Tarptautinis festivalis "Jauno teatro dienos" 2024, Klaipėda, programa

 

Rugpjūčio 14-17 dienomis Klaipėdoje vyks tarptautinis festivalis „Jauno teatro dienos“. Festivalis buria jaunus Lietuvos scenos meno kūrėjus, čia susitinka įvairią patirtį sukaupę įvairių sričių profesionalai. Atrasti bendraminčius, pamatyti kitus kūrybos metodus, žaibiškai priimti sprendimus ir betarpiškai susitikti su žiūrovu – visa tai JTD teatro profesionalams siūlo jau 12 kartą.

 

Kūrybinės komandos per trumpą laiką sukurs ir pristatys pasirodymus iš anksto nežinomomis temomis. Pasirodymai visiems besidomintiems bus pristatyti įvairiose Klaipėdos miesto erdvėse.

 

Rugpjūčio 14 d. 21 val. Herkus Kantas, Naujojo uosto g. 3:

 

podcastas „Ant Liežuvio galo“ gyvai: pokalbis su režisieriumi Pauliumi Markevičiumi;

 

Rugpjūčio 15 d. 21 val. Herkus Kantas, Naujojo uosto g. 3:

 

podcastas „Ant Liežuvio galo“ gyvai: pokalbis su aktore Giedre Giedraityte;

 

Rugpjūčio 16 d. 21 val. Herkus Kantas, Naujojo uosto g. 3:

 

podcastas „Ant Liežuvio galo“ gyvai: pokalbis su teatro kritiku Vaidu Jauniškiu

 

Rugpjūčio 17 d.

 

17 val. JTD kūrybinių dirbtuvių peržiūra (1 grupė) Herkus Kantas, Naujojo uosto g. 3;

 

17.30 val. JTD kūrybinių dirbtuvių peržiūra (2 grupė) Herkaus Kanto kiemas, Naujojo uosto g. 3;

 

18.15 val. JTD kūrybinių dirbtuvių peržiūra (3 grupė) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kiemas, K. Donelaičio g. 4;

 

19 val. JTD kūrybinių dirbtuvių peržiūra (4 grupė) Hofas, Danės g. 8;

 

19.45 val. diskusija – veda teatro kritikas Vaidas Jauniškis, Hofas, Danės g. 8;

 

21 val. uždarymo koncertas su grupe „Kopanugaris“, Hofas, Danės g. 8;

 

22 val. vakarėlis su DJ Lukas Mi, Hofas, Danės g. 8.

 

JTD festivalio dalyvių kūrybinė erdvė ir centras – Kultūros fabrikas, Klaipėda

 

VISI RENGINIAI – NEMOKAMI

Renginyje bus filmuojama ir fotografuojama

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 59: šiandien buvo gerą gyventi be pretenzijų!

 

Sveiki, atklydusieji ir nuolatiniai skaitytojai,

 

Šiandien turėjau vieną puikiausių vasaros dienų, kai tiesiog dariau tai, ką reikia daryti, kad būčiau laimingas. Neskubėjau. Vaikščiojau su knyga po miestą, prisėsdamas prieš saulutę. Nuostabus oras (+22C!), lengvas ir gaivus vėjelis, tuščias, neprikimštas skrandis, sukeliantis kūne lengvumą. Ir taip gera užeiti į kavinę, prisėsti su kavos puodeliu, paskaitinėti ir laukti draugo po darbų, kad galėtume pasivaikščioti, užsukti į akmenų parduotuvę. Dalį laiko knygyne varčiau naujienas, nusipirkau už tris eurus Viktorijos Daujotytės knygą, vėliau tiek pat sumokėjau už kavos puodelį ir viskas taip ramiai, kad jokia pikta mintis nepuolė nei apie žmones, nei apie būsimus darbus – absoliutus laikas sau ir judėjimui, buvimui čia ir dabar.

 

Esu dėkingas už šį natūralų ir paprastą patyrimą be didesnių pastangų. Vien dėl to, kad nusprendžiau vos pramerkęs akis, kad šiandien bus puiki diena. Dar sykį pasitikrinu seną tiesą: svarbu yra nukreipti mintis į savo būsenų ir emocijų gerinimą ir suvokimą, jog tikrasis pasaulis priklauso nuo vidinio susitvarkymo, o ne nuo išorės veiksnių. Svarbu tą emocingą būseną sąmoningai pratęsti, dauginti ir įgalinti, kad taptų tokia pat įprasta, kaip kažkada nuolat buvę besivelkantys rūpesčiai ir stresas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sent Omeras" / "Saint Omer"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Iš Afrikos kilusi prancūzų režisierė Alice Diop prieš kelerius metus pristatė savo filmą „Sent Omeras“ (pranc. Saint Omer) (2022), kuris buvo rodytas „Kino pavasario“ festivalyje. Šį filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, tad ėmiausi smalsumo vedinas žiūrėti, apie ką ši istorija.

 

Tai šiuolaikinė imigrantų į Prancūziją istoriją, paremta antikine Medėjos istorija. Pasak graikų mitologijos, Medėja, nužudžiusi savo vaikus, pavirto akmeniu. Visais laikais pasakojimai apie vaikžudystę šiurpino visuomenę, o šių pasakojimų imasi ne tik kino kūrėjai, bet ir literatai. Pavyzdžiui, Toni Morrison savo knygoje „Mylima“ atskleidžia vergės savo dukters nužudymo priežastis. Bandymai suprasti, kodėl motina nužudo savo vaiką, yra sudėtingi ir klaidūs. Šiame filme visgi režisierė visą suvokimo „svorį“ meta dviem pagrindinėms veikėjoms – besilaukiančiai literatūros dėstytojai ir rašytojai Ramai, kuri stebi bylos teismo procesus ir dėlioja biografinę knygą bei, aišku, pačiai kaltinamajai Laurencijai, kuri teismo pradžioje prisipažįsta, kad pati nežino, kodėl taip padarė ir kad šis teismas jai turėtų padėti suvokti savo veiksmų priežastis.

 

Šiaip mėgstu teisminio proceso filmus, toji struktūra man priimtina ir suvokiama bei įdomi tuo, kad geba situacijas perteikti analitiniu būdu, dažniausiai atskleidžiant veikėjų veiksmų paradoksalumą. Dažniausiai, kaip ir šios bylos atveju, sudėtinga vienareikšmiškai, žinant aplinkybes ir nusikaltimo kontekstus, pasmerkti kaltinamąją. Visgi filmas kiek priminė seniau matytą „Kryčio anatomiją“, kurioje vėlgi moteris kaltinama savo vyro  nužudymu, tik tame filme labiau veikė detektyvinė paslaptis, o „Sent Omeras“ filme labiau analizuojamos psichologinės ir socialinės priežastys, susijusios su pagrindinės veikėjos imigracijos problemomis, nepateisintais lūkesčiais tėvams.

 

Filme nuskamba tokia įdomi sąvoka „moteris fantomas“ – tai nematoma, asociali, atskirtį ir beviltišką vienatvę patyrusi moteris, kurios viltys sužlugo baltųjų europiečių pasaulyje. Iš tikrųjų labai įdomus filmas pasvarstyti apie visos šios vargšės moters padėtį, kurių dažniausiai visuomenė nenori nei matyti, nei suprasti (prisiminkime Almos Bružaitės bylą prieš daugel metų). Glumina tai, kad pagrindinė veikė išsilavinusi, puikiai kalba prancūziškai, geba skaityti ir analizuoti filosofinius tekstus, tačiau situacija tik rodo, kad akademiniai gabumai nelygūs socialiniai ir kultūriniai adaptacijai. Pats genialiausias žmogus su puikiausiais mokslo pasiekimo rezultatais negavęs meilės, šilumos ir palaikymo gali atimti sau gyvybę, ką čia kalbėti apie į neviltį puolusią motiną... Finale suskamba kaltinamosios advokatės paskutinė ginamoji kalba, kurią reikia atskirai išsirašyti, nes ji pravirkdo – nepaprastai literatūriškai talpi ir esminė kalba, dėl ko verta žiūrėti visą filmą nuosekliai ir iki galo.

 

Mano vertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Back to Black" / "Back to Black"

 Sveiki,

 

Kalbėti apie Amy Winehouse vaidybiniame kine nėra lengva. Tai itin ikinoška asmenybė, savita, kitokia, bet, atrodo, lyg įgyvendintų panašias talentingų atlikėjų programas. 2015 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Amy“ buvo apdovanotas „Oskaru“ ir man jis be galo patiko, o kai sužinojau, jog režisierė Sam Taylor-Johnson, dirbusi su „50 pilkų atspalvių“, ėmėsi šio ambicingo projekto, net neabejojau, kad jis nepasieks „Amy“ lygio. Ir visai ne dėl skirtingų žanro, tiesiog pasakojant apie bet kurią asmenybę (išskyrus Pablo Larrain „Spencer“ apie princesę Dianą) visi nuėjo fasadinėmis reprezentatyviomis ir edukacinėmis apie asmenybę pasakojimo kryptimis. Filmas „Back to Black“ (angl. Back to Black) (2024) pavadintas pagal antrąjį ir, deja, paskutinįjį Amy Winehouse solo albumą, kuris tampa ir jos asmeninio gyvenimo metafora.

 

Filmas susižiūrėjo ganėtinai gerai. Buvau pamiršęs, kaip man anuomet patiko Amy muzika! Istorija prasideda maždaug nuo pirmojo „Frank“ albumo leidybos laikų, kaip Amy pradėjo tik išgarsėti. Nuo pat pradžių iki gyvenimo pabaigos ji visiems tikino, kad nenori būti jokia žvaigžde, o tik dainuoti džiazą ir baisiai pykdavo, jeigu ją lygindavo su pop muzikos atlikėjomis.

 

Nors filmas muzikinis ir jame skamba nuosekliai Winehouse dainos, visgi scenarijus orientuotas į asmeninius Amy santykius su palaidūnu Bleiku, kitaip sakant, akcentuojamas Amy populiarumas ir asmeninis nusiritimas į narkotikų ir alkoholizmo liūną dėl nepavykusių santykių su Bleiku. Aš nežinau, koks turėtų būti tikras vaidybinis filmas apie Amy ir ar šis atskleidžia Amy gyvenimą. Veikiau viskas, prie ko prisiliečia biografinių kino kūrėjai, visada būna interpretacija, nuomonės formavimas ir pasirinkta perspektyva. Šiame filme atsvara Bleikui Amy tapo santykiai su nuo vėžio mirusią senele, kuri labiausiai palaikė Amy karjeros pradžioje. Taip pat puikūs santykiai su dainininku tėvu, tačiau tai neapsaugojo Amy nuo tragiško likimo.

 

Filmas gana tiksliai ir nuosekliai atkartoja Amy biografinius faktus, gerbėjams labiau žinomus ir prisimenamus iš žiniasklaidos, todėl abejoti faktais neverta, tačiau filmas vis tiek dvelkia fasadiniais dažais, parodomuoju asmenybės kultu, kitaip sakant, filmas kaip paminklas reprezentuoti, o ne kaip meninis kino užmojis. Režisūra savaime elementari, bet labiausiai mane nustebino aktorė Marisa Abela, kuriai buvo patikėtas itin charizmatiškas vaidmuo ir ji su juo puikiai susitvarkė. Vietomis ji tikrai buvo labai panaši į tikrąją Amy Winehouse. Pati istorija įtraukė, neturiu didesnių priekaištų, bet ateityje norėtųsi drąsesnių interpretacijų ir režisūrinių eksperimentų pasakojant apie Amy Winehouse.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Dviguba rokiruotė" / "Infernal Affairs" / "Mou gaan dou"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Žinote, ko šiomis dienomis labiausiai pasiilgau? Ogi gero ir įtraukiančio detektyvinio trilerio! Beieškodamas, ką čia galima pažiūrėti, aprikau seną Pietų Korėjos filmą „Dviguba rokiruotė“ (angl. Infernal Affairs) (2002), kurį, dabar berašydamas atsiliepimą, manding, prisiminiau, ar nebūsiu kažkada labai seniai matęs? Arba matęs kažką labai panašaus į šią kino juostą. Kadangi pastaraisiais metais mačiau neblogų azijietiškų kino darbų, tad drąsiai pasirinkau puikiai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą „Dvigubą rokiruotę“.

 

Istorija labai ilga ir paini, kuri remiasi slaptų ir integruotų agentų strateginiai šnipinėjimo žaidimais. Blogiukas integruojamas tarp policininkų, o policininkas tarp blogiukų, nors abu vyrukai kažkada mokėsi vienoje mokykloje ir buvo draugai. Žodžiu, filme vaizduojamos kelios narkotikų barono prekybinės operacijas, kurias bando sustabdyti policija, tačiau nesėkmingai, nes baronui nuolat praneša infiltruotas agentas. Didžiausia filmo intriga, kada du integruoti po priedanga buvę draugai susitiks ir sužinos apie vienas kito darbus... Tradiciškai šiame filme tai nutinka, žinoma, finalinėje filmo pabaigoje.

 

Prisiminiau! Šis filmas man priminė amerikiečių puikų slaptų agentų filmą „Infiltruoti“, todėl, jeigu mėgstate sekti supainiotus socialinius vaidmenis, šis filmas, nors režisūriškai ir senstelėjęs, bet nepraradęs dinamiškumo ir tinka puikiai žiūrėti net šiomis dienomis. Visgi filmo pradžioje apsunkina visų panašūs azijietiški veidai, bet netrukus įsimini kelis skiriamuosius fizinius bruožus ir toliau seki istoriją. Visgi nepripratau prie vieno – tų keistai ištęstų korėjiečių trileriams būdingų emocingų kompozicijų, per kurias močiutės gali numegzti šaliką, kol baigiasi visi aktorių antakių pakilimai, pražiotos sulėtintame kadre burnos ir teatrališki kadrai, pastiprinti tyčia paaštrintais garso efektais. Panašių efektų galima aptikti indų serialuose, pastarieji tapę internetinių memų priemonėmis. Gal 2002 metais tai dar veikė, bet šiomis dienomis atrodo kaip azijietiška parodija vakariečiams. Tiesa, filmas yra sulaikęs tęsinių.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "XX amžiaus moterys" / "20th Century Women"

 

Sveiki,

 

Amerikiečių režisierius Mike Mills savo sukurtų filmų kraityje turi ne vieną pavykusią kino juostą. Užpernai matytas filmas „Drąsiau drąsiau“ (2021) ir seniau „Pradedantieji“ (2010) buvo puikūs kino darbai, kurie atskleidė režisieriaus jautrumą intymioms temoms. Vienas iš tokių filmų yra ir „XX amžiaus moterys“ (angl. 20th Century Women) (2016), kuris, savaime aišku, pasakoja apie moterų gyvenimą XX amžiuje.

 

Mike Mills šiam filmui pats parašė scenarijų ir jį įgyvendino. Istorija mus nukelia į 1979 metus, roko ir pankų amžiaus pakylimą. Pasakojimo centre – 54 metų vieniša motina Dorotėja, auginanti paauglį sūnų ir nuomojanti kambarį fotografei Ebei. Filmas vaizduoja vienišą motiną ir sūnų, kuriam reikia tėviško užnugario ir vyriško sektino pavyzdžio, tačiau Dorotėja, užuot ieškojusi tėvo alternatyvos, prašo nuomininkės ir kaimynų mergaitės Džiulės pamokyti sūnų gyvenimiškų vertybių, kad šis žinotų, kaip elgtis su moterimis, kad užaugtų geru žmogumi. Tačiau pati Dorotėja toli gražu nėra laiminga motina ir žmogus, ji tetrokšta slapta, kad sūnus būtų laimingesnis už ją, tačiau negali to pasakyti garsiai, nes tai reikštų pripažinti, kad jos pačios gyvenimas nebuvo sėkmingas.

 

Šiame filme išskleidžiamos ir Seksualinės revoliucijos, roko ir pankroko amžiaus išsilaisvinimas, feminizmas ir moterų prasidėjęs visuotinis savarankiškumas. Dorotėja bando susivokti, kaip smarkiai, kol ji tvarkė namus, augino sūnų ir išgyveno depresiją po skyrybų, pasikeitė pasaulis. Ji lankosi pankroko klubuose, bando susitaikyti su sūnaus maištingumu... Apskritai, nors filmas apie aštunto dešimtmečio pradžios moterį, kuri bando susitaikyti su kartų skirtumais ir visuomeniniais pokyčiais, tačiau filmas gan universalus ir tinkantis šiandien, kadangi tai ir auklėjimo, nesusikalbėjimo su paaugliais problemos, bet mane labiausiai tikriausiai jaudino senėjimo tema, kuri šiame filme ne ką svarbesnė. Kaip priimti, kad tavo gyvenimas pamažu eina vakarop link saulėlydžio ir kad daug ką praleidi pro gyvenimą net nepastebėdamas. Kaip susitaikyti, kad esi antraplanis aktyviame socialiniame gyvenime ir galbūt jau daugiau niekada nebebūsi pastebėtas. Dorotėja viena po kito rūko savo baisias cigaretes ir aiškina jaunimui, kaip žalinga rūkyti – tipinis auklėjimo pavyzdys, kuris labai būdingas ir šių dienų lietuvių šeimoms.

 

Filmo visuma, sakyčiau, pavykusi. Režisierius Mills atidus ir jautrus savo veikėjams, o aktorė Annette Bening buvo kaip ir daugelyje savo kino projektų labai atidi ir išraiškinga. Nors filmas turi didaktinio prieskonio, tačiau jis šįkart (kaip ir filme „Drąsiau drąsiau“) nė kiek neerzino, nes filme nėra didvyrių, o suvargusi ir emociškai nusikamavusi motina toli gražu nėra tobula, kaip ir paauglio pasirinkimai. Šeiminis pasakojimas su šiokiais tokiais lengvo humoro štrichais filmą pagyvina ir jam suteikia balanso tarp liūdesio ir džiaugsmo. Šiaip labai pavykusi juosta ir toli gražu ne apie feminizmą, nors ir apie moterų gyvenimus.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Laikraštis "Šiaurės Atėnai", knygos "Gatopardas", "Moneta ir labirintas", žurnalas "Nemunas"

 

Sveiki,

 

Paprastai neperku „Šiaurės Atėnų“, bet pravartau kokiame prekybos centre. Vis prisimenu vaizdus, kaip šio leidinio redaktorė Giedrė Kazlauskaitė važiuoja Vilniaus centre ant dviračio, vilkėdama sportines spalvotas tampres. Šįkart tiek daug mažų jos apžvalgų apie paauglių ir suaugusiųjų literatūrą, kad ėmiau ir nusipirkau! Suskaičiau visus vienu prisėdimu ir suabejojau, ar man beverta rašyta ilgas recenzijas ir knygų apžvalgas, kai galima šitaip paprastai ir lakoniškai keliais sakiniais nusakyti vieną knygos aspektą ir duoti užuominą – patiko ar nepatiko, verta ar neverta skaityti.

 

P. S. Suintrigavo Virginijos Kulvinskaitės pristatomos trumposios prozos knygos.

 

Maištinga Siela