Informacija apie albumą: Šventų Kalėdų žvaigždės – Linksmos Kalėdos (rinktinė) [vinyl / LP] (2025)
Maištinga Siela
Sąvoka archetipas kyla iš senovės graikų kalbos žodžių arche (pradžia) ir typos (atspaudas, forma). Psichologijoje šį terminą išpopuliarino Carlas Gustavas Jungas, apibūdindamas juos kaip universalius, paveldimus simbolius ar elgesio modelius, kurie glūdi mūsų kolektyvinėje pasąmonėje. Tai tarsi „psichinis DNR“ – pirminiai vaizdiniai, kurie nepriklauso nuo konkrečios kultūros ar asmeninės patirties, tačiau pasireiškia per sapnus, mitus, religijas ir meną. Archetipas pats savaime nėra konkretus vaizdas, o veikiau forma ar struktūra, kurią kiekviena kultūra užpildo savo turiniu.
Vienas ryškiausių archetipų pavyzdžių yra Išminčius
(arba Mentorius). Tai simbolis, įkūnijantis žinias, įžvalgą ir patirtį. Jis
pasirodo tada, kai pagrindiniam herojui reikia nukreipimo ar vidinės stiprybės.
Kitas svarbus archetipas – Šešėlis, reprezentuojantis mūsų slepiamas, neigiamas
ar nepripažintas asmenybės puses. Tai nėra vien tik „blogis“; tai viskas, ko
mes bijome savyje pamatyti, tačiau būtent susidūrimas su Šešėliu leidžia žmogui
tapti visapusiška asmenybe.
Archetipai yra pagrindinis įrankis istorijų pasakojime
ir kinas. Scenaristai naudoja archetipinius modelius (pavyzdžiui, „Herojaus
kelionę“), kad sukurtų personažus, kurie auditorijai būtų akimirksniu
atpažįstami ir emociškai artimi. Kai matome „Maištininką“, mes iškart
suprantame jo motyvaciją griauti pasenusias sistemas, o „Rūpintoją“ atpažįstame
iš pasiaukojimo ir noro apsaugoti kitus. Šie modeliai veikia todėl, kad jie
atliepia fundamentalius žmogaus poreikius ir baimes, todėl kūrinys tampa
universalus ir suprantamas visame pasaulyje.
Šiuolaikiniame pasaulyje archetipai itin plačiai
naudojami rinkodaroje ir prekės ženklų kūrime. Įmonės siekia, kad jų prekės
ženklas asocijuotųsi su konkrečiu archetipu, taip suformuodamos stiprų emocinį
ryšį su vartotoju. Pavyzdžiui, „Apple“ dažnai naudoja „Kūrėjo“ archetipą,
skatindama inovacijas ir vaizduotę, o „Nike“ remiasi „Herojaus“ įvaizdžiu,
akcentuodama valią, kovą ir pergalę prieš savo silpnybes. Identifikavus prekės
ženklo archetipą, komunikacija tampa nuosekli ir lengviau „nuskaitoma“ pasąmoningame
lygmenyje.
Atpažinti archetipus galima stebint pasikartojančius
motyvus ir emocines reakcijas. Jei tam tikras vaizdinys, situacija ar
personažas sukelia stiprų, beveik instinktyvų atpažinimo jausmą, tikėtina, kad
susidūrėte su archetipu. Jie pasireiškia per simboliką: šviesa dažnai žymi
sąmonę ir gėrį, o tamsa – paslaptį ar pasąmonę. Analizuodami savo sapnus,
mėgstamus filmus ar net politinių lyderių įvaizdžius, galime pamatyti, kaip šie
pirminiai modeliai formuoja mūsų suvokimą apie tikrovę ir mus pačius.
Galiausiai, archetipų supratimas padeda geriau pažinti
save. Saviraiškos procese žmogus gali pastebėti, kuris archetipas jo gyvenime
šiuo metu dominuoja – galbūt tai „Tyrinėtojas“, trokštantis laisvės ir naujų
patirčių, o gal „Valdovas“, siekiantis sukurti tvarką savo aplinkoje.
Atpažindami šias vidines jėgas, mes galime geriau suprasti savo elgesio
motyvus, spręsti vidinius konfliktus ir siekti asmenybės vientisumo, kurį C. G.
Jungas vadino individualiąja.
Maištinga Siela
Mathias Enard. „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 160.
„Meilužiai tampa žiaurūs, jei regi
mylimąjį silpstant (p. 98).“
Sveiki, skaitytojai!
Kaip aš mėgstu tuos trumpus iki 200 puslapių romanus,
leidžiamus leidyklos Baltos lankos kietais viršeliais! Kasmet vis ką
nors atrandu ir žaviuosi. Štai su prancūzų rašytoju Mathias Enard (g. 1972)
susipažinau prieš kokius penkerius metus, kai pasirodė jo bene garsiausias ir
ambicingiausias romanas Kompasas (Baltos lankos, 2019),
įvertintas prestižiškiausia prancūzų literatūros Goncourt‘ų premija. Vėliau
leidykla lietuviškai išleido romaną Vagių gatvė (Baltos lankos,
2020), o šiemet pasirodė trečiasis romanas, tiesa, originalo kalba parašytas
autoriaus 2010 m. Jis pelnė rašytojui licėjaus mokinių Goncourt‘ų
literatūros premiją. Nors premijos svarbu, tačiau jos neretai taip pat būna
skaitytojui apgaulinga loterija, nes, kaip žinia, ne visi geriausi kūriniai pelno
aukščiausius kritikų įvertinimus, tačiau, kai kalba pakrypsta apie Enardo kūrybą,
aš suklūstu, nes anuomet jo romanas Kompsas padarė nepaprastą įspūdį.
Kaip šįkart su jo romanu „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“
(pranc. Parle-leur de batailles,
de rois et d'elephants), kurį į lietuvių kalbą išvertė visų jo trijų
knygų vertėja Violeta Tauragienė?
Istorija skirta kaip tik man. Kaip man patinka
istorinių įvykių interpretacijos! Kiti vengia pasakojimų apie tai, kaip viskas galėjo
būti, o man atsitiktinumas istoriniame laike yra labai įdomus ir svarbus
vaizduotės elementas – tai artima mano mąstymui perspektyva. Kaip žinia, M.
Enardas yra orientalistas, studijavęs ne tik Rytų kultūros istoriją, bet taip
pat moka keletą egzotiškų rytų kalbų, todėl jo kūryboje svarbūs Vakarų ir Rytų pasaulio
skirtumai ir panašumai. Apie tai jis rašė savo garsiajame Kompase.
Sakyčiau, kad romane Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius jis
nagrinėja panašius dalykus. Skaitytojai seka Renesanso garsiojo skulptoriaus
Mikelandželo, sukūrusio Dovydo skulptūrą, kelionę į Konstantinopolio miestą,
kuris anuomet priklausė Osmanų imperijos sultonui Bajazetui II. Reikia paminėti,
kad istoriniuose šaltiniuose niekur nėra išlikusių konkrečių žinių apie tokią
Mikelandželo kelionę, todėl rašytojas kuria iš esmės metafikcinę istoriją,
apgaubdamas ją mitais ir tikrais istoriniais faktais.
Žinoma tik tiek, kad Osmanų sultonas Bajazito II iš
tikrųjų laišku 1506 metais kvietė Mikelandželą suprojektuoti šį tiltą, tačiau
daugiau nieko nežinoma. Taip pat žinoma, kad Leonardas da Vinčis anksčiau iš
tikrųjų teikė sultonui paslaugas šiuo klausimu ir Enardas puikiai panaudoja
Mikelandželo konkurento medžiagą šiai metafikcinei skulptoriaus kelionei. Tuo
metu Mikelandželas buvo smarkiai susipykęs su popiežiumi Julijumi II galimai
galėjo migruoti į Rytus, krikščioniškai vertinant, į pagonių žemes.
Šie istoriniai-kultūriniai kontekstai tampa Enardui
nepaprastai svarbūs ir svarūs, nes jis per Mikelandželą atveria vardus į
Auksinį Ragą ir Bosforo sąsiaurį, kitaip sakant, veda Renesanso menininko
akimis per egzotiškas Konstantinopolio gatves, haremus, tavernas. Žinoma, kad
autorius panaudojo ir Rytų poeto Mesihio iš Pirštinos metafikciją, jis suveda
du niekada istoriškai nesusitikusius menininkus ir kuria homoerotinę įtampą.
Mikelandželas, manoma, buvo homoseksualus kaip ir Mesihis, pastarasis veikia po
Konstantinopolį kaip gidas, bet slapta jo geidžia, romane įsiterpia jo asmeniu
rašomi itin poetizuoti, gražūs ir erotiniai pasakojimo intarpai, primenantys senąsias
arabiškas pasakas. Deja, patį Mikelandželą romane kūniškai domina ne Mesihis,
bet androgeniškoji šokėja po rytietiškomis skraistėmis; jis jos geidžia, nes
negali nuspręsti, ar tai koks vyras, eunuchas, ar tikra moteris, todėl
skulptoriui svarbi nauja neatrasto geidulio ir kūno formų proporcija, kuri
galiausiai nulemia garsiojo tilto projektą.
Poetiška ir filosofiška knygos idėja: pirmiausia
reikia pažinti miestą, jos kultūrą, sukurti asmeninę ir kūniškai aistringą
patirtį, kad galėtum sukurti du pasaulius jungiantį tiltą, kuris perteiktų Rytų
pasaulio filosofiją ir miesto dvasią. „Mikelandželas intensyviai žino, jog
žengs kur kas toliau, jog jam pavyks, nes jis matė Konstantinopolį, nes suprato,
kad kūrinys, kurio jo buvo prašyta, – ne svaiginantis lieptas, o miestą
cementuojanti jungtis, imperatorių ir sultonų miestą. Karinis tiltas, prekybos
tiltas, religinis tiltas. Politinis tiltas. Urbanizmo gabalas (p. 34).“
Autorius perteikia ir visiškai nesimpatišką
Mikelandželo asmenybę, beveik kvazimotišką, bet kerintį savo talentu ir
kitoniškumu. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad jis buvo atskalūnas, mėgo
vienatvę, beveik nesiprausdavo ir baisiai dvokė, konfliktavo su Rafaeliu ir net
turėjo kūrybinę kovą su pačiu Leonardu da Vinčiu. Štai romane jis apibūdinamas
kaip: „Mikelandželas nebuvo labai gražus: pernelyg aukšta kakta, kreiva
nosis, sulaužyta jaunystės muštynėse, per tankūs antakiai, kiek atsikišusios
ausys. Sklinda kalbos, kad baisėjosi savo veidu. Dažnai priduriama, kad ieškojo
tobulų bruožų, grožio veide, nes pačiam to be galo stigo. Tik šlovė ir senatvė
suteiks jam tą su niekuo nesulyginamą aurą, tarsi savotišką patiną ant objekto,
iš pradžių buvusio tokio negražaus. Ko gero, jo meno energiją ir pažadina kaip
tik ši frustracija, epochos smurtingumas, menininkų pažeminimas, maištavimas
prieš gamtą, pelno vilionė, nenumalšinamas pinigų ir šlovės troškulys – pats galingiausias
variklis. Mikelandželas ieško meilės. Mikelandželas bijo meilės kaip pragaro. Jis
nusuka akis, kai visu kūnu pajunta Mesihio žvilgsnį (p. 78).“
Nors romanas parašytas lakoniškai, bet kiek daug asmeniškai
sužinojau apie patį Mikelandželą, nes šalia skaičiau papildomos literatūros ir
straipsnių, kad suvokčiau takoskyrą tarp istorinių faktų ir autoriaus kuriamos
fikcijos. Romanas, man regis, išėjo daugiau nei puikus. O jau kokia graži ir
poetiška kalba! Atrodo, kaip koks metafizinis sapnas, užliūliuojantis
skaitytoją Rytų egzotiškais kvapais, sapnais, dainomis ir aistromis. Autorius išties
moka kurti graudžiai gražiai, įterpdamas Andalūzijos karalienės Izabelės ir jos
vyro išvarytus musulmonus, kurie apsistojo Konstantinopolyje, istorinius
pasakojimus. Kadangi šiemet kaip tik lankiausi Alhambros rūmuose Granadoje,
šioji istorija man tapo dar artimesnė ir suprantamesnė. Šis nedidukas romanas
talpina ne vien perspektyvą, galimą istorijos baltosios dėmės slėpinį, bet ir
tai, ką norisi pavadinti dvasinga ir jautria literatūrinio pasakojimo plunksna.
Kaip anuomet Kompasas, taip šįkart ir Kalbėk jiems apie mūšius,
karalius ir dramblius sukuria ilgesingos meilės žemėlapį, labiausiai
tikriausiai paties autoriaus meilę istorijos pasakojimo mitologizacijai, kuri
kažin kaip – kas šiaip paprastai yra vien tik varginanti politika – padaroma
gražia ir empatiška pasaka, kurioje yra vietos meilei, atjautai ir supratimui,
kur nebelieka viekos konkrečiam vertinimui, o dviejų pasaulių konjunktūra tampa
dviejų skirtingų galaktikų susidūrimu, kosminiu nepaprastu įvykiu žmonijos
sąmonėje.
M. Énardo romanas per menamą Mikelandželo kelionę į
Konstantinopolį plėtoja idėją apie meną kaip universalią, tačiau tragiškai
neišsipildančią jungtį tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų. Autorius meistriškai
atskleidžia genijaus pažeidžiamumą ir vienatvę svetimoje kultūroje, kur
kūrybinė ambicija nuolat susiduria su politinės galios žaidimais bei
religiniais barjerais. Per nerealizuoto tilto projektą knygoje tyrinėjama
melancholiška „kas būtų, jei...?“ istorijos versija, klausiant, kaip būtų
pasikeitęs pasaulis, jei didieji protai būtų sugebėję suvienyti skirtingas
kultūrines erdves. Galiausiai kūrinys pabrėžia, kad nors mūšiai ir karaliai
nulemia politinį žemėlapį, tikroji, nors ir trapi, atmintis išlieka tik per
estetinį grožį ir dvasinius ieškojimus. Negaliu slėpti susižavėjimo. Net neabejoju,
kad šis poetiškas, sapniškas ir vaizduotę plečiantis romanas privalo būti mano geriausių
šiais metais skaitytų kūrinių sąraše.
Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai!
Šiandien jaučiu tik didelį dėkingumą už šiuos metus.
Šiandien – Kūčių vakaras ir jau pamažu metas pradėti apmąstyti šiuos puikius,
sakyčiau, metus, kuriuose įvyko tiek daug VISKO! Nuotraukoje – paskutiniosios kelionės
į Ispanijos Andalūzijos regioną „trupiniai“. Šiemet gal nebuvo tokie itin
intensyvūs keliavimo metai, kaip pernai, bet patirčių ir pažinimo būta išties
labai daug, o paskutinioji kelionė, iš kurios ir parsivežiau šiuos prisiminimų
magnetukus, žymi puikią ir dėkingą pažinties savaitę šiemet.
Šį vakarą po ilgo laiko vėl aplankiau mamą, miestas
ruošiasi rytojaus kalėdiniam šurmuliui, pagaliau sulaukėme minusinės
temperatūros ir viskas taip paprasta ir gražu, kad iš tikrųjų, atrodo, viskas stoja
į savo apmąstymo jaukias ir intymias vakaro akimirkas. Girdžiu, kaip mieste jau
šaudomi kur ne kur fejerverkai, kambaryje sukasi vinilinė plokštelė su „Ave
Maria“. Viskas daugiau nei nuostabu!!!
Maištinga Siela
Sveiki, mielieji
skaitytojai,
Italų režisierius Giacomo Abbruzzese net 10 metų kūrė „Sidabriniu
lokiu“ Berlyno kino festivalyje įvertintą dramą „Disko berniukas“ (angl.
Disco Boy) (2023), kurį rodė „Kino pavasaryje“. Nusprendžiau pasižiūrėti
ir aš, nes seku man patinkančio Europos aktoriaus Franz Rogowski vaidmenis kine
ir jis man be galo patinka. Man asmeniškai sunku patikėti, kad į šią juostą
režisierius sudėjo dešimtmečio darbą, nes paprasčiausiai viso to nei pamačiau,
nei pajutau. Gal tai vienas iš atvejų, kada ambicijos, mintys ir darbas yra
tikrovėje sunkesni, nei gautas rezultatas? Visgi mane šiek tiek ištiko lengvas
šokas, šypsena, kad būtent šiai juostai buvo patikėtas „Sidabrinis lokys“.
Pastaruoju metu man nesiseka su nekomerciniu ir
nepriklausomu kinu. Pastarosios matytos juostos blankios, pasikartojančios
idėjomis, neprovokuojančios ir netgi... migdančios. „Disko berniukas“ nėra
saldi istorija, kaip galbūt bandytų sufleruoti filmo pavadinimas, veikiau tai
besisukančio ir besikeičiančio kaip disko kamuolys pagrindinio veikėjo
Aleksėjaus (aktorius F. Rogowski) iš Baltarusijos istorija, bandant susikurti
laimę Prancūzijoje. Jis per Lenkiją su geru draugu pabėga, deja, draugui
baigiasi liūdnai, o jam pavyksta išsikapanoti iš upės ir pasiekti Prancūziją,
kur pereina legionierių karinę atranką ir turi atitarnauti kurį laiką, kad
gautų naują prancūzišką pasą ir tapatybę. Likimas jį su legionieriais bloškia į
Afriką, Nigerio upės žiotis, kur jis nužudo ir palaidoja vietos vadeivą, o
grįžęs į Prancūziją regi jo šmėklos apsireiškimus, kurie galutinai pakeičia jo
santykį su tikrove...
Kol žiūrėjau pirmąją filmo dalį iki afrikietiškos
istorijos linijos – viskas buvo daugmaž aišku, atmosferiška, logiška, bet
intarpas su Afrika tapo nebeskanus, psichodelinis ir ištęstas. Filmas vienu
metu žadėjęs intrigą ir socialinę adaptacijos istoriją nuneša žiūrovą į
filosofinę ir dvasinę nestabilią istorijos matmenį. Afrikoje prieš karą šoka afrikiečių
būrys aplink laužą, vėliau tas pats nutinka viename iš Paryžiaus naktinių
klubų, kuriame spindinčiai apsirengusi imigrantė juodaodė šoka ir pasirodo
Aleksėjui kaip priminimas apie kare pakastą afrikietį. Scenos išdrikusios,
sumetaforintos ir labai nuobodžios. Kad ir kaip bežiūrėčiau į idėją parodyti
savaip pagal generolo šokančius purvyne ir treniruotėje legionierius ir Afrikos
sukilėlius maištininkus aplink laužą, man asmeniškai nesižiūrėjo, tiesiog
niekaip negalėjau susitapatinti, tad ir Aleksėjaus įtaigus paveikslas pamažu
ima blėsti, jo veiksmai ir sąžinės graužatis vaikantis supoetintus vaiduoklius
tampa velnias žino kuo, t. y. neskaniu ambicingu bandymu psichodeliškai
pavaizduoti sutrikusį žmogų, kuris svetimoje žemėje kovoja prieš kitą, bet iš
esmės trokšta tik taikos, ir tai tampa drauge vidinio veikėjo kovos parabole.
Visgi kai kas siūlo šį filmą analizuoti ir jame
pamatyti LGBT homoerotines įtampas tarp karių ir skirtingų rasių atstovų, nors
filme nevystoma jokia konkreti gėjiška siužetinė linija. Veikiau ji užmaskuota,
pridengta legionierių bendrystės ir draugystės bei konkurencingumo bendravimo
šablonais, tad toji įtampa, jeigu ją ir pajusite, toli gražu nėra tipinė ir
akivaizdi. Nors filmas neilgas, jis mane išvargino, o pabaigoje galutinai
nuvylė.
Tiesa, galite pasiskaityti lietuviškai gana įdomų
režisieriaus interviu. Spausti ČIA.
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb: 6.3
Maištinga Siela
Sveiki,
Šie metai pamažu jau dar į pabaigą, bet teatrų pasirodymų,
atrodo, mano kaip žiūrovo sezone dar bus daug. Bandau suskaičiuoti, kiek šiemet
pamačiau „Taško teatro“ spektaklių? Šis, režisuotas Valentino Masalskio
„Amerika pirtyje“ tikriausiai jau ketvirtas, tad ir šįkart prieš
pačias šventes „Taško teatro“ kolektyvas paskelbė nuotaikingą komedijos seansą.
Kas nežino šio spektaklio medžiagos
istorinio-kultūrinio konteksto, priminsiu, kad komediją parašė broliai Antanas
Vilkutaitis ir Juozas Vilkutaitis, pasirašę bendru Keturakio slapyvardžiu.
Kūrinys buvo parašytas XIX a. pabaigoje (apie 1891–1894 m.), paskatintas Vinco
Kudirkos „Varpe“ paskelbto dramų konkurso. Pirmą kartą pjesė išspausdinta 1895
m. Tilžėje. Kodėl Tilžėje? Natūralu, kadangi vis dar vyko spaudos draudimas
lotyniškomis rašmenimis. Pastatymas taip pat įvyko labai panašiu laikotarpiu,
t. y. režisieriai ir garsūs literatūros bei visuomenės veikėjai Povilas
Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Palangoje 1899 metais pastatė šį
spektaklį ir tai tapo pirmuoju profesionaliai pastatytu lietuviškai spektakliu,
įprasminant tuo metu svarbias tautiškumo ir pasipriešinimo rusinimo politikai
idėjas. Gal kiek mažiau žinomas įdomus ir mane patį nustebinęs faktas, kad
vieną iš vaidmenų tame pastatyme atliko jaunasis Antanas Smetona, būsimas Tarpukario
Lietuvos prezidentas. Niekada nebuvau matęs jokio šios pjesės pastatymo, nors
pjesės turinį kaip ir žinojau: vietos sukčius ir gudruolis Vincas išvilioja per
derybas pinigus, vargšę Agotėlę uždarė pirtyje, o pats už tuos pinigus pabėgo į
Ameriką.
Kodėl į Ameriką? Iš tikrųjų tai kiek primirštas
pirmosios lietuvių emigracijos bangos reiškinys: lietuviai, patyrę carinės
Rusijos imperijos priespaudą ir nepriteklių, laimės ieškoti plaukė laivais į
Ameriką XIX a. pabaigoje, tad iš esmės Keturakio pjesė atliepia XIX amžiaus
lietuvių tautos aktualijas, šiandien jau kiek primirštas. Būtent šioje pjesėje
man ir patiko atkapstyti tas istorines realijas, nors Masalskio pastatyta pjesė
stenografiškai atsisako buitinės ir kaimiškos liaudies aplinkos. Aplinką keičia
naujųjų laikų nusidėvėjusios industrinės pramonės padangos, iš kurių čia ir
gaidžiai, ir gulbės, ir krėslai, ir barankos aplink pasturgalį ir pilvą.
Nesu tikras, kiek čia būtent toji rokeriška vizija papildė ir pasiteisino, bet
buvo šiek tiek įvairiau.
Visgi pjesės branduolys išliko klasikinis. Čia sutiksime
ir verslininkus žydus, ir sukčių siuvėją, ir bulvių traškučius kremtančią
naivuolę Agotą, ir kvailį prasiskolinusįjį. Iš tikrųjų pjesės medžiaga atliepia
XIX a. kultūrinį varguolių ir darbininkų klasės sluoksnius, kuriuos
manipuliatyviai komiškai iliustruoja keliaujantis orkestras, kurie tampa ir
žydų vaikais, ir stebinčiųjų kaimo bendruomene.
Aktoriai nuotaikingai perteikia karikatūrinius
komedijos veikėjus. Vis galvojau apie aktualumą šių dienų kontekste. Juk tai iš
esmės spektaklis tragedija, nes sugriaunamas ir taip prasiskolinusio vyro Bekampio
gyvenimas. Apgaulė ir apgavikas, kuris nesulaukia teismo, nes visiems parodo,
kokie jie perdėtai patiklūs ir kvaili, o kvailius muša net bažnyčioje, iš esmės
pasakojama apie menkai išsilavinusių, bet sunkiai dirbančiųjų klasę, kurių
neišsilavinimas ir kvailumas tampa gėdingomis pamokomis. Šiandien močiutės ir
dėdukai gavę skambutį iš aferistų, kurie apsimeta policininkais, banko
darbuotojais ir elektrikais ir kuriems plačiai atveria savo pinigines nė
nemirktelėję. Tai vis dar „Amerika pirtyje“, sakyčiau, kalba apie mus lietuvius
visokius: dorus ir amoralius, savadautojus, viliotojus ir patikliuosius, o
visoje toje vertybių kakofonijoje mokomės gyventi tarp skirtingų ir...
saugotis. Deja, vienam iš pagrindinių veikėjui Bekampiui ši pamoka tampa
tragedija.
Spektaklis nėra ilgas, vos valanda ir dešimt minučių,
tačiau jame dainuojama, skamba Masalskio atpažįstami ritminio kolektyvinio
teatro technikos atgarsiai, nes keliaujantis orkestras išties groja, būgnina,
griežia smuiku, groja akordeonu. Spektaklis sukurtas pramogai, bet giliau
pasikapsčius galima aptikti tai, ką galbūt galėtume nulipdyti kaip esmiškai
kažkada brolių parašytoje pjesėje, kas charakterizuotų lietuvių tautinę
ypatybę, kuri galbūt ir nebūtų kelianti didelio pasididžiavimo.
Maištinga Siela