Filmas: "Nekalbėk apie blogį" / "Speak No Evil"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius James Watkins kino industrijoje jau seniai įsitvirtinęs kaip siaubo trilerių kūrėjas. Man asmeniškai teko matyti „Rojaus ežeras“ (2008) bei „Moteris, pasirengusi juodai“ (2012) filmus ir režisierius, nors sukurdavo intriguojančias ir įtempto siužeto scenas, nėra kažin kuo labai išskirtinis ar unikalus. Visiškai nežinojau ko tikėtis iš jo naujausio ir gan gerai kritikų ir žiūrovų vertinamo naujausio darbo „Nekalbėk apie blogį“ (angl. Speak No Evil) (2024). Kadangi pastaruoju metu dairausi įtraukių trilerių, nieko pernelyg apie filmą nesidomėjęs nusprendžiau pažiūrėti.

 

Ir šast! Jau nuo pat pirmųjų scenų įspėjau, kad visai neseniai buvau matęs alternatyvią istoriją. Pasirodo, režisierius dirbo su tuo pačiu danų scenaristu ir režisieriumi Christian Tafdrup, kuris prieš kelerius metus sukūrė filmą lietuvišku pavadinimu „Svečiuose“ (2022), kurį rodė vienas iš populiariųjų mūsų kino festivalių. Filmas perdirbinys pagal britų kino kalbą pasakoja apie dviejų šeimų draugystę, užsimezgusią kurorte. Galiausiai viena iš jų pasikviečia pas save į ūkį kitą šeimą ir pradeda juos svetingai globoti. Staiga tas svetingumas perauga į sunkiai „suvirškinamą“ psichologinį smurtą, vegetarė moteris dėl svetingumo ryžtasi valgyti mėsą, o dukrą paguldo baisioje palėpėje su kitos šeimos sūnumi. Galiausiai kasdien įtampa vis auga, o šeimininkai ima panašėti į psichopatus smurtautojus. Jų kurčiasis sūnus netrukus ima duoti keistus ženklus...

 

Šiaip nežinant filmo pirmtako, šis gali būti vertinamas labai gerai. Manau, režisieriui pavyko perteikti šios istorijos išskirtinumą, nuotaiką ir trikdančias emocijas, tačiau tenka pripažinti, kad visgi danų versija buvo savitesnė, tamsesnė ir unikalesnė. Anuomet tai buvo vienas geriausių mano matytų tų metų įtempto siužeto trilerių, nors jis taip pat ne visiems įtiko. Visgi britiškoji versija, nors nestokoja įtampos, tačiau pasiduoda britiška kino kalba, žaidžia komercinio kino dėsniais ir tai rodo tam tikri siužetiniai pakeitimai. Labiausiai nustebino pakeista pabaiga, kuri aiškiai užbaigia istoriją, sudėlioja prasminius aiškumus, o danų versija labiau šokiruoja, ji palieka atvirus klausimus, galimybei, jog blogis niekada negali būti įveiktas ir jis visada egzistuos, nes, kaip žinia, šeimai danų versijoje nepasisekė, o štai britai nusprendė žaisti pagal Holivudo dėsnius, kuriame pasaulis visada išsprendžia visus klausimus ir gėris nugali blogį, kad ir vienam iš veikėjų lūžus kojai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Užburtas kalnas", režisierius Krystian Lupa

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Lenkų teatro režisierius Krystian Lupa (šiemet, lapkričio 7 dieną, sukaks jau garbingi 81 metai!) jau ilgą laiką pristatomas kaip vienas didžiausių teatro režisierių Europoje. Skambu? Skambu! Režisierius jau kuris laikas dirba su Valstybiniu jaunimo teatru Vilniuje ir jo darbai momentalūs, ilgi ir ilgai paliekantys neišdildoma įspūdį. Nors nemačiau kitų darbų, tik vieną naujausią jo pastatymą pagal vokiečių rašytojo Thomas Mann romano „Užburtas kalnas“. Mane stebina, kad Lupa sunkiasvoris, visi jo spektakliai remiasi itin stipria literatūra, pavyzdžiui, jau vien ką reiškia pastatyti spektaklį pagal W. G. Sebaldo „Austerlicą“! Aišku, „Užburtas“ kalnas taip pat labai sudėtinga medžiaga, juk tai romanas 1000 puslapių! Daug ilgų filosofinių pasikalbėjimų, nuojautos ir nuotaikos, kurią perteikti scenoje, sakyčiau, reikia itin gero adaptyvaus pojūčio tarp žanrų ir skirtingų meno formų.

 

Spektaklis „Užburtas kalnas“ buvo nauja mano kaip žiūrovo patirtis. Spektaklis, kuris trunka penkias valandas reikalauja ne vien tik sėdėjimo ir įspūdžių gaudymo. Ne, tenka „įtempti“ protą ir drauge su veikėjais mąstyti, kalbėtis, protarpiais pagalvoti, ką jiems pats atsakytum, nes kitaip spektaklis gali praplaukti žiovaujant (kaip, tiesą sakant, kai kuriems ir buvo). Čia nieko panašaus į Koršunovą, čia nebus juoko, pataikavimo, lyrinių nukrypimų, todėl Krystian Lupa gana pagarbiai elgiasi su Mann romano medžiaga ir stengiasi išplėtoti pasaulio modelį, kokį tikriausiai įskaitytumėte ir didžiajame romane.

 

Viena vertus, spektaklis iš dalies monotoniškas, jis lėtas ir jo vyksmas, pulsas gana prislopintas, bet „Užburtas kalnas“ ir neina lengviausiu keliu – sukelti žaibišką intrigą, varijuoti tarp tragedijos, komedijos ir kitų techninių ir žanrinių triukų. Sakyčiau, Lupai pavyko sukurti atskirą gyvenimą teatre, kuris lėtas, pilnas sapnų, filosofinės sugestijos ir tai kitoks teatras, sakyčiau, jis remiasi klasikiniu Stanislavskio teatro mokyklos požiūriu. Kita vertus, scenoje panaudojama ir technologinių būdų, pavyzdžiui, filmuotos medžiagos, projekcijos, aplinkos ir erdvės kūrimo priemonių, tačiau jie nesuardo, priešingai – papildo XX amžiaus pradžios klasikinę pajautą.

 

Priminsiu, kad istorija apie vyrą Hansą, kuris lanko nuo džiovos sergantį pusbrolį Alpių kalnuose įsikūrusiojo sanatorijoje. Čionai jis pamato raudonplaukę gražuolę džiovininkę, kurią sapnuoja, tampa jos apsėstas. Kol kiti serga džiova, vyras serga savomis ligomis. Mirties nuojauta tvyro sanatorijoje visur, netgi per Užgavėnių karnavalą. Netrukus pagrindinis veikėjas ima apmąstyti gyvenimo prasmę kartu su ligoniais, įsivelia į painiausias diskusijas, kurios brėžia punktyrus tarp skirtingų filosofinių srovių, optimistai prieš pesimistus, froidizmas prieš jungizmą, racionalumas prieš iracionalumą, protas prieš jausmus... Man asmeniškai labai patiko tas atskiras pasaulis, kuris yra ant užburto (prakeikto?) kalno sanatorijos, veikėjai, kurie su savo ligomis arčiau dangaus, aštriau jaučia gyvenimo baigtį ir filosofiškai žvelgia į žemiškąjį gyvenimą, kuris nuo kalno retsykiais atrodo pernelyg banalus, paviršutiniškas.

 

Spektaklio turinys smarkiai paveiktas XX amžiaus karų patirtimis, kurios iš esmės sudrebina žmogaus egzistencinius pamatus. Ne tik liga, bet ir aplinkinio pasaulio prasmė, blogio ir gėrio sampratos tampa pagrindiniais svertais, vertinant gyvenimą. Spektaklis absoliučiai egzistencialistinio filosofinio matmens, turtingas savo prieštaromis, per kurias veriasi aktualūs Thomo Manno literatūrinis sumanymai, tinkantys analizuoti ir mūsų kasdienybę.

 

Spektaklyje „Užburtas kalnas“ pagrindinį Hanso Kastorpo vaidmenį kuria jaunas aktorius Donatas Želvys. Kitus vaidmenis – aktoriai Matas Dirginčius, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė ir daugelis žinomų kitų aktorių. Manau, Donatui Želviui tai momentalus vaidmuo, atrakinantis daug perspektyvų ateityje.

 

Nors spektaklis tapo patirtimi ir labai džiaugiuosi, kad jį pagaliau pamačiau, tenka pripažinti, kad antrąkart galbūt neičiau. Bent jau kurį laiką tikrai. Visai ne dėl to, kad spektaklis prastas, tikrai ne, bet dėl to, kad bijau jog šioji patirtis nesuplokštėtų, nesubanalėtų, neimčiau kaprizingai ir pretenzingai ieškoti priekabių. Būna spektaklių, kurie sprogsta kaip bomba, provokuoja, nieko netausoja ir būna tokie kaip Krystiano Lupos, kuriame sukuriamas atskiro gyvenimo įspūdis pačiame gyvenime. Žiūrint spektaklį ne kartą pasijutau lyg žiūrėčiau A. Tarkovskio filmą, kuris, beje, taip pat, labai mėgo tokius filosofinius, sapniškus ir mistinės nuojautos kalbėjimus bei skyrė daug atidos neskubriai žmogaus būčiai, kurioje veriasi esminiai, dvasiškai ribiniai žmogaus egzistenciniai potyriai. „Užburtas kalnas“ šiuo atžvilgiu labai stipru.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trešnių skonis" / "Taste of Cherry"

 

Sveiki,

 

Garsus ir pasaulyje pripažintas Irano režisierius Abbas Kiarostami sukūrė ne vieną gerą filmą, yra dirbęs ir su europietiško kino aktoriais. Tokį pastarąjį ir teko matyti „Patvirtinta kopija“ (2010), pastarasis pasirodė painus ir labiau veikė dėl scenarijaus sudėtingumo, bet, priešingai nei kitiems, itin didelio įspūdžio anuomet nepadarė. Nutariau pasižiūrėti, kaip jis kuria Irano kino šalyje, kur kinas turi savitą tradiciją. Vienas reikšmingiausių ir geriausiai įvertintų režisieriaus darbų „Trešnių skonis“ (angl. Taste of Cherry) (1997) buvo neseniai rodomas per LRT televiziją kartu su kitais retrospektyviniais režisieriaus darbais.

 

Žiūrėdamas šį filmą likau nustebintas, jog filmą vis dėlto vaikystėje buvau matęs! Fragmentiškai atgaminau tą atmosferą, veikėjo žvilgsnį, tačiau kaip anuomet tikriausiai, taip ir šįkart, filmas nepaliko itin didelio susižavėjimo. Yra kino režisierių, kurių kiekvienas darbas įtraukia ir nepaleidžia, o yra ir tokių, kurie visų vertinami, tačiau, kad ir kiek bežiūrėtum jų darbus, nelimpa jų kūryba ir nors tu ką. „Trešnių skonis“ pasakoja apie vidutinio amžiaus vyrą, kuris po sūnaus netekties automobiliu važinėja po Teherano apylinkes ir ieško žmogaus, kuris jį už pinigus užkastų, kai šis ateinančią naktį nusižudys karjeruose išgėręs nuodų. Smarkiai tikintys iraniečiai atsisako susitepti, nes jų islamas draudžia laidoti savižudžius.

 

Filmas filosofiškai slogus. Filme nėra daug veiksmo, veikiau pagrindinio veikėjo kova su savo skausmu, kuri iš vienos pusės suprantama, o iš kitos atrodo absurdiška visame tame kontekste. Savižudis, kuriam gyvenimas yra vis vien, vis tiek nori būti palaidotas žemėje, kad kūno neišdraskytų žvėrys. O kam? Jeigu jau gyvenimas ir egzistencija tokie nepakeliami, kam dar rūpintis, kad kažkas užmestų žemėmis tau jau nebepriklausantį kūną? Veikėjo karštligiškas noras, kad jį kas palaidotų yra nesuvokiamas arba tylus pasąmoninis pagalbos prašymas kaip nors atkalbėti nuo sprendimo? Galiausiai vyrui pavyksta sutikti senuką, kuris išsigelbėjo kadaise nuo savižudybės pajutęs malonų trešnių skonį, jis bando sugundyti savižudį gyvenimu. Visi iraniečių pokalbiai tokie persmelkti Artimųjų Rytų filosofijos, kad filmas nori nenori savaime tampa didaktiniu tik be Holivudui būdingos pabaigos.

 

Pradžioje filmas davė nejaukumo ir nemažai intrigos, tačiau greitai viskas išblėsta ir filmas tampa egzistencializmo pagrindu, savotiška Albero Kamiu filosofine išnaša: veikėjas turi nuspręsti, ar verta gyventi gyvenimą, praradus prasmę, ar iš jo pasitraukti. Šiaip Irano kinas būna stiprus ir neretai sukrečiantis, o būna ir toks, kaip „Trešnių skonis“, kuris subtiliai „paklibina“ žiūrovo egzistencinius pamatus ir nieko neįvyksta. Kaip minėjau, filmas manęs nesujaudino, tema, nors ir provokuojanti, tačiau pačios provokacijos filme taip ir neįvyksta. Tai visai suprantama, nes filmo užduotis ir nebuvo sukrėsti, veikiau pakylėti virš gyvenimo bedugnės, išskleisti gyvenimo pasirinkimo galimybes, suvokti, kodėl taip vyksta. Labiausiai mane nustebinęs paradoksas filme buvo iraniečių dvilypumas. Jie taip besąlygiškai tiki į Alachą, kad bijo užberti žemių ant savižudžio, nors šitų ir kurdų karo fronte dėl to paties Alacho tikintysis gali ištratinti visą apkabą kulkų į kitą asmenį ir nepajusti jokios nuodėmių naštos. Viskas taip karikatūriška, kad beveik neįtikėtina, ant ko laikosi islamo išpažinėjų dvasinis pasaulis. Kita vertus, o ar mes patys neiškraipome Kristaus mokymo irgi?

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Fragmentas" (režisierius Dmitry Krymov)

 

Sveiki,

 

Kai atrodo, kad geriau šį sezoną Klaipėdos dramos teatre nieko nebepamatysiu, staiga įvyksta stebuklas su režisieriaus Dmitry Krymov spektakliu „Fragmentas“, kurį jis parašė ir sukūrė, remdamasis Čechovo pjesės „Trys seserys“ fragmentu apie Olgą. Šį rudenį mačiau kitą jo spektaklį, pastatytą irgi su Klaipėdos dramos aktoriais, „Requiem“ ir jis man nelabai patiko, lyginant su „Fragmentu“. Jau iš dviejų matytų spektaklių galima įžvelgti savitą režisūrinį stilių, režisierius mėgsta perkurti ir sulieti fragmentuotas skirtingas pjesių medžiagas, „apauginti“ savo vizija, moderninti, dekonstruoti.

 

Spektaklis „Fragmentas“ turi išskirtinę scenografiją, kuri vienu metu atrodo tokia socialiai lokali – seniai remonto nemačiusi laiptinė su senoviniu liftu. Pirmojoje scenoje daug pasikartojimo, niekas beveik nekalba, atrodo susvetimėję, prasilenkiantys veikėjai abejingi vieni kitiems, kol jų nesuvienija gaisras. Gaisras labai svarbus Čechovo „Trijų seserų“ pjesėje, tai griaunančioji stichija, kuri iš esmės sugriauna ir Olgos gyvenimą, kuri tampa Samanta Pinaityte. Tiesą sakant, vienu momentu išardoma spektaklio čechoviška atmosfera ir veikėjai tampa aktorių prototipais ir po didžiojo gaisro, kuris sudrebina visą salę, atsiranda suskilęs pasaulis. Aktoriai sėdasi griuvėsiuose žiūrėti seno karinio filmo apie meilę, o Samanta, Olgos aktorė, bando susivokti savo gyvenime, bet viskas, ką ji gali, tik mėgautis aukos pozicija, bet dar labiau mėgaujasi susirinkę kolegos, kad gali padėti demonstruodami dirbtinį altruizmą ir empatiją.

 

Nors iš spektaklio „Fragmentas“ galėtum tikėtis kaip iš „Requiem“ dar daugiau susiskaidymo ir atskirų novelių-etiudų dustinį, visgi šis „Fragmentas“ išsirutuliojo į vientisą teatrinį sumanymą, kuris duoda žiūrovui ir jausmų, ir apmąstymų. Įspūdingai perteikta gaisro scena, kuri nušluoja turtus, vyšnių sodus ir gyvenimus, atrodė, kad scenoje iš tikrųjų vyko gaisras! Klaipėdos dramos teatro scenoje tokio sumišimo dar neteko matyti... Ir staiga iš nebylaus pirmosios spektaklio dalies, kada sudūžta veikėjų gyvenimai, ateina parodijuoti pasiplepėjimai, mūsų visuomenės paviršutiniškumas. Moteris, valganti vynuoges ir išgyvenanti, kad negali padovanoti nuo gaisro nukentėjusiems savo rūbo, nes, mat, jis turi skylę. Rūkanti elegantiška moteris su juoda skrybėle, įkūnijančią pačią mirtį ir čechovišką ramybę (galima gerti arbatą arba ramiai sėdėti ir rūkyti, kol liepsnoja gyvenimai). Manau, spektakliui pavyko įvairiais štrichais perteikti mūsų gyvenimo trapumą ir retsykiais pernelyg didelį paviršutiniškumą – nelabai režisierius temiškai pabėgęs nuo Čechovo?

 

Šįkart aktorių kolektyvas dirbo itin smagiai ir atsidavęs, labai susikalbėjo scenoje ir veikė nepaprastai darniai keldami šurmulį, chaosą, liedami ašaras. Toji scena su filmu gal kiek truputį pasirodė ištęsta, nors ir pateisinama. Pabaigoje aktoriai užtraukia prancūziškai, norėdami padėti Samantai išgyti, pralinksminti, tačiau Samanta vis verkia, ji tampa gerų kolektyvinio „draugų“ sukurta karikatūra, nes kažin, ar begalima toliau gyventi kaip anksčiau, kai viltys ir likimai sudužę ir sudegę.

 

Spektaklis išties padarė gerą įspūdį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Donaldas Kajokas apie meditaciją, apsivalymą, santykį su Dievu

 

Sveiki,

 

Poetas ir rašytojas Donaldas Kajokas, kurį taip mėgstu ir tiek, man regis, mažai skaitau, yra lengvai artimas, jaukus kaip ėriukas. Jo skaidrus liūdesys, nepaprasta romuma prozoje ir eseistikoje yra tarsi paglostymas. Naujausia jo knyga „Leistinas privatumas“ bus dienoraščių įrašai nuo 1976 iki 1999 metų. Daugiau nei 700 puslapių!

 

„Pameditavau. Normaliai. Tarsi susitaikiau su pasauliu, jo įvykiais, nutikimais, bėdomis. Smigtelėjo: „Krauk, Dieve, krauk, pasauli, ant mano pečių kuo daugiau svorio, nešiu jį ir dėkosiu, ir tai bus teisinga ir tikra. Vadinasi, susitaikiau, nusižeminau, nusišypsojau širdyje. Jau šis tas. Gal net visai nemažai. Geras daiktas meditacija. Ypač kai ji laiku ir vietoje. Šįvakar tokia ir buvo – dėkui.“ Donaldas Kajokas

P. S. Štai, ką jis sako apie savo knygą.

 

„Kodėl leidybai pasirinkau būtent šį (1979–1999) dvidešimties metų periodą? Tiesiog turėjau rinktis, mat tų sąsiuvinių prirašyta visa galybė – per 200. Tad ir pasirinkau periodą nuo pirmojo savo eilėraščių rinkinio iki naujojo tūkstantmečio pradžios, nuo jaunojo rašytojo lūkesčių iki vidutinį amžių pasiekusio vyro pagalvojimų.

 

Tai toli gražu ne visi to meto sąsiuvinių puslapiai, tik tie, kurie atspindi dvasinį, intelektinį, pasaulėžiūrinį rašančio žmogaus kelią, jo vingius, aklavietes, profesinius šunkelius, sykiais netgi emocines viršukalnes ir smegduobes. Dienoraščiuose nedaug socialinių aspektų, politinių temų, tiesa, Atgimimo laikais jų akivaizdžiai pagausėja.

 

Kodėl „Leistinas privatumas“? Teko rinktis, ką galima spausdinti, ko – dar ne. Gal išvis ne. Mat leistinumo, itin asmeninių faktų ribos yra ganėtinai slidžios. Kas vienam leistina, kitam gali pasirodyti jau draudžiama zona, įžeidžios ribos peržengimas. Kai kurias ribas vietom gal ir peržengiau arba pavojingai prie jų priartėjau, nors stengiausi šito išvengti. Jei išvengti nepavyko, ką gi – tai mano pasirinkimas, apsisprendimas, mano rizika. Podraug ir atsiprašymas.“ Donaldas Kajokas

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Paulius Gritėnas apie Remigijaus Žemaitaičio likimą (pranašystė)

 

Sveiki,

 

„Didžioji Remigijaus tragedija bus tai, jei jis išties pasieks savo ir taps ministru ar net dar aukštesnės pozicijos politiku. Kodėl? Todėl, kad jis moka veikti tik destruktyviai ir tik atsakydamas į iššūkius. Kasdienis politiko gyvenimas yra nuobodūs biurokratiniai ritualai, kompromisų paieškos, interesų derinimai, o dėmesys ir nuopelnai dažnai tave pralenkia ir atitenka kitiems, stovintiems oponuojančioje pozicijoje. Politinio manipuliatoriaus, avantiūristo ir vienišo kovotojo su sistema talentas tiesiog dūlės kokiame nors nykiame ministerijos kabinete. Ir tada Remyga neišvengiamai neištvers šito nuobodulio ir sėdėjimo atokiai nuo dėmesio centro. Jis pervers emocijų kurstymo archyvą, išsirinks naują priešą, susikurps naują aukos kostiumą ir pakurs sau naują skandalą. Kaip visi populistai – kils į naują ir naują karą. Iki savo Vaterlo, galutinės apkaltos ar galutinio nuosprendžio.“ Paulius Gritėnas iš straipsnio lrt.: „Remyga“.

 

Šiaip nieko neparašiau apie pirmojo turo Seimo rinkimus. Nesu jais patenkintas, ypač Nemuno aušros pergale ir Žemaitaičio partijos išsišokimu. Aišku, 4 metai bus „įdomūs“ dėl galimų skandalų ir triukšmo, bet, pamatysime, kad ir tai praeis. Gritėno citata, kurią galima laikyti pranašyste, padedu čia į archyvą sau ir Jums, kad reikalui ištiksiant galėtume vėl „išsigriebti“ kaip kokį seną vadovėlį ir pasitikrinti ir padūsauti: o tai ką, argi nematėme, kad taip ir bus?

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: "Scanoramos" vadovė Gražina Arlickaitė apie Franco Kafkos sąsajas su mūsų tikrove ir kinu

 

Sveiki,

 

„Kafkos kūriniai prieš daug metų nupiešė mūsų dabartinio gyvenimo paveikslą, kupiną sutrikimo, priverstinio užimtumo, subyrėjusių tarpusavio ryšių ir kančios. O šių dienų sociologai rimtai nagrinėja pagreičio visuomenės paradoksą, kai normalūs gyvenimo aspektai tampa prabanga ir deficitu. Šių dienų žmogui nebėra kada susimąstyti, sustoti <...> Jį įsuka kafkiškas procesas, versdamas nenatūraliai elgtis, daryti, bėgti, siekti, orientuotis į rezultatą, bet ne į turinį. <...> Būtent Kafkos sukurtas kančios pasaulis šiandien tampa didžiąja inspiracija keistis, atsigręžti į alternatyvų egzistencijos būda, gyvenimą be televizoriaus, nepervertinant socialinių tinklų, nuomonės formuotojų poveikio ir dirbtinio intelekto visagalybės, bruzdesį pakeičiant lėtu ir prasmingu savo kelio ieškojimu.“  Gražina Arlickaitė

 

Puikus ir įžvalgus „Scanoramos“ festivalio interviu su Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadove Gražina Arlickaitė. Kafkiška ne tik literatūra, bet ir kinas, tačiau abi šios meno šakos, sakyčiau, labai panašiai geba atliepti šiandienos tikrovę.

 

Maištinga Siela