Šios dienos daina: Charli XCX - Guess ft. Billie Eilish [lyrics / žodžiai}

 

Sveiki,

 

Kaskart išgirdęs Charli XCX kartu su Billie Eilish atliekamą dainą „Guess“, pasakau sau, kad būtinai brūkštelsiu į „Maištinga sielą“, nes tai viena mano įsimintiniausių pop dainų šį rudenį. Britų atlikėja Charlotte Emma Aitchison gimė 1992 metais ir scenoje pasivadino Charli XCX, tikriausiai lietuviams nemažai auditorijai puikiai pažįstama iš įvairių hitų. Savo žymesnę muzikinę karjerą atlikėja pradėjo 2010 metais ir 2013 metais pristatė debiutinį savo albumą „True Romance“, kuris sulaukė muzikos kritikų palaikymo, tačiau nebuvo itin labai populiarus, tačiau atlikėja ilgą laiką nuolat plušo įrašų studijoje ieškodama ir kurdama vis naują muziką ir jai tikrai pavyko ne kartą per 14 metų prasiveržti į klausomiausius Britanijos topus, tačiau didžiausias lūžis prasidėjo su paskutiniaisiais atlikėjos albumais, kurie buvo itin populiarūs.

 

Naujausias jos šeštasis solo albumas „brat“ tapo ypač aptariamas muzikos kritikų ir netrukus užkopė į perkamiausius šalies topus, tapo populiarus JAV. „Brat“ taip pat, įtariu, bus įtrauktas į pačius populiariausius geriausių muzikos įrašų sąrašus (reikia palaukti gruodžio, tačiau jau 7 Grammy nominacijos prognozuoja, jog Charli XCX išties prasibrovė). Man asmeniškai „brat“ yra naujiena, labai modernus, šiuolaikiškas muzikos labumas, o viena mėgstamiausių dainų yra būtent „Guess“ su Billie Eilish.

 

Numerį pirmą topų viršūnėse daina pasiekė tokiuose šalyse kaip Latvija, Lietuva, Australija, JAV, Airija ir Naujoji Zelandija. Singlas platininiu tapo Kanadoje ir Australijoje. Tiesa, reiktų pabrėžti, kad kūrinys nėra visiškai autentiškas, nes jam buvo paskolintas 2005 metų grupės „Daft Punk“ dainos „Technologic“ garso motyvas, kuris, mano galva, labai dainai tinka. Galima, aišku, kaltinti, kad daina neturi nieko vokališkai stebuklingo, o laikosi beveik ant ritmingo itin žemo pop žemę drebinančių garsų ir prislopinto skiemenavimo, tačiau dainos užduotis ir nėra demonstruoti vokalą. Nepaisant to, daina man pasirodė novatoriška, šiuolaikiška, tinkanti klubams.

 

Charli XCX fl. Bilie Eilish – Guess

[lyrics / žodžiai]

 

Hey, Billie, you there?

Uh-uh

 

You wanna guess the colour of my underwear

You wanna know what I got goin' on down there

Is it pretty in pink or all see-through?

Is it showin' off my brand-new lower-back tattoo?

You wanna put 'em in your mouth, pull 'em all down south

You wanna turn this shit out, that's what I'm talkin' about

Pu-pu-pu-put 'em in your mouth, pull 'em all down south

You wanna turn this shit out, that's what l'm talkin' about (Yeah)

 

Try it, bite it, lick it, spit it

Pull it to the side and get all up in it

Wear 'em, post 'em, might remix it

Send 'em to The Dare, yeah, I think he's with it

Try it, bite it, lick it, spit it

Pull it to the side and get all up in it

Wear 'em, post 'em, might remix it

Eat it up for lunch, yeah, it's so delicious

(Work it out)

 

Don't have to guess the color of your underwear

Already know what you've got goin' on down there

It's that lacy black pair with the little bows

The ones I picked out for you in Tokyo

I saw them when you sat down, they were peekin' out

I'm gonna tell you right now, they're all I'm thinkin' about

 

I wanna try it, bite it, lick it, spit it

Pull it to the side and get all up in it

Kiss it, ride it, can I fit it?

Charli likes boys, but she knows I'd hit it

(Knows I'd hit it)

Charli, call me if you're with it

 

Yeah, guess, guess, guess, guess, guess, guess, guess, guess

Guess, guess, guess, guess, guess, guess, guess, guess

Guess, guess, guess, guess, guess, guess, guess, guess

Guess, guess, guess, guess, guess, guess, guess, guess

 

You wanna guess what me and Billie have been textin' about? (We've been disrespectful)

Still tryin' to guess the password to my Google Drive (Are you obsessed with me?)

You wanna guess the address of the party we're at (You know you're not invited)

You wanna guess if we're serious about this song

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė nutolsta ir lapkričio 14 dieną sugrįžta!

 

Ei!

 

Kiaurus metus negalvoju apie Jurgą Ivanauskaitę, kažkada padariusią man didelę įtaką. Bet šast – lapkričio 14 diena ir ji ateina, grįžta. Vakar prieš užmiegant apie ją pagalvojau, nevalyvai, kažkaip... ir paskaičiavau, o kada jos tas gimtadienis, kurio anksčiau nepraleisdavau neprisiminęs. Ogi rytoj, t. y. jau šiandien! Vadinasi, tam tikri prisiminimai iškyla net tada, kai išvis negalvoji, net pamiršti. Ar neįdomi toji mūsų pasąmonė? Lapkritis. Skorpionai. Raudona spalva. Paskutinieji lapai. Dvasingumas. Štai su kuo asocijuojasi lapkritis. Ir vis dar taip.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Medžiotojai baltame lauke" / "Jakt" / "Hunters on a White Field"

 

Sveiki,

 

Šiemet Scanoramos festivalyje klasikinėje sekcijoje „Naujienos iš šiaurės“ pristatoma trileris apie vyrų pasaulį „Medžiotojai baltame lauke“ (šved. Jakt) (2024). Pamačiau anonsą ir aprašą, ir man iškart patiko. Tikėjausi įtempto ir tamsaus psichologinio trilerio, atskleidžiančio žvėriškąsias vyro puses unikaliomis konkurencingomis sąlygomis, tačiau gavau šiek tiek kitokį variantą.

 

Filmą režisuoti imasi švedų režisierė Sarah Gyllenstierna ir kalba ji apie vyrų (ne)draugystės pasaulį. Tai nėra klasikinis trileris. Veiksmas vyksta atokiame švediškame miškų vienkiemyje, kur automobiliu atvyksta du draugužiai pas trečiąjį. Naujokas nori išmėginti medžioklę, o labiau pažengę jo draugai lyg ir bando iš jo tyčiotis, „pakrikštyti“ susitepant krauju rankas. Vyrai vakare aristokratiškai geria vyną ir doroja medžioklės mėsas, o iš ryto vėl leidžiasi šaudyti ančių ir elnių, kol vieną dieną nė vienas nieko nenušauna. Galiausiai vyrams taip apsisuka smegenys, kad jie pradeda žaisti savo pačių gyvybėmis ir nustato taisykles, kaip jie vienas kitą medžios miške ir šaudys vienas į kitą tikromis kulkomis...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas gerai pastatytas, tačiau viskas abejotina arba neįtikinama iki galo. Vyrų režisieriai dažnai kaltinami, kad moteris jie savo kine pernelyg dažnai vaizduoja kaip kokias seksualias viliokes arba jau visiškas daugiavaikes matronas ir puodų verges. Režisierė pasuko truputį irgi feministiniu ir klišiniu rakursu – veikėjai absoliučiai pusdebilai, kuriems svarbu pakelti vienas prieš kitą savivertę, pasidemonstruoti, tapti medžioklės karaliais ir pasipuikuoti – žodžiu, įrodyti savo vyriškumo standartus, siejamus tradiciškai su brutalumu ir bebaimiškumu. Vyrai čionai staugia, išgėrinėja ir elgiasi kaip kokiame Holivudo standartiniame filme apie prisigėrusius sadistinius studentus, nejaučiančius pagarbos ir ribų. Galiausiai vyrukai prisižaidžia ir pyškina vienas į kitą kulkas, bet ne šiaip sau, bet taip, kad kitą dieną atsikėlę žaizdoti ir prakiurę, tiesiogine to žodžio prasme, jie vis tiek nenutraukia savo beprotybės. Klausimas kyla tik vienas – kodėl? Čionai prisiminiau „Bado žaidynes“, nes principas išgyvenimo labai paprastas – tai teikia adrenalino ir pažadina gyvasties impulsą. Dažniausiai vidutinio amžiaus vyrai visuomenėje prigesę, „įsisūdę“ į socialinius darbinius reikalus, mechaniškai atlieka savo veiksmus, o laukinėje gamtoje atsiveria išgyvenimo instinktas ir jis, nors ir žiaurus, tačiau leidžia pasireikšti panykusiems išgyvenimo prigimtiniams instinktams. Kiek tai susieta su lytiškumu ir hormonais – nežinau.

 

Galiausiai filmas kažkuo lyg ir rimtas, bet kartu turintis satyros poskonį. Pagrindinis veikėjas tikriausiai dėl prisiskintų nuodingų žolelių patiria psichodelinius reginius, atrajoja kažkokius vikšrus, tačiau kartu leidžiasi į girią žaisti mirties žaidimų. Nesu tikras, ar man filmas patiko, jis, sakyčiau, šiek tiek prailgo, nes tos įtampos, prie kokios trileriuose esame pripratę, nėra. Idėjinis filmo matmuo koreliuoja su pernelyg šabloniškais ir primityvokais vyrų charakteriais, todėl jų asmenybės dvelkia karikatūromis, nei žmogiškumu. Idėja lyg ir aiški – Žanas Žakas Ruso sakė „Atgal į gamtą!“, nes ten tampame tikri. Bet ar tikrai tas tikrumas pasireiškia būtent tokiu būdu, kaip tą iš savo reakcijų ir baimių bando išgauti šie vyrukai? Man kelia daug klausimų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.0

 

Maištinga Siela

Scanorama 2024, reklaminis logotipas, dizainas, užrašas, reklama, programos popierinis lankstinukas

 

Kaip ir kasmet – vis tokie patys, bet kaskart vis skirtingi. Scanoramos 2024 metų dizainas vėl kitoks. Džiugu, kad vis dar ne viskas elektroninė erdvėje ir prie kino teatrų vis dar galima gauti festivalio programas tokiais pavidalais.

 

Maištinga Siela

Laikraštis dienraštis "Klaipėda" švęs 80 metų sukaktį – reklaminis dienraščio stendas

 Sveiki,

 

Dienraštis „Klaipėda“ yra leidžiamas nuo 1945 metų lapkričio mėnesio, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir leidžiamas beveik be pertrūkio 6 kartus per savaitę lietuvių ir rusų kalbomis. Belaukdamas taksi stotelėje ir žiūrėdamas į šį reklaminį stendą, ėmiau skaičiuoti, ką turėjo išgyventi šis istoriškai senas leidinys, kurį skaitydavo kai kurie jau mirę mūsų seneliai ar proseneliai.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Motina ir dukra, arba Naktis nėra amžina" / "Deda-Shvili an rame ar aris arasodes bolomde bneli"

 

Sveiki,

 

Pirmuoju šio sezono „Scanoramos“ filmu tapo Sakartvelo dokumentinis filmas „Motina ir dukra, arba naktis nėra amžina“ (angl Mother and Daughter, or the Night Is Never Complete) (2024). Su dokumentika kino festivaliuose retai kada prašausi, šįkart taip pat neprašoviau, nes filmas iš tikrųjų emocionaliai ir svaiginančiai intymiai išsiskleidė, apimdamas tris sakartveliečių moterų režisierių kartas. Filmas fokusuojasi į 94 metų garsią Sakartvelo režisierę Laną Gogoberidzę, kuri per savo santykį su jau kadaise mirusia motina, permąsto savo tarpukario likimą ir kino filmus.

 

Mane visada labai sujaudina tokios intymios šeimų dokumentikos, savitos išpažintys, pastarosios, beje, kaip šioji, stebina skaudžiais ir nesumeluotais likimų smūgiais. Senutė Lana prisimena savo motiną, gimusią dar XX amžiaus pačioje pradžioje ir ketvirto dešimtmečio pradžioje sukūrusią du unikalius kino filmus, kuriuos beregint pasikeitusi valdžia iškart uždraudė, Lanos tėvą, beje, komunistą, nušovę, o motiną ištrėmė 10 metų į gulagą sunkiųjų darbų. Tbilisyje likusi mažoji Lana prisimena gerųjų dėdžių globą, sumaištį namuose, besikeičiančią sovietinę valdžią ir motinos ilgesį. Režisierė nuotraukomis, daiktais ir prisiminimais rekonstruoja šeimos istoriją ir taip įprasmina savo motinos, pirmosios gruzinų moters režisierės atminimą. Istorija verta išties dėmesio, nes motina, grįžusi iš tremties, niekada nekalbėjo apie savo filmus, nors dukra pasuko režisierės keliu, vėliau tą padarys ir anūkė. Po motinos mirties Lana galiausiai su didelėmis pagalbomis senuose užsienio archyvuose visgi aptiko motinos filmus, juos pademonstravo Vakarams ir Vakarai buvo sužavėti. Tų filmų ištraukas galima interpretuoti kaip šeimos moterų likimų ir kartu netrukus prasidėsiančio tautos valymo juodąją pranašystę.

 

Iš tikrųjų filmas graudina ir sukrečia. Jis dar kartą paliudija ir tai, ką gerai žinome iš pačių lietuvių tremtinių, grįžusių į Lietuvą, liudijimų. Visi labai norėjo gyventi ir išgyventi, nė vienas sunkią valandą nepasikorė, nenusižudė, nes viltis tikriausiai tokią valandą yra kur kas stipresnė. Perėjus tokį likimą, tikriausiai niekas nebebaisu. Filme Lana daug cituoja ir deklamuoja poezijos, kuri buvo laikoma kaip viena iš pasipriešinimų formų toms baisioms okupantų represijoms. Pabaigoje ji padeklamuoja vieno mylimo savo poeto iš Prancūzijos verstas eiles, kurios dar ilgai man skambėjo po šio puikaus ir jautraus filmo. Perfrazuojant būtų panašu į tai: net ir tamsiausia naktis negali būti juoda žmogui, perėjusiam sielvartą... Filmas toks ir yra, jis kalba apie sielvartą, bet jo nesmerkia, gyvenimas su duotomis tragiškomis aplinkybėmis ir savomis dovanomis, kurios nustelbia baisiausias tragedijas ir iškelia bendražmogiškumą kaip didžiausią atsvarą barbariškumui ir nužmoginimui. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela