Spektaklis "Katė ant įkaitusio skardinio stogo", režisierius Christian Weise, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras (VMT)

 

Sveiki, skaitytojai,

Naujametiniu spektakliu šiemet man tapo vokiečių režisieriaus Christian Weise Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pastatytas pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee Williams (1911-1983) pjesę spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (angl. Cat on a Hot Tin Roof, 1955). Dramaturgo gyvenimas nebuvo lengvas, jis gimė konservatyvioje pietų Misisipėje, šeimoje, kuri jo nesuprato. Tėvas alkoholikas, o motina neurotiška, todėl anksti susidomėjo teatru ir literatūra, kol galiausiai baigė scenarijaus rašymo mokslus universitete. Pats T. Williamsas buvo homoseksualas, tuo metu nelabai to slėpė nuo itin homofobiškos JAV visuomenės, bet niekur viešai to ir nedeklaravo. Ilgametis jo vadybininkas ir mylimasis Frankas Merlo buvo jo gyvenimo partneris nuo 1947 metų iki Merlo mirties 1963, po kurios dramaturgas paniro į gilią depresiją. Visos jo gyvenimo temos ir potyriai daugiau ar mažiau atsispindi pjesėje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, kurioje analizuojama šeimos psichologinė įtampa. Tiesa, autorius už šią pjesę pelnė Pulitzerio premiją.

Pjesėje vaizduojama Briko ir Megės nelaiminga santuoka. Jiedu negali susilaukti vaikų, o Brikas nuolatos geria alkoholį, atkaklioji Megė stengiasi jį suvilioti, nepasiduoti liūdesiui ir depresijai. Tuo pačiu metu Briko broliui Guperiui sekasi tarsi iš pypkės, jo žmona vaisinga, jis turi vaikų ir atrodo įgyvendina visus sėkmingo ir „tikro“ vyro socialines sąlygas, tačiau Tėtušio, kurio paskutinioji ne už kalnų, prielankumo jis negauna. Tėtušis susidomėjęs tik Briku, kuriam nerūpi palikimas, nes jis skendi liūdesyje. Galiausiai sužinome, jog Brikas labiausiai liūdi dėl to, kad iš gyvenimo išėjo jo sporto komandos kapitonas ir geriausias bičiulis, su kuriuo neva pati Megė turėjo romaną. Nors pjesėje nė karto tiesiogiai neparodoma homoseksualioji meilės pusė, tačiau visa scenografija ir Briko išvaizda byloja apie homoseksualiosios meilės apraiškas.

Pagrindiniai veikėjai panašūs į kates, kitaip sakant, tai viena didelė kačių šeimyna, nors pirminėje pjesėje vaizduojama konservatyvi pietinė XX a. JAV šeima, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis – plantacijų verslas, tačiau vokiečių režisierius Ch. Wiese šeimą scenoje pateikia dviprasmiškai. Iš vienos pusės matome kačių toteminį metaforizuotą šeimos modelį, todėl aktoriai scenoje vaizduojami kaip pseudokatės, dažnai su randais, tyčia sudriskusiais po kovų su nagais rūbais, o pasviręs scenografinis pasaulis, garmantis žemyn, eina kaip šeimos likimo ir išlikimo parabolė. Bet ar galima išlikti neigime ir socialiniuose vaidmenyse sveiku dvasiškai?

Iš vienos pusės šiandien pjesė neatrodo itin sudėtinga. Jau daug vandens nutekėjo nuo 1955 metų, kada tik subtiliai per metaforas ir simbolius galėjai kalbėti apie kitokios meilės trūkumą. Nors homofobinės problemos niekur nedingo, tačiau sociume susikūrusios įvairios aktyvios bendruomenės gali tapti užuovėja daugeliui žmonių. Spektaklyje atviriausiai utriruotos klasikinės šeimos prievolės. Šeimą valdo patriarchatas, čionai vėl turime tėvo ir sūnaus konfliktą, lūkesčius, savotišką nesusikalbėjimą ir maištą, spaudimas turėti santuoką ir vaikų, kad viskas būtų pratęsta kaip ir pridera. Brikui tas nerūpi, jis guli prie šaldytuvo lūžusia koja, kuri reiškia nutrūkusius jo santykius su mylimuoju ir iš esmės gyvenimo prasme, jis vilki rožinį moterišką erotinį apatinį kostiumėlį, makabriškai vaikšto ant aukštakulnių ir kaip tik paryškiną savo vidinį kitoniškumą, nors patys šeimos nariai nemato ir to nekomentuoja, bet visi tarsi įtaria. Iš esmės tai gėjiškas manieringumas, kurį reikėjo XX amžiuje slėpti, tačiau žiūrovams nuo scenos jis kaip tik hiperbolizuotai ir groteskiškai paryškintas.

Kaip bežiūrėsime, visas spektaklis tyčia primena lėlių namelį, jis karikatūrinis ir veikėjai primena animacinius šaržus. Didelis bravo scenografijai ir kostiumams, jie iš tikrųjų labai išskirtiniai ir padeda visai istorijai išsiskleisti. Stilistiškai man priminė net amerikiečių kino režisieriaus Tim Burton filmų „Todas Svynis“, „Valbalų sultys“ ar animacinio filmo „Mirusi nuotaka“ stilistinius elementus, bet jie kaip ir filmuose, taip ir šiame spektaklyje, atrodo labai šaržuotai, todėl komiškai. Didžiausia drama kyla iš Briko vidinio skausmo ir jo alkoholizmo, kurio jis nenori nei sau, nei kitiems paaiškinti.

Reiktų paminėti, jog spektaklį lydi gyvos muzikos intarpai, kuriuos atlieka Ignas Kasikauskas (būgnai), Žygimantas Juozas Bačkus (gitara), taip pat dainuoja aktorė Teklė Baroti (Megė) ir, žinoma, didžiausi aplodismentai aktoriui ir dainininkui Šarūnui Januškevičiui (Brikui), kuris ne tik visą spektaklį laviravo ant aukštakulnių (nors jau šiais laikais tuo niekuo nebenustebinsi), tačiau nustebino jo atsidavimas šiam vaidmeniui. Kadangi spektaklį mačiau iš parterio priekio, mačiau jo didžiulį įsijautimą tiek dainuojant, tiek vaidinant (išvirpino lūžusią koją visą spektaklį), o po viso spektaklio mačiau, kad reikėjo jam dar ir emociškai atsigauti. Taip pat reiktų pagirti Ilonos Kvietkutės (Motušės) komišką kostiumą ir pasirodymą.

Šiaip spektaklio turinys manęs asmeniškai nenustebino, tačiau suprantu jo pastatymo principus, sąsajas su dabartine Lietuva, bandant aktualizuoti pjesės medžiagą postsovietinėje mūsų visuomenėje, kur dar tiek daug įsitikinimų ir stereotipų. Šis spektaklis gan muzikalus, gera Šarūno Januškevičiaus parengtis, nustebino tvirtas LGBTQ jo šokis, kuris labiausiai išreiškė Briko prigimtį, bet labiausiai spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ stebino savo vizualizacijos ir scenografijos principais, kurie sujungia žmonių-kačių šeimos hierarchinius socialinius santykius į vientisą atmosferinį burbulą, kuriame individualūs dvasiniai išgyvenimai slopinami turto dalybomis, lūkesčiais, lyčių vaidmenų stereotipais, todėl žmogus gydosi vienas taip, kaip išmano, nes gijimui nėra palikta nei erdvės, nei atjautos.

Štai vienoje recenzijoje Ramunė Balevičiūtė teigė, kad spektaklis nepateisino žiūrovo lūkesčių, nes neįvyksta „spragt“ pačiam žiūrovui, o pjesė lieka tolima ir neidentifikuojama, žodžiu, nematome mes joje savęs. Sakyčiau, kad sutinku tik iš dalies. Nemato tie, kurie nėra patyrę analogiškų situacijų, nereflektuoja, pavyzdžiui, alkoholizmo ar homofobijos problemų mūsų visuomenėje, tačiau pjesės pabaiga išties nutrūksta nieko nepalikusi ir nieko neišsprendusi tarsi muilo operos pirmasis sezonas. Brikas, nors tariamai patiria „spragt“, tačiau kas tas iš tikrųjų galvoje esantis „spragt“, argi ne išsilaisvinimas iš kančios kaip kad A. Škėmos veikėjui Garšvai, kuris patiria savo zoori, sąmonės užtemimą, todėl nebelieka kančios, nebelieka asmenybės, todėl pjesėje čia ir dedamas taškas, nes pereinama juodžiausios egzistencijos naktis, po kurios galima statyti gyvenimą iš naujo arba tapti J. Phoenix sukurtu Džokeriu.

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela sveikina su 2025 metais: mano puslapio išlikimo klausimas

 

Sveiki,

Sveikinu sulaukus 2025-ųjų metų! Žvelgdamas į praėjusius metus, matau labai daug galimybių, kuriomis ne visomis ir ne visada tekdavo pasinaudoti. Bet buvo ir nemažai dinamikos, renginių, kelionių. Tai mano kelionių metai! Galgi net antrieji iš eilės, nes popandeminiam laikotarpiui pasibaigus ėmiau keliauti kaip išprotėjęs.

Tiesa, šiemet, 2025 metais, „Maištingos sielos“ saitas jau skaičiuos 17 metus, o per 2024 metus padariau rekordinių skaičių įrašų (590!!!). Aišku, ne visi jie reikšmingi ir įdomūs, tačiau būna dienų, kada susimąstau apie šio saito būsimą likimą, kas jo laukia didėjant dirbtinio intelekto įtakai. Kasmet, nors įrašų vis gausėja, tačiau apsilankiusiųjų ir skaitytojų kasmet reguliariai skaičius traukiasi ir mąžta. Nors niekada neturėjau tikslingos skaitytojų auditorijos ir iki šiol teigiu, kad visi šie įrašai daugiau ar mažiau skirti mano kultūrinėms patirtims klasifikuoti, visgi susimąstau ir apie „Maištingos sielos“ pabaigą, juolab kad visai greitai pasikeis ir mūsų paieškos naršyklės, kurios taps dirbtinio intelekto paieškos ir užklausos laukeliais, todėl prieinamumas, žinoma, taip pat labai sumažės ir, manau, daugelis dalykų kaip ir „Maištinga siela“ anksčiau ar vėliau nugrims į istoriją.

Gal ir liūdnos prognozės senajam internetiniam informaciniam laukui, bet kita vertus, gal ateinantys pokyčiai gali atnešti ir laisvesnių, įdomesnių dalykų – juk niekada nežinai. Tai tik rodo, kad prie nieko nereikia pernelyg prisirišti, nes viskas kinta, viskas greitai keičiasi, o pastaruoju metu ypač technologijų pasaulyje. Kol kas neketinu kur nors dingti, tačiau dėl puslapio likimo susimąstydavau ir anksčiau, nes tekstinius blogus jau iš esmės pakeitė vaizdinės medžiagos, kurias esame linkę greičiau išklausyti ir pasižiūrėti negu perskaityti tekstą. Teksto era susitraukė, ji apnaikino tiražus, asimiliavo su reportažais, nuotraukų kartotekomis ir kitomis medijomis, tad ir žinių portalai tapo vaizdinių reportažų hibridais, nes niekas nebenori skaityti ilgesnių tekstų. Skaitymo ir rašymo kultūrą pakeitė tinklalaidžių žanras, todėl natūralu, kad tekstiniai portalai nebepritraukia skaitytojų.

Visgi sveikinu su 2025 metais ir linkiu, kad kiekvienas pokytis atneštų naujovių ir praplėstų mūsų akiratį, kad visur mus lydėtų nepamainomas smalsumas tyrinėti šį pasaulį ir juo mėgautis.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 87: mąstyk pozityviai net tada, kada sunku

Labas,

Viskas, kad ir kas nutinka, nutinka, todėl nėra prasmės dėl ko nors apgailestauti ir save plakti. Viskas, kas atsitinka, atsitinka iš Visatos valios, todėl užuot sukontroliavus kitus, verčiau susitvarkyti savo galvojimą apie save. Šiandien trumpai. Einu skaityti knygą.

Maištinga Siela

Speaktaklis "L. YRA. S" (Lyras), režisierė Greta Štiormer, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

 

Sveiki,

Artėjant naujiesiems metams, teatras tampa man neišvengiama dovana, pramoga ir malonumas. Nors pastaruoju metu dažnai per šį laikotarpį būna atšaukiamų spektaklių, tačiau šįkart pavyko Vilniaus Mažajame teatre (VMT) pamatyti Gretos Štiormer pastatytą pagal Gabrielės Labanauskaitės šekspyriškai interpretuotą pjesę „L. YRA S.“ arba tiesiog „Lyras“. Šiaip mėgstu Šekspyro interpretacijas ir manau, kad lietuviški pastatymo variantai gana įdomiai interpretuoja tiesioginius Šekspyro kūrinius, o šįkart dar ir sukuria tragiško likimo veikėjo karaliaus Lyro jaunystės priešistorę.

Dviejų veiksmų spektaklis stebina savo laisvomis interpretacijos galimybėmis. Anglijos rūmai čionai vaizduojami kaip sodas, kuriame karaliauja Lyro motina plaštakė Neronė ir skraidūnas, tikriausiai įkūnijantis kokį nors paukštį, tėvas karalius Konas. Lyras tipinis dar nesusivokęs paaugliško ir naivaus būdo veikėjas. Sosto savininkai taikstosi su jaunojo Lyro arogancija, maištu ir laisvumu, negebėjimu prisiimti atsakomybės, laikytis nustatytų monarchams tradicijų. Netrukus po 18 gimtadienio Lyras lemtingai susipažįsta su  Sagu, kuris jam beregint tampa autoritetas ir daro didelę įtaką. Lyras domisi laisve ir muzika, Sagas jį lyg ir išlaisvina, tačiau šioji draugystė tik didelės tragedijos pradžia, nes Sagas jį provokuoja ir pakiša pragaištingas mintis, o vienąsyk vos per jį nenuskęsta... Manau, tai platoniška Lyro meilės istorija, jis naiviai įsimylį Sagą, užtaria ir pritaria jo buvimui rūmuose, nors tuo pačiu vyksta ir klasikinė monarchų sąjunga – Lyrui peršama hercogaitė Liza, būsima Lyro žmona ir jųdviejų vaikų motina. Galiausiai Lyro tragedija susijusi su tuo, kad platoniška meilė baigiasi išdavyste, o viskam tragišką finalą suteikia dar ir motinos Neronės mirtis.

Esama ir tiesioginių jungčių su Šekspyro kūriniu „Karalius Lyras“. Pjesės pradžioje nuskamba pranašystė, kurios turinys susijęs su karaliaus Lyro būsimomis trejomis dukterimis. Pagrindinį veikėją taip pat veikia pranašystės algoritmas, jis sutinka galiausiai vesti Lizą, nors jau spektaklio pabaigoje regime Lyro vis stiprėjantį cinizmą ir norą nuversti tėvą. Sena Urano, Krono ir Dzeuso antikos dievų tėvų ir sūnų santykių struktūra: kiekvienas sūnus galiausiai paneigia savo tėvo galią ir viešpatavimą.

Visgi, kad ir kaip bepažiūrėsi, spektaklis yra kur kas abstraktesnis ir sudėtingesnis. Kas iš tikrųjų buvo tas Sagas? Viena iš interpretacijų galėtų būti pati tamsioji Lyro pusė, nes galiausiai Sagas miršta prie Lyro motinos kapo ir tarsi įtvirtina jaunystėje Lyro beprotybės ir aklumo apraiškas. Ne veltui pačiame spektaklio pavadinime „L. YRA S.“, kitaip sakant, Lyras YRA Sagas, nes įprasmina pagrindinio veikėjo dvilypumą, Lyras kovoja su savimi, savo aistromis ir troškimais, savo narciziškumu, kuris neretai užgožia sveiką protą. Pjesėje nuskamba žodžiai apie tai, kad pro vartus išeina protas ir įsliūkina beprotybė, tad viso spektaklio metu mes matome, kaip Lyro tamsusis prototipas Sagas uzurpuoja chaotišku nerimu, maištu Anglijos rūmų kasdienybę, o galiausiai ir patį Lyrą. Man šis dvilypumo niuansas buvo įdomiausias visame spektaklyje.

Sakyčiau, labai tiko tas gyvūnijos skraiduolių gyvenimo įvaizdis, kaktusai, kurie tampa draugelių monarchės Neronės simboliu, trys damos kregždės, dainuojančios ir nešančios rūmų paskalas tarsi atlieka kokį antikos pjesių choro elementą. Pjesė tragikomiška, jame švysteli ir komiškos scenos, pavyzdžiui, Sago ir Lyro šlapinimasis ant motinos kaktusų, Lizos bandymai įsiteigti jaunajam princui, o ir Lyro tėvo bei Liucijaus infantiliški pasišaudymai taip pat perteikia žaismingai galios ir hierarchijos rūmuose žaismes.

Apskritai „L. YRA S.“ man patiko dėl savo pagrindinio veikėjo dvilypumo, veidrodinio tragiškos asmenybės efekto. Režisierė sako, kad jai svarbi buvo toksiško vyriškumo tema ir nemeilė sau – tai šių dienų aktualizavimo prasmių ašis. Tiesa, toksiškas vyriškumas, man regis, taip iki galo ir neatsiskleidė, nes pjesė kalba apie klasikinę hierarchiją Šekspyro sukurtais „Karaliaus Lyro“ laikais, kur vyras monarchas ir buvo toji viršesnė galva, kuri sprendžia kas yra kas, o moterys, kaip ir pas Šekspyrą, taip ir šioje pjesėje (beje, ir vyrai) labai pagal savo socialinius vaidmenis stereotipiniai. Kitą vertus, pjesėje nei Lyras, nei jo tėvas nepadarė jokio žygdarbio ar svarbaus politinio manevro, kas rodytų juos esant politiniais veikėjais, o ne turtais besimėgaujantys infantilūs intrigantai. Šiuo atveju juk pagal visą logiką ir pagal Šekspyro pasaulį tikras vyras ir karalius yra tas, kuris mūšio lauke pergalėmis įrodo savo vyriškumą, o šioje pjesėje vyriškumo iškėlimas tampa socialinės galios parodija, o ji sukuriama iš to, kad niekas nežino, kas vyrą daro vyru, nes viskas tėra tik galios žaidimo suformuoti stereotipai, galų gale jie spektaklyje ir yra pašiepiami.

Kur kas sudėtingesnė atrodo nemeilė sau pusė. Lyras buvo suvedžiotas Sago, savo tamsiosios pusės, tačiau dvilypumas sukūrė vidinę Lyro prieštarą ir pagrindinis veikėjas ima neigti meilę sau, nes negali priimti ir integruoti į asmenybės visumą savo tamsiosios pusės. Šis negalėjimas iš esmės „gimdo“ monstrą, todėl Lyras susidoroja su tėvais ir šiurkščiai priima Lizą pagal pranašystės programą.

Noriu pagirti pagrindinį aktorių Matą Sigliuką, kurio akimirką spektaklio pradžioje išsigandau, nes pamaniau: ką šis jaunuolis dabar temps visą pjesę? Galiausiai Matas Sigliukas puikiai susidorojo su medžiaga, vietomis matėsi, kad jam byrėjo tikros ašaros ir buvo savose rogėse nuo pradžių iki pačios pabaigos. Puikiai artikuliavo damų choras ir aktorė Eglė Mikulionytė. Apskritai spektaklyje jungiama ir derinama ne viena teatro scenos technika. Čia rasite daug ritmikos elementų, dainuojamųjų intarpų, vaizdo multimedijos pateikčių, kurie visi sukuria bendrą sodą sode įspūdį, kuris niuansuotas atmosferiškai, taupiai, šmaikščiai, neprarandant sąsajų iš šių laikų perspektyvos su šekspyriškuoju pasauliu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2024 metų Maištingos Sielos perskaitytos knygos: TOP 10!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tradiciškai apsisuko mano skaitymo metai ir nors dar neparašiau C. McCarthy „Kraujo meridiano“ recenzijos, tačiau šį skaitymo patyrimą priskirsiu prie šių metų, tikiuosi kelionėje iki Naujųjų metų kaip nors užbaigti.

 

Metai skaitymo atžvilgiu nebuvo itin gausūs, maniausi, kad perskaičiau 15 knygų, bet po to, kai ėmiau iš visokių lentynų traukyti, priskaičiavau 30 skirtingo žanro knygų, bet beveik visi išskirtinai grožinė literatūra.

 

Iš viso perskaityta: 30 knygų.

Poezijos: 2 knygos.

Savišvietos knygos: 3 knygos.

Komiksas: 1 knyga.

Autobiografija: 1 knyga.

Lietuvių autorių: 5 knygos (įskaitant ir poezijos).

 

Nauja šių metų tendencija – apsakymų kaip žanro atradimo metai. Privengiau sąmoningai storų romanų, nes bijau įkristi į neskaitymo duobę, o skaitau aš lėtai ir su pertraukomis, todėl sudėtinga man jau įveikti daugiau nei 300 puslapių teksto, nes reikia laiko dar daugiau. Kitąmet taip pat norėčiau daugiau paskaityti apsakymų knygų, labai norisi vieną kitą madingą negrožinės, bet populiariosios mokslinės literatūros, kurios tiek daug ir geros leidžia „Kitos knygos“, taip pat turiu nemažai sukaupęs per kelerius metus lietuvių literatūros, bet vis to laiko nėra ir tikriausiai reikia susitaikyti, jo daugiau ir nebus, nes laiką vasarą „suvalgo“ kelionės, paprastai dar serialai ir filmai, todėl literatūrai tenka su visu tuo taikstytis ir dalytis.

 

Šiaip nenoriu skųstis, tačiau nustebinti kasmet su literatūra mane vis sudėtingiau. Ieškau įdomios rašymo technikos, įdomesnių paradoksalių temų, bet nustebau, kad buvau išsiilgęs sąmoningai mano paties engiamos kokybiškos skandinaviškos literatūros. Buvau nustebęs, kaip ji įtraukė ir skaitėsi su pasitenkinimu be trikdžių. Gal visgi reikėtų ir jai daugiau skirti dėmesio? Visgi mano tikslas tebėra tas pats – mėgautis neskubiu ir atidžiu skaitymu, nesikankinti dėl to, ko nespėji ir niekada jau nebeperskaitysi, o juk ir nereikia. Gyventi reikia šalia knygos, o ne ištisai knygose, todėl stebėdamas kokias „Knygų žiurkės“ įrašus, kuri net kirpykloje užuot plepėjusi skaito knygą – užtat kiek moteris perskaito! – anksčiau lyg ir pavydėdavau, dabar jau nebe. Linkiu sau kuo mažiau nusivilti ateinančiais skaitymo metais ir nekelti išankstinių lūkesčių jokiai literatūrai.

 

Tradiciškai pateiksiu savo TOP‘ą.

 

GERIAUSIOS 2024 METAIS PERSKAITYTŲ GRIŽINIŲ KŪRINIŲ TOP 10!

1. Lauros Groff metai! Dvi knygos ir jos abi mano 10 tope. Apsakymų rinkinys „Florida“ prabuvo kelerius metus mano knygų lentynoje. Absoliučiai netikėti pasakojimai, tiršti, juslingi, įtraukūs ir paveikūs. Ji puiki pasakotoja, kuri nesivaiko klišių ir populiariųjų temų, tačiau sugeba iš esmės papasakoti apie gyvenimą.

 

2. Virginia Woolf „Bangos“. Gražiausias šiemet skaitytas tekstas. Nepaprastas vertimas ir pasakojimo sudėtingumas, grožis. Atrodo, paties veiksmo ne tiek ir daug – pasakojama apie keturis bendraamžius, kurie auga, įsimyli, subręsta, numiršta. Bet nieko panašaus nesu skaitęs, man tai sudėtingiausias V. Woolf tekstas ir tikriausiai nuo šiol ir pats mėgstamiausias.

 

3. Kanadiečių nobelistė Alice Munro „Brangus gyvenime“. Knyga laukė mano lentynoje beveik dešimt metų. Buvo verta, nes jos apsakymai sudėtingi, nors ir parašyti labai nesudėtingai atvirai. Palieka literatūrinį dilgčiojimą ir puikios literatūros įspūdį, ji nėra banali ir plokščia, o nepopuliarios temos (net išvengė feministinių dalykų) siekia plačias gyvenimiškas gelmes.

 

4. Airių rašytojos Claire Keegan miniatiūrinis ir juvelyrinis romaniukas „Tokie smulkūs dalykai“ pasakoja apie žiaurius airiams laikus. Tūkstančiai merginų atiduotos sadistėms vienuolėms, kurios jas ujo iki mirties. Romanas vėl ant bangos, nes pagal jį jau sukurtas serialas, kuris netrukus ir pasirodys. Knygą perskaičiau per vieną dieną dar aną žiemos sausį ir ji labai įtrauki, jautri, skaidri ir, kaip bepažiūrėsi, žiauri.

 

5. Lauren Groff „Matrix“. Daug kam neįtikęs romanas, tačiau vos įpusėjęs supratau, kad būtinai bus tarp metų geriausiųjų. Ir yra, įveikusi net Raros leidyklos knygas. Parašyta su neslepiamu talentu ir aistra, labai tirštas, šiurkštus, atmosferinis ir paliekantis dar ilgas apmąstymo šliūžes. Labai tikiuosi, kad naujausią Groff knygą jau kas nors pasirūpino išpirkti išversti!

 

6. Wiesław Myśliwski „Traktatas apie pupelių gliaudymą“. Nežinau, kokią vietą jai skirti, bet ji privalo būti šiame tope. Aišku, po „Akiračio“ nebe taip jau skaitosi, tačiau atpažįstama su nieko nesupainiojama pasakojimo technika ir begalinė išskirtinai išmintingos prozos galia. Mums, lietuviams, labai atpažįstama pokario Lenkijos kultūra, kuri mažai kuo skiriasi nuo mūsų pačių. Labai turtinga knyga, man geriau už rašytojo tautiečio „Isos slėnį“.

 

7. Cormac McCarthy „Kraujo meridianas“. Jau einu su juo į pabaigą ir knyga man labai patinka. Nežinau, ar viską skaityčiau šio rašytojo iš eilės, nes tie apokalipsiniai žiaurumai yra jo romanų pagrindinė atmosferinė linija, bet koks puikus vertimas, kiek daug gero vesterno, niekšų ir visa tai autorius jungia į neįprastai kruviną Vakarų pasaulio sistemą, kuriame galvažudžių renkami skalpai vertesni už auksinius.

 

8. Danų rašytojos Tine Høeg „Tour de chambre“ neįprastas, bet šiuolaikiškas romanas apie linksmybes savotiškame studentiniame bendrabutyje. Turinį nustelbia netikėta ir išmoningai moderni pasakojimo forma. Knygą skaičiau kaip kokį facebooką, nuo kurio sunku atsiplėšti, tekstas presuojamas smulkiais įrašais, fragmentuojant klasikinį pasakojimo variantą. Labai įsimintina!

 

9. Adania Shibli „Menka detalė“. Antroje dešimtuko tope „pasipylė“ Raros knygos. Kitaip ir negali būti, nes leidykla leidžia stebuklingas knygas. „Menka detalė“ labai įsimena dėl savo žiaurumo ir japonų „Moteris smėlynuose“ primenančios dykumų atmosferos. Paralelės tarp laikų, žydų ir palestiniečių karai, netektys, slogoka A. Kamiu romano stilistika atidi detalėms, kaip ir patys veikėjai. Džiaugiausi, kad knyga nestora, bet talpi.

 

10. Kerstin Ekman „Virsti vilku“. Irgi skaityta 2024 metų sausio pradžioje. Skandinaviškos literatūros oro gurkšnis. Labai skaidriai ir išmintingai papasakota apie miškų pardavimą, medžioklės kvotas, klimato kaitą – temos ir problemos artimos lietuviams. Tinka ypač skaityti žiemą, nes knyga dar ir žiemiškai atmosferiška, pasakojimas ir siužetas išlieka ilgai atmintyje.

 

KAS LIKO UŽ BORTO?

 

Jeigu reikėtų dėl įtraukties duoti Nobelį, duočiau Britney Spears autobiografijai „Moteris manyje“. Nieko sau! Apie pop atlikėją perskaičiau per dvi dienas nė neatsitraukdamas, dėliodamas paaugliškų dienų įsivaizdavimus. Galima skaityti ir kaip šiaip nuotykių knygą, nepaprastai įdomi.  Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“ buvo geras pasakojimas, tačiau po tiek laiko nebesujaudino taip, kaip anuomet „Bėgantis paskui aitvarą“. Tarp vertų skaitinių verta paminėti šiuolaikinio filosofo Byung-Chul Han „Nuovargio visuomenė“. Labai laukiu naujosios autoriaus knygos. Pagaliau filosofija apie mūsų tikrovę, o ne vien chrestomatines abstrakcijas. J. M. Coetzee „Lenkui“ nebeliko tope vietos, bet autorius kaip visada man artimas, suprantamas ir sudėtingas. Labai nuvylė Ph. Claudel „Pono Linio dukraitė“, tiesiog neturiu apie ją ką ir bepasakyti. Ne ką geresnį įspūdį paliko James Baldwin „Džovanio kambarys“, viena iš ankstyvųjų XX a. LGBTQ queer knygų. Nebloga knyga slovėnų rašytojo Goran Vojnovič „Jugoslavija, mano tėvyne“, sėdėdamas Kroatijoje dalį suskaičiau žiūrėdamas į Makarskos kalnų šlaitus, todėl paliko sentimentų. Gal daugiau tikėjausi ir iš Hernan Diaz „Pasitikėjimo“, kuri išmoningai parašyta, kėlė mįslių, tačiau jai jau vietos tope irgi neliko. Shehan Karunatilaka „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ nuvylė, įtariu, kad Bookeris už Šri Lankos politines problemas, todėl pats Bookeris dar labiau nuvilia.

GERIAUSIŲ 2024 METAIS PERSKAITYTŲ LIETUVIŲ AUTORIŲ KNYGŲ TOP 5.

 

1.Eglė Frank „Mirę irgi šoka“. Apsakymai, sakau, šių metų mano žanras! Temos, nors kai kurios ir madingos, bet nemažai tekstų parašyti su įtampa, originaliai.

2.Renata Karvelis „Moteros“. Poezijos knyga nestandartiškomis ir skaudžiomis pletkų, apkalbinėjimų ir moterų arši konkurencinga psichologija, todėl moterims ir nepatinka. Tokios poezijos neturėjome, nes dažniausiai apie tai eiliuoti priskiriama prie užstalės kupletų, dionisiškosios poezijos verčių. Galima traktuoti tekstus ir kaip manifestą/slemą/chuliganizmą/performansą. Įsimenama, kandžiai šmaikšti ir charizmatiška.

3.Sigitas Parulskis liūdnai pasirašė ant šios knygos „Kaip aš mečiau“, sakė, kad sugadino puslapį prisiliesdamas rašikliu ir pasirašinėti nederėtų visai. Knyga nebuvo liūdna ir nuobodi, bet, Dievas mato, tai klasiškas Parulskis, net dabar negalėčiau deramai kam nors papasakoti, kas tiksliai vyksta šiame romane, bet pokalbius Užupio kavinėje prie karštųjų patiekalų ir scenas vyrų pirtyje prisimenu iki šiolei. Kaip apreiškimą.

4.Kotryna Zylė „Mylimi kaulai“. Daug gero girdėjau apie šį kūrinį. Skaitėsi nelabai įtraukiai, dažnai netgi šiek tiek prikandus liežuvį, pasitelkus kantrybę, bandant negalvoti apie blynus su šlapimu. Kūrinys absoliučiai skonio reikalas, bet autorė turi nežabotą fantaziją, kryžmina Vilniaus erdvėje folklorą ir mūsų šiandieninį pasaulį. Daug kam patiks.

5. Aistis Žekevičius „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“. Internete perskaičiau kelis eilėraščius, labai patiko, nusipirkau, perskaičiau ir pirminis įspūdis buvo dingęs. Eilėraščiai nėra prasti, paliko įspūdį vienas kitas, tačiau po rinkinio taip ir nesusidariau įspūdžio, kas geriausiai charakterizuotų ir išskirtų žekevičiauškumą. Gal filosofinis matmuo? Bet jis būdingas ir kitiems mūsų poetams.

Tiek šiemet. Ačiū rašantiems, ačiū skaitantiems.

Jūsų Maištinga Siela

Skaniausia mano gerta kava pasaulyje – Paduvoje, Italijoje! The Pedrocchi Café (Caffè Pedrocchi in Italian)

 Sveiki,

 

Antrąją Kalėdų dieną peržiūrinėju vasaros kelionių nuotraukas ir pamiršau anuomet pasidalyti, jog tikriausiai ragavau jau savo gyvenime skaniausią ir tikriausiai kaloringiausią kavą gyvenime. Kava Italijoje turi kiek kitokias tradicijas ir kultūrą, tikras italas tikriausiai nesuprastų mūsų požiūrio į kavą, bet tenka pripažinti, kad beveik 10 eurų kainuojantis puodelis klasikinės ir firminės kavos yra vertas patyrimo. Kavos skonis desertinis ir tirštas, pagardintas man sunkiai suvokiamais prieskoniais, bet tendencija ryškesnė mėtos. Nemėgstu šokolado su mėtomis, tačiau tai ir nepanašu į mėtų šokoladą, veikiau tirštas espreso su mėtų pagardais. Paduvoje ateiti į šią miesto istorinę vietą – prestižo reikalas. Tądien, nors ir karšta, dar nebuvo be proto daug turistų, todėl galėjau pasimėgauti Padujos miesto spalvomis, klegesiu ir šia įsimintina kava.

 

Truputį apie šios kavos ir unikalios vietovės istoriją.

 

„Pedrocchi kava“ gaminama iš aukštos kokybės 100% Arabica pupelių espreso kavos, šviežios grietinėlės ir mėtų sirupo. Ši kava patiekiama dideliame puodelyje. Į espreso kavą pilamas mėtų sirupas ir uždedama šviežia grietinėlė. Viršus apibarstomas kakavos milteliais. Svarbu paminėti, kad šios kavos nereikėtų maišyti, nes tuomet susimaišytų skoniai ir nebebūtų jaučiamas tas ypatingas balansas. „Pedrocchi kava“ pasižymi gaiviu mėtų ir sodriu kavos skonių deriniu, kurį papildo švelni grietinėlė ir lengvas kakavos kartumas. Tai puikus balansas tarp saldumo, gaivos ir kavos aromato. Tradiciškai ši kava patiekiama dideliame puodelyje, kad būtų galima pilnai mėgautis jos aromatu ir skoniu. Ši kava buvo sukurta XIX amžiuje ir greitai tapo populiari tarp kavinės lankytojų. Ji iki šiol yra vienas iš labiausiai užsakomų gėrimų „Caffè Pedrocchi“.

 

Paduvos kavinė „Caffè Pedrocchi“ Italijoje yra tikrai ypatinga dėl savo istorijos, architektūros ir kultūrinės reikšmės. Kavinę 1772 m. įkūrė Francesco Pedrocchi, kilęs iš Bergamo. Ji buvo pavadinta jo vardu ir greitai tapo svarbiu Padujos socialinio ir kultūrinio gyvenimo centru.

Strateginė vieta: Kavinė įsikūrusi pačiame miesto centre, tarp Merijos, Universiteto ir Turgaus aikštės (dabar vadinamos Piazza Garibaldi). Ši strateginė padėtis lėmė nuolatinį lankytojų srautą ir svarbų vaidmenį miesto gyvenime.

 

XIX a. plėtra: XIX a. kavinė buvo išplėsta sūnaus Antonio Pedrocchi. Jis pasamdė architektą Giuseppe Jappelli, kuris sukūrė neoklasikinio stiliaus pastatą su įspūdingomis salėmis ir kambariais. Per savo ilgą istoriją „Caffè Pedrocchi“ lankėsi daugybė garsių žmonių, įskaitant rašytojus, politikus, menininkus ir mokslininkus. Ji tapo intelektualų ir kultūrinio elito susitikimo vieta. Kavinė taip pat buvo susijusi su svarbiais politiniais įvykiais. XIX a. čia rinkdavosi Italijos suvienijimo šalininkai. 1848 m. per Padujos studentų sukilimą prieš Austrijos valdžią, kavinėje įvyko susirėmimas, po kurio ant sienų liko kulkų žymės (jos išsaugotos iki šių dienų).

 

Kavinėje yra daug skirtingų salių, kiekviena su savo unikaliu stiliumi ir atmosfera. Tarp jų yra Baltoji salė (Sala Bianca), Raudonoji salė (Sala Rossa), Egipto salė (Sala Egizia) ir kt. Žaliasis kambarys (Sala Verde): Šis kambarys buvo specialiai sukurtas kavos gėrimui ir dėl to buvo vadinamas „be durų kavine“, nes jis buvo atviras lankytojams bet kuriuo paros metu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela sveikina su dar viena Odisėja – šv. Kalėdos ir netrukus prasidėsiantys 2025!

Sveiki,

 

Dar šįryt pasakiau – jokių šiandien sveikinimų! Jie pasimeta tarp kitų, nuskęsta, o žodžiai ir linkėjimai kartojasi metai iš metų ir apsigludina, atrodo, nebetenka prasminio aštrumo. Panašiai kaip Algimantas Mackus savo viename eilėraštyje rašo: „nebeieškokime, mes nieko nesurasime“. Manau, tik savo minčių, jausmų ir paklydimų bei atradimų vandenyne galima bandyti ką nors sužvejoti, bandyti nuraminti įsisiautėjusias savo pačių sukeltas bangas.

 

Perplaukėme 2024-uosius, o laivas tik trumpam stabtelėjo prie Kirkės salos krantų. Metai man visada yra plaukimas per laiką ir sezonus. Panašiai kaip Odisėjas, kuris po Trojos karo grįžta visada namo į Itakę, bet niekaip negali sugrįžti. O tą mylimą ir tolimą Itakę puikiai perteikė graikų kilmės poetas Konstantinas Kavafis... Kur toji manoji Itakė? Visada kelionėje su manimi ir jumis, kad ir kas benutiktų. Ji kaip žemių sauja, visada kartu, kad ir kas su tavimi besidarytų, kas beužpultų – džiaugsmas begalinis, ar liūdesio demonai, Itakė visada kelyje. Todėl visada linkiu su savimi turėti save kaip tą žemių saują, žinoti save ir savo troškimus kelyje per ateinančius metus.

 

Jūsų Maištinga Siela