, o mylimojo motina primeluoja ir atitolina sūnaus laimę.
Žodžiu, tikra klasika.
Visgi, kad ir kaip bepažiūrėsi, filmas nuotaikingas,
jis laikosi dėl kruopščiai sukurto dekoratyvinio vaizdinio. Mintys, jausmai ir
net problemos perteikiamos Volto Disnėjaus spalvomis, ryškinant karnavalo
kultūrą. Svarbiausia be meilės yra ir dingstantis karo metu žmonių džiaugsmas,
šeimos verslo išsaugojimas, kai nebegali atrakcionai konkuruoti su Europą
apėmusiu siaubu. Savotiškas miuziklo „Burleska“ (2010) verslo išsaugojimo
motyvas. Visgi daug gražių filme niuansų, klišės ir lėlių namelio efektas
pasirinktas tyčia kaip forma perteikti svaiguliui t. y, visų pirma, meilės
istorijai, kuri absoliučiai teatralizuota pagal standartus.
Nedaug nusimanau apie Afrikos istoriją, galima sakyti,
viską, ką žinau, tai iš kino filmų, kurie dažniausiai tėra tik tikrosios
istorijos interpretacija. Naujas bandymas pažvelgti į tragišką Afrikos žmonių laikotarpį,
kai intensyviai XIX amžiaus pirmojoje pusėje vyko žmonių prekyba tarp įtakingų
vietos afrikiečių ir anglų, bandoma filme „Kovotoja“ (angl. The
Woman King) (2022). Filmą apie karingą moterų gentį režisavo moteris Gina
Prince-Bythewood, ir tai nenuostabu, nes, atrodo, Holivudas savaip išpirkinėja
amerikiečių kino ilgą ignoravimą dėl lyties ir rasės, tad dabar matome tos
kalės atgailavimą. Tai, aišku, savaime nėra blogai, tačiau dažnu atveju kokie
kino apdovanojimai nebetenka tikrosios prasmės...
Visgi grįžtant prie „Kovotojos“, filmas remiasi tikra istorija.
Iš tikrųjų egzistavo tokia Nasiska ir įtakinga Afrikos Dahomėjos karalystė. Pastaroji
imperija išsilaikė iš to, kad patys tiekdavo žmones ir bendradarbiaudavo su
vergų pirkliais. Pagrindinė veikėja – kovotoja Nasiska pasiryžo įtikinti
karalių, jog atsisakytų šio verslo ir pereitų prie palmių aliejaus prekybos. Žinoma,
britams tas nepatinka, nes vergų supirkimas jiems kur kas naudingesnis... Na ir
prasideda ilga nuotykių kupina kelionė per karą, sukilimą bei asmeninę Nasiskos
istoriją. Netekėjusios ir nepaklusnios moterys tapdavo karėmis, kurios
užsigrūdindavo ilgose treniruotėse. Tai savotiška amazonių gentis, ištikima
savo karaliui, filme vaizduojama šios genties kultūra ir kaip toji imperija
karaliavo.
Visgi filmas sukaltas pagal holivudinius principus,
lyg žiūrėtum sužmogintą „Liūtą karalių“, viskas labai aišku: yra blogieji ir
yra gerieji žmonės, ambivalentiškų veikėjų čia nesitikėkite. Aišku, įdomiausia
visgi čia aktorės Violos Davis sukurta Nasiska, kuri turi ir savo asmeninę
tragediją, todėl filme randasi ir spekuliacijos jausmais, gvildenami sudėtingi
motinos ir dukters santykiai, tačiau visgi paviršutiniškai, praplaukiant tarp
batalinių scenų. Filmas turi visus reikalingiausius madingiausius akcentus:
feministinį atspalvį, jog visgi vaizduojamos karės moterys, kurios neretai
išspardo šiknas vyrukams, taip pat pagrindinė veikėja toli gražu jau nebe
jauna, todėl duoklė patyrusiai aktorei, kurią juk galėjo pakeisti kokia
dvidešimtmetė; moteris režisierė, daug juodosios rasės aktorių... Volia! Štai
ir visas reikalingas populiarus tolerancijos ir matomumo biskvitas, socialinė
žinutė iš kino kūrėjų kalvės.
Visgi, nepaisant šablonų, pati istorija sukurta pagal masinio
kino sugestijas, kai viskas taip teisinga, kad nebelieka net pačios Dahomėjos
kai vergovės pirklių sostinės, atrodo, jog filmas jau net nebe istorinis, o
veikiau išmonė. Visgi nuotykiai, batalijos ir Violos Davis aktorinis
meistriškumas įtraukė į pasakojimą, o kol žiūri, net nelabai galvoji apie šio
filmo šabloniškumą. Visgi, matyt, filme yra jaučiamos gyvasties, kas leidžia
užsimiršti, jog žiūri.
Maroko režisierė Maryam Touzani yra itin savita režisierė,
kuriai, sakyčiau, svarbu filmo pasakojime išlaikyti viltį ir šviesą. Šią vasarą
matytas jos filmas „Adomas“ (2019) apie nėščiosios musulmonės istoriją, kuri
įsiminė kaip vilties teikiantis pasakojimas, nors ir vaizduojamos sudėtingos
pasirinkimo perspektyvos griežtoje visuomenėje. Dar griežčiau tikriausiai
vertinamas Maroke LGBTQ pasaulis, apie kurį iš dalies pasakoja savo naujausioje
dramoje „Žydrasis kaftanas“ (angl. The Blue Caftan)
(2022). Kaftanas – tai toks tradicinis afrikietiškas-islamiškas rūbas, kuris
turi nepaprastą švelnumą ir yra siuvinėjamas aukso siūlais. Šiandien kaftanus
siuva mašinos, tad režisierė skyrė dėmesio ir savo krašto papročiams,
vaizduodama jau labai retą dalyką – rankų darbo meistrą Halimą, kuris su žmona
turi verslą.
Halimo žmona pamažu miršta nuo vėžio, todėl
papildomiems darbams atlikti jie įdarbino pameistrį, su kuriuo Halimas netrukus
labai suartėja. Apie Halimo potraukį žmona žino, jis po darbų eina į viešąsias
pirtis ir ten susiranda vienadienių nuotykių. Bet visgi... režisierė su
nepaprastu jautrumu papasakoja šią istoriją, išvengdama brutalumo. Visas filmas
slysta kaip šilkinis kaftano audinys ir probleminiuose santykiuose išryškėja
paprastos filosofinės tiesos: jeigu iš tikrųjų myli, leisk kitam būti
laimingam.
Marokas konservatyvi šalis, todėl vyrų meilė čionai,
priešingai nei daug kur Europoje, yra itin delikatus ir slaptas reikalas, kuris
turi būti slepiamas kaip gėdingas faktas. Režisierė šia istorija tarsi išvengia
tos gėdos, traumų ryškinimo, visuomenės susiskaldymo ir to, ką galėtume
pavadinti „rėksminga“. Sudurstydama modernumą, seksualumo problemas per
tradicijas, ji randa formą byloti apie kur kas daugiau, nei seksualumą, bet
veikiau apie orumą, pagarbą savo ir kito jausmams. Aišku, filmo finalas, kuris
labai tikėtinas buvo vien filmo pradžioje, man pasirodė labai jau
melodramatiškai ištęstas ir dirbtinokas – Halimas laidoja savo žmoną su tuo
pačiu kaftanu, kurį visą laiką siuvo kartu su savo naujuoju pameistriu. Visgi
veikėjai, nepaisant visko, yra nepaprastai švelnūs ir pozityvūs, netgi žmona,
kuri slėpė rožinį audinį, taip pat galų gale atsiprašo kaip kokioje pasakoje iš
Paulo Coelho knygos. Pagrindinį vaidmenį sukūrė jau režisierės pamėgta aktorė Lubna
Azabal, kurią galėjote matyti „Adome“, ji taip pat žinoma iš populiaraus filmo „Moteris,
kuri dainuoja“ (2010). Smagu ją ir vėl pamatyti.
