Knyga: Jens Christian Grøndahl "Spalio tylėjimas"

Jens Christian Grondahl. „Spalio tylėjimas“. – Vilnius: Alma littera, 2013.

Sveiki, skaitytojai, 

Garsaus danų rašytojo Jens Christian Grondahl romanus lietuviškai išverstus turime net tris: Kitokia šviesa, Luka ir Spalio tylėjimas. Būtent Spalio tylėjimas, kurį kažkada leidykla Alma littera buvo išleidusi nuostabioje knygų serijoje XX amžiaus aukso fondas, 2013 metais perleido antrąkart, būtent šį leidimą ir teko skaityti. 

Spalio tylėjimą pagrįstai galima laikyti literatūros brangakmeniu, nes tai yra ta tylioji egzistencinė literatūra apie gyvenimą, kuri nesistengia šokiruoti vaizdiniais ar netikėtais aštriais trilerio vertais herojų veiksmais, nesistengia ir pataikauti, bandydama sudominti ir prikaustyti skaitytoją nuo pat pirmojo puslapio. Toji tylioji proza artima aukščiausiai XX a. grožinės literatūros mokyklai ir galima gana atvirai lyginti su tokiais meistrais kaip Marcel Proust ar William Faulkner. Spalio tylėjimas, kurio pavadinimas nepaprastai gajus ir įsimenantis kaip ir pati knyga, atliepia žmogaus gyvenimo rudenį, apmąstymą, savo gyvenimo įvertinimą iš naujo. Išties knyga sukrečianti, bet ne įvykiais, o ta subtilia ir pagaulia žmogaus santykių ir kasdienybės analize. 

Romano pasakotojui arti penkiasdešimties ir jį palieka žmona Astrida, tiesiog vieną dieną susirenka būtiniausius daiktus ir išvyksta, o pasakotojas lieka tuščiuose namuose be žmonos ir vaikų, kurie jau užaugę ir gyvena savus gyvenimus. Lieka tik tuštuma ir gyva beveik kone apčiuopiama egzistencinė vienatvė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, visada buvo pačiame pasakotojuje, tik pasitraukus Astridai iš jo gyvenimo, šioji vienatvė tarsi vinis išlindo kiaurai pėdą. Skaudus ir gilus pasakojimas, pilnas egzistencinių parabolių, įvairių santykių analizių ir interpretacijų. Kaip pat pasakotojas įvardija: „Mano pasakojimas tėra interpretacijų interpretavimas, nieko daugiau, tik vangūs, beviltiškai iškreipti prisiminimai tos svarbos, kurią paskyriau tam tikroms vietoms, tam tikriems veidams, ir kaip tie veidai ir tos vietos po truputį keitė savo reikšmingumą“ (p. 167).

Nors įvykių atskaitos taškas yra diena, kai Astrida palieka vyrą, bet iš esmės pasakojimas yra nuolatinis grįžimas į praeitį: į vaikystę, į laikus, kai pasakotojas turėjo meilužę, analizuojami tėvų santykiai, buvusi moteris Inesa, susitikimas su Astrida, vaikų auginimas, darbas, pasivaikščiojimai po miestus. Būvimas atskaitos taške ir būvimas tuose praeities įvykiuose iš tikrųjų kuria atotrūkį, pasakotojo kitokį paveikslą būnant tuose įvykiuose ir vertinant juos iš nūdienos atskaitos taško.

Visos tos istorijos lyg ir būtų apie pasirinkimus, apie žmonių santykių prisirišimus, bet iš tikrųjų nuo pasakotojo lūpų tai dvelkia tik vienu ir tuo pačiu – tai pasakojimai apie vienokius ar kitokius praradimus. Tai itin jautrus ir liūdnas pasakojimas, kiekviename puslapyje jaučiama tyra ir giedra egzistencinė melancholija, ruduo, kai viskas pamažu slopsta ir praeina, o anuometiniai pasakotojo potyriai šiandien atrodo kaip bandymas atgaminti ir iš naujo absorbuoti įvykius. Skaitant neapleidžia jausmas, kad atmintis ir potyriai yra nepaprasta galia, kartais net gniuždanti ir apverčianti viską aukštyn kojom.

Rašytojas Jens Christian Grondahl.

Kalbant apie romano tekstą, tai ištisas vientisas pasakojimas be jokių tiesioginės kalbos intarpų, primenantis ištisą veikėjo monologą, pasivaikščiojimą po gyvenimo jausmų ir potyrių labirintą, tokį subtiliai ir vyriškai jautrų. Knyga apie moteris, jų įtaką vyro gyvenimui, apie išdavystės poveikį dvasiai, apie sūnaus ir motinos nesuprastą ryšį, apie amžiną tylėjimą dviese, netgi savotišką slapstymąsi už kasdienybės veiksmų: rūpinimosi buitimi, darbo reikalais, vaikais... Ir viskas taip automatizuota, kad net ištinka šokas, jog žmogus, kuris daugybė metų buvo šalia, yra iš tikrųjų nepasiekiamas, neatpažįstamas žmogus, tu nežinai nei jo troškimų, nei norų, nes viskas yra aukojama čia ir dabar, už tylą ir vienatvę dviese, už neatpažįstamą žmogaus pusę.

Romanas pilnas juslių ir gražių poetinių niuansų, kurie tekstui suteikia meninės vertės. Kad ir štai viena nuotrupa iš Astridos ir jos vyro pasivaikščiojimo, kai vyras grįžta pas ją iš po trijų savaičių praleistų su meiluže Elizabeta: „Galbūt, mudviem stovint prie parapeto, juosiančio kalno šlaitą paupy, ir juokiantis iš berniukų, katedros pasienyje spardančių futbolo kamuolį, jai radosi įtarimas – mažytė, neįžiūrima skylutė mintyse, pro kurią įsiskverbė šaltas vėjas. O mes šypsojomės iš portveino užeigų pavadinimų, didelėmis neono raidėmis degančių pietiniame krante, gerai žinomų angliškų vardų, kurie, žėrintys nakties danguje, staiga ėmė nieko nebereikšti“ (p. 171).  Apie tylą dviese ir joje gimstančias abejones. 

Sakysite, knyga daugiau skirta perkopus keturiasdešimtmetį, bet ar tikrai? Žinoma, kad tas juslias kitaip perskaitys žmonės, kurie išgyveno vidutinio amžiaus krizę, bet apskritai romanas labai jautriai bus perskaitytas ir tų, kurie nors kartą gyvenime patyrė skaudų išsiskyrimą. Tas lūžis tampa tikra permąstymų ir buvimo kartu prasmių lavina, būtent toks ir yra Spalio tylėjimas – tylus automatizuotas būvimas kartu, kažkoks įprotis, be kurio, rodos, gyventi nebeįmanoma, tačiau, kas nutinka, kada kai kas iš dviejų nusprendžia, kad jau laikas mesti įpročius ir pradėti gyventi? Puiki, aukštos klasės literatūra, nekasdieninė knyga, ieškanti mąstančio, gyvo ir jaučiančio skaitytojo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dovana" / "The Gift"

Sveiki,

Mistinis trileris „Dovana“ (angl. The Gift) (2015) buvo itin laukiamas mano akims. Labai mėgstu gerus trilerius su aštriais ir psichologiniais siužetais, o filmas „Dovana“, regis žadėjo ypač aukšto lygio malonumą. Iš dalies filmas lyg ir nenuvylė, nes jo scenarijus išties neprastas ir sunarpliotas gana meistriškai. Šįkart režisierius Joel Edgerton ne tik juostą režisavo, bet ir atliko keistai bauginančio Gordo vaidmenį. 

Lyg iš pirmo žvilgsnio filmas „šiaip sau“, netgi abejotinas, nes pradžia ir pirmosios intrigos užuomazgos gana abejotinos ir įsivažiuoti tikrai reikia nemažai laiko, bet, sakyčiau, tas laukimas pasiteisina. Psichologinė intriga sklinda iš to vyruko, keistai norinčio suartėti su Semo šeima, prasideda besąlygiškas ir nesveikas meilumas, dovanos ir vis labiau suirzęs Semas. Iš herojų susipriešinimo kyla išties nerami įtampa, kad belieka spėlioti, kuris iš herojų išsitrauks ginklą ir ims grasinti. Žinoma, to aštraus trilerio neįvyko, ir labai gerai, nes būtų tikrai nesubtilu ir per banalu, jeigu kam nors iš herojų būtų įremtas revolveris ir būtų grasinta. Šįkart siužetas pateikia malonumą viskam vykti kur kas subtiliau, labiau herojų abejonių ir fantazijos lygmenyje, čia svarbiausia pasėti bauginamą psichologinį abejonių grūdą, kuris suskaldo tiek santykius, iškelia nešvarius praeities įvykius ir nuoskaudas.

Puikiai parinkti žinomi aktoriai, kai kurie jau seniai bematyti kine. Siužetas intriguojantis, režisūra kuriama nestandartiškai, kad tiesiog belieka nepraleisti šio filmo pro akis, ypač tiems, kurie mėgsta trilerius su mistikos elementais. Žinoma, filmo pabaiga šiek tiek suholivudėjo, norima pateikti itin šokiruojančių faktų, tačiau jie nebebuvo tokie nenuspėjami ir įdomūs, nei tai, kaip herojai baiminasi, kad vėlei iš už kampo išlįs taikingai nusiteikęs Gordo...

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pragaras Konektikute" / "The Hauting in Connecticut"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu siaubo filmų peržiūras ir šįkart dar nematyta kino juosta „Pragaras Konektikute“ (angl. The Haunting in Connecticut) (2009), paremta tikrais įvykiais. Nors nemaža dalis filmų paremta tikrais įvykiais, šio filmo faktus lengviau nei kitus patikrinti. Iš tikrųjų šie įvykiai daugiau ar mažiau nutiko 1987 metais, yra išlikę žiniasklaidos įrašai, šeimos liudijimai ir netgi to ypatingo namo fotografijos su keistais neatpažįstamais vaiduokliais. Baugina? Šiek tiek.

Kalbant apie patį filmą, tikėjausi tikros mėšlo krūvos. Tikrai, nes iš tikrųjų esu nusivylęs šiuo žanru, bet vis tiek nepraleidžiu progos pažiūrėti, kad ir paties prasčiausio. Visgi filmas gerokai mane nustebino, nes jis toli gražu nebuvo toks prastas, kokio tikėjausi, nors kino kritikai negailėjo pačių šykščiausių atsiliepimų, bet, mano galva, yra tikrai daug prastesnių kino siaubo filmų. Žinoma, režisūra gal ir nėra kažkuo išskirtinė, ji nepasižymi jokiu novatoriškumu ir nesistengia kažkaip interpretuoti vaizdiniais ir idėjomis, pasiduoda vidutiniškam ir įprastam siaubo žanro režisūrai. Nepaisant to, yra sukaltas neblogas scenarijus, kuris tikrai įdomesnis už vidutinišką siaubo filmą ar nutrūktgalvišką lakstymą paskui įjungtą kamerą. Vaiduoklių namas su paslaptimis, o dar ir vėžiu sergantis sūnus, sunki socialinė šeimos padėtis kažkaip įtikino su kita dramine šeimos tragedijos puse. 

Visumoje filmas tikrai nėra prastas, o ir nežinau, kodėl kritikams taip neįtiko. Galbūt dėl tos režisūros, bet man iš esmės atradimas buvo aktorė Virginia Madsen, kuri sukūrė nuvargusios motinos vaidmenį, nors vėlgi... Veiksmas vyksta 1987 metais ir kažkaip nepatikėjau. Žinoma, būta to laikmečio detalių – patefonas, automobilis, kai kurie buities rykai ir t. t., bet netgi aktorės šukuosena arčiau mūsų laikų, nei atliepianti devintą dešimtmetį. Visgi pristigo vizualinės laikmečio dvasios, tačiau baugių scenarijaus niuansų tikrai netrūko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džefas, gyvenantis namuose" / "Jeff Who Lives at Home"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu grįžti į komedijų pasaulį ir pristatyti filmą „Džefas, gyvenantis namuose“ (angl. Jeff who lives at home) (2011), kurią galima laikyti visais atžvilgiais netipine komedija. Kodėl? Visų pirma dėl scenarijaus. Istorija pasakoja apie trisdešimtmetį vyruką, kuris vos sugeba užsirišti batų raištelį, gyvena pas dar dirbančią motiną, sėdi ant sofos, žiūri filmus ir nė iki parduotuvės negali nueiti. Sakytume, sunkus auklėjimo atvejis, tačiau tai istorija apie ypatingą vieną šeimos dieną: brolis atsiduria ties skyrybų slenksčiu, motina savo gimimo dienos progą sulaukia slapto gerbėjo, o Džefas, parūkęs žolės ir prisižiūrėjęs filmų, seka Kevino vardo ženklais...

Situacija daugiau nei absurdiška, ypač keistas atrodo Džefo charakteris, kuris nė kiek neprimina komedijinio personažo ir atrodo nemotyvuotas adaptuotas vaikėzas, neišaugęs nuo motinos žįsto spenio. Liūno personažo linksma istorija, taip galėtume apibūdinti šį filmą, kuris pateikia staigmenų tiek savo istorija, tiek ir netipine komedijos režisūra – kadrai nekomerciniai, dažnai vizualiai svyruojantys, o herojų poelgiai toli gražu neherojiniai, ne tokie naiviai nuaštrinti, kaip būna daugeliame komedijos filmų, todėl priimant ir atpažįstant filmo savitumą, kitoniškus režisierių niuansus, lengviau ir linksmiau žiūrisi.

Filme pasirodo komedijų princas Ed Helms, kuris atlieka gana tipišką vaidmenį. Stebino Susan Sarandon netipinis motinos vaidmuo ir visiškai iki šiol akių neužkabinęs „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“ serialo aktorius Jason Segel. Taigi... Šaunioji šeimynėlė per vieną dieną tampa keista didvyrių šeima, pakeitusi savo asmeninius gyvenimus 180 laipsnių kampu. Smagus filmas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klientas" / "The Client"

Sveiki, skaitytojai,

Jau tikriausiai baigiu sužiūrėti geriausius aktorės Susan Sarandon filmus ir vienas iš paskutinių perliukų buvo Joel Schumacher režisuota drama „Klientas“ (angl. The Client) (1994). Tai literatūros kūrinio ekranizacija, kuri sulaukė itin palankių vertinimų tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų, o aktorė Susan Sarandon laimėjo BAFTA (britiški „Oskarai“) kaip geriausia aktorė bei buvo nominuota „Oskarui“, tačiau tais metais pergalę išplėšė Jessica Lange.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad „Klientas“ tikriausiai įkūnija viską, kas buvo geriausio dešimto dešimtmečio pradžioje populiariajame kine – garso takelis, dekoracijos, mada, lėta, bet intriguojanti siužeto tėkmė. Filmas išties man patiko, nors šiaip nesu linkęs žavėtis vaikų didvyriškais poelgiais kine, nes ir taip suprantama, kad tai toli nuo realaus gyvenimo ir pritempta dėl įdomumo. Šiame filme, nors vaikis iš gana socialios šeimos, bet jo vuderkindiškas mąstymas ir poelgiai kažkodėl neerzino. Jaunasis aktorius Brad Renfro, suvaidinęs kone pagrindinį vaidmenį, tiesiog puikiai viską atliko, gaila, kad aktoriaus likimas pasibaigė 2008 m., kai jam buvo 25 m., jis perdozavo nuo heroino, taigi šlovė ne tokia jau saldi. Žinoma, fantastiškai pasirodė aktorė Susan Sarandon, kuri suvaidino iš alkoholizmo liūno išsikapsčiusią teisininkę, kuri susigrumia su kone geriausiu šalies advokatu ir savo užnugariu užstoja berniuką.

Apskritai filmas kažkoks stebuklas, jis turėjo visus šansus būti pilkas, neįdomus ir standartinis, tačiau negali atplėšti akių nuo siužeto ir tos keistos teisinės padėties. Daug kriminalinių linijų, kurie stebina ir nebepaleidžia žiūrovų, daug ir tokių gangsterio charakterių, kurie pasirodė neišbaigti, vienkrypčiai ir prasti, tačiau viską kompensuoja advokato ir advokatės „dvikova“, dar ir berniuko tykantys pavojai. Labai bijojau, kad filmas priartės prie tos baisiai saldžiai šleikščios Disnėjaus pamokslavimo ir lėkštos didaktikos, tačiau filmas išliko stoiškas ir rimtas, su kriminaliniais elementais, gera aktorių vaidyba ir gera istorija. Tiesiog kažkaip patyriau visokeriopą malonumą. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela