Vilinė plokštelė: Bebe - Cambio de Piel [LP, Vinyl] (2015)

Informacija apie albumą: Bebe - Cambio de Piel [LP, Vinyl] (2015)

Knyga: Alessandro Baricco "Šilkas"

Alessandro Baricco. „Šilkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2009 – 108 p.

Sveiki, skaitytojai,

Galiu save vadinti užkietėjusiu italų rašytojo Alessandro Baricco (g. 1958) gerbėju. Kodėl? Man artima ir brangi A. Baricco literatūrinė melancholijos būsena, kaskart vis nauja raiškos paieška ir literatūrinis universalumas, kuris tinka tiek britams skaitytojams, tiek, manau, japonams, tiek lietuviams. Daugelis jo romanų labiau yra istorijos nei, sakykim, įprastai sukonstruoti romanai. Rašytojo kūriniai tiesiogiai siejasi su gyvenimo filosofija, o tapybiška literatūrinė kalba įkvepia stabtelėti ir pasigrožėti literatūriniu grakštumu bei poetika. Pasiilgęs tos literatūros griebiau dar neskaitytą, bet kultine knyga laikomą, jo kone geriausią ir populiariausią pasauliniu mastu pripažintą kūrinį Šilkas (ital. Seta), kuris Lietuvoje tapo toks populiarus, kad sulaukė trijų skirtingų leidimų.

Kiek keista, kad beveik suskaitęs didžiąją dalį A. Baricco knygų, vadinamą „geriausią“ pasilikau beveik pabaigai... Prieš dešimtį metų teko matyti ir filmą, pastatytą pagal šią istoriją, kuri taip pat poetiškai ir įsimintinai susižiūrėjo, tik nežinau, kaip šiandien vėlei vertinčiau šią ekranizaciją, nes mano paties požiūris į kiną kiek pakitęs... Bet štai Šilkas, perleistas leidyklos Tyto alba, tampa estetiniu požiūriu netgi knyga-dovana, kurią ne gėda dovanoti per Kalėdas ar gimtadienį, nes tai vienas gražesnių A. Baricco knygos leidimų.

Istorija pasakoja apie devyniolikto amžiaus Europą, apsėdusią šilko maniją. Prancūzijoje gyvenantis Ervė Žonkūras kasmet vyksta į tolimuosius Rytus ir parsigabena vikšrų kokonus, iš kurių jis daro šilko verslą, tačiau tiek Artimuosius Rytus, tiek Europą apninka maras ir sveikų kokonų nebelieka, todėl tenka dairytis dar tolimesnių kraštų, kuriuose maras nepalietė kokonų. Ir šitaip Ervė atranda kelią į tolimąją izoliuotą Japoniją, kuri ilgą laiką į savo salą nieko neįsileisdavo...

Aišku, būtų galima detaliai atpasakoti knygos siužetą, tačiau ne siužetiniai vingiai tikriausiai palieka didžiausią įspūdį, bet pasirinkta kalbėjimo maniera. Tapybiškame pasakojime šilkas turi ne vieną reikšmę – trokštamos prabangos ir švelnumo simbolis, trapumo ir perregimo gyvenimo, žmogiškųjų aistrų slėpinys už simbolinio šydo ir, žinoma, pats pasakojimo būdas, pereinantis į teksto sandarą, tampa tapybiškai trapus, turintis filosofinį matą. Šilko metafora glūdi ir rytietišką stilių imituojančiame teksto perteikime: knyga sudaryta iš 65 skyrių, kurie tarsi mažas pasakojimo salos, atskiros istorijos ląstelės, turinčios atskirą pasakojimo ritmą, primenančią rytietišką subtilų poezijos haiku ir tanka žanrus, kuriuose, kaip ir A. Baricco istorijos atkarpose, emocinis ir filosofinis prasmės „svoris“ suskamba paskutinėje frazėje. „Už nugaros plytėjo aštuonių tūkstančių kilometrų ilgio kelias, o priešais – ničnieko. Staiga pamatė, ką matė esant nematomą. Pasaulio pabaigą (p. 72).“

Alessandro Baricco

Kūrinio struktūros lakoniškumas pasitarnauja neskubiai kūrinio sąrangai. Šilke yra autoriui būdingų teksto kūrimo bruožų, ypač dominuoja jo mėgstamas pakartojimo elementas, kurį randame ir pasakojime Be kraujo, ir Novečente, ir romane City. Bet pasikartojimai veikia ne vien kaip teksto ritmas, bet veikiau kaip ceremonija, sena tradicija ritmiškai kartoti savo gyvenimą, kaip antai Ervė nuolat keliauja į Japoniją per Aziją, atrodo, kaskart vis tais pačiais geografiniais keliais, bet nuolat vis kažin kaip kitaip, kaskart įterpiant vieną neatitikimo detalę, kurią pastebi neskubri skaitytojo akis ir dėl to pastebėjimo jam suteikia malonumą. „Nujojęs arkliu du tūkstančius kilometrų Rusijos stepėmis, perkopė Uralo kalnus, keturiasdešimt dienų keliavo per Sibirą, kol pasiekė Baikalo ežerą, vietos žmonių „paskutiniu“ vadinamą. Tada Amūro upe Kinijos pasieniu plaukė iki Vandenyno, o kai jį priplaukė, Sabirko uoste laukė dešimt dienų... (p. 54)“.

Pasikartojimo ceremoniškumas siejasi su Rytų pasaulėžiūra, kur laikas ir žmogaus gyvenimas yra cikliškas, kaip antai gamta, kuri atsinaujina, kaip vikšras, iš kurio išsirita gražus drugelis, tačiau pasakojime esti ir europietiškų pasakos motyvų t. y. tikslių skaičių vardijimas, kelionės motyvas į tolimus kraštus, kurie suvokiami kaip tolimos nepažinios karalystės. Visa tai autorius apjungia dar ir su istoriniais faktais apie šilko kelią į Aziją, tačiau visa tai tėra tik kontekstas, audinys nupaskaoti vieno žmogaus, sakytume, meilės istorijai, bet, manding, labiau aistros gyvenimui istorija, kuri subtiliai lyg per šilką regima poetiškai filosofiniu matmeniu.

Tai gurmaniško stiliaus literatūra, kuri nedaro didelio poveikio siužetiškai, tačiau savo trapumu leidžia pajusti šilkinę literatūros galią imituoti bet ką ir dar kartą patvirtinama, kad literatūra ne koks nuobodus tekstų kratinys, o chameleoninė verbalinė origami, iš kurios galima išlankstyti beveik bet ką.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikų žaidimai" / "Child's Play"

Sveiki,

Paskutiniu metu daugelis filmų tampa perderbiniais iš klasikinių filmų repertuaro, labiau sumodernintais, tačiau siužetinius vingius išlaikant tais pačiais. Panašiais principais perkurta ir kultinis siaubo filmas „Vaikų žaidimai“ (angl. Child‘s Play) (2019), kurio pirmoji versija pasirodė 1988 metais ir po jo dar sulaukė keletą dalių. Istorija pasakoja apie žaislą, kuris šiuolaikiškai užprogramuotas vaikams tapti jų geriausiais draugais, tačiau per klaidą vienas darbuotojas Kinijoje žaislą užprogramuoja blogiems kėslams...

Žodžiu, filmo idėja mane išties intrigavo ir, visą filmą žiūrėdamas, vis galvojau, kad ir adaptuotas scenarijus, bet kokią puikią jis žinią nešą žmonėms. Dirbtinis intelektas, visos programos tokios patikimos mūsų banko sistemoje, mūsų išmaniuosiuose, kad filme rodomas „Draugužis“ robotukas tėra vienas žingsnis iki rytojais, praktiškai, mes tokių robotų esame veikiami dabar, tik jie sistemose turi ne žaislo pavidalą, bet yra vadinami kitais pavadinimais... Baisiausia yra tai, kad filmas atskleidžia, kaip smarkiai esame priklausomi nuo tų sistemų, kaip piktadarys draugužis gali prisijungti prie jūsų televizoriaus, vaizdo kameros – visų prietaisų ir juos valdyti... Tačiau kai nėra emocinio gyvo intelekto, šis maniakiškas prisirišimas prie gyvo berniuko filme atrodo išties kraupiai, kad atrodo kur kas kraupiau nei, pavyzdžiui, filme „Mama robotoas“, kuriame vaizduojami jau tolimoje ateityje įvykiai, kai žemę paėmę robotai, bandantys imituoti emocinį intelektą...

Grįžtant iš diskusinio laiko į paties filmo užpildymą, visgi filmas nuviliantis. Veikėjai tipažiniai, režisūra klaikiai štampuota. Čia turime klasikinį amerikietiškuose filmuose erzinantį reikalą: berniukas žino, kad robotukas gyvas velnias, o suaugusieji jo nesiklauso ir visada kartoja jam „nusiramink“, kai už sienos robotukas jau skerdžia gyvą žmogų... O finale turime aukų krūvą ir apsikabinusius suaugusius ir vaikus, kurie įveikia blogį... Masinio tipažo kino juosta, kurioje man švystelėjo tik tam tikros įdomios filmo idėjos, kurios tikrai atitinka mūsų šiuolaikinį pasaulį, tačiau visumoje filmas gana prisvilęs produktas, kuriam stinga ir išsikirtinės atmosferos, ir dvasios ir režisūrinio išskirtinumo. Filmas dvelkia eiline produkciją, skirtu, tarkim, Helovyno vakarėliui, kai būrelis prie TV nelabai to filmo ir žiūri...

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: ruduo, sąmoningumas, gyvenimo ir visatos dėsniai, stebuklai

Sveiki,

Sekmadienio rytą sutikau nuolat šią visą savaitę socialiniame sraute išmetamą rudenišką fotografiją, į kurią ilgai spoksodavau, bet taip ir nepaskaitydavau, kas prie jos parašyta...

O parašyti aukso vertės žodžiai, kurie prikrovė mano sekmadieninę dieną pozityvios energetikos! Praktiškai į šiuos žodžius sutelpa visa pozityvioji filosofija, krikščioniška, islamiška ir budistinė tiesa, kurios taip retai kartais žmogus tepasiekia reikalaudamas iš kitų, mažai duodamas ir vis alkanomis akimis žiūrėdamas į gyvenimą kaip į skolą, naštą, neišsipildžiusią svajonę. Negaliu nepasidalyti šiais žodžiais, kurie įprasmina tai, ką paskutiniuosius metus taip mokiausiai sau priimti ir įtvirtinti. Kartais dar nepavyksta. Kartais išvis nusiviliu ta paprasta gyvenimo prasmės ir džiaugsmo tiesa, bet visada grįžtu prie to ir žinau, kad nieko daugiau gyvenimas ir nebegali pasiūlyti, tik tuos paprastus Visatos dėsnius, kurių laikantis iš tikrųjų gyventi darosi labai gera.

Dalijuosi iš facebook grupės „Mintys materializuojasi“ citata:

„Laimingai gyventi - tai turėti mažiau poreikių ir daugiau potyrių, daugiau svajonių ir mažiau lūkesčių. Nieko nepriimti asmeniškai. Rūpintis savo vidiniu gyvenimu ir suprasti, kad išoriniame - tik pasekmės. Padaryti daugiau, nei iš mūsų tikimasi ir mažiau tikėtis iš kitų. Išmokti dėkinga širdimi priimti viską, ką duoda gyvenimas ir dėkoti už tai, ko pavyksta išvengti. Daugiau juoktis iš savęs ir mažiau skųstis kitais. Dvigubai daugiau duoti ir neparduoti gyvenimo džiaugsmo nei už gerą darbą, nei už aprūpintą, saugią santuoką. Nuspręsti, į ką verta žiūrėti rimtai ir su sveika humoro doze žvelgti į visa kita. Suprasti, kad mums niekas nieko neskolingas ir vertinti brangiausią dovaną, kokią esame gavę - Gyvenimą.“

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vieną kartą Holivude" / "Once Upon a Time in... Hollywood"

Sveiki, skaitytojai,

Šie metai – Tarantino metai. Pasirodęs devintasis genialaus režisieriaus filmas „Vieną kartą Holivude“ (angl. Once Upon a Time in... Hollywood) (2019) vėlgi daugelį jo gerbėjų (tuo pačiu ir mane) pritraukė į kino sales. Žiniasklaidoje netyla kalbos, kad tai priešpaskutinis Tarantino filmas, mat režisierius viename interviu leptelėjo, kad išvis sukurs tik dešimt filmų ir pasitrauks iš kino industrijos kaip režisierius... Ar tai tiesa? Pamatysime ateityje.

Na, o šis beveik 3 valandų trukmės filmas apie 1969-ųjų metų Holivudą – filmas išties kelia nemenkus sentimentus Holivudo fanams. Mums, lietuviams, gal kiek mažiau masiniam žiūrovui atpažįstamus niuansus, bet eiliniam amerikiečiui, manau, šis filmas neišsenkantis aliuzijų į senąjį Holivudo kiną šaltinis. Ypač vesterną. Pagrindinį Riko vaidmenį filme atlieka Leonardas DiCaprio – kiek nusigyvenęs tipažinis 1969-ųjų vesterno blogiukų aktorius, kuris išgyvena kūrybinę krizę. Kartu su kaskadininku Klifu (vaidmenį atlieka Brad Pitt) jis patiria daugelį nuotykių...

Filmas prifarširuotas tos Holivudo epochos ženklų, laisvės ir hipių, vesterno ir Holivudo palaido gyvenimo – turtingas gyvenimas, narkotikai, greitai augantis ir blėstantis populiarumas... Čia mes sutinkame Roman Polanski, Bruce Lee, Clint Eastwood ir kitus to meto Holivudo garsenybes, kurios papildo kino juostą autentiškumo iliuzija ir trumpam tarsi grąžina į tuos šlovingus Holivudo laikus, kai visi lipdavo prie ekrano, kad galėtų pažiūrėti kokį nors populiarų serialą.

Tarantino naudoja holivudinio kino klišes, kurios vienaip atrodo, kai veikėjai filmuojasi vesterne ir tie patys principai taikomi jų užkulisiniams gyvenimams išreikšti. Tarantino tarsi sako, kad aktorių gyvenimai ekrane ir gyvenime mažai kuo skiriasi, jie valdomi tų pačių holivudinių principų, pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų, kada Brad Pitt su gatvės valkata atvyksta į užmiestį ir jis bando įeiti į namą, kuriame nieko iš esmės nevyksta, tačiau režisierius taiko vesterno įtampos kūrimo būdus – nieko nepridursi, tiesiog satyrinė klišių raiška, kuri verčia tyliai kikenti, sukuriama idėja, kad žmonės prisižiūrėjo to meto kino patys gyvenime ima lyg užprogramuoti elgtis kaip personažai.

Iš tikrųjų filmas vykęs, sodrus, spalvingas kaip pats Holivudas ir jo legendos... Visgi lyginant su ankstesniais Tarantino darbais, šis siužetiškai atrodo kiek skėstelėjęs, vietomis be intrigos ir įtampos, norint daugiau atskleisti holivudinių atributų: daug veikėjų su savo šalutinėmis istorijomis, kurios pabaigoje tarsi susijungia į vieną bendrą holivudinę šeimą, tačiau ilgą laiką galvojau, o kurių galų ta aktorės Margot Robbie siužetinė linija? Ar ji šiame filme pasiteisina? Jeigu reikėtų ieškoti artimiausio Tarantino filmo šiam, manding, tai būtų „Bulvarinis skaitalas“, kuriame panaši kultūra, veikėjai paversti tam tikrais komiksais, jų dialogų nuotrupos tampa masinės kultūros virusu ir pasklinda visur... Įsimintina juosta, bet mano simpatijos visgi lieka su „Negarbingais šunsnukiais“ ir „Nužudyti Bilą“ dalimis, kuriame žiaurus ir negailestingai aštrus Tarantino išliks man iki pat mirties.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Madmuazelė Paradis" / "Mademoiselle Paradis"

Sveiki,

„Kino pavasaryje“ rodytas vokiečių ir austrų filmas „Madmuazelė Paradis“ (pranc. Madmoiselle Paradis) (2017) kažkada buvo mano paties seansų sraute praleistas, nes tuo metu teko pasirinkti tiesiog kito filmo seansą, tačiau vis neapleido mintys, kad galbūt vertėjo pasirinkti būtent šį filmą – puikūs kostiumai, europietiškas kinas, įdomi istorijos anotacija, todėl labai viliojo. Tai istorija apie realiai gyvavusią aklą Maria Theresa von Paradis, turtingų tėvų atžalą, skambinančią muziką aukštuomenės pobūviuose, kurią tėvai palieka pažangiam ir moderniam tų laikų okulistui, o šis pamažu grąžina jai regėjimą...

Istorija, jeigu atmesime visą aukštuomenės prabangą, išties graudi. Tai sudėtingi politiniai, vyrų ir moterų nelygybės bei tėvų ir vaikų, laikomų savo nuosavybėmis, laikai. Jauna muzikantė pamažu ima atgauti regėjimą, tačiau, kaip dažnai gyvenime būna, jeigu gauni kokią nors dovaną, vadinasi, už ją tenka susimokėti. Panelė Paradis atgaudama regėjimą netenka muzikinio polėkio, nebegali jausti muzikos, dėl to labai išsigąsta jos tėvai, kuriems geriau talentinga akla dukra, nei niekam tikusi reginčioji... Na, visas filmas ir sukasi maždaug apie šiuos įvykius. Juosta užpildyta žėrinčiais ir įspūdingais kostiumais, manieringomis to meto bendravimo formomis, bauginančiais moksliniais ir medicinos eksperimentais, kurie dažniau žmogų suluošindavo, nei jį pagydydavo...

Iš esmės tai lėtas filmas, kuriame svarbu virpėjimas, subtilumas, kuris kažin kaip nedera su arogantiškais aristokratais, ta priešprieša dvelkia melodramatiniais niuansais. Visgi maniau, kad filmas visa tai pateiks kažin kaip aštriau, originaliau, savičiau, bet visumoje filmas, kad ir neblogas, visgi aukštumų, mano supratimu, nesiekia. Aišku, besidomintiems istorinių Europos didikų biografijomis ir šiaip muzikos istorija, filmas turės visai kitokią prasmę. Manding, yra keletas tikrai stiprių šio filmų sudedamųjų. Visų pirma neįmanoma nesigerėti jaunos iš Rumunijos kilusios aktorės Maria Dragus atliekamu pagrindiniu vaidmeniu. Kamera ją išties myli, o jos sutrikusios jaunos talentingos aklosios vaidmuo išties įsimenantis ir įtaigus. Kitas dalykas – be jokios abejonės yra kostiumai. Visgi visumoje siužetiškai pasigedau arba aštresnių vingių, arba labiau suveržtos istorijos, nes pabaigoje jau pradėjau dirsčioti į laikrodį, kadangi tapo aišku, kuo filmas pasibaigs. Visgi, manau, daugelis gurmaniškojo kino žiūrovų gėrėsis vaidyba, stambiais aktorių planais kadruose, perteiktomis epochos bendravimo formomis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - The Greatest [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Negalėjau tiesiog nepasidalyti šia švelnia Lanos Del Rey daina „The Greatest“ iš naujausio atlikėjos albumo „Norman Fucking Rockwell“, kuris pasirodė prieš kelias savaites. Muzikos kritikai jau įvardija šį albumą kaip geriausią atlikėjos darbą, o ir pardavimais Lana gali vėl pasidžiaugti tarsi grįžusi į savo auksinius 2012 „Born to Die“ laikus...

Daina „The Greatest“ tapo penktuoju albumo singlu, kuris oficialiai ir atskirai nuo albumo buvo išleistas dar vakar, rugsėjo 13 dieną ir iškart Naujojoje Zelandijoje pasiekė 22 vietą, o JAV 12 vietą. Lyriškoje ir šiek tiek liūdnoje bei ilgesingoje lopšinę primenančioje dainoje Lana Del Rey dainuoja apie savo santykį su mylimuoju ir kartu su visu pasauliu, dainuoja apie tai, koks buvo geras tas pasaulis ir kaip jis pasikeitė į blogąją pusę. Dainoje galima justi David Bowie dainos „Life on Mars“ gairių, taip pat šiuolaikinio nesaugaus pasaulio nestabilumą, pavyzdžiui, D. Thrumpo politiką.

Įdomu tai, kad daugelis muzikos kritikų, kurie skelbė savo straipsnius „The Greatest“ įvardijo ne tik kaip geriausią albumo dainą, bet ir apskritai kaip vieną geriausią Lanos Del Rey parašytų kūrinių, kurie kaip visada randa itin specifinę tekstūrą, kartu išreiškia ir pop muzikos kultūrą, ir kartu atspindi pasaulio žmonių būsenas. Man belieka sutikti, kad tai viena „kiečiausių“ albumo dainų ir – patikėkite – ji dabar skamba, kai rašau šias eilutes.

Dainai buvo sukurtas ir vaizdo klipas, kuris pasirodė išvien su kitu singlu „Fuck it, I love you“. Pridedu ir vaizdo klipą, jeigu norite šios dainos klipo, žiūrėkite nuo 4,22 minučių.

Audio įrašas:

Vaido klipas:

Žodžiai/Lyrics

Lana Del Rey – The Greatest

I miss Long Beach and I miss you, babe

I miss dancing with you the most of all

I miss the bar where the Beach Boys would go

Dennis's last stop before Kokomo

Those nights were on fire

We couldn't get higher

We didn't know that we had it all

But nobody warns you before the fall

I'm wasted

Don't leave, I just need a wake-up call

I'm facing the greatest

The greatest loss of them all

The culture is lit and I've had a ball

I guess I'm signing off after all

I miss New York and I miss the music

Me and my friends, we miss rock 'n' roll

I want shit to feel just like it used to

And, baby, I was doing nothing the most of all

The culture is lit

And if this is it

I had a ball

I guess that I'm burned out after all

Oh I'm wasted

Don't leave, I just need a wake-up call

I'm facing the greatest

The greatest loss of them all

The culture is lit and I've had a ball

But I guess that I'm burned out after all

If this is it, I'm signing off

Miss doing nothing the most of all

Hawaii just missed a fireball

LA's in flames, it's getting hot

Kanye West is blond and gone

Life on Mars ain't just a song

I hope the lifestream's almost on

Jūsų Maištinga Siela