Serialas: "Ozas" / / "Oz" (TV series 1997–2003)

 

Sveiki!

Kas prisimena serialą, rodytą Lietuvoje, „Ozas“ (angl. Oz)? Šio serialo nežiūrėjau, tik fragmentiškai prisimenu, jog jį rodė daugmaž iškart po 2000-ųjų metų ir buvo žiūrimas daugiausia vyriškos auditorijos, nes smurtas, kalėjimas ir kriminalai buvo tai, kas buvo suprantama kaip „vyriška tematika“. Lietuvoje kultinis HBO serialas „Ozas“ niekada nebuvo tapęs itin masiniu, visos šalies dėmesį prikaustančiu televizijos hitu, kokiais vėliau tapo „Sopranai“ ar „Sostų karai“. Tam įtakos turėjo kelios esminės priežastys. „Ozas“ Lietuvoje daugiau cirkuliavo tarp kino entuziastų, vėlyvųjų naktinių programų žiūrovų ar vėliau, išplitus sparčiajam internetui, buvo žiūrimas per neoficialias platformas bei atsisiuntimus. Jis turėjo savo ištikimą gerbėjų ratą, kurie vertino kokybišką JAV serialų dramą, tačiau bendrame populiarumo kontekste liko šešėlyje.

Tarp gilaus kino ir serialų mėgėjų Lietuvoje „Ozas“ visada buvo vertinamas kaip klasika ir pamatinis kūrinys, parodęs, kiek toli gali žengti televizijos drama. Apie jį dažnai diskutuota specializuotuose kino ir kultūros bloguose, tačiau platesnės visuomenės mastu jis liko mažiau žinomas nei vėlesnės HBO produkcijos bangos.

SERIALO „OZAS“ KŪRIMO UŽKULISIAI IR PRODUKCIJA

Televizijos istoriją iš esmės pakeitęs HBO serialas „Ozas“ buvo sukurtas Tomo Fontanos (Tom Fontana), kuris norėjo sukurti visiškai kompromisų neturintį kūrinį apie maksimalaus saugumo kalėjimo kasdienybę. Būtent šis projektas tapo pirmuoju HBO originaliu valandos trukmės vaidybiniu serialu, kuris atvėrė duris visai kabelinės televizijos „Auksinei erai“ ir leido atsirasti tokiems hitams kaip „Sopranai“.

Serialo produkcija pasižymėjo radikaliu kūrybiniu laisvumu, kurio tuo metu negalėjo sau leisti tradiciniai televizijos kanalai. Kadangi tai buvo HBO, kūrėjai nesibaimino necenzūruotos kalbos, atviro smurto, nuogumo ir kontraversiškų religinių bei politinių temų, o tai iškart išskyrė „Ozą“ iš tuometinės televizijos peizažo.

Istorijos centre atsidūręs fiktyvus „Oswaldo“ kalėjimo Smaragdo miestas buvo kuriamas siekiant pavaizduoti eksperimentinį reabilitacinį bloką. Tačiau vietoj vilties žiūrovai išvydo mikrokosmose veikiančias gaujų – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, nusikalstamų grupuočių ir prižiūrėtojų – kovas dėl išlikimo ir valdžios. Kalbant apie techninę produkcijos pusę ir filmavimo vietą, pats serialas buvo filmuojamas Niujorke įsikūrusioje studijoje, kurioje pastatytos įspūdingos, klaustrofobiškos dviejų aukštų kamerų ir stiklinių bloko konstrukcijų dekoracijos. Ši aplinka leido sukurti unikalią, vizualiai slegiančią atmosferą, kurioje operatoriai nuolat naudojo dinamišką kameros darbą.

Serialas iš viso sudarytas iš 6 sezonų, kuriuos sudaro 56 serijos. Toks apimties pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – kūrėjai ir pati platforma nusprendė nutraukti projektą po šešių sezonų, nes išsemiamos pagrindinės siužetinės linijos, o pagrindiniai veikėjai dėl nuolatinio kalėjimo smurto jau būtų buvę neįmanoma išlaikyti gyvais logiškoje chronologijoje.

Aktorių atranka ir jų pasiaukojimas buvo vienas didžiausių „Ozo“ ramsčių, o daugelis jų dėl vaidmenų buvo pasiryžę rizikuoti savo fiziniu komfortu bei įvaizdžiu. Aktoriai liejosi į intensyvias repeticijas, drastiškai keitė išvaizdą, o dėl milžiniško emocinio krūvio ir fizinių scenų daugelis jų patyrė nedidelių traumų ar emocinį išsekimą. Filmavimo aikštelėje nuolat vyravo didelė įtampa, nes susidūrė milžiniškas ambicingų, dažnai teatro aktorių iš Niujorko ego ir itin tamsi, varginanti tematika. Nors skandalų ar viešų konfliktų spaudoje kūrybinė komanda stengėsi vengti, pati aikštelės atmosfera buvo tokia intensyvi, kad aktoriai neslepia patyrę didžiulį psichologinį spaudą įsikūnydami į žudikus bei prievartautojus.

Garso takeliui seriale skirta ypatinga vieta, nors tradicinio muzikinio fono čia buvo naudojama saikingai. Kompozitoriai pasitelkė niūrius, pramoninius garsus, minimalistinius perkusinius ritmus ir gausius aplinkos garsus – metalo girgždėjimą, durų trenksmą bei aidinčius žingsnius – kurie sustiprino kalėjimo klaustrofobiją.

Kritikų priėmimas iš pradžių buvo prieštaringas dėl precedento neturinčio smurto lygio, tačiau greitai suprasta serialo meninė vertė. Kritikai gyrė „Ozą“ už sociologinį gylį, drąsą ir visišką veidmainystės nebuvimą vaizduojant sistemos ydas bei žmogiškosios prigimties dugną. Apdovanojimų lentynoje serialas netapo pagrindinių „Emmy“ statulėlių lyderiu, tačiau jis susižėrė daugybę kritikuojančių organizacijų prizų ir, kas svarbiausia, išugdė aktorių bei kūrėjų kartą, kuri vėliau kūrė visišką televizijos renesansą. „Ozas“ iki šiol išlieka monumentaliu kūriniu, įrodžiusiu, kad televizija gali būti tokia pat gili, tamsi ir meniška kaip geriausia pasaulio literatūra.

„Ozas“ ir LGBTQ?

Serialas „Ozas“ televizijos istorijoje išsiskyrė ne tik savo bekompromisiu smurtu, bet ir tuo, kad ėmėsi nagrinėti LGBTQ+ temas bei santykius to meto televizijai neįprastai atvirai. Tuo metu, kai didžioji dalis JAV televizijos homoseksualius personažus vaizdavo atsargiai arba stereotipiškai, „Ozas“ įkalinimo įstaigos kontekste parodė visą žmogiškųjų emocijų, potraukio ir tapatybės spektrą. Kalėjimo aplinkoje lytiniai santykiai dažnai funkcionuoja kaip galios, prievartos ar dominavimo įrankis, tačiau serialas sugebėjo peržengti šias ribas ir kai kuriuos santykius išplėtoti iki gilių, dramatiškų bei emociškai komplikuotų jausmų lygmens.

Ryškiausias pavyzdys – Tobiaso Beecherio (aktorius Lee Tergeson) ir Chriso Kellerio (aktorius Christopher Meloni) personažai, tapę viena labiausiai įsimintinų ir prieštaringiausių poros linijų televizijos istorijoje. Jų santykiai pinasi iš nuolatinių manipuliacijų, išdavysčių, fizinio smurto, bet kartu ir tikro pažeidžiamumo bei prieraišumo, kuris prasiveržia itin žiaurioje aplinkoje. Aktoriai Lee Tergeson ir Christopher Meloni šiuos vaidmenis atliko su drąsa ir emociniu atsidavimu, nepasiduodami lengviems stereotipams. Jų vaidyba privertė žiūrovus iš naujo permąstyti nusikaltėlių žmogiškumą ir priimti faktą, kad net pačiame tamsiausiame pasaulyje gali gimti sudėtingas emocinis ryšys.

Šios LGBTQ+ linijos ir personažai turėjo didžiulę reikšmę televizijos raidai, nes jie sugriovė nusistovėjusius tabu ir parodė, kad kabelinė televizija gali drąsiai kalbėti apie homoseksualumą be išankstinio nusistatymo ar cenzūros. Serialas atskleidė kalėjimo realybę, kurioje seksualinė tapatybė dažnai transformuojasi, pasiduoda spaudimui arba tampa vienintele inkarine vieta išgyventi. „Ozo“ kūrėjai nebandė pateikti „gražaus“ ar patogaus paveikslo – jie parodė meilę ir geismą ten, kur visi kiti matė tik purvą ir bausmę, taip nutiesdami kelią vėlesnių dešimtmečių projektams.

Galiausiai, šie vaidmenys ir jų reikšmė rezonavo ir už ekrano ribų, nes aktoriams teko milžiniškas iššūkis įkūnyti personažus, kurie nuolat kovoja su savo vidiniais demonais ir visuomenės pasmerkimu. Lee Tergesono ir Christopherio Meloni duetas tapo pavyzdžiu, kaip gilus charakterių vystymas ir aktorinis meistriškumas gali paversti provokuojančią temą universalia žmogiškosios kančios ir ieškojimų drama. „Ozo“ dėka LGBTQ+ reprezentacija televizijoje žengė milžinišką žingsnį į priekį, įrodydama, kad net ir radikaliausiuose kontekstuose žiūrovai ieško ne skandalų, o tikrų, daugialypių istorijų.

TRUMPA SERIALO „OZAS“ SANTRAUKA: KOKIA SERIALO IDĖJA?

„Ozas“ žiūrovus nukelia į fiktyvų, maksimalaus saugumo Oswaldo kalėjimą, kuriame buvo įsteigtas specialus eksperimentinis blokas, vadinamas Smaragdo miestu. Šio unikalaus bloko sumanytojas Timas Makmanusas siekė visiškai pakeisti tradicinę įkalinimo įstaigos sistemą – per reabilitaciją, švietimą, atsakomybę ir glaudesnį tarpusavio bendravimą sumažinti smurtą tarp nuteistųjų bei paruošti juos grįžimui į visuomenę. Visgi viltis sukurti humaniškesnę aplinką labai greitai susiduria su negailestinga kalėjimo realybe, kurioje viską dominuoja išlikimo instinktas ir nepasitikėjimas.

Idėjinis serialo sumanymas remiasi giluminiu žmogiškosios prigimties, moralės ir visuomenės ydų tyrimu, pasitelkiant kalėjimą kaip mikrokosmose veikiančią valstybę. Čia nėra tradicinio pasidalinimo į gerus ir blogus personažus, o visi kaliniai, nepriklausomai nuo jų įvykdytų nusikaltimų sunkumo, vaizduojami kaip daugialypės asmenybės, kovojančios su savo vidiniais demonais, baime ir neteisybe. Kūrėjai be jokių tabu nagrinėjo rasizmą, korupciją, religinį fanatizmą, valdžios troškimą ir intymius santykius, parodydami, kad net ir tamsiausiose sistemos džiunglėse žmogus išlaiko savo kompleksiškumą.

Centrine serialo ašimi tampa nuolatinė įvairių kalinių grupuočių – arijų brolijos, italų mafijos, musulmonų, lotynoamerikiečių, bikerio tipo nusikaltėlių ir apsaugos darbuotojų – arši kova dėl valdžios ir įtakos Smaragdo mieste. Kiekvienas naujas įvykis, konfliktas ar administracijos sprendimas sukelia grandininę reakciją, kuri atskleidžia tiek pačių kalinių žiaurumą, tiek pačios bausmių sistemos bejėgiškumą. Šią niūrią ir filosofinę įkalinimo kasdienybę kiekvienoje serijoje savo įžvalgomis apibendrina kalinys Augustas Hilas, tarnaujantis kaip moralinis serialo balsas.

Tarp gausybės įsimintinų veikėjų išsiskiria Tobiasas Beecheris, kurį įkūnijo aktorius Lee Tergeson – iš pradžių palūžęs teisininkas, kalėjime palaipsniui virstantis visiškai pasikeitusiu, už save kovoti išmokusiu nuteistuoju. Jo ir charizmatiškojo, manipuliacinio žudiko Chriso Kellerio, kurį suvaidino Christopher Meloni, santykiai tapo viena sudėtingiausių ir labiausiai įtraukiančių draminių linijų visoje televizijos istorijoje. Taip pat milžinišką pėdsaką paliko rasisto arijų lyderio veikėjas Vernas Šilingeris, kurį meistriškai įkūnijo J.K. Simmons, sukūręs vieną baisiausių blogiečių televizijos ekranuose.

Serialo sėkmę ir išskirtinį įtaigumą lėmė ne tik drąsus scenarijus, bet ir galingas aktorių kolektyvas, kuriame spindėjo Edie Falco, Dean Winters, Rita Moreno, Harold Perrineau bei daugelis kitų talentingų scenos ir ekrano meistrų. Jų dėka „Ozas“ tapo ne šiaip brutalizuotu pasakojimu apie nusikaltėlius, o monumentaliu kūriniu, kuris pakeitė supratimą apie draminių serialų galimybes ir nutiesė kelią visai šiuolaikinei televizijos Auksinei erai.

Tai. Ar užsimanėte pasižiūrėti šį primištą serialą?

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Arthur Conan Doyle (Artūras Konanas Doilis): biografija, gyvenimas, spiritizmas, Šerlokas Holmsas ir svarbiausios knygos

 

Sveiki, skaitytojai!

Noriu pakeisti rubrikos „Asmenybė(s)“ į „Rašytojų alėja“, kadangi šioje rubrikoje dalijuosi įtakingiausiais pasaulio rašytojais. Vasarą, keliaudamas po Škotiją, netikėtai sužinojau labai įdomių dalykų apie škotų rašytoją Arthur Conan Doyle (Artūras Konanas Doilis), kurio knygas daugelis, jeigu ir neskaitė, bet tikrai girdėjo ar bent to net nežinodami matė kokią nors ekranizaciją. Šis įrašas pratęsia garsiausių pasaulio rašytojų gyvenimo apžvalgas, apžvelgia svarbiausius kūrinius ir įdomybes. Tekste naudosiu anglišką autoriaus vardažodžio variantą, kuris dabar labiau paplitęs, nei sulietuvintas variantas.

ANSKTYVASIS ARTHUR CONAN DOYLE GYVENIMAS

Arthur Conan Doyle gimė 1859 metų gegužės 22 dieną Edinburge, Škotijoje, itin meniškų šaknų, tačiau labai tragiškoje šeimoje. Nors tėvo linija turėjo kilmingą reputaciją ir reikšmingą įtaką kultūriniam gyvenimui, paties Arthuro vaikystė bėgo nuolatinio skurdo ir chaoso šešėlyje. Jo tėvas, Charles Altamont Doyle, buvo talentingas iliustruotojas ir dailininkas, tačiau kartu – sunkus alkoholikas, kentėjęs nuo depresijos bei epilepsijos priepuolių, kas galiausiai jį nuvedė į psichiatrijos ligoninę. Tuo pat metu Arthuro motina Mary Foley tapo tikrąja šeimos ašimi, kurios aistra riteriškiems romanams, heraldikai ir turtingas istorijų pasakojimo talentas pasėjo pirmąsias būsimojo rašytojo vaizduotės sėklas. Škotija su savo niūria, mistine dvasia ir ryškiu kontrastu tarp skurdo bei intelekto suformavo jo pradinį pasaulėvaizdį.

Jaunojo Arthuro auklėjimas buvo griežtas ir persmelktas religinės disciplinos, kuomet turtingesni dėdės pasisiūlė finansuoti jo mokslus jėzuitų internatinėse mokyklose – iš pradžių Hodder Place, vėliau Stonyhurst koledže Anglijoje. Griežta, dogmatiška aplinka ir fizinės bausmės jaunajam Doyle'iui sukėlė stiprų atmetimo jausmą katalikybei ir religiniam fanatizmui. Tačiau būtent šiose atšiauriose mokyklų sienose išryškėjo jo neeilinis talentas: berniukas tapo meistrišku pasakotoju, gebančiu aplink save suburti bendramokslių minią ir valandų valandas išlaikyti jų dėmesį paties išgalvotomis istorijomis. Tuo metu jis godžiai skaitė Walterio Scotto istorinius romanus, Thomaso Mayne Reido nuotykių knygas bei Edgaro Allano Poe detektyvus, kurie vėliau paliko gilų pėdsaką jo paties kūrybiniame braiže.

Paauglystėje suformuotas charakteris pasižymėjo itin ryškiu fiziniu tvirtumu, riterišku garbės kodeksu ir neblėstančiu smalsumu. Doyle'is buvo aukštas, stambaus sudėjimo ir nepaprastai sportiškas jaunuolis, aistringai žaidęs kriketą, regbį, užsiėmęs boksu bei plaukimu. Nors šeima gyveno ties skurdo riba ir nuolatos priklausė nuo giminaičių paramos, Arthuras išlaikė optimizmą bei stiprų atsakomybės jausmą. Metams bėgant, jo pasaulėžiūra iš giliai religingos transformavosi į racionalų gnosticizmą. Po koledžo baigimo vienus metus praleidęs Austrijoje, Feldkircho mokykloje, jis ne tik patobulino vokiečių kalbos žinias, bet ir dar labiau išplėtė savo akiratį, palaipsniui atsiribodamas nuo tradicinių dogmų ir krypdamas link mokslinio empirizmo.

Galiausiai 1876 metais Doyle'is įstojo į Edinburgo universitetą studijuoti medicinos, kas tapo vienu svarbiausių jo gyvenimo lūžių. Čia jis sutiko profesorių Josephą Bellą – žmogų, pasižymėjusį fenomenaliu gebėjimu iš menkiausių išorinių detalių ir dedukcijos nustatyti paciento ligą, profesiją bei gyvenimo būdą. Būtent šis dėstytojas vėliau tapo tiesioginiu Šerloko Holmso prototipu. Studijų metais Doyle'is paeiliui dirbo vaistininko padėjėju ir gydytojo asistentu, kad galėtų išlaikyti save bei padėti motinai. Tuo metu jo turtinė padėtis išliko itin kukli, todėl kiekvienas uždirbtas centas buvo gyvybiškai svarbus, o medicina atrodė kaip vienintelis saugus kelias į finansinį stabilumą.

Būdamas dvidešimties metų, 1880-aisiais, Doyle'is pasinaudojo netikėta galimybe ir šešiems mėnesiams išplaukė į Arktį kaip banginių medžioklės laivo „Hope“ chirurgas. Ši kelionė tapo viena didžiausių jo jaunystės obsesijų ir gyvybingiausių patirčių. Jis ne tik atliko gydytojo pareigas, bet ir pats aktyviai dalyvavo pavojingose medžioklėse, kovoje su ledo lytimis ir net kelis kartus įkrito į ledinį vandenyną. Arkties laukinė gamta, atšiaurios sąlygos ir nuolatinis pavojus gyvybei sužadino jo troškimą pažinti ribines žmogaus galimybių ribas. Sugrįžęs jis prisipažino, kad į Arktį išplaukė berniukas, o sugrįžo subrendęs vyras, pasiruošęs bet kokiems gyvenimo iššūkiams.

Po studijų baigimo 1881 metais ir vėlesnio trumpo išplaukimo į Vakarų Afrikos pakrantes laivu „Mayumba“, kur jį beveik pakirto sunki maliarijos forma ir užpuolė rykliai, Doyle'is nusprendė susitelkti į medicinos praktiką. Jis persikėlė į Portsmutą ir Sautsi rajone atidarė privačią kliniką. Pradžia buvo itin sunki: kabinetas stovėjo tuščias, pacientų beveik nebuvo, o baldais ir įranga tekdavo rūpintis skolon. Laukdamas klientų tuščiame priimamajame, Doyle'is turėjo daug laisvo laiko, kurį skirdavo savo senam pomėgiui – rašymui. Jo keistenybės ir platus interesų spektras tuo metu apėmė ne tik mediciną ir sportą, bet ir ankstyvąjį susidomėjimą parapsichologija bei spiritizmu, kuris vėliau tapo tikra jo gyvenimo aistra.

Būtent šioje finansinio neapibrėžtumo, medicininės praktikos paieškų ir intelektualinio ieškojimo etape gimė pirmieji literatūriniai bandymai, palaipsniui vedę link jo pirmojo garsaus kūrinio „Kraujo spalvos etiudas“ išleidimo 1887 metais. Iki kol tapo pripažintu rašytoju, Doyle'is jau buvo patyręs atšiaurų skurdą, pavojingas jūrines ekspedicijas, gavęs aukščiausio lygio medicininį išsilavinimą ir suformavęs unikalų charakterį, kuriame derinosi mokslo logika, sportinė aistra ir nepažabotas potraukis paslaptims.

BRANDUSIS IR VĖLYVASIS RAŠYTOJO ARTHUR CONAN DOYLE GYVENIMAS

Po to, kai 1887 metais dienos šviesą išvydo „Kraujo spalvos etiudas“ ir pasauliui buvo pristatytas Šerlokas Holmsas, Arthuro Conano Doyle’io gyvenimas įgavo pagreitį, kurio jis pats visiškai nesitikėjo. Iš pradžių knyga neatnešė nei didelių turtų, nei momentinės šlovės, todėl autorius toliau tęsė medicinos praktiką Sautsi rajone ir bandė siekti akies ligų specialisto karjeros Londone. Tačiau tuščias laukiamasis ir itin menkas pacientų srautas tapo tikra palaima literatūrai: neturėdamas ką veikti, jis visą savo energiją nukreipė į rašymą. Kai žurnalas „The Strand Magazine“ pradėjo spausdinti trumpus pasakojimus apie Holmso ir Vatsono nuotykius, visuomenę apėmė tikra manija. Nepaisant to, patį rašytoją šis triuškinantis pasisekimas bjauriai slėgė – jis laikė detektyvus nerimtu „antrarūšiu“ žanru, trukdančiu jam kurti rimtus istorinius romanus, kuriuos laikė tikruoju savo šedevru, todėl 1893 m. žurnale net drąsiai „nužudė“ Holmsą ties Reichenbacho kriokliu, sukeldamas beprecedentį skaitytojų įniršį ir protestų bangą.

Asmeninis rašytojo gyvenimas susiklostė itin dramatiškai, persipynęs su giliomis moralinėmis dilemomis, riterišku garbės kodeksu ir tyra meile. 1885 metais jis vedė Mary Louise Hawkins (meiliai vadintą Touie), su kuria susilaukė dviejų vaikų – Mary ir Arthuro Alleyne'o. Tačiau 1893 metais žmonai buvo diagnozuota džiova, ir Doyle'is trylika metų pasiaukojančiai slaugė sergančią sutuoktinę, vežiodamas ją po Šveicarijos sanatorijas ir užtikrindamas geriausią priežiūrą. Tuo pačiu metu, 1897 metais, jo gyvenime atsirado kita moteris – daug jaunesnė, talentinga dainininkė Jean Leckie. Rašytojas ją beprotiškai įsimylėjo, tačiau būdamas griežtų Viktorijos epochos vertybių ir kilnios moralės žmogus, išlaikė visiškai platoniškus santykius ir nuslėpė šį ryšį nuo sergančios žmonos iki pat jos mirties 1896 metais. Su Jean jis susituokė 1907-aisiais ir su ja susilaukė dar trijų vaikų – Denis, Adriano ir Jean, sukurdamas itin darnią, meilės ir abipusio palaikymo sklidiną šeimą.

Brandžiame amžiuje Doyle’io gyvenime atsirado obsesija, kuri galutinai užgožė jo literatūrinę šlovę – gilus ir besąlygiškas atsidavimas spiritizmui. Jo potraukis mistikai nebuvo atsitiktinis; šaknys glūdėjo pačiame Edinburge, kurio niūri, rūke skendinti atmosfera, senoviniai skersgatviai ir dvilypė miesto prigimtis – racionalaus švietimo ir tamsių liaudies legendų derinys – jam nuo vaikystės paliko gilų įspaudą. Nors Holmsas simbolizavo tyriausią mokslo logiką, pats jo kūrėjas siekė įrodyti, kad anapusinis pasaulis egzistuoja ir su juo galima užmegzti realų kontaktą. Spiritizmu jis pradėjo domėtis dar 1880-aisiais per Psichinių tyrimų draugiją, tačiau lemiamu smūgiu tapo Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs jo sūnaus Kingsley (iš pirmosios santuokos), brolio Inneso ir kitų artimųjų gyvybes. Apimtas nevilties, Doyle’is ieškojo būdo pasiekti išėjusiuosius ir pavertė spiritizmą savo naująja religija.

Savo atsidavimą anapusiniam pasauliui rašytojas demonstravo stulbinančiu užsispyrimu: jis organizavo seansus, lankė mediumus, išleido daugybę knygų apie dvasių pasaulį ir išeikvojo milžiniškas savo santaupų sumas pro-spiritistinei propagandai visame pasaulyje. Pati jo antroji žmona Jean tapo žinoma kaip „automatinio rašymo“ mediumė, per kurią, Doyle’io įsitikinimu, dvasios siųsdavo žinutes iš kito pasaulio. Vertindamas savo patirtį, rašytojas yra tvirtai pareiškęs: „Spiritizmas man nėra tik tikėjimas – tai yra žinojimas. Aš gavau tokių tiesioginių įrodymų, kad abejoti tiesiog nebeįmanoma“. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad dvasios gali materializuotis, o seansų metu matyti reiškiniai yra fiziniai faktai. Šis patiklumas pasiekė kulminaciją, kai jis aistringai gynė vadinamąsias „Kotlinglio fėjų“ nuotraukas, teigdamas, kad mažos mergaitės tikrai nufotografavo tikras fėjas, nors vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tiesiog iškirpti popieriniai piešinėliai.

Viena iš garsiųjų nuotraukų su fėjomis, kuria tikėjo rašytojas.

Spiritizmo obsesija Doyle’į suvedė ir vėliau išskyrė su kitomis to meto legendomis, o ryškiausias to pavyzdys – jo audringa draugystė su garsiuoju iliuzionistu Harry Houdini. Houdini, būdamas griežtas skepticizmo šalininkas, sistemingai atskleidė netikrus mediumus ir apgavikus, o Doyle’is šventai tikėjo, kad pats Houdini turi tikrų magiškų galių, bet jas neigia. Jų draugystė žlugo po vieno seanso, kurio metu Doyle’io žmona Jean tariamai užrašė žinutę iš Houdini mirusios motinos anglų kalba – kalba, kurios ši moteris gyvenime visiškai nemokėjo. Nepaisant to, Doyle’is iki gyvenimo pabaigos išliko nepalaužiamas savo įsitikinimuose, o jo brandusis charakteris derino nepajudinamą užsispyrimą su neįtikėtinu naivumu, kurį daugelis amžininkų laikė tiesiog genijaus beprotyste.

Greta spiritizmo, rašytojas pasižymėjo itin aktyviu pilietiniu charakteriu ir buvo tikras riteriškumo įsikūnijimas realioje kasdienybėje. Jis dukart savo lėšomis išvyko į karus – kaip daktaras Pirmojo būrų karo metu ir vėliau kaip karo korespondentas, parašęs išsamias istorines analizes, už kurias 1902 metais jam buvo suteiktas riterio titulas (seras). Tačiau labiausiai jį įkvėpė kova už teisybę: Doyle’is asmeniškai atliko detektyvinius tyrimus ir išgelbėjo du nekaltai nuteistus vyrus – George’ą Edalji ir Oscarą Slaterį. Naudodamasis paties išgalvotais Holmso metodais, jis įrodė policijos klastotes bei rasinius išankstinius nusistatymus, taip užsitarnaudamas tikro visuomenės gynėjo reputaciją ir inicijuodamas JK Apeliacinio teismo įsteigimą.

Intelektualiniu atžvilgiu Doyle’is buvo itin įvairiapusė asmenybė, nuolat ieškanti naujų iššūkių ir susižavėjimo objektų. Jis aistringai žavėjosi sportu – ne tik žaidė kriketą aukščiausiu lygiu su rašytoju J. M. Barrie (knygos apie Piterį Peną autoriumi), bet ir tapo vienu iš pirmųjų, išpopuliarinusių slidinėjimą Šveicarijoje kaip pramoginį sportą. Be to, jį itin traukė mokslo naujovės, automobiliai, fotografija ir archeologija. Būtent iškastos dinozaurų pėdos bei mokslinės prielaidos jį įkvėpė parašyti garsųjį mokslinės fantastikos romaną „Prarastas pasaulis“ (1912 m.), kuriame sukūrė kitą ryškų savo personažą – ekscentriškąjį profesorių Čelendžerį, tapusį visiškai priešinga, bet ne mažiau įspūdinga Holmso alternatyva.

Kaip sutuoktinis, tėvas ir šeimos galva, seras Arthuras buvo nepaprastai šiltas, dosnus ir švelnus žmogus, dievinęs savo vaikus ir namų jaukumą. Jis skatino vaikų kūrybiškumą, rengdavo jiems įspūdingas šventes, skaitydavo pasakas ir leisdavo nevaržomai tyrinėti pasaulį. Nepaisant savo konservatyvių Viktorijos laikų šaknų, jis palaikė teisinę skyrybų reformą, kad palengvintų moterų padėtį smurtinėse santuokose, nors tuo pat metu paradoksaliai priešinosi moterų teisei balsuoti (sufražistėms), nes tikėjo, kad moters prievolė ir kilniausia paskirtis – būti namų židinio sarge. Šis vidinis prieštaravimas atspindėjo visą jo filosofiją: derinį tarp gilaus humanizmo ir nostalgijos praėjusiems riteriškumo laikams.

Savo pasaulėžiūroje Doyle’is rėmėsi idėja, kad žmogaus dvasia yra nemirtinga, o pats gyvenimas tėra trumpas pasiruošimo etapas atlikti kilnius darbus. Jis dažnai kartodavo savo pagrindinį moralinį šūkį: „Aš visada maniau, kad žmogaus matas yra tai, ką jis duoda pasauliui, o ne tai, ką iš jo paima“. Jis atsisakė didžiulių honorarų, jei jautė, kad darbas prieštarauja jo įsitikinimams, ir nuolat rėmė įvairias chartijų organizacijas. Įdomus ir netikėtas faktas tas, kad nepaisant Holmso sukurto populiarumo, Doyle'is jautėsi visiškai abejingas savo paties detektyviniam genijui ir atvirai prisipažindavo, jog tikrasis jo gyvenimo tikslas – apvalyti visuomenės sielą nuo materializmo gniaužtų.

Senatvėje rašytojas atrodė kaip tikras senosios epochos patriarchas – stambus, su vešliais baltais ūsais, spinduliuojantis ramybe, bet niekada neprarandantis energijos. Net ir kankinamas sunkios širdies ligos, jis iki paskutiniųjų dienų keliavo po Australiją, Ameriką bei Europą skaitydamas paskaitas apie spiritizmą. Paskutiniaisiais metais jis daug laiko praleido savo gražioje sodyboje Sasekse, apsuptas šeimos, sodindamas gėles ir rašydamas atsiminimus. Jo dvasinė ramybė buvo tokia stipri, kad pačią mirtį jis priėmė ne kaip pabaigą, o kaip ilgai lauktą kelionę į kitą, šviesesnę dimensiją, kurioje tikėjosi pasitikti visus savo išėjusius artimuosius.

1930 metų liepos 7 dieną, būdamas 71-erių, Arthuras Conan Doyle’is patyrė širdies priepuolį savo namų sode. Jo paskutiniai žodžiai, ištarti šalia buvusiai žmonai Jean, buvo trumpa, bet nepaprastai švelni frazė: „Tu buvai nuostabi“. Ant jo antkapio Windlesham kapinėse (vėliau perlaidotas Minsteade) šeima iškalė žodžius, kurie geriausiai apibūdina visą jo sudėtingą, mistišką ir garbingą gyvenimą: „Plienas tikras, ašmenys aštrūs / Arthuras Conan Doyle – Riteris, Patriotas, Gydytojas ir Rašytojas“. Jis paliko pasaulį ne tik kaip nemirtingojo Šerloko Holmso tėvas, bet ir kaip žmogus, kuris išdrįso visą gyvenimą ieškoti tiesos tarp mokslo šviesos ir anapusinės tamsos.

SVARBIAUSI DOYLE‘IO KŪRINIAI IR EKRANIZACIJOS

Arthuras Conano Doyle’is į pasaulinės literatūros istoriją įėjo kaip nepaprastai produktyvus ir universalus rašytojas, kurio kūrybinis palikimas toli gražu neapsiriboja vien garsiuoju detektyvu. Nors skaitytojai jį geriausiai žino dėl Šerloko Holmso, autorius išleido dešimtis romanų, apsakymų rinkinių, istorinių veikalų, pjesių ir poezijos knygų. Jo kūrybinis kelias nusidriekė per kelis dešimtmečius, o parašyti kūriniai iki šiol stebina savo žanrine įvairove – nuo griežtos logikos detektyvų iki mokslinės fantastikos, medicininių apsakymų bei gilių istorinių dramų.

Neabejotinai žymiausias ir svarbiausias jo kūrinijos etapas prasidėjo 1887 metais, kuomet metiniame žurnale „Beeton’s Christmas Annual“ buvo išspausdintas pirmasis romanas apie Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną – „Kraujo spalvos etiudas“. Šiame kūrinyje autorius pristatė unikalų dedukcinį metodą ir supažindino skaitytojus su genialiuoju sekliai. Vėliau sekė romanas „Keturių ženklas“ (1890 m.), o tikra pasaulinė manija prasidėjo 1891–1892 metais žurnale „The Strand Magazine“ pasirodžius trumpų apsakymų ciklui, vėliau išleistam rinkiniu „Šerloko Holmso nuotykiai“. Iš viso apie šį seklį Doyle’is parašė keturis romanus ir 56 trumpus apsakymus, tarp kurių ryškiausiai spindi 1902 metais išleistas kultinis mistinis detektyvas „Baskervilių šuo“.

Pats rašytojas savo viršūne ir tikrąja literatūrine aistra laikė ne detektyvus, o didingos apimties istorinius romanus, kuriems skirdavo itin daug laiko bei istorinių šaltinių analizei. 1889 metais jis išleido romaną „Mika Klarkas“, vaizduojantį XVII amžiaus Anglijos sukilimą, o 1891 metais dienos šviesą išvydo „Baltoji kompanija“ – pasakojimas apie Šimtametį karą ir riterišką garbės kodeksą, kurį pats Doyle’is laikė savo geriausiu kūriniu. Šią istorinę liniją vėliau papildė romanas „Seras Nigelis“ (1906 m.) bei skaitytojų pamėgtas lengvo humoro kupinas apsakymų ciklas apie napoleoniškųjų karų herojų „Husearas Žeraras“, leistas nuo 1894 iki 1903 metų.

Seras A. C. Doyle pozuoja savo namų svetainėje.

Kitą itin reikšmingą autoriaus kūrybos tarpsnį sudaro mokslinė fantastika ir nuotykių literatūra, kurios ryškiausiu akcentu tapo 1912 metais išleistas romanas jau minėtasis „Prarastas pasaulis“. Čia rašytojas sukūrė visiškai naują, ekscentrišką ir impulsyvų veikėją – profesorių Džordžą Čelendžerį, kuris išvyksta į ekspediciją po Pietų Amerikos džiungles ir atranda izoliuotą plynaukštę, kurioje vis dar gyvena dinozaurai ir priešistoriniai žmonės. Šis kūrinys padarė milžinišką įtaką visam fantastikos žanrui, o vėliau Doyle’is apie Čelendžerį parašė dar keletą kūrinių, tarp kurių – 1913 metais išleistą romaną „Nuodinga juosta“.

Vėlyvuoju savo gyvenimo etapu, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, rašytojas beveik visą savo plunksną nukreipė į spiritizmą, okultizmą ir anapusinio pasaulio tyrimus. Jis išleido didelės apimties dokumentinius ir filosofinius veikalus, tokius kaip „Naujas apreiškimas“ (1918 m.), „Gyvybingoji žinutė“ (1919 m.) bei monumentalų dviejų tomų darbą „Spiritizmo istorija“ (1926 m.). Šiuose kūriniuose autorius aistringai gynė savo įsitikinimus apie sielos nemirtingumą, bandydamas moksliškai pagrįsti bendravimą su dvasia ir pristatydamas asmeninius bei kitų tyrimų rezultatus.

Doyle’io kūryba tapo vienu didžiausių įkvėpimo šaltinių kino ir televizijos industrijai, auginančiu ekranizacijas jau daugiau nei šimtmetį. Šerlokas Holmsas yra patekęs į Gineso rekordų knygą kaip dažniausiai kine ir televizijoje pavaizduotas žmogaus kilmės literatūrinis herojus. Pirmieji nebylūs filmai pasirodė dar XX amžiaus pradžioje, o klasikiniu Holmso įvaizdžiu 1930–1940 metais tapo aktoriaus Basilio Rathbone’o atliktas vaidmuo, suformavęs ikoninį seklio įvaizdį su pypke ir elnių medžiotojo kepure.

Modernesniais laikais Doyle’io kūriniai patyrė galingą atgimimą ir iš naujo užkariavo pasaulinę auditoriją. Ypač didelio pasisekimo sulaukė režisieriaus Guy Ritchie vaidybiniai filmai „Šerlokas Holmsas“ (2009 m.) ir „Šerlokas Holmsas: Šešėlių žaidimas“ (2011 m.), kur seklio vaidmenį atliko Robertas Downey Jr., pavertęs personažą veiksmo herojumi. Ne mažiau kultiniu tapo ir BBC televizijos serialas „Šerlokas“ (2010–2017 m.), kuriame Benedictas Cumberbatchas ir Martinas Freemanas perkelia Holmso ir Vatsono istorijas apie XXI amžiaus Londoną, išlaikydami originalią kūrinių dvasią bei loginį aštrumą.

Be detektyvų, ne kartą buvo ekranizuoti ir kiti autoriaus darbai, ypač romanas „Prarastas pasaulis“, kuris sulaukė net kelių kine ir televizijoje rodytų adaptacijų – nuo klasikinio 1925 metų nebyliojo kino šedevro su novatoriška stop-motion animacija iki populiaraus 1999–2002 metų televizijos serialo, kurį, beje, teko vaikystėje su nepaprastu smalsumu žiūrėti per lietuvišką televiziją. Doyle’io literatūrinis palikimas iki šiol išlieka gyvas, nes jo sukurti personažai, mistika ir mokslo darna bei neprilygstamas pasakotojo talentas toliau įkvepia naujas režisierių, rašytojų ir skaitytojų kartas visame pasaulyje.

Man asmeniškai Doyle – įspūdinga asmenybė. Tikiuosi, kad buvo labai įdomu ir Jums.

Maištinga Siela

Filmas: "Pakalikai ir monstrai" / "Minions & Monsters"

 

Sveiki!

Tikriausiai nereikia pristatyti pakalikų iš filmo „Bjaurusis Aš“, pasirodžiusios pirmosios dalies frančizės 2010 metais. Per 16 gyvavimo metų šie daugelio atpažįstami geltonieji pampačkiukai tapo šio laikmečio ne tik atpažįstamu kultūriniu fenomenu, bet ir dideliu prekybiniu ženklu. Jie sulaukė 2015 metais atskiro animacinio projekto „Pakalikai“, o naujausias filmas „Pakalikai ir monstrai“ (angl. Minions & Monsters) (2026) jau yra trečioji šios atskiros frančizės dalis. Tiesa, man labai juokinga ir įtraukianti buvo 2022 pasirodžiusi antroji dalis.

Naujausioji dalis „Pakalikai ir monstrai“, nors ir sulaukė geriausių kol kas kritikų atsiliepimų, man ji pasirodė pernelyg paprasta ir vietomis primityvoka. Šioje dalyje bandoma paaiškinti Pakalikų evoliuciją ir atvykimą į Aukso amžiaus Holivudą. Pakalikai kuria filmą, kuriame pagrindinius vaidmenis nevaidindami, o elgdamiesi pagal savo prigimtį, ir sukuria tuometinius kino šedevrus. Suklestėjus siaubo žanrui ir atsiradus garsiniam kinui, Pakalikai iš burtų knygų išsikviečia „aktorius“ monstrus, kad galėtų nufilmuoti siaubą, tad viskas išeina gana kurioziškai...

Filmas dėsningai sukurtas pagal neaukštus ir labai paprastai atpažįstamus studijos „Illumination“ standartus. Pasigedau įdomesnių idėjų, intelektualesnio humoro arba jau bent tokio geresnio absurdo, kad galėčiau gerai pasijuokti kaip antroje dalyje. Visgi stipriausias šios dalies aspektas yra sprendimas veikėjus susieti su atpažįstamo Holivudo Aukso amžiaus epocha (vaikai to galbūt dar neįvertins), nes filmas tampa tarsi ir šio laikmečio parodija ir kelione per kino evoliucijos prisiminimus. Filme bandoma tam tikrus pakalikus jau individualizuoti (Džeimsas ir Henris), kurie įgauna visų pakalikų būryje savitą koloritą, tačiau viską suplokština gėrio ir blogio kovos įsisenėjęs šablonas, kuris negali nieko daugiau naujo pasiūlyti, nei dar vieną seriją, kurios probleminė trintis niekuo nesiskiria nuo kitų dalių, tad ir filmas pasirodė pernelyg vidutinis ir vietomis primityvokas.

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 6.4

Maištinga Siela

2026 vasara: Oksana Pikul ir Dominykas Dirkstys skaito Šventąjį Raštą

 

Hey! Yra dalykai, kurie asocijuojasi su vasara. Pernai – po Vilnių klaidžiojanti meška, apie kurią plūdo tiek absurdo per informacijos flirtus, kad buvo absurdiška. Užpernai ar net seniai Viktorijos Siegal skyrybų drama. Šiemet, nors net neklibinau, buvau masiškai užverstas Oksanos Pikul ir boksininko Dominyko Dirksčio melodramomis. Norėjau nereaguoti, tačiau, kai pamačiau šį memą... Tiesiog. Atminčiai, kaip sakydavo senoliai.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kairiarankė" / "Left-Handed Girl"

 

Sveiki!

Kai mokiausi jau mokykloje, visi pedagogai buvo nustoję kudakuoti, kad viską reikia daryti tik dešine ranka. Turėjau kelis klasiokus, kurie rašė, valgė ir viską darė kaire ranka, tad ėmiau daryti tą patį, bandydamas suprasti, ką reiškia būti kairiarankiu. Man jie atrodė tokie keisti žmonės, tačiau tik tada, kai galvodavau apie jų kairiarankiškumą, kitais atvejais jie beveik niekuo neišsiskirdavo. Sovietiniais laikais kairiarankis bandydavo „atversti“ ir kai kuriuos taip spausdavo, kad, pavyzdžiui, pamenu, mano chemijos mokytoja būdama kairiaranke išmoko rašyti dešine ir visą gyvenimą rašė „teisingąja“ ranka. Matyt, šis „neteisingos“ rankos mitas paplitęs buvo ne tik sovietmečiu, bet ir Azijoje, nes būtent Taivano režisierė Tsou Shih-Ching sukūrė filmą, galima sakyti, apie savo atvejį, kai vaikystėje jai senelis pasakė, jog jos kairė ranka – velnio ranka. Režisierės filmą „Kairiarankė“ (angl. Left-Handed Girl) (2025) buvo rodomas 2026 metų „Kino pavasario“ festivalyje, o internautai ten apsilankę nemeluoja – daugeliui šis filmas tikrai patiko ir palietė širdis.

Istorija mus nukelia į Taivano sostinę Taipėjų. Kaip jau įprasta europiečių akiai – miestas triukšmingas, pergrūstas, pilnas šurmulio, mopedų ir mažų krautuvėlių, užkandinių. Čia ir sutinkame motiną su dviem dukromis, besistengiančią sudurti galą su galu. Jai talkina vyriausioji dukra, kuri taip pat vakarais dirba mažoje krautuvėlėje. Merginos sunkiai grumiasi kasdienybės rutinoje, nuolat viena akimi prižiūri pradinukę, kuriai senelis pasakė, kad jos kairė ranka yra velnio ranka, nes prie stalo ir visur reikia viską daryti dešine (tokia tradicija). Įtikėjusi, kad ne ji, o velnias valdo jos kairę ranką, ji pradeda vagiliauti, netyčia paleidžia suriką, apvagia močiutę... Vyresnioji dukra bando susigaudyti vertybių pasaulyje tarp netikrų draugų ir atsitiktinio sekso, o motinai rūpi, kad jų niekas neišmestų iš nuomojamojo būsto. Visgi jų senelė – pasiturinti moteris, turinti nelegalų verslą, tačiau abejingai žiūrinti į savo dukters vargus...

Filmas ne vien socialinės moterų problemos Taipėjuje, filmas išties hipnotizuojančiai ir įtaigiai panardina į tirštą draminį pasakojimą, nuolat stebina savo socialiniu nesaugumu, kurį išgyvena ir patiria moterys ir merginos, mergaitė. Kita vertus, filmas nėra šaltai prėskas, jis teikia ir šiokią tokią šilumą, nors skirtingos kartos veikėjos nesusikalba ir dažnai nemato viena kitų problemų, turi iliuzijų ir kelia tam tikrus lūkesčius viena kitai, gilumoje jos viena kitai rūpi ir stengiasi išsilaikyti nestabiliame pasaulyje. Maždaug nuo filmo vidurio asmeniškai pajutau, kad jaučiu didelę empatiją veikėjoms, visoms trims. Filmas tiek siužetiškai, tiek kinematografiškai, tiek scenarijumi labai pavykęs. Labai patiko toks pseudo dokumentinis gatvinis Taipėjaus operatoriaus laviravimas tarp hiperrealizmo ir azijietiško kino dramatizmo. Manau, režisierei nepaprastai pavyko visas šios istorijos audinys, atmosfera, atjauta ir filmo idėjos. Viena iš svarbiausių, bent jau mano akimis, buvo įtikėjimas, kad egzistuoja tik „teisingoji dešinė“, t. y. teisingo gyvenimo krypties metafora, kuri iš esmės neegzistuoja ir tėra socialinio gyvenimo lūkestis. Iš tikrųjų gyvenime būna ir paklydimų, ir pakilimų, būna ir dešinių, ir kairių, tačiau, kol yra šeima, užnugaris, kol tu rūpiniesi kitu ir tu esi kitam svarbus, nesvarbūs teisingumo kraštutinumai.

Beje, įspūdingas pabaigos siužetinis vingis, kurio nenoriu atskleisti, mane visiškai išsviedė į kosmosą. Nebūčiau nė pagalvojęs, nes filmas užhipnotizavo. Koks geras siužetas ir apgaulingas pasakojimas, kuris filmą pakylėjo į dar nuostabesnį lygį. Kaip galėjau per „Kino pavasarį“ nenueiti į tokį puikų filmą? Džiaugiuosi net po festivalio pamatęs ir rekomenduoju gurmanams. Tiesa, jeigu jums patiko Sean Baker filmas „Floridos projektas“ (2017) ir kiti jo filmai, manau, čionai nemažai atrasite sąsajų, nes režisierė dirbo ir prie Baker projektų, o jis – prie šio filmo scenarijaus, todėl režisierei socialinis sunkus, bet viltingas gyvenimas, yra svarbūs kine aspektai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela  

Škotija (Didžioji Britanija), Edinburgas: kelionė į Škotiją, sostinę Edinburgą, Edinburgo pilis, Holyrood rūmai, vaiduokliai ir Haris Poteris

 

Sveiki!
 
Tikriausiai daugelis mano kartos žmonių svajojo bent kartą gyvenime nuvykti į Edinburgą. Turiu galvoje, kurie užaugo be išmaniųjų telefonų ir iš tikrųjų Hario Poterio serijos knygas skaitė po kelis sykius, bandydami susigrąžinti Hogvarco nuotykių atmosferą. Nesumeluosiu, kad Edinburgas man pirmiausia nuo paauglystės laikų asocijuojasi su šios serijos knygomis ir pačia rašytoja J. K. Rowling, kuri Edinburgo kavinėje kadaise pradėjo rašyti pirmąją Hario Poterio knygą. Tad atsiradus galimybei aplankyti Škotiją ir Edinburgą, šoviau pirmu taikiniu, aplenkdamas Londoną ir pietines Didžiosios Britanijos žemes, kurias taip pat ketinu aplankyti vieną dieną. Kelionė po Škotiją buvo absoliučiai kerinti, o šis įrašas bus skirtas kaip pirmoji dalis apžvelgti Edinburgui, kurį įsimylėjau iškart ir įtraukiu į mieliausių, gražiausių aplankytų miestų penketuką. Kviečiu pasidairyti po mano parengtą fotoreportažą ir plačiau susipažinti su Edinburgu.
 
TRUMPA EDINBURGO MIESTO ISTORIJA
 
Edinburgas, didinga ir kerinti Škotijos sostinė, įsikūrusi šalies rytuose, ant pačių Škotijos žemumų ir Vidurio kalvyno ribos, ten, kur sausuma atsiremia į gilius Firth of Forth įlankos vandenis. Šis strateginis geografinis taškas per amžius nulėmė dramatišką miesto likimą, paverčiant jį tvirtove, kurios siluetas uolėtame kraštovaizdyje atpažįstamas iš pirmo žvilgsnio.
 
Miesto istorija šaknimis siekia tolimą praeitį, o žmonių pėdsakų čia aptinkama dar nuo vėlyvojo bronzos amžiaus. Oficiali Edinburgo pradžia sietas su VI amžiumi, kuomet britai uolą vadino Din Eidyn – Eidyno tvirtove. IX amžiuje teritoriją užėmus anglosaksams, vietovė gavo Edinburgh vardą, o XII amžiuje valdant karaliui Davidui I miestas jau sparčiai plėtėsi, tapdamas vienu svarbiausių karalystės politinių ir religinių centrų.
 
Geografiškai Edinburgas išsiskiria savo unikaliu dvilypumu, kurį lėmė vulkaninė kilmė ir per amžius suformuotas reljefas. Senamiestis (Old Town) šliejasi ant siauro uolingo gūbrio, besitęsiančio nuo uolos, ant kurios stovi pilis, žemyn link Holyrood rūmų. Tuo tarpu šiaurėje plyti elegantiškasis Naujamiestis (New Town), garsėjantis pasaulinio lygio XVIII amžiaus pabaigos georgijietiška architektūra, simetriškais skverais ir plačiomis alėjomis.
 
Šis miestas tiesiog dvelkia paslaptimis, viduramžių tamsa ir gąsdinančiomis legendomis, o geriausiai tai iliustruoja po grindiniu pasislėpęs požeminis pasaulis. Vienas žinomiausių tokių objektų yra Mary King’s Close – užmūrytų ir pastatų gelmėse paskendusių viduramžių gatvelių labirintas, kuriame XVII amžiuje siaučiant marui buvo izoliuojami ir užmūryti pasmerkti ligoniai. Šiandien lankytojai čia pasakoja apie nepaaiškinamus garsus, vaiduoklius ir netgi liūdnai pagarsėjusią lėlę, paliktą mirusios mergaitės atminimui. Apskritai Edinburgas laikomas poltergeistų pasaulio sostine.
 
Siaubą keliančių vietų sąraše pirmauja ir garsiosios Greyfriars Kirkyard kapinės, kuriose veikia viena aktyviausių pasaulyje paranormalių anomalijų sričių – vadinamasis „Bluidy“ arba Kruvinojo Makenzio poltergeistas. Lankytojai ir tyrinėtojai ne kartą tvirtino patyrę fizinį smurtą, nepaaiškinamus nudegimus ar net apalpimus šalia brutalaus XVII a. teisininko George'o Mackenzie kapo. Šalia šių šiurpių istorijų gyvena ir ištikimojo šuns Greyfriars Bobby legenda – terjero, kuris net 14 metų sargavo prie savo šeimininko kapo.
 
Edinburgo istorijoje pėdsaką paliko ir pikantiškos bei kraupios asmenybės, tarp kurių išsiskiria XIX amžiaus pradžios veikėjai Burke'as ir Hare'as. Šie ilgapirščiai, pastebėję didžiulę anatomijos mokyklų paklausą ir medicininio lavonų trūkumą, nusprendė nebedirbti kapinėse, o imtis serijinių žmogžudysčių, kad šviežius kūnus galėtų pelningai parduoti Edinburgo universiteto mokslininkams. Ne mažiau intriguojantis yra ir XVII amžiaus pilietis Deacon Brodie – gerbiamas miesto tarybos narys, pirklys bei spynų meistras, kuris dieną užsiėmė kilniais darbais, o naktimis, naudodamasis padarytais raktais, apvaginėjo savo kaimynus ir galiausiai pats baigė gyvenimą ant savo suprojektuotų kartuvių.
 
Šis miestas išsaugojo ir išugdė galybę pasaulinio lygio šviesuolių, kurie pakeitė Vakarų pasaulio mąstymą. Čia gimė ar kūrė žymus filosofas bei ekonomistas Davidas Hume'as, rašytojas Sir Walteris Scottas, kurio gotikinis įspūdingas paminklas stiebiasi miesto širdyje, bei išradimais garsėję inžinieriai. Taip pat Edinburge gimė ir pati Encyclopædia Britannica, kurios pirmieji leidimai buvo spausdinami šiame Škotijos kultūros lopšyje.
 
Šių dienų Edinburgas – gyvybingas, modernus, sparčiai augantis metropolitas, kurio nuolatinė populiacija viršija 540 tūkstančių gyventojų. Miestas pasižymi jauna, dinamiška demografine struktūra, didele studentų koncentracija bei tarptautine bendruomene, kurią pritraukia prestižinis Edinburgo universitetas. Maždaug pusę miesto ploto užima žaliosios zonos, parkai ir sodai, suteikiantys sostinei nepaprastą estetinį jaukumą.
 
Kultūrinis Edinburgo gyvenimas pasaulyje garsėja savo didžiuliais festivaliais, ypač kasmetiniame Edinburgh Festival Fringe, kuris paverčia miestą milžiniška teatro, meno ir pasirodymų scena. Senosios architektūros dvelksmas, gili literatūrinė tradicija, dūdmaišių garsai ant uolų ir šiuolaikinis menas sukuria nepakartojamą atmosferą. Ar teko kada nors pačiam pajusti šio magiško ir šalto šiaurietiško miesto alsavimą lankantis jo senosiose gatvėse? Kviečiu pasidairyti po miesto įžymybes.

Škotijos herbe vienaragis atsidūrė neatsitiktinai – tai senovės mitologijos, keltų kultūros ir karališkosios simbolikos padiktuotas pasirinkimas, pavertęs šį mitinį gyvūną oficialiu Škotijos nacionaliniu gyvūnu. Viduramžių heraldikoje vienaragis simbolizavo tyrumą, nekaltumą, kilnumą, jėgą bei laisvę alsuojantį, visiškai nepasiduodantį sutramdymui pasididžiavimą. Škotijos monarchai, siekdami pabrėžti savo šalies nepriklausomybę, išskirtinumą ir kovingumą, šį galingą simbolį ima naudoti dar XV amžiuje, valdant Stiuartų dinastijai.
 
Įdomu tai, kad herbuose vaizduojami Škotijos vienaragiai beveik visada yra su auksinėmis grandinėmis. Pagal senovės legendas, vienaragis buvo toks laukinis, žiaurus ir stiprus padaras, jog jo neįmanoma nugalėti jokia jėga – tik teisėtas karalius galėjo jį sutramdyti. Todėl grandinės herbe reiškia ne tik suvaldytą bei karaliaus valdžiai paklusnų galingą žvėrį, bet ir giliai škotų širdyse gyvuojančią laisvės dvasią – net jei šalis būta suvaržyta, jos laisvės dvasia niekada iki galo nebuvo įveikta.
 
Šis įspūdingas simbolis Škotijos karališkojoje heraldikoje įsitvirtino gan greitai: XV amžiuje vienaragių atvaizdais puoštos netgi tuometinės auksinės Škotijos monetas, vadintos „vienaragiais“. Kuomet 1603 metais įvyko Karūnų sąjunga ir Škotijos karalius Jokūbas VI tapo ir Anglijos valdovu, abu šalies herbai buvo sujungti. Nuo pat tų laikų Jungtinės Karalystės karališkajame herbe skydą palaiko Angliją simbolizuojantis liūtas ir Škotijai atstovaujantis grandinėmis suvaržytas vienaragis.

Nuotraukoje užfiksuoti garsieji Holirudo rūmai (angl. Palace of Holyroodhouse), įsikūrę pačiame Edinburgo senamiesčio gale, garsiojo Karališkojo Mylios kelio (Royal Mile) pabaigoje, priešais įspūdingą Arturo sėdynės uolą. Šie rūmai yra oficiali Britanijos monarcho rezidencija Škotijoje, kurioje karališkoji šeima tradiciškai praleidžia dalį vasaros.
 
Šios vietos istorija prasidėjo dar XII amžiuje, tiksliau 1128 metais, kuomet Škotijos karalius Dovydas I čia įkūrė galingą ir turtingą Holirudo vienuolyną, priklausiusį augustinijonų ordinui. Pasak legendos, karalius medžiodamas netoliese esančiame miške patyrė stebuklą, kuomet jį užpuolė įsiutęs elnias, o tarp gyvūno ragų švytėjo kryžius, ir iš dėkingumo už išsigelbėjimą monarchas nusprendė šioje vietoje pastatyti vienuolyną, kurio pavadinimas kilo iš angliškų žodžių, reiškiančių „šventasis kryžius“.
 
Bėgant amžiams, šalia vienuolyno ėmė kurtis karališkieji svečių namai ir pastatai, kurie XV amžiaus pabaigoje, valdant karaliui Jokūbui IV, pamažu transformavosi į karališkąją rezidenciją. Škotijos monarchai vis dažniau rinkosi šiuos rūmus vietoj vėjo pučiamos ir sunkiai pasiekiamos Edinburgo pilies, todėl vieta įgijo milžinišką politinį ir valstybinį svorį.
 
Rūmų sienos mena pačius dramatiškiausius Škotijos karališkosios šeimos istorijos įvykius, o ypač trapią ir tragizmo kupiną karalienės Marijos Stiuart gyvenimo epochą. Ji čia praleido kelerius audringus metus XVI amžiuje, kuomet rūmų apartamentuose jos akyse buvo žiauriai nužudytas jos asmeninis sekretorius Dovydas Riccio. Šie kambariai iki šiol išlaikę autentišką tų laikų dvasią ir traukia lankytojus iš viso pasaulio.
 
XVII amžiaus viduryje didelė dalis viduramžiškų rūmų pastatų nukentėjo per gaisrus ir kovas, o dabartinį barokinį veidą ir keturkampį kiemą rūmai įgijo valdant karaliui Karoliui II. Architektas Williamas Bruce'as suprojektavo simetriškus fasadus ir prabangius apartamentus, kurie nuo to laiko beveik nepasikeitė ir iki šiol stebina savo didybe.
 
Nuotraukoje matomas įspūdingas statinys priekyje yra garsusis XVI amžiaus šešiakampis fontanas, puoštas gausiomis statulomis ir heraldiniais simboliais, kurį karalius Jokūbas V pastatė karališkajame kieme. Šis fontanas yra kruopšti vėlesnė XIX amžiuje atlikta originaliojo statinio rekonstrukcija, atkurianti pradinę Renesanso epochą menančią išvaizdą.
 
Šiandien Holirudo rūmai atlieka svarbų vaidmenį oficialiame Jungtinės Karalystės gyvenime, čia monarchas priima užsienio valstybių vadovus, ministrus ir rengia iškilmingas ceremonijas. Didelė dalis istorinių apartamentų, nuostabių gobelenų salių ir greta esančių senojo vienuolyno griuvėsių yra atviri visuomenei, leidžiantys giliau pažinti Škotijos praeitį. Man teko pasidairyti po vidų su audiogidu ir susipažinti su šių rūmų istorija ir paslaptimis. Deja, viduje eksponatus fotografuoti buvo griežtai draudžiama, tad beliko tik išorė ir fasadai.

Ant plokštės iškalti įrašai nurodo, kad ji skirta Susan, Kasilio grafienei (Susan, Countess of Cassillis), aštuntojo Kasilio erlo našlei ir jauniausiai Johno, Selkirko ir Rugleno erlo dukrai, mirusiai Barntone 1763 metų vasario 8 dieną. Viršutinėje plokštės dalyje taip pat pavaizduotas heraldinis herbas (skydas su giminės simboliais). Holirudo abatijos teritorijoje per amžius buvo laidojami kilmingi asmenys, monarchai ir Škotijos elitas, todėl tokie istorizmo ar baroko laikotarpio antkapiai yra neatsiejama šio komplekso paveldo dalis.

Nuotraukoje matomi įspūdingi XII amžiuje įkurto ir vėliau per amžius nukentėjusio Holirudo vienuolyno (Holyrood Abbey) griuvėsiai, šalia kurių ir stovi Holirudo rūmai. Ši gotikinė šventovė kadaise buvo viena svarbiausių ir puošniausių Škotijos religinių vietų, joje vyko karališkosios vestuvės bei karūnavimai, tačiau XVI–XVII amžiaus religiniai ir kariniai konfliktai pavertė bažnyčią griuvėsiais, kurių atviri skliautai ir didžiulis rytinis langas šiandien sukuria nepakartojamą, istorine dvelkiančią atmosferą. Net ir dabar man vaikštant, atrodo čia viskas labai didinga.

Neįmanoma kalbėti apie šiuos rūmus, nepaminint Marijos Stiuart. Jos atvaizdo originalus paveikslas kabo rūmuose (kaip, beje, ir karalienės Elžbietos I). Man pasirodė kaip reprodukcijos, nes visiškai prie palangių pakabintos, veikiamos retos saulės šviesos ir neįstiklintos, kad net pamaniau, jog tai kopijos. Šalia, negalėjau užfiksuoti, tebėra kruvinų grindų instaliacija, kur buvo nužudytas svarbus asmuo. Pateikta kraupiai, bet autentiškai, neprikibsi. Turiu apie ją šį bei tą pakalbėti, nes domiuosi ja, o ir mačiau filmą „Marija, Škotijos karalienė“ (2018).

Škotijos karalienė Marija Stiuart gimė 1542 metų gruodžio 8 dieną Linitlou rūmuose ir tapo Škotijos karaliene būdama vos šešių dienų amžiaus, mirus jos tėvui karaliui Jokūbui V. Didžiąją savo vaikystės bei jaunystės dalį ji praleido Prancūzijoje, kur 1558 metais ištekėjo už Prancūzijos sosto įpėdinio Pranciškaus, vėliau trumpam tapdama Prancūzijos karaliene konsorte. Po vyro mirties ji 1561 metais grįžo į Škotiją, kur jos laukė visiškai svetima, gilių religinių ir politinių konfliktų draskoma šalies politinė tikrovė.

Gyvendama Holirudo rūmuose Edinburge, Marija Stiuart patyrė daugybę sukrėtimų, intrigų ir asmeninių tragedijų. Jos valdymo laikotarpis čia pasižymėjo įtemptu santykiu su protestantų reformatoriais bei didžiule politine suirute. Dramatiškiausias įvykis jos gyvenime šiuose rūmuose atsitiko 1566 metais, kuomet rūmų apartamentuose jos akivaizdoje sąmokslininkai žiauriai nužudė jos italų kilmės sekretorių Davidą Riccio. Būtent tą vietą paženklino lankytojams raudono kraujo instaliacija.

Po vėlesnių politinių nesėkmių, sukilimų ir priverstinio atsisakymo nuo sosto Škotijoje, Marija 1568 metais pasiprašė prieglobsčio pas savo pusseserę Anglijos karalienę Elžbietą I. Tačiau tikėta pagalba virto beveik devyniolika metų trukusia nelaisve ir griežtu namų areštu Anglijos pilyse. Ji buvo laikoma nuolatine grėsme ir taikiniu dėl savo katalikiško tikėjimo bei teisėtų pretendentės į Anglijos sostą teisių. Remiantis istorine medžiaga, kuomet Mariją Stiuart kelyje į trečiąją santuoką pagrobė lordas Bothwellas, ji buvo prievarta nuvesta į Dunbaro tvirtovę, kur jis ją išprievartavo. Vėliau ji patyrė didžiulę gėdą, pažeminimą ir kalinimą Lochleveno salos pilyje, kur buvo verčiama pasirašyti sosto atsisakymą. Tačiau kalbant apie jos beveik devyniolikos metų nelaisvės periodą Anglijoje, ji paprastai buvo kalinama kaip karališkojo kraujo asmenybė, prižiūrima sargybos, nors sąlygos ir psichologinė našta bėgant metams sunkėjo.

Holirudo rūmuose iki šiol yra saugomi ir lankytojams rodomi autentiški XVI amžiaus Marijos Stiuart apartamentai, kuriuose išliko dalis tų laikų erdvės ir atmosferos. Šiuose istoriniuose kambariuose galima pamatyti jos pačios laikotarpio relikvijų bei jos artimos aplinkos ir šeimos narių portretų, leidžiančių prisiliesti prie jos tragiško gyvenimo realybės.

Galiausiai Marija Stiuart buvo apkaltinta valstybės išdavyste ir sąmokslu prieš karalienę Elžbietą I, ypač po to, kai jos slapta susirašinėjimo gijos buvo išaiškintos vadinamajame Bebingtono sąmoksle. Specialus teismas ją pripažino kaltą ir nuteisė mirties bausme. Sprendimas nubausti karališko kraujo asmenį tuometei Europai buvo beprecedentis žingsnis, turėjęs pašalinti bet kokią politinę bei religinę opoziciją Anglijos sostui.

Škotijos karalienė Marija buvo nukirsdinta kirviu 1587 metų vasario 8 dieną Anglijoje esančioje Fotheringhay pilyje. Šis egzekucijos aktas užbaigė ilgą ir skausmingą dviejų karalienių politinę bei asmeninę akistatą, visam laikui pakeisdamas Europos istorijos eigą.

Nuotraukoje pavyko užfiksuoti garsiąją avį Dolė (Dolly) – pirmasis pasaulyje žinduolis, sėkmingai klonuotas iš suaugusio gyvūno somatinių ląstelių, pakeitęs mokslo ir biotechnologijų istoriją. Ji gimė 1996 metų liepos 5 dieną Roslino institute prie Edinburgo, Škotijoje, o jos klonavimą atliko mokslininkai Ianas Wilmutas ir Keithas Campbellas. Dolė išgyveno beveik šešerius su puse metų ir sulaukė 2003 metų vasario 14 dienos, kuomet buvo užmigdyta dėl progresuojančios plaučių ligos ir su amžiumi siejamų sveikatos problemų. Šiandien iškamšos pavidalu ji yra saugoma ir nuolat eksponuojama Škotijos nacionaliniame muziejuje (National Museum of Scotland), įsikūrusiame pačiame Edinburgo senamiestyje (Chambers gatvėje), kur sulaukia didžiulio lankytojų iš viso pasaulio dėmesio. Įdomu tai, kad šalyje visi nacionaliniai muziejai visada yra atviri ir nemokami! Yra ko pasimokyti lietuviams.

Nuotraukoje matoma kavinė „The Elephant House“, įsikūrusi Edinburge, yra visame pasaulyje išgarsėjusi kaip viena iš vietų, kur rašytoja J.K. Rowling kūrė legendinę „Hario Poterio“ knygų seriją. Šioje kavinėje, pro kurios langus atsiveria vaizdas į Greyfriars Kirkyard kapines (kur vėliau buvo rasti ir kai kurių knygos personažų vardų atitikmenys, pavyzdžiui, Thomas Riddle), ji praleisdavo valandų valandas rašydama pirmuosius romano tomus, kol dar nebūtinai turėjo geras sąlygas ar šildymą namuose, todėl ši vieta pelnytai vadinama vienu iš Hario Poterio gimimo taškų. Internetas nurodo būtent šią vietą, nors šis kavinių raudonas tinklas mėgsta ant visų savo užeigų rašyti Rowling pavardę, tad atsekti tikrąją kavinę sunku, nes Edinburge visi bando savintis šį titulą.

Nuotraukoje matomas įspūdingas gotikinio stiliaus pastatas su aukštu smailiu bokštu yra The Hub (Centras), įsikūręs pačioje Karališkojo Mylios kelio (Royal Mile) pradžioje Edinburge. Šis XIX amžiaus viduryje pastatytas ir gausiai dekoruotas statinys iš pradžių veikė kaip Škotijos Bažnyčios Generalinės Asamblėjos susirinkimų salė, o šiandien jis yra pagrindinė Edinburgo tarptautinio festivalio (Edinburgh International Festival) būstinė, kurioje vyksta renginiai, bilietų kasa bei kavinė.

Parlamento aikštė (Parliament Square) Edinburgo senamiestyje, kurios dešinėje stovi įspūdinga Šv. Giles katedra (St. Giles' Kirk) – pagrindinė ir istorinė miesto šventovė, o kairėje matomas paminklas bei istorinis pastatų kompleksas, įskaitant Škotijos teismus.

Vienas labiausiai šokiravusių mane vietų – Džono Nokso kapas stovėjimo aikštelėje! Šioje vietoje, po dabartine asfalto danga Parlamento aikštėje prie Šv. Giles katedros, yra palaidotas iškilus XVI amžiaus škotų religinis reformatorius ir teologas Džonas Noksas (John Knox). XVI amžiuje ši teritorija veikia kaip Šv. Giles bažnyčios kapinės, o pats Džonas Noksas čia buvo atgulęs amžinojo poilsio 1572 metų lapkričio mėnesį, palydėtas gausios minios ir tuometinio šalies regento.

Džonas Noksas buvo pagrindinė figūra, įgyvendinusi Škotijos religinę reformaciją ir įkūrusi presbiterionų bažnyčią. Jo griežti pamokslai, uolus tikėjimas ir reikalavimas, kad žmonės galėtų skaityti Bibliją savo kalba, iš pagrindų pakeitė tuometinį Škotijos veidą. Dėl savo politinių bei religinių pažiūrų jis nuolat Konfliktavo su katalike Škotijos karaliene Marija Stiuart, o jo idėjos padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Škotijos bei Europos dvasinei kultūrai.

Šiandien jo kapavietė neturi tradicinio ar puošnaus antkapio, nes bėgant amžiams kapinės buvo panaikintos, o teritorija pertvarkyta į automobilių stovėjimo aikštelę. Apytikslę reformatoriaus amžinojo poilsio vietą pažymi po asfalto danga paslėpta ir specialia plokštele bei ženklinimu (automobilių stovėjimo vietoje nr. 23) įamžinta memorialinė žyma, o istorinė pradinė jo kapą žymėjusi akmeninė plokštė su inicialais IK 1572 dabar yra saugoma ir eksponuojama paties Šv. Giles katedros vidaus grindyse.

Paminklas Jamesui Braidwoodui (1800–1861), stovintis tame pačiame Edinburgo senamiestyje, Parlamento aikštėje (Parliament Square), netoli Šv. Giles katedros. Jamesas Braidwoodas yra pasaulyje plačiai žinomas kaip moderniosios, profesionalios ugniagesių tarnybos pradininkas. Gimęs Edinburge, jis pradžioje vadovavo vietinei miesto ugniagesių brigadai (kuria rūpinosi po didžiojo 1824 metų Edinburgo gaisro), o vėliau persikėlė į Londoną, kur įkūrė ir vadovavo pirmajai pasaulyje didelio masto municipalinei ugniagesių tarnybai (London Fire Engine Establishment). Ši bronzinė statula Parlamento aikštėje pagerbia jo išskirtinius nuopelnus ir indėlį į pasaulinę priešgaisrinės apsaugos bei gelbėjimo sistemą.

Taip, čia užfiksuota istorinė Mercat Cross (Turgavietės kryžiaus) aikštė ir pats paminklas, taip pat stovintis Edinburgo senamiestyje, visai šalia Šv. Giles katedros ir Parlamento aikštės. Ši vieta Škotijos istorijoje turi ypatingą reikšmę: tradiciškai prie tokių miesto kryžių (mercat cross) skelbė svarbius karališkus dekretus, pranešimai, įstatymai, o kartais vyksta ir šiuolaikiniai oficialūs valstybiniai paskelbimai (pavyzdžiui, naujo monarcho inauguracijos ar karališkosios žinios). Nuotraukos centre matomas statinys su kolona ir ant jos esančiu vienaragiu yra istorinio kryžiaus atstatytas monumentas, o aplinkui šurmuliuoja turistų pilna Edinburgo širdis.

Viktorijos gatvė (Victoria Street) Edinburge yra bent jau man viena vaizdingiausių, unikaliausių ir labiausiai fotografuojamų vietų visame mieste, garsėjanti savo ryškiomis spalvomis, gyva atmosfera ir išskirtine dviejų aukštų architektūra. Ji buvo nutiesta XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje kaip dalis platesnio miesto plano, skirto geriau sujungti senamiestį su naujesniais rajonais ir pagerinti judėjimą mieste. Ši lenkta, akmenimis grįsta gatvė išsiskiria tuo, kad yra dviejų lygių: viršutinėje jos dalyje driekiasi senoviniai pastatai ir terasos, o apatinėje – gausu spalvingų parduotuvėlių, užeigų ir specializuotų krautuvėlių, kurios sukuria ypatingą, pasakų romanus primenantį kraštovaizdį.

Istoriškai ši gatvė liudija didžiulius Edinburgo urbanistinius pokyčius, kai XIX a. viduryje buvo griaunami senieji mediniai pastatai ir statomi masyvūs akmeniniai statiniai, siekiant sukurti tvarkingesnę bei modernesnę prekybinę erdvę. Projekto autorius architektas Thomas Hamiltonas suprojektavo gatvę taip, kad ji elegantiškai įveiktų stačią kalvos šlaitą, todėl pastatai čia turi po kelis aukštus iš abiejų pusių, o pačiame viršuje esančios terasos leidžia pasiekti viršutinius namų aukštus iš kitų gatvių pusės. Per amžius ši vieta keitėsi nuo darbininkų ir prekybininkų susibūrimo zonos iki dabartinio madingo nepriklausomų parduotuvėlių, kavinių ir knygynų centro, išlaikiusio autentišką senovinį dvasią.

Pasaulinę šlovę Viktorijos gatvė pelnė ir dėl savo gilaus ryšio su J. K. Rowling kūryba bei kultine „Hario Poterio“ visata. Daugelis gerbėjų ir tyrinėtojų ją laiko pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu ir realiu prototipu burtininkų pasaulio prekybinei gatvei – Skersiniam skersgatviui, kurioje jaunuosius burtininkus lydi magiškų prekių gausa. Pats gatvės vingiuotumas, ryškios vitrinos, senovinis grindinys ir čia įsikūrusios magiškos tematikos krautuvėlės sukuria tokią pačią mistinę nuotaiką, kokia aprašoma knygose, todėl šimtai tūkstančių turistų kasmet užsuka čia pasijusti tarsi dygstantys burtininkų pasaulio dalyviai.

Didinga Edinburgo pilis (Edinburgh Castle), įsikūrusi ant užgesusio ugnikalnio uolos pačioje miesto širdyje ir esanti viena labiausiai lankomų bei istoriškai svarbiausių Škotijos vietų. Ši tvirtovė amžių kaitoje išgyveno nesuskaičiuojamus karus, apgultis bei valdovų kaitą, o jos sienos saugo daugybę karališkų paslapčių. Pilyje yra saugomi Škotijos karališkojo kraujo brangakmeniai (Honours of Scotland) – seniausia karūnavimo juvelyrika Britų salose, kurią sudaro karūna, kardas bei skeptras. Taip pat čia galima pamatyti galingą XVI a. patranką, vadinamą Mons Meg, ir istorinę Šv. Margaritos koplyčią – seniausią išlikusį pastatą visame pilies komplekse, menantį XII amžių. Pilies aikštėje, matomoje nuotraukoje, kasmet vasarą vyksta garsusis karinis festivalis Edinburgh Tattoo, o šalia įėjimų pastatytos nacionalinių didvyrių Williamo Wallace’o ir Roberto Bruce’o statulos primena apie audringą šios šalies kovą už nepriklausomybę. Be proto daug turistų, žmonių, tad ten patekti paprasčiausiai nelabai ir apsimokėjo, nes pilis išnaudojama kitoms reikmėms, tačiau ji atrodo kaip iš kokių „Sostų karų“ iš toli.

Nuotraukoje užfiksuota garsioji George IV gatvė (George IV Bridge) Edinburge, kuri išsiskiria ne tik tuo, kad yra svarbi transporto arterija, bet ir tuo, jog iš tikrųjų yra pakelta virš kitų miesto gatvių kaip didelis tiltas ar viadukas. XIX amžiaus pirmoje pusėje suprojektuota gatvė leido sujungti senamiestį per gilius daubų ir užstatytų kvartalų lygio skirtumus, o jos konstrukciją sudaro įspūdingos arkatūros, slepiamos po žeme ar po kitais pastatais.

Ši vieta yra neatsiejamai susijusi su pasauline literatūros ir „Hario Poterio“ istorija, kadangi čia, netoli gatvės pradžios, stovėjo anksčiau minėta kavinė „The Elephant House“, kurioje J.K. Rowling rašė pirmuosius romanus. Be to, pačioje George IV gatvėje yra įsikūręs garsusis National Library of Scotland (Škotijos nacionalinė biblioteka) bei Greyfriars Bobby baras ir paminklas, pagerbiantis ištikimiausio pasaulyje šuns – bobby – atminimą.

Garsusis šunelis Bobis (Greyfriars Bobby) buvo Skye terjero veislės šuo, išgarsėjęs savo neprilygstamu ištikimumu ir atsidavimu po savo šeimininko Johno Gray mirties XIX amžiaus viduryje. Pasak legendos, kai jo šeimininkas 1858 metais mirė nuo tuberkuliozės ir buvo palaidotas Edinburgo Greyfriars Kirkyard kapinėse, mažas šunelis net keturiolika metų iki pat savo mirties 1872 metais ištikimai sargavo ant jo kapo, gyveno gatvėse ir sulaukė didžiulio vietinių gyventojų bei lankytojų palankumo. Šis išskirtinis pavyzdys tapo gilaus lojalumo simboliu visoje šalyje, o netoli kapinių esantis bronzinis Bobio paminklas bei kapinėse esantis jo kapas iki šiol pritraukia tūkstančius turistų iš viso pasaulio, norinčių pagerbti šį nepaprastą gyvūną. Šiandien galima čia patrinti nosį, apsilankyti to paties vadinimo kavinėje, tik žmonių labai daug!

Nuotraukoje matomas garsus Edinburgo baras/užeiga vadinasi „The Last Drop“ (Paskutinis lašas), o jo pavadinimas bei istorija yra glaudžiai susiję su tamsia ir šiurpia miesto praeitimi. Šis pavadinimas kilęs nuo to, kad netoliese esančioje Grasmorketo aikštėje (Grassmarket) ilgą laiką buvo vykdomos viešos mirties bausmės pakariant nusikaltėlius, o ši užeiga buvo paskutinė vieta, kur pasmerktiesiems leidžiama išgerti savo „paskutinį lašą“ (bokštą alaus ar taurę stipraus gėrimo) pakeliui į ešafotą. Be to, istorijos metraščiuose minima ir viena macnių šios vietos legendų apie moterį, vardu Margaret Dickson, kuri XVII amžiaus pabaigoje buvo pakarta Grasmorkete už kūdikio nužudymą, tačiau pakeliui į kapines mediniame karste atgijo – kadangi pagal tuomečius įstatymus bausmė jau buvo atlikta, teismas jos nebepakartojo antrą kartą, ir ji išgyveno dar daugelį metų, todėl šis baras šiandien traukia lankytojus savo autentiška ir šiurpą keliančia atmosfera.

Istorinės Greyfriars Kirkyard kapinės, įsikūrusios pačioje Edinburgo širdyje, kurios yra ypatingos dėl savo gilaus ryšio su „Hario Poterio“ visata bei šiurpių legendų. Vaikščiodama po šias senovines kapines rašytoja J.K. Rowling semdavosi įkvėpimo ir čia rasdavo realių vardų bei pavardžių savo personažams – pavyzdžiui, antkapiuose ji aptiko Tomą Ridlį (Lordą Voldemortą), McGonagall ar Moodį, todėl gerbėjams ši vieta tapo tikra piligrimystės meka. Be to, šios kapinės garsėja kaip viena dvasių labiausiai lankomų vietų pasaulyje, ypač dėl XIX amžiuje čia kalėjusio žiauraus teisininko Džordжо Makenzio (George Mackenzie) poltergeisto reiškinių, bei čia pat stovinčio ištikimojo šunelio Bobio kapo, saugančio šios ypatingos vietos istoriją.

Kaip visada mane kelionėje lydi vynas ir literatūra: John Boyne „Širdies tūžmai neregimi“ ir skanėstai.

Vos nepamiršau vieno įspūdingiausio paminklo! Edinburgo širdyje, Princes Street soduose, stūksantis rašytojo Volterio Skoto paminklas (Scott Monument) yra įspūdingas ir vienas didžiausių pasaulyje paminklų, pastatytas pasaulinio garso škotų rašytojui ir poetui serui Volteriui Skotui pagerbti. Šis XIX amžiaus viduryje išsiskiriančio gotikinio stiliaus suprojektuotas statinys primena tamsų, dangiškojo grožio viduramžių katedros bokštą ar burtininkų bokštą, o jo fasadą puošia gausybė skulptūrų, vaizduojančių ne tik patį rašytoją su jo mylimu šunimi, bet ir 64 personažus iš jo garsiausių istorinių romanų.
 
Šis monumentas pasižymi ne tik savo unikalia išvaizda, bet ir aktyvia lankytina patirtimi, leidžiančia lankytojams įveikti siaurą, laipsniškai siaurėjančią 287 laiptelių spiralinę sistemą ir pakilti į kelias viršutines apžvalgos aikšteles. Iš viršaus atsiveria nuostabi, panoraminė Edinburgo senamiesčio ir naujamiesčio bei aplinkinių parkų panorama, o pats paminklas jau ilgą laiką išlieka vienu iš labiausiai atpažįstamų ir ikoniškų Škotijos sostinės simbolių. Ir jis išties labai unikalus!
 
Jaučiu, kad dar tikrai norėčiau sugrįžti į Edinburgą kiek įdomesnei kelionei, sėslesnei, nuodugnesnei. Pavyzdžiui, pagyventi kokią savaitę ir neskubant viską iššniukštinėti su neslepiamu smalsumu.
 
Maištinga Siela