Šios dienos citata: istorikas Andrea Griffante apie stiprėjančių nacionalistų ir fašistų judėjimą Lietuvoje ir pasaulyje

 Sveiki,

Šią citatą aptikau „Literatūroje ir mene“. Italų istoriką, VDU ir Lietuvos istorijos instituto vyresnįjį darbuotoją Andrea Griffante kalbino Toma Gudelytė. Interviu žvelgiama į istorinių faktų ir istorijos nagrinėjimo procesą, užkabinami Holokausto medžiagos tyrimai ir sudėtinga situacija, kai dėl politinių ideologijų norima užkirsti istoriniams faktams. Ypač Lenkijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje. Man šis interviu aiškiai koreliuoja su nūdienos padėtimi Lietuvoje, kai į valdžią įsiveržusi Laisvės partija ėmė ir sustiprino visokių agresivių Bažnyčios organizacijų reitingus, ProPatrios judėjimus, kurių kelias grįstas stagnacija, baimėmis, sąmokslo teorijomis, antivakceriškumu bei aiškia ne tik politine tendencija prieš Stambulo konvenciją, bet ir LGBTQ asmenų grupes. Tie patys ideologai, naudoja valstybės vėliavą, Vyčio ženklą, uždažo vėliava perėjose ir vaizduoja didvyrius, bando atgaivinti galingos ir nepriklausomos patriarchalinės valstybės ideologiją. Žodžiu, maironišką didingą Lietuvą. Neretai tokių žmonių grupėse ši atributika tampa kovos skydu naikinti žmonių teises, menkinti kitus, leidžia atvirai kliedėti apie atsiskyrimą nuo ES vien dėl kokio nors neįtikusio dokumento, kuris neva sugriaus šalies tradicines šeimas.

Istorikas, nors ir pasakoja apie istorinius procesus, bet manau, užgriebė ir pačią esmę, kodėl Lietuva tapo tokia suskilusi. Dalis gyventojų tiesiog nusivylė liberalia politika, nežinia, ko iš jos tikėjosi, todėl bando sukurti priešingą mitą, kad atsitvėrimas, suskaldymas, atstūmimas ir panirimas tik į tradicijos mitais grįstą pasaulį leis jaustis saugesniems. Bet mes gi žinome, kad tokios jėgos greit išsigimsta ir tampa totalitarinės jėgos valstybėmis. Žmonių atmintis labai trumpa, todėl labai svarbu, kad apmąstytume istoriją, o ne vien emociškai „paimtume“ dabartį. Ar tikrai tas liberališkumas toks jau blogas? Ką duos fašistuojantis nacionalizmas ir rėkiantys tradicionistai su skatinimais engti ir žudyti nepatikusias mažumas ir etnines grupes?

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela apie festivalį "Kino pavasaris 2021": įspūdžiai, komentarai, rekomendacijos

Sveiki,

Štai man „Kino pavasario“ festivalis ir baigėsi. Pamačiau 21 filmą ir esu tuo labai patenkintas. Tikriausiai, jeigu ne pandemija, nebūčiau galėjęs pamatyti tiek filmų ir rinktis iš viso repertuaro bet kuriuo man patogiu paros metu, tačiau, neslėpsiu, kad jau antri metai iš eilės pasigendu ir kino teatro ceremoniškumo, kvapo, garsų ir spalvų.

Iš kai kurių savo kolegų jau girdėjau ir skaičiau, kad šiemet „Kino pavasaris“ savo asortimentu kaip niekad nykus, kad filmai maždaug „vidutiniokai“ ir nėra tokio, kuris priblokštų ir sukrėstų, nustebintų, verstų nepaliaujamai mąstyti. Gal išlepome? Gal nuo karantino atbukome? Trūksta kino teatre sukurtos ypatingos papildančios atmosferos? Norime vis tik geriau, originaliau, aštriau. Man visgi šis „Kino pavasario“ sezonas patiko, jame radau visko, ko norėjau.

Pradžioje festivalio organizatoriai pristatė tirpstančio ledo instaliaciją ir ji man vėlei patiko. Pats festivalis, jo koncepcija kėlė klausimą: verčiau veikti ar būti? Tokie egzistenciniai klausimai, palyginus su praėjusių metų tema apie ateitį, manau, ypač aktualūs pandemijos metu uždarytiems žmonėms, kuriems itin trūksta veikimo, kad jaustųsi gyvi ir reikalingi. Visgi tikroji, sakyčiau, šio sezono koncepcija yra blogis, jo samprata ir veikimas. Festivalio atidarymo filmas buvo kaip niekad stiprus – Irano filmas „Blogio nėra“, kuriame pasakojamos viena su kita susietos novelės. Žmonės yra verčiami pasirinkti ir veikti blogio įrankiais, kad galėtų išsivaduoti. Kitą vertus, filme keliamos idėjos itin aštrios: kartais mes neturime pasirinkimo, tik atstovauti blogiui, kad patys netaptume lavonais.

Blogio temą savotiškai pratęsia ir garsaus rašytojo J. M. Coeetze romano „Barbarų belaukiant“ ekranizacija, kurią sukūrė „Gyvatės apkabinimo“ bei „Vasaros paukščių“ režisierius Ciro Guerra. Šis kruopštus režisierius, turint galvoje, su kokia sudėtinga medžiaga jis dirbo, gana taikliai „atidirbo“ knygos medžiagą. Nors man asmeniškai filmas nebebuvo toks paveikus, kaip knyga, bet sutinku, kad pradedant analizuoti ir lyginti, C. Guerra daug padarė, kad filme suskambėtų politinės sistemos diktuojamas blogis, kaip belaukiant priešų iš kalnų, galima susinaikinti patiems.

Ukrainiečių režisierės Natalya Vorozhbit filmas „Blogi keliai“ tapo vienu aštriausiu ir įsimintiniausiu festivalio filmų. Istorijos labai panašios kaip ir atidarymo filme „Blogio nėra“, novelėmis pasakoja apie Donbaso teritorijoje susipriešinusius gyventojus. Vėlgi blogo kelio metafora sako, kad blogio formos ir pasireiškimas turi daugybe kelių, būdų: čia prievartaujama žurnalistė, tyčiojamasi iš išgėrusio mokyklos direktoriaus, jauna mergina nekenčia pasaulio ir močiutės, nes ją paliko motina ir už pertrėkštą kelyje vištą gali netikti visko. Blogio konceptas šiame filme vyrauja pačiomis įvairiausiomis formomis, kad kai kuriems veikėjams tai tampa tokia kasdienybe, jog blogis jau nebematomas, o smurtas ir kankinimai tampa normalia bendravimo priemone.

Blogio konceptas itin ryškus meksikiečių dramoje „Nauja tvarka“, kuriame sukilėliai skurdaus kvartalo indėnų kilmės meksikiečiai nusiaubia turtuolių kvartalus. Filmas apokalipsinių spalvų, tvirtas, netikėtas ir sukrečiantis. Šiame filme viskas gimsta iš politinės manipuliacijos ir socialinės nelygybės. Orumą, garbę ir savitumą praradę antrarūšiai miestelėnai siaubia, tačiau patys dar nežino, jog jie netrukus patys taps to įtūžio aukomis. Terorizmo išpuolį išgyvena ir filmo „Kodėl ne tu“ veikėjas gėjus, kuris sugrįžęs ir išgyvenęs išpuolį gėjų klube bando toliau kibtis į gyvenimą savo provincijoje, bet už tai, kas jis yra, sulaukia iš aplinkos tik priešiškų reakcijų. Pasirodo, blogas žmogus gali būti ir dėl to, kad esi tas, kas esi.

Žiūroviškiausiu filmu išrinktas serbų režisierės Jasmila Žbanić filmas „Quo Vadis, Aida?“ pasakoja apie 1995 metais vykusio Balkanų karo įvykius. JT dirbanti vertėja mokytoja Aida iš paskutiniųjų stengiasi pragariškoje politinėje įtampoje išgelbėti savo vyrą ir du sūnus. Ar Aida padarė pakankamai, naudodamasi savo JT padėtimi? Ar motinos instinktas prieš karo procesus turi galios „įveikti“ trumpam blogį ir apsaugoti tai, kas brangiausia? Įtampa, derybos, faktai, sukrečiantys įvykiai. Štai Dramblio Kaulo Kranto filmas „Karaliaus naktis“ blogį, kurį patiria kiekvienas į atokų kalėjimą patekęs čionykštis, bandoma užhipnotizuoti etniniais pasakojimais. Filmas itin aštrių ir sodrių afrikietiškų spalvų, galima sakyti, netgi egzotiškas ir kartu žiaurume bandoma atrasti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.

Filmas „Tapytoja ir vagis“ tikriausiai daugeliui taip pat tapo vienu įsimintiniausiu filmu. Čia mes turime abejotinos moralės ir elgesio narkomaną, kuris pavagia čekų kilmės tapytojos darbus. Menininkė teismo salėje užmezga su juo ryšį ir 3 metus bendrauja, nusikaltėlis jai tampa artimu draugu. Daugybę priešpriešų, įsitikinimų ir tabu laužantis filmas, kuriame žmonės, priartėję prie senosios savo tapatybės sunaikinimo sugeba pakilti kaip feniksai iš pelenų. Išties stebinantis filmas, ko negalėjau pasakyti apie prancūzų filme „Niekšas“ veikėją Džė. Pastarojo vaidmens atlikėjas debiutų konkursų filme pelnė geriausio aktoriaus vardą ir jo pasirodymas tame aikštingame, šiek tiek komiškai brutaliame filme yra geriausia, nes visa kita buvo nuobodoka ir be gelmės.

Vokiečių beveik 3 valandų epas „Aleksandras. Berlyno aikštė“ tikriausiai daug kam įsimins kaip vienas sodriausių naktinio nusikalstamo gyvenimo filmų. Kad ir kaip benagrinėsime šio novatoriškai adaptuoto romano pritaikymą naujosioms Europos problemoms (kaip antai Afrikos pabėgėlių) perteikti, visgi šis filmas taip pat šlietųsi prie bendros „Kino pavasario“ blogio koncepcijos. Čia tarsi mini pasaulis, atskiras mini serialas, kuriame turime visus Holivudinio kino tipažus, tačiau išskirtinė kino kalba vis tiek „veža“. Na ir prie blogio tematikos neįmanoma nepaminėti prancūzų dokumentinio filmo „Smurto monopolis“, kuris vėlgi analiniais, labai aiškiais vaizdiniais prabyla apie prancūzų policijos tarnystę aristokratijai ir valdžiai, o paprasti piliečiai taikiuose protestuose laikomi tiesiog nusikaltėliais. Filmas pritvinkęs žiaurių kadrų, kuriuos verta pamatyti, kad suvoktume, kaip iš tikrųjų Vakaruose veikia demokratija, arba kaip ji neveikia.

Savaip blogio, diskriminacijos ir nacionalizmo fašizmo atspalvius nagrinėja rumunų filmas „Nesėkmė dulkinantis, arba šelmiškas porno“, kuris tapo vienu didžiausiu šio festivalio atradimu (vertinu kiauru dešimtuku!). Per mokytojos į internetą nutekėjusio pornografinio įrašo absurdiškumą prikeliama visa rumunų tautos moralė ir pasididžiavimas, absurdo būdu išryškinami netikri stabai, moralė, reputacijos, moteriškumo, feminizmo, istorinės atminties prieštaringumas. Man šis blogio demaskavimas per taiklų humorą buvo kaip desertas. Labai intelektualu, o pornografinių vaizdų priešprieša dar labiau viską subanalina ir supriešina tėvų susirinkime esančią visuomenės marginalą. Štai kanadiečių filmui „Šventasis narcizas“, kuriame buvo mėginimas F. Ozono ir R. Polanskio stiliumi perteikti lytiškumo, incesto perversijas ir jas apjungti per pedofilo vienuolio išnaudojimą priminė labiau nevykusį teatrą, kur viskas bliūkšta, vos tik suvoki, kas iš tikrųjų čia vyksta. Ogi nevyksta beveik nieko, tik laki režisieriaus fantazija provokuoja ir koketuoja su žiūrovu, bandydama „išlaužti“ reakcijas.

Likę filmai, kuriuos teko matyti, jau gerokai nutolę nuo blogio koncepcijos. Už šios barikados favoritu laikyčiau vokiečių dokumentinį filmą „Valhendzė amžiams“, kuriame per tris moterų kartas papasakojama ne tik jų asmeninė sukrečianti istorija, bet ir nemaža dalis XX amžiaus Europos (ir iš dalies viso pasaulio) istorija. Filmas tikrai vertas laiko, jis kelia ilgai išliekančias emocijas, leidžia permąstyti besikeičiančio gyvenimo žiaurumą ir grožį. Panašius jausmus kėlė ir lenkų režisieriaus Jerzy Sladkowski melancholiškai lyriškas dokumentinis filmas „Karti meilė“. Iki šiol menu plačią Volgos upę, girdžiu širdį draskančius rusiškus romansus, gyvus ir iš tėvų bei artimųjų panašių pokalbių apie meilės paieškas fragmentus. Prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ tarsi pratęsia meilės temą ir spektaklių statymo repeticijose grupelė žmonių, besikeisdami gyvenime meilužiais, nepaisydami lytinės orientacijos, savo patirtis bando sustyguoti su vaizduojamu veikėju spektaklyje.

Prancūzų komedija „Triumfas“ sulaukė labai daug peržiūrų, tačiau tikrais įvykiais paremtas auklėjamojo pobūdžio filmas, kaip devintajame dešimtmetyje kalinių saujelė statė „Belaukiant Godo“, visgi labiau pramoginio braižo filmas, kurį žiūrėdami džiaugsitės, kad pamatėte, o nepamatę nieko neprarasite. Štai debiutų nišoje prancūzų fantastinė drama „Gagarinas“ gerokai mane apstulbino gerąja to žodžio prasme: žaisminga istorijos ir dabarties konjunktūra griaunamame Paryžiaus priemiesčio pastatų komplekse byloja apie kintantį laiką ir žlungančias, bet iki galo nenumarinamas žmogaus svajones. Nuo infantilumo iki genialumo tik vienas žingsnis, mano akimis, filmas savaip genialus.

LGBT azijietiška drama „Saulėlydžio bučinys“ iš tikrųjų sujaudino savo senatvės tema. Kur dedasi visuomenės atstumtieji, kai jie susensta? Filme vaizduojami pensinio amžiaus vyrukai seniai asimiliavo į „tradicines šeimas“, jiems nebuvo skirta gyvenime laiko nugyventi pagal savo poreikį. Visą gyvenimą maldydami savo poreikius, jie gyveno meluodami visiems. Filmas tarsi klausia: ar priartėjus prie gyvenimo pabaigos, kai vaikai jau užauginti, ar galima pasimėgauti savo gyvenimu be socialinių kaukių? Subtilus, jautrus, neskubus filmas teikia peno gyvenimo permąstymui ir nereikia būti homoseksualiam, kad šiame filme rastumėte dar daugybę jautrių temų.

Deja, mažiausia įspūdį padarė festivalio uždarymo graikų filmas „Obuoliai“: nyki, tamsi, statiška, negyva simboliška drama. Suprantu, kad atminties tema ir sąsajos su žmogaus identitetu yra ribų neturinčios temos kine, bet šiam trūksta aštrumo, dinamikos, provokacijos, išvystymo. Visą filmą tikėjęs, kad visgi sulauksiu razinos, galiausiai likau nuviltas.

Visumoje šis „Kino pavasaris“ nėra beveidis, kaip teigė „Literatūroje ir mene“ kino apžvalgininkė Jūratė Visockaitė. Pastarajai apžvalgininkei pasirodė, kad programa turėtų būti sustyguota labiau temomis su edukaciniais filmais jaunimui, kad žiūrovas yra apleistas ir paliktas naudotis vien anonsais ir internete skelbiamomis anotacijomis. Betgi man priešingai, tos abstrakčios gairės kaip „Metų atradimai“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ ir t. t. leidžia kaip prie švediško stalo pasirinkti, susidaryti visą prieskonių ir produktų derinį, kad tas festivalio patiekalas atspindėtų mane. Ir taip, kartais tenka rizikuojant ir nusivilti, bet dar labiau ištinka ir nuostabūs atradimai. Nemanau, kad geras „sukramtymas“ žiūrovui būtų geresnis variantas, juk šiaip ar taip, žiūrovas neturėtų būti tinginys ir turėtų pats sau susidaryti laisvąją programą, atliekant tam tikrus „namų darbus“. Man šie „Kino pavasario“ metai buvo dosnūs, įdomūs ir turiningi.

Jūsų Maištinga Siela    

Filmas: "Karalių naktis" / "La nuit des rois" / "Night of the Kings"

Sveiki,

Šių metų „Kino pavasario“ sezone norėjau pamatyti bent vieną Afrikos šalių filmą. Teko rinktis tarp „Oro kondicionieriai“ ir Philippe Lacôte režisuoto filmo „Karalių naktis“ (pranc. La nuit des rois) (2020). Pasirinkau šį Dramblio Kaulo Kranto šalies filmą dėl geresnių vertinimų ir iškart per pirmąsias 5-10 filmo minučių supratau, kad nebūsiu suklydęs šiuo pasirinkimu.

Filmo idėja išties originali. Istorijoje pasakojama apie Dramblio Kaulo Krante giliai miškuose įkurdintą kalėjimą, kuriam vadovauja kalinių renkamas karalius. Jeigu karalius suserga ir jis nebegali valdyti, turi nusižudyti ir užleisti vietą įpėdiniui. Filmas prasideda tuo, kad į kalėjimą atvyksta jaunuolis naujokas, o to kalėjimo Juodabarzdžiu pramintas karalius jau sunkiai serga. Karalius naujoką paskiria galimu įpėdiniu, tik jam per raudonosios pilnaties naktį teks papasakoti istoriją, kuri pavergtų kalinių širdis, išlaikytų, prikaustytų jų dėmesį ir pratęstų šio kalėjimo tradicijas, apie kurias naujokas, vietinių pramintas Romanu, nieko nenutuokia. Už akių kalėjime jau rengiamas sukilimas, tad Romanui nieko nebelieka, kaip pasitelkti pasakotojo talentą ir visus įtraukti į istoriją iki pirmųjų gaidžių, kad ir pats išliktų gyvas, ir išlaikytų kalėjime pusiausvyrą, nepraliejant kraujo...

Filmas toks keistas, kad iš tolo neprimena tų slogių prievarta, smurtu ir išnaudojimu pradvisusių trečiųjų šalių pasakojimų apie vyrų kalėjimus. Čia magiškai suausta Afrikos kultūra su kalėjimo nusikaltėlių realybe, tai tarsi etninė religija, kuriai besąlygiškai paklūsta didžioji kalėjimo dalis. Filmas žavi afrikietiškomis spalvomis, tačiau pasakoja iš tos, deja, liūdnosios nusikalstamosios ir skurdžiosios perspektyvos. Režisierius, sakyčiau, kaip ir pagrindinis veikėjas, ieško pusiausvyros, kaip išlaikyti proporcijas tarp tikrovės žiaurumo ir dvasios ramybės. Čia autorius pasitelkia etninius pasakojimus ir juos „kryžmina“. Romanas pasakoja apie dviejų kilmingų karalių kovą tarp genčių, atliepiant tikriausiai bendrą Dramblio Kaulo Kranto šalies istoriją, mitus, padavimus ir sakmes. Nesu Afrikos kultūros žinovas, tačiau įtariu, kad tuose simboliuose, pasakojimų pertransformavimuose ir adaptacijose ir slypi visa šioji magiška filmo šaltinio energija.

Kitą vertus, manęs nestebino pasirinkimas, kad būtent pasakorius gali tapti karaliumi. Nuo seno Afrikoje, kur rašto kultūros tradicijos nebūta, kino ir fotografijos bei dailės irgi, gajausia ir seniausia būta žodinė pasakojamoji tautosaka. Afrikoje pasakotojai prilygo žyniams, tai filme „Karalių naktis“ savotiškai perkeliama į kalėjimo getą, kur, atrodo, viskas jau seniai turėtų būti pamiršta ir jau seniai persipynę su vakarietiška kultūra, tačiau išvystame tam tikrą kolektyvinės hipnozės transo būseną. Romanas pirmąkart gyvenime kovodamas už savo gyvybę pajunta, kad žodžiu sužadinta vaizduotė gali valdyti mases. Tai kažkiek man primena etniškai irgi hiperbolizuotą kolektyvinės sąmonės veikimo principus pernai Scanoramoje rodytame indų netikėtai dinamiškame filme „Jallikattu“, bet „Karalių naktis“ man patiko labiau, nes jis intymesnis, labiau susitelkta į tautos tradicijas, bet kartu viskas perteikta per suasmenintą veikėjo istoriją.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Obuoliai" / "Mila" / "Apples"

 Sveiki,

„Kino pavasario“ uždarymo filmu tapo Christos Nikou filmas „Obuoliai“ (graik. Mila) (2020), iš kurio, prisipažinsiu, kaip ir iš atidarymo filmo „Blogio nėra“, tikėjausi nemažai, juolab kad girdėjau gerų atsiliepimų ir net palyginimų su provokuojančiu kitu graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos, kurį tikriausiai daigelis atpažįsta iš tokių darbų kaip „Iltinis dantis“, „Omaras“, „Šventojo elnio nužudymas“ ir t. t.

Sunkiai man sekėsi su „Obuoliais“. Tikriausiai filmo geriausia intriga ir visas įdomumas susidėjo į pirmąsias 5-10 minučių, o vėliau viskas išblėso ir vis pradėjau dirsčioti į laikrodį, kada ši juosta galiausiai pasibaigs... Istorija pasakoja apie sunkiai apibrėžto laiko (aštuntas-devintas dešimtmetis?) vykstančius masinius atminties praradimo sindromus. Vyrukas Airis patenka į kliniką su kitais atmintį praradusiais, jis vis tikisi, kad kas nors atsiras iš artimųjų, tačiau niekas neatsiranda ir daktarai pasiūlo jam dalyvauti eksperimente, kuriame bus galima susikurti naują tapatybę. Įrašę į juosteles komandas su kasdieninėmis užduotimis, kurias turi atlikti, Airis leidžiasi į atrandamų naujų potyrių pasaulį, kuriame pamažu pasireiškia ir tai, ką jis kažkada buvo pamiršęs.

Gerai, pripažįstu, kad pati filmo idėja yra tikrai verta ekranizacijos! Naujų tapatybių kūrimas, masinis žmonijos susirgimas, nesaugumas ir savęs pertransformavimas per atmintį ir baugina, ir smarkiai koreliuoja su dabarties pandemija, virusiniu pasauliu, kuris pakeičia žmonių tikrovę. Iš dalies dėl to lyg ir pateisinu organizatorių pasirinkimą būtent šį filmą padaryti užbaigiamuoju „Kino pavasario“ filmu, o iš kitos pusės pykstu, nes jis absoliučiai nepateisino mano lūkesčių nei kaip festivalio akcentas, nei kaip geras filmas.

Filmas lėtos eigos, simboliškai metaforizuotas, jame reiktų įžvelgti tam tikrus socialinius reiškinius, suvokti kuriamuosius ir griaunamuosius ryšius. Mane visada žavėjo filmai apie žmogaus atmintį ir tai, kas apskritai toji atmintis yra ir kokią reikšmę ji užima žmogaus gyvenime ir sociume. Pagrindinis veikėjas, netekęs žmonos, staiga ištiktas amnezijos, praranda vidinį ryšį su pasauliu, todėl psichologiškai užsiblokuoja atmintis. Filmas yra tarsi reabilitacijos terapijos seansas, metodas, kaip vėl galima pradėti tikėti savimi ir pasauliu. Lyginant su Y. Lanthimos filmais, kurie buvo itin aštrūs, taiklūs, metaforiškai ir simboliškai crazy idėjiškai hiperbolizuoti, netgi šokiruojantys, tai Christos Nikou filmas atrodo kaip prėskas ano režisieriaus aidas, nors abu režisieriai yra dirbę drauge. Aiškiai juntama Lanthimos įtaka: simboliškumas, neskubėjimas, fragmentiškai „kampuoti“ dialogai, laikmečio neapibrėžtis, teatrinis statiškumas, nuotraukos ir garso įrašo kasetės, o visa tai labiausiai siečiau su „Iltiniu dantimi“, prie kurio abu režisieriai ir dirbo. Bet tuo pačiu šiai socialinei ir asmeninei terapijai trūksta kažkokios provokacijos, aštrumo ir dinamikos, ir netgi nesaugumo pojūčio. Gal būčiau plėtojęs ta linkme, ką gali valdantieji padaryti su žmogumi, kai sukuriama nauja tapatybė? Nežinau, viskas labai prėska, tad gerai, kad po ranka turėjau tikrą obuolį, filmas tapo šiek tiek saldesnis. Sunkiai ir nuobodžiai susižiūrėjo „Obuoliai“.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Saulėlydžio bučinys" / "Twilight's Kiss" / "Suk Suk"

Sveiki skaitytojai,

Šiemet nesuspėjau pamatyti Azijos kino „Kino pavasaryje“, tačiau suspėjau užgriebti šį Honkongo režisieriaus Ray Yeung režisuotą dramą „Saulėlydžio bučinys“ (angl. Twilight's Kiss) (2020). Žvilgtelėjus į režisieriaus repertuarą, tampa aišku, kad pats režisierius homoseksualus, o jo kino darbuose vyraujanti tema sietina su LGBTQ asmenimis, tačiau neskubėkite nugręžti akių ir manyti, jog tai filmas išskirtinai LGBTQ asmenims ir jame nėra nieko universalaus. Priešingai nei tikėjausi, šiame filme labiau jaudino antraeiliai dalykai, kurie papildė viso filmo probleminį lauką.

Filmas pasakoja apie Honkonge gyvenančius du vyrus, kurie susitinka parkelyje, prie vaikų darželio, mat vienas iš jų iš ten nuolatos pasiima anūkę. Vienas iš jų – neseniai į pensiją išėjęs vyras, kitas – tuoj pensijai besiruošiantis taksistas. Vienkartiniam seksui nepavykus, galiausiai jųdviejų keliai vėl susikerta ir pamažu tarp garbaus amžiaus vyriškių užsimezga pokalbis, o paskui ir sunkiai apibrėžiami santykiai.

Nepamenu, kada žiūrėjau filmą, kuris šitaip organiškai ir paprasta, ramia kalba perteiktų LGBTQ senatvines problemas, kurios taip universaliai atspindėtų mus visus, nepriklausomai nuo lytinės orientacijos. Taksistas turi šeimą, jis sunkiai dirbo 40 metų, su žmona bendrauja namuose gana formaliai, jo dukra netrukus ištekės, todėl namuose jaučiamas tam tikras slogutis. Kaskart grįžęs iš susitikimo su meilužiu, taksistas jaučia, kaip pradeda gyventi dvigubą gyventi ir kad didžiąją savo gyvenimo dalį tiesiog pralošė. Nelengviau ir jo meilužiui, kurio pretenzingas sūnus nieko nenori žinoti apie tėvo homoseksualumą ir nuolat prikaišioja, duoda užuominų, jog netoleruos nė „gramo“ šios temos. Savaip atskirti nuo heteronormalaus pasaulio vyrai randa švelnumą ir paguodą pirties komplekse nuomojamame seksui ir pažintims skirtame mažame ir tamsiame kambarėlyje. Tuo pačiu kontekste nagrinėjamas Honkongo LGBTQ bendruomenės klausimas: ar reikia atskiro pensionato išskirtinai vien tik homoseksualams senukams, kurie nesugeba pasirūpinti savimi?

Iš tikrųjų mane sujaudino šis filmas. Perteiktas subtiliais pasivaikščiojimais po didmiestį, nepatogiais šeiminiais rakursais ir socialiniais diskursais filmas tampa kiekvienam iš mūsų normatyviai įkandamas dėl daugelių temų. Mane labiausiai veikė būtent senatvės tema, kai sunkiai ir ilgai dirbę žmonės iš naujo nostalgiškai permąsto savo gyvenimą, kaip jie visą laiką buvo tuo, kas nėra dėl socialinių normų. Vienas iš veikėjų buvo pabėgęs iš Kinijos, kad galėtų susikurti gyvenimą toje pačioje Kinijai autonomiškai priklausančiame Honkonge. Visą laiką galvojau, kad homoseksualumo neslepiantis režisierius niekada gyvenime nebūtų tokio filmo sukūręs Kinijoje, o jeigu ir būtų, klausimas, ar jis būtų pasiekęs kino ekranus.

Šis filmas iš tikrųjų kalba potekstėmis apie politinę Azijos šalių laisvę, apie žmonių pasirinkimus ir saugumo būtinybę, apie savo tapatybės slėpimą, melą, šeimų žlugdymą dėl melo. Graudus klausimas: ar žmogus visą darbingą gyvenimą nugyvenęs dvigubą gyvenimą pagaliau gyvenimo saulėlydyje turi teisę prabilti tiesą, ar reikia ją „nuryti“ vardan suaugusių vaikų ir žmonų? Šis esminis klausimas man ypač koreliuoja ir su daugumos lietuvių pažiūromis, kurie nenori Lietuvoje matyti LGBTQ asmenų, nori, kad jie gyventų pogrindyje kaip socialinė grupė, kuri neatitinka standartų ir daugumos įsitikinimų. Bet ar tas pats atstūmimas ir antrarūšės etiketės prilipinimas nepadaro meškos paslaugos? Tie patys homoseksualai dėl nepripažinimo priverstinai meluodami integruojasi į heteronormatyvią visuomenę, veda tas pačias dukteris ir išteka už tų pačių sūnų ir visą gyvenimą „dėl akių“ vaizduoja normalią šeimą. Ar tokia „suvaidinta“ šeima reikalinga ir laiminga? Ko vertas žmogus ir jo gyvenimas, jeigu gyvename tik standartams, o ne dėl savęs? Klausimų šiame filme kyla daug. Man tai sąžiningas filmas, kuris įdomus dėl Azijos politinių ir socialinių kontekstų. Juk iš tikrųjų tiek mažai žinome apie šių žmonių gyvenimą Rytuose.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jei tai būtų meilė" / "Si c’était de l’amour" / "If It Were Love"

Sveiki skaitytojai,

Paskutinę „Kino pavasario“ dieną nusprendžiau išties paspausti akseleratorių ir pažiūrėti kuo daugiau filmų. Iš dokumentinės nišos šiemet norėjau pamatyti beveik visus siūlomus „Kino pavasario“ filmus, tačiau pavyko tik daugumą. Paskutiniuoju dokumentiniu tapo prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ (pranc. Si c'était de l'amour) (2020), kurį režisavo Patric Chiha.

Filmas pasakoja apie choreografės Gizelės Vienne statomą spektaklį „Minia“, kuriame dalyvauja 15 šokių aktorių. Šiame dokumentiniame pasakojime rodomi užkulisiai, intymių išpažinčių-interviu fragmentai bei nuolatinės repeticijos, norint perteikti 9 dešimtmečio reivą t. y. vakarėlių dvasią nuo susitikimo, išgertuvių, iki euforijos, transo ir visiško „pachmielo“. Spektaklis išreikštas per judesio ir šokio teatrą. Ilgą laiką žiūrovas stebi, kaip aktoriai bando „pagauti“ judesį, jį išvystyti iki kolektyvinio judesio ir galiausiai perteikti ne tik save, ne vien tik savo partnerio emocijas, bet ir visų scenoje judančių bendrą sąmonę ir perteikti atmosferą bei idėją.

Manau, filmas be galo turėtų patikti teatro sferos žmonėms, kurie savo kailiu yra išmėginę įvairias teatralizuotas mokymo ir mokymosi technikas. Taiklūs G. Vienne pastebėjimai kuria tiek personalizuotą, tiek kolektyvinio teatro sujungimo koncepciją: esu svarbus scenoje tiek, kiek ir visa visuma, esu atsakingas už kiekvieną krepštelėjimą. Aktoriai turi savo susikurtas asmenines biografijas: čia konfliktiškas biseksualus nacis išpažįsta nacionalizmą, bet tuo pačiu metu jaučia trauką vyrams, šiame vakarėlyje aptinkame grubų seksų mėgstančią griežto „sukirpimo“ moterį, meilės trikampių, griūnančių ir vėl besikuriančių vienadienių santykių voratinklį. Aktoriai po repeticijų ilgai diskutuoja apie savo veikėjų elgesį, aptaria jausmus ir pastangas atsieti ir susieti savo veikėjus su asmeniniu gyvenimu. Toje pačioje aktorių trupėje, kaip ir spektaklyje, vyksta antrinis „tikrasis“ santykių gyvenimas, o režisierius nebando atskirti dviejų gyvenimų, bet priešingai – subtiliai nutrina ribas dialoguose apie personažų ir tikrųjų aktorių santykių analizes.

Tai be galo meniškas, išraiškingas filmas, kuris galbūt, mano galva, ne visiems patiks, tačiau tai absoliučiai mano stiliaus dokumentika. Man tokiuose filmuose visada svarbu ribos ir jų nebūvimas, arba tų mitologinių ribų paneigimas. Svarbu, kaip menininkams, kurių pagrindinis įrankis yra jų paties kūnas, išgyvenimai ir patirtys, tampa performansu. Tas aštrus apsinuoginimas ir akivaizdi tiesa, kad normalumas mene neegzistuoja, o gyvenime tėra kintanti konstanta, tampa akivaizdu, jog per tokius filmus aiškiai bylojama ir tai, kad viską, ką mes žinome apie kūnus ir juos supančiotus įstatymus, įsitikinimus ir normas, tėra tik iš piršto laužtos klišės. Tokie filmai mane itin smarkiai paveikia, nes jie tarsi leidžia praregėti, kokiose baisiai juodose dėžėse esame uždaryti, kalbėdami apie lyties elgsenos, meilės, santuokos, ištikimybės, vertybių, meno suvokimo kriterijus ir normas.

Filmą rekomenduoju ne tik teatrą kuriantiems, ten dirbantiems ir teatrą iš šalies analizuojantiems, bet ir tiems, kuriems įdomu, kaip kuriamas toks menas, kaip jis terapiškai išlaisvina ir – ot, paradoksas! – vėl juos supančioja kūrybos procese. Argi visas gyvenimas nėra vien teatras? Klausimas filosofinis, jau senas, tačiau per šį filmą galima apmąstyti naujais aspektais.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekšas" / "Vaurien" / "Rascal"

Sveiki skaitytojai,

Paskutiniąją „Kino pavasario“ dieną esu smarkiai gundomas velnio žiūrėti niekšiškus kino filmus, kurių centre būtų vaizduojami nedorėliai. Kitą vertus, šio festivalio koncepcija, nors ir klausia, ar veikiau verta būti, ar verta veikiau veikti, bet plačiąją prasme festivalis jau su atidarymo filmu „Blogio nėra“ klausia apie blogio ir gėrio sampratą visuose lygmenyse, pradedant nuo metafizinių, neapibrėžtų dvasinių patirčių ir baigiant socialiniais reiškiniais. Gal dėl to pasirinkau prancūzų režisieriaus Peter Dourountzis provokuojantį filmą „Niekšas“ (pranc. Vaurien) (2020), kurio pagrindinis veikėjas totalus niekšas.

 

Veikėjas, pasivadinęs neutraliai neapibrėžtu vardu Džė, išeina iš kalėjimo ir jau nuo pat pirmųjų savo kelionės akimirkų į miestą kelia tam tikrą nesusipratimą. Traukiniu jis vyksta be bilieto, kabinėjasi prie keleivės, be didelio streso išsisuka nuo kontrolieriaus ir t. t. Kuo toliau veikėjas kažkur keliauja, tuo ryškėja jo apsukrūs socialiniai įgūdžiai. Jis tiesiog žavus niekšelis, kuris nesunkiai gali savo akytėmis sugundyti bet kurią moterį. Galiausiai suvokdamas savo kerėjimo meną ir neprimenantis nusikaltėlio, jis leidžiasi į pavojingus socialinius ryšius su atsitiktinai sutinkamais žmonėmis. Mes regime jo gebėjimą bendrauti ir manipuliuoti, flirtuoti ir vagiliauti, išsisukti iš bet kokios padėties, tačiau nieko nežinome apie jo gyvenimą, tik visą laiką įtariame, jog jo gyvenimas toli gražu nelepino.

 

Tiesą sakant, visą filmą tikėjau kokios nors apčiuopiamos istorijos, kokio nors psichologizuoto netikėto akcento, kuris ir pateisintų veikėjo elgseną, ir pamalonintų mane kaip žiūrovą psichoanalitine analize, arba bent jau suteiktų galimybę plačiau ir įdomiau interpretuoti Džė gyvenimą. O ką už tai aš gaunu? Kiek plokštoką chuliganą, kuriam velniškai pasiseka išsisukinėti. Taip, tie pokalbiai, susidūrimai pavaizduoti išties įtemptai neblogai, vietomis iš tikrųjų juntama tam tikra provokuojanti ir agresyvi bendravimo maniera, tačiau ant šio nuolat ritmiškai pasikartojančio triuko visas filmas ir laikosi. Džė bando užmegzti santykius su Maja, tačiau pavogto žiedo ji nepriima ir jis nusispjauna ant jos. Atrodo, už viską, dėl ko galėtų kovoti ir „pasitaisyti“, veikėjas yra linkęs lengvai paleisti vėjais. Sakyčiau, Džė yra vertybių, siekių, įsitikinimų neturintis psichopatas, vaikystėje nuskriaustas vyrukas, kuris išmoko pasinaudoti savo išvaizda. Neretai atrodo, kad, pabuvojęs kalėjime, laisvėje jis neteko socialinės baimės ir ribų, todėl lengvai prisikabina prie bet ko. Ar tai veikėjas, kuris turėjo atspindėti sunkių išbandymų ir kalėjimo suformuotą „nusikalstomo elgesio produktą“? Retsykiais atrodo, kad taip, tačiau filmas nesistengia nerti giliau. Jis tarsi kriminaline maniera koketuoja, vaizduodamas psuedo lengvą paryžietišką pogrindžio gyvenimą su pavojaus ir bohemiškos komunos dvasia, šiek tiek romantizuoja, šiek tiek bando paversti įstoriją pramoga, tačiau visas filmas galiausiai lieka skylėtas kaip sena kojinė.

 

Iš tikrųjų be šelmiškai chuliganiško pagrindinio aktoriaus pasirodymo filmo tema, tempas, istorija nesugebėjo nei sujaudinti, nei aštriau patraukti manojo dėmesio. Bijau, kad tai vienas blankiausių mano matytų šio sezono „Kino pavasario“ filmų. Po kelerių metų tikriausiai net neprisiminsiu šio filmo, kol neiškils atmintyje veikėjo šypsenėlė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela