Šios dienos daina: Kesha - Joyride [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Viena iš šios vasaros dainų tapo amerikiečių pop muzikos atlikėjos Kesha kūrinys „Joyride“. Pastarasis Keshos dešimtmetis buvo itin neramus ir skandalingas. Nuo 2014 metų fizinio badavimo išsekimo ir seksualinio priekabiavimo iš mega įtakingo prodiuserio Dr. Luke, kuris sukūrė didžiausius hitus tokioms atlikėjoms kaip Katy Perry ir Britney Spears, likus vienam mėnesiui iki teismo galutinio sprendimo, regis, Keshai pavyko atsiskirti nuo RCA įrašų kompanijos, su kuria saistė sutartis nuo 18 metų ir pradėti atskirą bei nepriklausomą muzikinę karjerą. Ir nors man patiko paskutinieji jos drąsūs albumai, tačiau pastarieji tikriausiai „išgimdyti“ labiau iš pareigos RCA įrašų kampanijai. Visgi nuo šių metų viskas keičiasi ir Kesha pristato pirmą savo singlą „Joyride“, kuris man labai patinka ir kelia nuotaiką! Automobilių rodeo primenantis kūrinys pilnas sunkių sintezatoriaus garsų yra dinamiškas, nuotaikingas ir įsimenantis. Manoma, kad atlikėja jau šių metų vėlyvą rudenį pristatys savo šeštą solo albumą ir šioji daina bus vienas pagrindinių albumą reprezentuojančių kūrinių.

 

Kūrinys sulaukė gerų kritikų atsiliepimų. Amerikos Billboard reitinge singlas pasiekė 6 poziciją, Didžiojoje Britanijoje – 88. Šiuo metu dainos perklausos YouTube platformoje artėja prie 4 milijonų perklausų. Ir nors daina gera, tačiau niekur jos negirdžiu kaip vasaros hito. Sunku po didelių skyrybų su įrašų kompanija prasimušti, nes RCA turi daug įtakos ir gali tyčia gadinti Keshos reikalus, bet senieji atlikėjos klausytojai, manau, viską supranta ir gali mėgautis tiesiog muzika.

 

Kesha– Joyride

[lyrics / žodžiai]

Are you a man?

Cuz I'm a bitch

I'm already rich

Just looking for that mmmmm

This party sucks

I'm 'bout to ditch

Don't even try to give me shit, I've earned the right to b-be like this

Oh, you say you love me? That's funny

Well, so do I

 

I'm just looking for a joyride, joyride

I'm just looking for a good time tonight

Baby, I want you to rev my engine 'til you make it purrrr

Keep it kinky, but I come first

Beep beep bitch, I'm outside. Get in loser for the joyride.

Making every motherfucker turn

Fell from heaven no, it didn't hurt

Beep beep best night of your life

Get in loser for the joyride

Joyride

Get in loser for the joyride

 

Keep your eyes on the road

A label whore but I'm bored of wearing clothes

You want kids? Well, I am mother

Don't even try to give me shit, I've earned the right to b-be like this

 

Joyride, joyride

I'm just looking for a good time tonight

Baby, I want you to rev my engine 'til you make it purrrr

Keep it kinky, but I come first

Beep beep bitch, I'm outside. Get in loser for the joyride.

Making every motherfucker turn

Fell from heaven no, it didn't hurt

Beep beep best night of your life

Get in loser for the joyride

 

Don't even

Don't give me shit

Don't even

Cuz I'm a bitch

 

Don't even

Don't give me shit

I'm a bitch

I'm a bitch

 

Don't even

Don't give me shit

Don't even

Cuz I'm a bitch

Don't even

Cuz I'm a bitch

I'm a bitch

 

Joyride

Joyride

Get in loser for the joyride

 

Maištinga Siela

Klaipėdos skulptūrų parkas: Memelio magistras Julius Liudvikas Vyneris (Julius Ludwig Wiener) kapas, nuotrauka

 (...)

Žydų kilmės jaunuolis Julius Liudvikas Vyneris (g. 1795 (paskutinis Abiejų Tautų padalijimas) – mirė 1962 m.) gyventi iš Dancigo (dab. Gdansko) į Mėmelį (Klaipėdą) atvyko jaunystėje. Čia sukūrė savo verslą, tapo garbingu pasiturinčiu miestiečiu. Tiesa, aukoti pradėjo vėlyvame amžiuje, bet už jo paliktus pinigus Klaipėdos mieste buvo atlikta daugybė labdaringų veiklų, pastatyta nusigyvenusių miesto pirklių prieglauda, vaikų ligoninė, turgaus halė, pabaigtas Šv. Jono bažnyčios bokštas, atliktas bažnyčių ir sinagogų remontas, nutiesta promenada į Tauralaukį.

 

J. L. Vyneris gimė balandžio 1 dieną. Savojo gimtadienio dieną jis ištiesdavo Mėmelio Ilgojoje gatvėje (dab. H. Manto g., prie „Lūjos“) stalus ir vaišindavo nepasiturinčius miestiečius.

 

J. L. Vyneris palaidotas miesto kapinėse (dab. Skulptūrų parkas).

 

Iš J. L. Vynerio testamento: „1862 m. vasario 24 d. miręs pirklys Julius Liudvigas Vyneris savo valia 1859 m. rugpjūčio 3 d. paskyrė Magistratui 3000 markių sumą ir palūkanų procentus, kad kiekvienų metų balandžio 1 d, jo gimtadienio dieną, būtų pamaitinta 100 vargšų.“

Daugiau: https://www.mlimuziejus.lt/lt/renginys/ekskursijos-filantropo-j-l-vynerio-229-uju-gimimo-metiniu-minejimo-proga/ 

Maištinga Siela

Kelionė: Prancūzija, Kanai, Kanų kino festivalis, aktorių rankų įspaudai, alėja

 

Sveiki, skaitynėtojai!

 

Man taip sudėtinga aprašyti šios vasaros keliones, nes vietovių ir įspūdžių tiek daug, o dar daugiau – nuotraukų, kad tikriausiai reikėtų ištiso katalogo ar knygos viskam sukelti ir perteikti. Iš kitos pusės, gal visko ir nebūtina susisteminti. Viena iš šios vasaros kelionių krypčių –  Prancūzijos pietūs. Visai natūrali kryptis, nes Paryžius tuo metu buvo dar apgaubtas Olimpinių žaidynių, o pietinėje šalies dalyje beveik negirdėti apie tai, neskaitant vieno kito plakato ar skrajutės. Be Nicos ir pakrančių miestų bei miestelių pirmąkart aplankiau Kanus.

 

Net nedaryčiau šio įrašo, jeigu Kanai man (kaip ir daugeliui) neasocijuotųsi su kino filmais ir Kanų kino festivaliu. Iš tikrųjų tai vienas didžiausių ir ryškiausių kino festivalių, kuris nulemia geriausius filmus, kuriuos paprastai tenka per metus pamatyti tiek Kino pavasaryje, tiek Scanoramoje. Mano įspūdžiai apie Kanus savotiški. Miestas, priešingai nei mano kolegoms, patiko. Pats stebėjausi, nes visa Kanų Viduržemio jūros pakrantė apstatyta viešbučių kompleksais. Vien viešbučiai! O karštis, žinokite, begalis. Aš įsivaizduoju, kad ne vasaromis reiktų būti Kanuose, o pavasarį arba rudenį, kada oro masės palankesnės lietuviškam kūnui, tačiau atostogų nepasirinksi, todėl Kanai vasaros metu tiesiog dega, visi daugiau ar mažiau ieško priebėgos pavėsyje, parkelyje, bando atsigaivinti šaltu vandeniu, ledais.

 

Aišku, labiausiai masino apžiūrėti Kanų kino festivalio pastatą šalia garsiojo kazino. Pastatas nėra kažin kuo itin įspūdingas, įspūdį sudaro tik žinojimas, kas čia kiekvieną pavasarį vyksta, ir kaip ši vieta nulemia kino madas ir tendencijas. Visi nori nusifotografuoti ant raudonojo kilimo, bet reikia didžiulės kantrybės, nes ir tokiu metu yra nemažai turistų, kurie „sukūrė“ savas taisykles, sudarė gyvą eilę, kad galėtų fotografuotis būtent iš tos pusės, kuria dažniausiai lipa kino žvaigždės. O su azijiečiais nepakonkuruosi. Vienos nuotraukos jiems neužtenka, tad visas šis cirkas tampa atvira vojaristine juokinga fotosesija, todėl negalėjau padaryti normalesnės nuotraukos nei už šią.

 

Toliau viskas labai paprasta. Aplankiau pačius žymiausius viešbučius, tiksliau apvaikščiojau jų perimetrus, nusifotografavau Kanų parką ir pastato grindinį grįstais žvaigždžių rankų įspaudais. Daugiausiai jų iš 1992 periodo. Žinau, kad Kanai „veikia“ labiausiai tik tada, kai iš tikrųjų vyksta kino festivalis, tokiomis dienomis, kai svečiavausi aš, gali daug ką nuvilti. Bet manęs kažkodėl tai nenuvylė.

 

Tiesa, taip pat teko pabuvoti ant Kanų miesto kalno, tvirtovės, nuo kurios ir prasidėjo miesto statybos. Kanai turi ir kitą istoriją, daug senesnę. Nuo Kanų tvirtovės atsiveria visas miestas ir šv. Margaritos sala, kurioje iš tikrųjų kalėjo vadinamasis Žmogus su geležine kauke. Dalijuosi fotografijomis iš Kanų!

Daug kur matosi naujausių kino plakatai ir reklamos.

Tai pats garsiausias viešbutis, kuriame apsistoja ryškiausios kino žvaigždės ir režisieriai.

Ilga ir šimtmečius siekianti Kanų miesto istorija ir jos tvirtovė.

Kanų peizažas iš viršaus.

Krantinė.

Pagrindinis Kanų kino festivalio pastatas.

Aktorės Angelina Jolie rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Ben Kingsley rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Catherine Deneuve rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Charlotte Rampling rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Claudia Cardinale rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Jodie Foster rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Keano Reeves rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Meg Ryan rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Mel Gibson rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Meryl Streep rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Nicole Kidman rankų įspaudas Kanuose.

Aktoriaus Silvester Stallone rankų įspaudas Kanuose.

Re-isieriaus Tim Burton rankų įspaudas Kanuose.

Aktorės Vanessa Redgrave rankų įspaudas Kanuose.

Ieškojau mano mėgstamos prancūzų aktorė Marion Cotillard įspaudo, tačiau aptikau ją tik autobuso stotelėje.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žvėrys" / "The Beasts" / "La bête"

 Sveiki,

 

Ispanų režisierius Rodrigo Sorogoyen jau nebe pirmą sykį mano dėmesio centre. Prieš kelerius metus matyta jo drama „Mama“ (2019) gal ir netapo geriausiu tuo metu matytu filmu, tačiau šiek tiek išsiskyrė savo šaltumu, rimtumu ir psichologine įtaiga, bet gal man pasirodė pernelyg psichoterapinis, toks per lėtas, stokojantis nepatogumo, nors buvo ir to. Kitas jo filmas „Žvėrys“ (angl. The Beasts) (2022) labai jau nustebino. Jau filmo viduryje teko sustabdyti ir šiek tiek prasikvėpuoti, nes... Nes to labai reikėjo. Aš tokius emocingus sukrėtimus, kuriuos daro kinas, labai mėgstu. Kiti nemėgsta, kitiems reikia patogesnio, aiškesnio kino.

 

Istorija pasakoja apie atokią Ispanijos provinciją, kur kalnuotoje vietovėje nuo seno (tikriausiai netoli Prancūzijos) gyvena ispanų ūkininkai. Daugybę šimtmečių gyvenę vien gamtos ritmu jie beregint susigundo norvegų siūlomais pinigais išpirkti žemes, kad šie galėtų statyti vėjo jėgaines. Visi neišsilavinę ispanai, pavargę nuo darbų ir skurdo pasirašo ir parduoda savo žemes, išskyrus čionai iš Prancūzijos esantį atvykėlį Antuaną ir jo žmoną Olgą. Jiedu svajoja čionai pasenti augindami kopūstus ir pomidorus, tačiau vietos gyventojai suvokia, jeigu Antuanas irgi neparduos žemių, jie taip pat nieko negaus. Prasideda didelis persekiojimas ir teroras, sumišęs su vietos įsitikinimais, genamais socialinio smurto bei nacionalizmo fanatizmo. Netrukus vietos ispanai ima Antuaną užgaulioti, nes jis prancūzas, taigi tik svetimšalis, kuris trukdo jiems gyventi. Prasideda ūkininkų karai, persimaišę su įvairaus plauko patyčiomis, agresija ir persekiojimu...

 

Puikus scenarijus! Kine kalbėti apie smurtą dėl būtinybės sau geriau gyventi ir išgyventi atšiauriame pasaulyje nėra lengva. Ypač, jeigu tai mažo teroro aplinkybės, kitaip sakant, kaimynai ginčijasi dėl gabalo žemės. Bet filmui pavyksta šį konfliktą išplėtoti iki nacionalinio lygmens, nes jame atsispindi seni tautų tebesantys konfliktai ir nesutarimai. Pasirodo, filmas pastatytas pagal tikruosius įvykius ir iš tikrųjų būta kažkas panašaus. Antrojoje filmo dalyje viskas pasisuka gana netikėta linkme, filmas iš dusinančios toksiškos psichologinės atmosferos tampa kriminaliniu trileriu, kažkiek man primenančiu „Kryčio anatomiją“, tačiau be visų tų teisminių scenų. Motinos ir dukters konfliktas papasakojo kur kas daugiau, kodėl žmonės ryžtasi spjauti į pinigus ir visgi iš idėjos pasirenka gyventi geriau sunkiau, sumurkdę rankas į žemes. Žiūrėdamas filmą, aišku, nepateisinau kaimiečių veiksmų, bet supratau jų aklą norą gyventi geriau ir už tai kovoti. Manau, dažnas lietuvis elgtųsi labai panašiai su naujakuriais, galgi net aš pats. Iš tikrųjų čia grumiasi sunkus darbas ir bei daugel amžių užgyventos žemės ir apylinkių teisėtumas prieš Antuano žmogišką siekį tiesiog prigyti svetimame krašte. Banalu, bet pinigai suskaldo bendruomenę. Šiaip filmas man priminė kai kuriais atžvilgiais rusų režisieriaus Andrey Zvyagintsev „Leviataną“ (2014).

 

Filmas slogus, lėtokas, tačiau jame daugybę nepatogių ir psichologiškai aštrių scenų, socialinės ir nacionalinės politinės neteisybės (pvz., policijos lepšiškas neveiksnumas dėl to, kad auka – prancūzas). Filmas, sakyčiau, labai pavykęs ir labai teisingas. Esu pats šokiruotas, kad jam rašau apvalų 10, nes nerandu prie ko prikibti. Nebent tik prie vieno – buvo galima suspausti filmą, sumažinti jį kokiu pusvalandžiu, tačiau netektume gražių kraštovaizdžių.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Lauren Groff "Florida"

 

Lauren Groff. „Florida“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lauren Groff (g. 1978) ir Ann Patchett tikriausiai yra mano mėgstamiausios šiuolaikinės amerikiečių rašytojos. Šios vasaros pradžioje kaip tik perskaičiau kurį laiką mano knygų lentynoje dūlėjusį Matrix romaną ir jis man sugrąžino lengvos, bet įtaigios literatūros skaitymo džiaugsmą, kad net nutariau beveik be eilės grįžti prie praleistos autorės apsakymų knygos Florida (angl. Florida), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Baltos lankos.

 

Pradėsiu emocingai – nuo įspūdžio, kad Lauren Groff yra absoliučiai mano stiliaus rašytoja. Visos jos trys skaitytos knygos, įskaitant ir Floridą, labai patiko. Bandau suvokti, kodėl, ir tegaliu pasakyti, jog rašytoja yra tiesiog puiki ir talentinga pasakotoja. Ne tik pasakotoja, bet ir išmano teksto disciplinos ir valdymo elementus, kurie pritaikyti būtent mano (tikriausiai ir didžiajai daliai skaitytojų) skoniui. Teksto ritmas ir istorijų suvaldymas puikiai išaustas, jame neprarandama pusiausvyra tarp plepėjimo ir intrigos, priešingai – Lauren Groff išlaiko balansą, sukurdama bauginančias Floridos istorijas.

 

Knygą sudaro 11 apsakymų, iš kurių vienos patiko labiau, kitos mažiau. Jau pats knygos pavadinimas sufleruoja, kad knyga bus sutelkta į pietrytinę JAV Floridos valstiją, kuri garsėja tropiniais orais, o dėl savo geografinės padėties nuolat kenčia nuo uraganų ir smarkių liūčių. Tiesa, Floridoje taip pat gausiai veisiasi egzotiški ir pavojingi gyvūnai: nuodingos gyvatės, aligatoriai, pumos. Šie gyvūnai vienaip ar kitaip veikia įvairiuose knygos tekstuose ir kaip simboliai, ir kaip veikėjai ir kaip archetipai. Bendras pasakojimų koloritas yra tirštas ir savitas, dažniausiai istorijos kalba apie veikėjų ribines situacijas, kurios atveda prie tam tikrų egzistencinių suvokimų. Manau, jeigu knyga nebūtų pavadinta Florida, tai tikriausiai būtų pavadinta Uraganas arba Audra, kadangi dažnu apsakymų atveju esminiu įvykių fonu tampa audros leitmotyvas, ar tai būtų emigranto iš Brazilijos įstrigusi parduotuvėje moteris, ar galvos traumą patyrusi moteris, kuri su dviem vaikais bando atokiame miškų namelyje išgyventi audringą naktį. Žodžiu, audringa gamta – tai žmogaus dvasios nušvitimo metas, kada giliausioje nežinioje ir egzistencinėje tamsoje įsijungia žvėriški žmogaus prigimties instinktai išgyventi ir rasti savo gyvenime naujų savęs suvokimo jungčių.

 

Lauren Groff gera atmosferos kūrėja, o tą atmosferą jai padeda kurti unikali Floridos valstijos aplinka, pastaroji išryškina žmogaus prigimtį. „Įsivaizdavo gyvates, miegančias susirangiusias urvuose, ir aligatorius, iškylančius, nes tamsoje ją užuodė, kurnančius į sausumą, baubiančius iš pasalų: ji – tik vienas gyvas pasimetęs padaras tarp daugybės kitų, niekuo neypatinga vien dėl to, kad yra žmogus (p. 168).“ Retsykiais blyksteli puiki teksto poetika, kad ir šiame puikiame stebimo vaiko apibūdinime: „Tarsi tobulas tvenkinys be vėjo, kartą pasakė jos vyras. Įmeti ką nors ir žiūri, kaip grimzta, ir visą likusį gyvenimą matysi tą daiktą, gulintį ant dugno ir spoksantį į tave (p. 181).“

 

Viena svarbiausių visų apsakymo variklių yra baimė. Daugelis veikėjų – moterys. Dažniausiai netekėjusios ir vaikų neturinčios moterys susifokusavusios į asmeninę baimę, kuri alina ir ribinėje situacijoje verčia keisti vertybinį diskursą, neretai tik numanomą, rašytojos net neįvardijamą. Moterys, kurios turi vaikus, dažniausiai išgyvena motiniškos baimės instinktą, kitaip sakant, jos stengiasi apsaugoti vaikus, nors prisipažįsta, kad nėra puikios mamos ir motinomis apskritai niekada nenorėjo būti, tiesiog taip nutiko kaip mūsų Faustai Marijai Leščiauskaitei. Tačiau apsakymų fabula nesistengia nei paneigti, nei kaip nors konfliktuoti feministines temas.

 

Lauren Groff

Turiu keletą apsakymų, apie kuriuos vis dar galvoju ir jie mano mėgstamiausi. Vienas iš jų – Ties pramanytais Žemės apvalios kampais, kurio centre – Floridos pelkių pakraštyje augantis vaikas su vienišu tėvu. Apskritai tai vienas iš apsakymų, kuriame pagrindinis veikėjas yra vyras. Nuosekliai aprėpiamas visas jo gyvenimas nuo vaikystės iki tol, kol jis išleidžia savo dukrą į tolimesnį gyvenimą. Nostalgiškai pavykęs pasakojimas, lūkesčių, meilės, pykčio ir nusivylimų kupinas gyvenimas šalia knibždančių gyvačių verčia svarstyti, ar obuolys nuo obels toli nurieda. Kitas puikus pasakymas – Iporas, kuris pasakoja iš Floridos su dviem mažamečiais sūnumis pabėgusią mamą, kuri apsigyvena Europoje ir bando apkeliauti Bretanės ir Normandijos kraštus, iš kur kilo garsus rašytojas Guy de Maupassanas. Apie pastarąjį bando jau dešimt metų parašyti biografiją. Depresijos ir alkoholizmo kamuojama motina bando susitvarkyti su nusivylimu, augantys vaikai ima suvokti, kad jų mama nėra normali ir jie nėra svetimame krašte normalūs. Autorė išmoningai konstruoja Maupassano biografiją ir geografinį žemėlapį, kryžmina jį su pagrindinės veikėjos nusivylimu ir gyvenimo klystkeliais. Tai ilgiausias knygos apsakymas ir vienas literatūriškiausių, žyminčių gyvenimo nuopuolį ir galimybę atsinaujinti.

 

Taip pat labai man įsiminė Šunys suvilkėja. Apie dvi negyvenamoje saloje paliktas sesutes, kurios bando išgyventi, tikėdamos vien motinos duotu pažadu, kad ji grįš jas pasiimti. Deja, vyresniajai tenka rūpintis nuo bado besigaluojančia jaunėle ir priimti faktą, kad jos niekam daugiau pasaulyje nebereikalingos. Kitas įsimintinas apsakymas – Viršuje ir apačioje, kuriame pasakojama apie jauną studentę, kuri vieną dieną palieką savo vaikiną, namus ir galimybę ko nors pasiekti gyvenime ir pasirinka būti tiesiog bename. Negalėdama paslapčiomis atleisti motinai, kad šioji susikūrė naują santuoką ir nugrimzdo į depresiją, pati nenorėdama tapti josios šešėliu renkasi susinaikinimą. Ilgą laiką ji klajoja su savo automobiliu ir baidosi bet kokios gyvenimiškos kontrolės ir atsakomybės, kol vieną dieną jai palikti kitos benamės vaikai nesudrebina pasaulėlio. Puikus apsakymas apie jaunus žmones, kurie „pakratomi“ gyvenimo socialiniame dugne, kad susivoktų, kad gyvenimą reikia kurti, kartais sunkiai ir uoliai taisant savo tėvų paliktas klaidas.

 

Floridoje esama ir kitų puikių apsakymų, kuriuos verta perskaityti. Šiaip pernelyg dažnai baidausi trumposios prozos knygų, tiesą sakant, nepastebiu, kad daug jos leistų. Turiu galvoje, verstinę, tačiau Florida niekuo nenusileidžia puikiesiems romanams. Žinote, kas man labiausiai patiko? Kad knyga nerėkia kokia nors viena politizuota tema, pavyzdžiui, nėra vien kokia feministinė arba nevaizduoja kokių nors super didvyrių, į socialinius getus kaip probleminį lauką įspraustus veikėjus, kurie neturi pasirinkimo. Lauren Groff pavyksta pralysti pasakojimu ir papasakoti apie susitikimą su nepatogiu savimi. Nėra grėsmingesnio sutvėrimo mums patiems už mus pačius, sako tekstų prasmės. Dažnai nepatogūs ir prie pražūtingų ribinių situacijų priartėję veikėjai neprityrusio rašytojo rankose tikriausiai taptų klišėmis, kitaip sakant, dėl kraupesnio efekto nusuktų jiems galvas, tačiau nė vienas apsakymas nesibaigia kaip serialas, kiekvienam grėsmės akimirkoje paliekamas pilko debesies sidabrinis kraštelis, kitaip tariant, rašytoja palieka už teksto kirbantį saugumo garantą: po šių išmėginimų viskas visiems veikėjams bus gerai. Dievaži, puiki knyga! Labai tikiuosi, kad Baltos lankos nesustos ir galbūt išvers neseniai pasirodžiusią naujausią Lauren Groff knygą The Vaster Wilds.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu: Celine Dion" / "I am: Celine Dion"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nežinau savo kartos atstovų ir atstovių, kurie nebūtų girdėję Celine Dion kokios nors dainos. Ji buvo neišvengiama kaip stichija. Ir visai neperdedu. Bandau atgaminti, kada pirmąkart apie ją išgirdau. Gal tai buvo kokie 1996 metai? Dar prieš visą „Titaniko“ bumą. Na, daugeliui lietuvių būtent „Titaniko“ garso takelio autorė ir buvo pastebėta. Prieš kelerius metus Celine Dion paskelbė, kad dėl itin retos nervų sistemos ligos, kuri vadinama Sustingusio žmogaus sindromu, ji stabdo muzikinę karjerą ir atsidės savo ligos įveikimui, kad vieną dieną ji galėtų sugrįžti į sceną. Naujausias dokumentinis ir biografinis filmas „Aš esu: Celine Dion“ (angl. I am: Celine Dion) (2024) pasakoja apie pastaruosius pasitraukimo metus, kovą su liga, aišku, neišvengiant praeities šlovingų akimirkų. Visgi dainininkė yra pasiruošusi grįžti į sceną ir vienas pirmųjų sceninių žingsnių buvo daugeliui euforiją sukėlęs gyvo garso pasirodymas Paryžiaus Olimpinėse žaidynėse, kur atlikėja atliko Edith Piaf žymųjį kūrinį.

 

Iš tikrųjų laukiau šio filmo. Man patinka Celine Dion, manau, kad ji viena ryškiausių savo kartos balsų ir be proto talentinga. Žiūrint filmą, negalima nesistebėti išskirtiniu Celine Dion sceniniu užsidegimu, ji tokia visą laiką hiperaktyvi, kad kažkiek sulėtinta savo ligos atrodo prigesusi ir nualinta. Visgi filmas labiau fokusuojasi ne į karjeros nuoseklų atskleidimą ar šeiminius santykius, bet būtent į karjeros sustabdymo priežastis. Mano draugas nuolat atsisukdavo į mane seanso metu ir tyliai klausdavo: ar tikrai vertėjo jai rodyti tokius intymius ir skausmingus išgyvenimus? Iš tikrųjų kai kurie kadrai nelengvi ir netgi šokiruojantys. Filmo pabaigoje parodomas ištisas Celine Dion sustingimo ir paralyžiaus sindromo priepuolis – moteris visiškai priklausoma nuo medikų ir negali nei prakalbėti, nei normaliai prakvėpuoti.

 

Nepaisant to, garsi dainininkė rodo, kaip kasdien vartoja vaistus, lanko terapiją, dirba su kūnu ir mankšta bei ilgisi muzikos. Filme išvysite ir praeities kadrų, tiesa, ne itin nuoseklių – dalis iš karjeros pradžios, dalis iš šlovingojo dešimto dešimtmečio, kada atlikėjos albumai vienas po kito tapo patys populiariausi pasaulyje. Pati atlikėja pastebi, kad neturi didelio ego ir poreikių, išskyrus vieną – nori sekti savo balsu ir būti scenoje, jausti ryšį su klausytoju, kokį jautė ištisus dešimtmečius.

 

Filmas iš esmės įprasmina dainininkės kaip menininkės būtinybę dainuoti, nes be dainavimo nieko nebelikę. Tiesa, kadruose išvysite ir atlikėjos dvynius, vyresnįjį sūnų, bet apie santuoką su Rene ne kažin kas kalbama. Po filmo kyla tik viena didelė nuostaba: kokia drąsi Celine Dion, kad išdrįso kalbėti apie sudėtingą ligą, nebeslėpti ir nebemeluoti niekam. Manau, šis atvirumo filmas ją savaip išvadavo ir pastiprino vėl grįžti dainuoti. Manau, filmo labiausiai reikėjo ne tiek žiūrovui, kiek jai pačiai ir jis iš esmės pritildo visus tuos kritikus, kurie kažkada replikavo Celine Dion išsekusias kūno linijas, kurias koregavo didžiulis kiekis toksiškų vaistų, norint pažaboti jau prasidėjusius spazmus ir suvaldyti balsą. Filmas pavyko jautrus, be viso to labiausiai nustebino Celine DIon paprastumas, savo senėjimo priėmimas ir susitelkimas ne į savo išvaizdą (o ką žmonės pagalvos, kaip aš čia atrodau), bet į veiklą kaip gyvenimo variklį.

 

P. S. Pagal šį filmą yra išleistas CD ir vinilinė plokštelė su garsiausiomis Celine Dion dainomis, kurios skamba filmo metu.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela