„Viskas yra durnystė, bet tame ir yra
grožis.“ Saulius Siparis
Šiaip nemėgstu šio aktoriaus nei pasakojimų, nei
interviu, nei jo požiūrio į moteris, tačiau tarp Kino pavasario filmų
benaršydamas perskaičiau šią antraštę, kuri tapo kaip ir šios dienos citata,
apie tai, kad viskas, net patys rimčiausi dalykai tėra kvailystės ir durnystės.
Mes taip bijom, mes taip sureikšminam, mes taip save kartais įkaliname, kad
nebegalime net kvėpuoti, o galiausiai viskas anksčiau ar vėliau pavirs į dulkes
ir nebeteks šioje Visatoje prasmės.
Mėgstantys danišką kiną, tikriausiai, kad šį Kino
pavasario sezoną traukia arba dar tik trauks į Frederik Louis Hviid filmo „Tylieji“
(dan. De lydløse) (2024) peržiūrą. Tiesą sakant, neplanavau jo žiūrėti,
tačiau buvo labai palankus laikas, tad nuėjau. Istorija pasakoja apie
didžiausią Danijos istorijoje banko apiplėšimą, vykusį 2008 metais, taigi, per
patį ekonominės krizės sunkmečio pradžią. Šis apiplėšimas palaužė banko sistemą
ir ištiko dar didesnė krizė, nei kitose valstybėse, o galiausiai tikrieji
nusikaltėliai buvo sugauti ir nuteisti 2011 metais, tad istorija sukurta
remiantis jų liudijimais ir turiamomis žiniomis.
Šiaip tikrai mėgstu danų kiną, tačiau šį sužiūrėjau
labai jau atsainiai, vietomis žiovaudamas ir nelabai suprasdamas, kaip Kino
pavasaryje eilinė juosta atsidūrė pagrindinės programos vietoje. Gal programų
rengėjai bandė pritraukti iš gatvės masinį žiūrovą? Norėjo parodyti žanrų
įvairovę? Palepinti skirtingų skonių žiūrovus? Gali būti, kad viskas viename,
bet visgi manau, kad tie, kurie traukia į Kino pavasarį (tuokart salė buvo
pustuštė), eina žiūrėti gero, nekomercinio ir išskirtinio kino, o „Tylieji“
visais atžvilgiais toks nėra.
Filmas pastatytas gerai apgalvotai, yra įtemptų
siužetinių vingių, ypač labai puiki filmo ekspozicinė scena, kai nušaunami du
apsaugininkai, tačiau vėliau istorija išauga į holivudinį mafijozų gyvenimo panoramą,
kuriame režisierius stengiasi per pagrindinio veikėjo Kasparo (aktorius Gustav
Dyekjær Giese) gyvenimą atskleisti pagrindinio veikėjo žmogiškąją pusę:
Kasparas nori su paskutiniu galingu apiplėšimu susitvarkyti gyvenimą, t. y.
aprūpinti savo žmoną ir mažametę dukrą, kurią be galo myli, nes iš bokso jis
negali pragyventi. Galiausiai skurdas ir lūkesčiai, gėda nuveda prie kadaise
Kasparui nesvetimo smurtinio apiplėšinėjimo gyvenimo. Ta schema tokia
atsibodusi kine, kad pamiršau galvoti, jog tai nėra vien tik išgalvota
istorija. Panašias istorijas mėgsta kine kurti ukrainiečiai ir rusai,
ryškindami pozuojančią banditų bendravimo „kultūrą“. Filmui nepadeda irgi
suprimityvinti holivudiniai dialogai, nusikaltėlių bendravimo kodai, ryškinant
banditų pasisveikinimus, nepatiklius akių žvilgsnius, randus, rankų paspaudimus
ir t. t. Suabejojau, ar tikrai šio filmo nestatė kokie rusai ar amerikiečiai?
Taip nutiko, nes filmas tik atitinka kriminalinio kino
klišes, tad veikėjai neįdomūs, jų motyvai visi vienodi, neatskleisti jokie
kitoniški veikėjų charakteriai ar veikimo priežastys, todėl filmas pradeda
prailgti, nes vis tiek daugiau ar mažiau nuspėji, kas ir kaip čia viskas bus.
Manau, „Tylieji“ visai neblogai susižiūrėtų su laptopu ant pilvo prieš miegą jo
nepabaigiant, nes filmas nėra labai jau įdomus, koks galbūt galimai buvo
įspūdingas šis 2008 metų tikrasis apiplėšimas.
Ką tik grįžau iš Kino pavasario seanso ir vis dar
galvoju apie debiutinį režisierius Halfdano Ullmanno Tøndelisoo, legendinių
kino kūrėjų Ingmaro Bergmano ir Liv Ullmann anūko, filmą „Armandas“ (norv.
Armand) (2024), kuris Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinės kameros“
įvertinimą. Sunku patikėti, kad tai debiutinis filmas, kaip anuomet Xavier
Dolan filmai, kurie pabirę vienas už kitą man atrodė geresni. Labai gerai, kad
jaunasis talentas realizuojamas ir „Armando“ filmas, kurį paprastai pamatę
rekomenduoja pažiūrėti mokytojams ir tėvams, bet tai tik teminė stereotipizacija,
filmas visomis prasmėmis vertas tiesiog kaip kūrinys gurmano akies.
Šiaip skandinavai ir germanai mėgsta statyti aštrias
dramas apie psichologinį diskomfortą mokykloje, kai susikerta skirtingi
interesai. Pavyzdžiui, vokiečių drama „Mokytojų kambarys“ (2023) kalba apie
mokytojos slapta kamera užfiksuotą vagystę, kuri sugriauna kitos darbuotojos
gyvenimą. Arba Kino pavasaryje seniau rodytas „Atsargiai – vaikai!“ (2019):
mokykla ir tėvai bylinėjasi dėl nuo kamuolio į galvą gavusio ir mirusio
mokinio. Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie man nematyti, pvz., belgų „Žaidimų
aikštelė“ (2021), švedų-danų bendras darbas „Karo žaidimai“ (2017), jau nekalbu
apie estų „Klasė“ (2007), prancūzų „Dramblys“ – visi šie filmai persmelkti
tamsios energetikos, konfliktų aštrumų ir kt. Visiškai netikėtas buvo rumunų
filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021) anuomet „nunešęs stogą“.
„Armandas“, sakyčiau, priklausytų skandinaviškosios
stilistikos filmui, kur svarbi pedagoginė rimta situacija. Į mokyklą
iškviečiama Armando mama Elizabeta ir nukentėjusiojo sūnaus tėvai Sara ir Andersas.
Klasės auklėja bando išdėstyti nemalonią žinią: 6 metų Armandas grubiai
pasielgė su geriausiu draugu, t. y. tualete jį išrengė ir atliko kažką panašaus
į analinį aktą. Iš pradžių filmas apgaudinėja žiūrovą, nes jis priverstas
stebėti Elizabetos ekstravagantiškas reakcijas, kurios iš pradžių atrodo
pagrįstos ir valdingos motinos, kuri kovoja už savo orumą ir vaiką, kol socialinei
mokyklos darbuotojai nuolat nuo karščio ir įtampos kapsi kraujas iš nosies.
Staiga atmosfera išties įkaista, bet ir įgauna kažin kokio nesvarumo,
makabriškų ir teatralizuotų formų, kurios intensyvėja ir „išplaukia“ į tirštą
emocinių įtampų ir būsenų pasakojimą. Filmas išties iš socialinės situacinės
dramos virsta siurrealistine psichologinių įtampų labirintu tarp pačių veikėjų,
jų praeities, o to labirinto fizinėmis atramomis tampa mokyklos koridoriai,
kažkada buvę pačių tėvų mokyklos koridoriais.
Filmas tarsi Ariadnės siūlas veda per vaiduokliškai
niūrų mokyklos pasaulį, kur portalais tampa sukabintos vaikų nuotraukos, „nunešančius“
veikėjus į praeities nuoskaudų pilną pasaulį. Čionai atsiveria neįtikėtinai
sudėtingi interpretaciniai tuneliai – tas itin mane nustebino ir leido stebėtis
pavykusia istorija ir jos išgautomis dar man nematytomis prasmėmis. Va, ko aš
visada noriu iš gero Kino pavasario! Netikėtumo! Iš vienos pusės režisierius
pasistengė iš Elezibetos, kaip nepasisekusios aktorės ir netekusios savo vyro
moters, išspausti maksimaliai ekspresyvias emocijas, kurios ir baugina, ir
perteikia tikriausiai visuotines Norvegijos mokyklose tvyrančias įtampas. Jau ko
verti tyčia ištęsti emociniai hiperbolizuoti momentai, pvz., Elizabetos
netvardomas juokas, kol ši dar nesupranta, jog mokykla gali kreiptis į vaikų
teisių tarnybą (o mes gi žinome, kaip Norvegijoje su tarnybomis – jie vaikus
tiesiog konfiskuoja), bet galiausiai suvokimas ateina ir juoką keičia neviltis,
o neviltį baimė...
Įdomi ir oponentų tėvų pozicija, pastarieji, pasirodo,
turi giminystės ryšių su pačia Elizabeta. Saros brolis buvo Elizabetos vyras,
taigi, Armando tėvas, kuris žuvo autoavarijoje ir Sara dėl to negali atleisti,
bet labiausiai ji įtaria Elizabetą santykiaujant su jos dabartiniu vyru, todėl „pasistengia“,
kad vaikai taptų Elizabetos sunaikinimo įrankiu. Ar galėjo pati Sara primušti
savo pačios sūnų (išankstinės mėlynės), kad vaikas priverstinai išprovokuotų
Armandą susipešti tualete ir nusimauti kelnes, kad įvyktų šitoks Elizabetai
surengtas kerštas? Tuo pačiu kitame ringe – mokykla, kuri vadovaudamasi
vyriausybės nuleistas instrumentais sprendžia neišsprendžiamus iš esmės šeimų
nesantaikos dalykus, galvodami, kad bando išspręsti tik vaikų konfliktą. Netrukus
Elizabetos būsena filme supanašėja su Marijos Magdalietės, kuri regi
koridoriuose valytojus ir mokytojus apaštalus, kurie vienu metu guodžia, o kitu
– nori ją suryti...
Sunku nusakyti, ką iš tikrųjų sukūrė šis režisierius,
bet, pasakysiu, kad labai galingai, netikėtai ir sudėtingai. Filmas kas
akimirką verčia mąstyti ir dėlioti, kodėl priimami tokie istorijos vaizdavimo
kampai. Ką tik ašaras braukiusi tualete Elizabeta netrukus su valytoju šoka
beveik kaip Brodvėjuje (filmo „Emilija Perez“ tam tikri elementai) – neįgyvendintų
ir dužusių svajonių siela dar kartą bando išsigelbėti iliuzijose, kai jos sūnų,
vienintelę likusią atramą, kad ir netobulo elgesio, nori atimti, sutrypti,
pažeminti. Filmas leidžia suprasti supermamyčių elgsenos modelius, gana
egoistinius, bet stipriai psichologiškai niuansuotus per asmeninės savivertės
ir atsakomybės prisiėmimo stygių, tad jų agresyvus gynimas tampa dažnu klaikių
įtampų šaltiniu mokyklose. Kitą vertus, filmas perteikia ir sudėtingą pedagogų
vaidmenį – po pamokų jie turi sėdėti ir spręsti viršvalandžius tokias
sudėtingas situacijas, į kurias neįmanoma nereaguoti, tačiau neįmanoma
apsisaugoti ir nuo kaltės jausmo, tenka sugerti visas įtampas, išlikti
diplomatiškam. Manau, filmas pavyko kaip niekad daugiasluoksnis, puikus
balansas tarp dramos ir makabriškos ekspresijos, o ką jau besakyti apie vėl
mane labai nustebinusią aktorę Renate Reinsve. Filmas man labai patiko ir
tikiu, kad bus vienas iš mano šio sezono festivalio favoritų.
Galiausiai, kas tas Armandas, kurio niekada viso
nepamatome? Tas netobulai tobulas vaikas, Elizabetos, tikriausiai, kaip ir visų
mamų didžiausias skausmas, meilė, viltis ir baimė – viskas viename, dėl ko
motinos gali numirti gindamos ir laikydamosios už vaiko kaip paties gyvenimo.
„Man kelia šypseną tai, kad visą gyvenimą
visi, kas tik galėjo, man viską draudė, nekvietė ir neleido statyti
pagrindinėje Lietuvos scenoje. Tiesą sakant, visa tai tęsiasi iki šiol, bet gal
pasikeis, jeigu atsiras stiprus vadovas, kuris nepabijos įsileisti tokį pat
stiprų? Paradoksalu, bet būtent dėl šios priežasties aš išvykau statyti į
Maskvą ir praleidau ten trylika metų vien todėl, kad manęs neįsileido dirbti
čia, mano Tėvynėje. <...> Tai mano tobulas pasaulis, didžiausias turtas,
kuriame dirba geriausi žmonės. Mano esminis gyvenimo noras – būti naudinga
žmonijai. Ir čia tai pildosi su kaupu.“Andželika Cholina
Vis galvoju apie tai... Apie tai, kaip savame krašte
pranašu nebūsi, jeigu neturi užnugario. Jeigu esi vienas kūrėjas ir dar labai
jautrus, nesuprastas, nepriimtas... Aš net nežinau, tada tik virvė ant kaklo.
Kaip tokie kaip Andželika Cholina nepasiduoda ir išgyvena meno pasaulyje, kur
tiek daug despotizmo, valdžios vadovų selektyvumo, kur be skydo esi
sutraiškomas. Ne, geriau jau menininku nebūti, o jeigu ir būti, tai stora oda
ir bandoje, kurioje vienas kaip šapelis nepražūsi. Manau, Cholinai tikrai
turėjo padėti šeima ir artimųjų atsvara, kitaip aš nematau galimybių.
Amerikiečių režisierius Drew Hancock lyg ir bandė sukurti
ambicingą siaubo kino projektą pavadinimu „Palydovė“ (angl. Companion)
(2025), daugelis mano, kad jam pavyko tą padaryti. Apie ateities pasaulį,
kuriame mus, mirtinguosius, aptarnauja ir seksualiai tenkina robotai, jau
sukurta išties daug istorijų. Mes taip maniakiškai kabinamės vienos mus
gąsdinančios idėjos, kad dirbtinio intelekto humanoidiniai dariniai atsigręš
prieš mus, kad šioji baimė, sakyčiau, tampa pernelyg dažno pasakojimo
svarbiausiuoju dėmesiu, nustekenančias kitas pasakojimo perspektyvas. Tuokart Spilbergo
„Dirbtinis intelektas“, pasirodęs 1999 metais, kartais atrodo, kad ir klasikų
klasika, bet originalesnis vaizdavimas už dabarties dažną robotų sukilimą prieš
žmones.
„Palydovė“ pasakoja gana apibrėžto ir nuobodoko
konteksto rėmuose tikriausiai dėl finansų: į atokų prabangų draugų namą
atvyksta „draugingos“ poros pasilepinti ramiu savaitgaliu su alkoholiu, šokiais
ir nuostabia gamta. Braižas lyg žiūrėtum kokį studentišką siaubo filmą, kai
tuoj prasidės skerdynės, tiesą sakant, jos tikrai šioje istorijoje bus. Pagrindinių
veikėjų poros – robotai, įtikėję, kad jie gyvena žmogaus normalų gyvenimą,
todėl jie programuojami pagal jų įgeidžius. Airisė – pagrindinė robotė, kuri
ima suvokti savo funkcionalumą ir konfliktuoti su savo įdiegta programa. Keletas
šūvių, grumtynės, keletą sadistinių scenų ir viskas pasisuko link to, kad auka
sukyla prieš savo budelį, nes įgyja galios savarankiai priimti sprendimus...
Išties filmas šabloniškas ir man, tiesą sakant, priminė kiek linksmesnį „Stepfordo
moterys“ variantą, kuriame taip pat vaizduojamos moterys, tik jų smegenys persodinamos
į blondinių kūnus ir viskas užzombinama. Tiesa, kad neatrodytų filme „Palydovė“,
kad visi vyrai niekšai, kurie perkasi robotines lėles savo egoistiniam
gyvenimui tenkinti, tai kontekste pavaizdavo gėjaus ir jo partnerio roboto
istoriją.
Norėtųsi pasakyti, kad filmas kažkuo nustebino, ar kad
jis originalus, tačiau taip nėra. Senos idėjos perteikiamos tomis pačiomis
atpažįstamomis schemomis. Gyvieji vyrukai – gryni niekšeliai, robotėliai –
aukos ir jų mes turime žiūrėdami gailėti, nes, supraskite, jie irgi turi savo
jausmus, kaip ir pomidoras ar dilgėlė. Bandau tą manipuliaciją perprasti, ar
turėčiau kaip nors atjausti savo laptopą, kuris tiek daug man suteikia informacijos,
jeigu jis staiga pradėtų verkti dirbtinėmis ašaromis? Maniakiškas noras filme
sujausminti dirbtinius žmogaus tvarinius veda prie to, kad bijosiu įjungti savo
dulkių siurblį, o jeigu tai irgi prievarta ir išnaudojimas? Visgi čia kvailioji
ir pateikiu banalius pavyzdžius, tačiau filmo problema, sakyčiau, giliamintė,
atmetus ir tą apiplėšimą, mirtis, į kurias veikėjai reaguoja kaip į savaime
suprantamą dalyką, juk tikroji problema yra toji, kad žmonės „užkemša“ savo
gyvenimus dirbtiniais robotais užuot kūrę tvarius tarpusavio santykius, kuriems
reikia kur kas daugiau diplomatijos, nervų, kompromisų, o su robotais juk
viskas paprasčiau. Japonijoje jau sudarinėjamos santuokos su guminėmis ir pripučiamomis
lėlėmis, o Japonijos skrydžio bendrovė daro skrydžius pliušiniams žaislams, kai
jų šeimininkai dirba, kad galėtų išlaikyti meškiukų ir zuikučių skrydžius su
palydovais. Kitaip sakant, daug bambame dėl šio filmo logikos trūkumo, tačiau šiandien
vyksta dar absurdiškesnių dalykų.
P. S. Man patiko aktorės Sophie Thatcher pasirodymas,
kuri į šią iš pažiūros sintetišką ir šaltą istoriją įnešė šiek tiek gyvybės ir
kibirkščių.
Gerai, maniau, kad nebekalbėsiu apie kitų Eurovizines
dainas, bet vakar pamačiau švedų dainą ir, manau, jog ji bus tarp favoritų kaip
prieš kelerius metus kroatų pasirodymas, kuris vos nelaimėjo. Tos linksmos
dainelės su humoro prieskoniu visada „šauna“ į viršų, kaip pernai pašalinta
Nyderlandų daina, kaip, beje, ir Suomių „ant virvių skrajojantys apatiniai“
visada pritraukia žiūrovų dėmesį, ar estai, persidengę mafijozais, skambantys
neaiškiais buities rykais. Nesu didelis tokių pasirodomų mėgėjas, nes, visų
pirma, man turi surezonuoti pati daina ir šįkart švedų netikėtas pasirinkimas
surezonavo.
Grupė KAJ (pavadinimas iš grupės narių pirmųjų vardo
raidžių) susikūrė 2009 metais. Grupės nariai yra kilę iš Suomijos regiono,
kuriame persipina Švedijos ir Suomijos kultūra.Jų pergalė
Švedijos nacionalinėje atrankoje „Melodifestivalen“ buvo netikėta, nes jie
nurungė tokius favoritus kaip Måns Zelmerlöw. Jų eurovizinė daina, kaip ir
didžioji dalis kitų jų dainų, yra atliekama švedų kalba, o tai yra gan
neįprasta „Eurovizijos“ kontekste, nes paskutinį kartą švedai švediškai
konkurse dainavo 1998 m., taigi, praėjusiame tūkstantmetyje.
Jų eurovizinė daina „Bara bada bastu“ (liet. Tiesiog
maudytis pirtyje) yra linksma ir satyrinė daina apie sauną, kuri šmaikščiai
pasakoja apie mėgavimąsi sauna, jos teikiamus malonumus ir atsipalaidavimą. Ši
daina atliekama švedų kalba, taip suteikiant dainai autentiškumo ir atspindint
vietines tradicijas, kuriose sauna yra svarbi laisvalaikio ir bendravimo dalis.
Jų pasirodymas charizmatiškas, bet tuo pačiu, mano nuomone, kažin kuo
stilingas, ne kokia banali ir vulgari pokštininkų išdaiga. Tiesa, ant scenos
suskaičiavau vienu metu 7 asmenis, o scenoje, deja, tegalės būti 6 (jeigu
niekas nepakeitė taisyklių). Ką gi, pasiklausykite patys ir įvertinkite.
KAJ – Bara bada bastu
[žodžiai / lyrics]
Nå jaa
Klockan slår, nu är det dags
All bekymber försvinder strax
Bästa båoti för kropp och själ
Fyra väggar i träpanel
(Oh, eh-oh, eh-oh)
Vedin vår värmer lika bra
(Oh, eh-oh, eh-oh)
Som tango me Arja Saijonmaa
(Yksi, kaksi, kolme, sauna)
Vi ska bada bastu, bastu
Ångon åpp och släpp all stress idag
Bastubröder är je vi som glöder
Hundra grader, nå jaa
Bara bada bastu, bastu
Heittää på så sveittin bara yr
Oh-oh, oh-oh, oh-oh
Bada bastu, joo
Vi ska bada bastu, bastu
Ångon åpp och släpp all stress idag
Bastubröder är je vi som glöder
Hundra grader, nå jaa
Bara bada bastu, bastu
Heittää på så sveittin bara yr
Oh-oh, oh-oh, oh-oh
Bada bastu, joo
Sauna
Sauna
Ja just, ja
Häll på vattn och meir ångo nu
Tick, tick, tack, hur läng orkar du?
Nitti grader, vi är nästan där
Perkele, är va på värman jär
Oh, eh-oh, eh-oh
Sveittin lackar, ja, ja
Oh, eh-oh, eh-oh
(Yksi, kaksi, kolme, sauna)
Vi ska bada bastu, bastu
Ångon åpp och släpp all stress idag
Bastubröder är je vi som glöder
Hundra grader, nå jaa
Bara bada bastu, bastu
Heittää på så sveittin bara yr
Oh-oh, oh-oh, oh-oh
Bada bastu, joo
Sauna
Bara bada bastu, bara bada bastu
Bara bada, bara bada, bara bada bastu
Bara bada bastu, bara bada bastu
Bara bada, bara bada, bara bada bastu (Ei
saa peittää)
Šią dieną pirmąkart išgirdau filme su Penelope Cruz „Gimę
mylėti“. Šiomis dienomis vėl po tiek laiko išgirdau ją ir mane nenešė
prisiminimai apie filmą ir tuo metu apie mano paties gyvenimą toli į kosmosą,
tad nutariau pasidalyti Bruce Springsteen daina „I Wanna Marry You“.
Tiesa, atlikėjas man visgi nėra svetimas, vis paklausau jo dešimtame dešimtmetyje
itin populiarų kūrinį „Streets of Philadelphia“, kurį, manau, dažnas iš vyresniosios
kartos tikrai prisimena ir mena su nostalgija.
Bruce Springsteen, pravarde „The Boss“, yra
amerikiečių roko muzikos legenda, žinomas dėl savo energingų pasirodymų,
poetinių dainų tekstų ir tvirto ryšio su savo gerbėjais. Jis gimė Naujajame
Džersyje, Long Branče, 1949 m. rugsėjo 23 d., ir jo muzika dažnai atspindi
darbininkų klasės gyvenimą, amerikietišką svajonę ir socialines problemas.
Springsteen karjera trunka daugiau nei penkis
dešimtmečius, per kuriuos jis išleido 21 studijinį albumą, daugybę koncertinių
albumų ir rinkinių. Jo garsiausi albumai yra „Born to Run“ (1975), „Born in the
U.S.A.“ (1984) ir „The River“ (1980). Springsteen yra pelnęs 20 „Grammy“
apdovanojimų, du „Auksinius gaublius“ ir vieną „Oskarą“. Jis taip pat buvo
įtrauktas į Rokenrolo šlovės muziejų 1999 m.
Springsteen pasižymi savo aistringais ir ilgai
trunkančiais koncertais, kuriuose jis dažnai groja su savo grupe „E Street
Band“. Jo pasirodymai yra žinomi dėl savo energijos, improvizacijos ir stipraus
ryšio su publika. Springsteen yra laikomas vienu didžiausių gyvo garso atlikėjų
pasaulyje.
Be muzikinės karjeros, Springsteen yra aktyvus
filantropas ir socialinis aktyvistas. Jis remia įvairias labdaros organizacijas
ir dažnai pasisako socialiniais ir politiniais klausimais.
Bruce'o Springsteeno daina „I Wanna Marry You“,
pasirodžiusi 1980 m. albume „The River“, išsiskiria savo gebėjimu sujungti
paprastą pasakojimą su giliomis emocijomis. Ši daina nukelia mus į jauno vyro
mintis, kuris, apimtas staigaus meilės impulso, nori tuoj pat vesti savo
merginą. Tačiau ši spontaniška aistra persipina su nerimu dėl ateities,
sukuriant sudėtingą jausmų paletę. Muzikiniu požiūriu, daina turi lengvą ir
užkrečiantį poproko skambesį, kuris puikiai dera su dainos teksto rimtumu.
Springsteen meistriškai sujungia džiaugsmingą melodiją su pasakojimo gilumu,
taip sukuriant dainą, kuri yra tiek populiari, tiek emociškai paveiki. Ši daina
yra puikus pavyzdys, kaip Springsteen sugeba paprastą istoriją paversti
jaudinančia ir įtraukiančia, atspindinčia jaunatviškos meilės spontaniškumą ir
nerimą. Ji taip pat puikiai iliustruoja albumo „The River“ dvilypumą, kuriame
dera tiek linksmos, tiek liūdnos dainos, ir yra laikoma viena iš ryškiausių
Springsteen kūrybos perlų. Siūlau šiandien paklausyti šio kūrinio.
Gyvo garso pasirodymas
Bruce Springsteen – I Wanna Marry You
[žodžiai / lyrics]
I see you walking, baby, down the street
Pushing that baby carriage at your feet
I see that lonely ribbon in your hair
Tell me am I the man for whom you put it
there
You never smile girl, you never speak
You just walk on by, darling, week after
week
Raising two kids alone in this mixed up
world
Must be a lonely life for a working girl
Little girl, I wanna marry you
Oh yeah, little girl, I wanna marry you
Yes I do
Little girl, I wanna marry you
Now, honey, I don't wanna clip your wings
But a time comes when two people should
think of these things
Having a home and a family
Facing up to their responsibilities
They say in the end true love prevails
But in the end true love can't be some
fairytale
To say I'll make your dreams come true
would be wrong
